May 28th, 2010
Skaitymai. Šliogeris apie mūsų polinkio į Rytų išmintį priežastis
Nežinau išmintingesnio žmogaus už Budhą. Kiek išminčių jis priveisė Rytų despotijose! Kokia monumentali, bet kartu kokia paprasta toji Rytų išmintis: pasiekiama kiekvinam veršiui. Tačiau, kai pagalvoji, kad visi tie Rytų išminčiai buvo paprasčiausi vergai ar baudžiauninkai, kirbteli pikta mintis: gal tik vergui, tam drebančiam gyvulėliui, išmintis ir reikalinga; vergui ir niekam kitam. Tik vergas ir gali būti išmintingas; ne, jis negali būti neišmintingas. Išmintis jam yra elementariausia būtinybė. Bejėgiškumas, baimė, savisaugos instinktas, lapino Reinekės gudrumas – visa tai nedylantis išminties pamušalas. O kad mes taip godžiai puolėme į Rytų išmintį, tai tas dalykas labai mažai pasako apie pačią išmintį ir labai daug – apie mus pačius. Na atspėkite, kas mes esame? Aš nežinau neišmintingesnio žmogaus už Sokratą, o dar labiau – už Kristų. Pastarasis išminčiaus akimis yra visiškas beprotis. Ir kas, jeigu ne išminčiai, Sokratą nunuodijo, o Kristų prikalė prie Kryžiaus. Iš tikrųjų: kokia tai išmintis – sakyti Ne amžinajai esinijos sąrangai ir prisiimti visų esamų ir būsimų padugnių kančias? Laisva valia mirti už kvailius? Jokios išminties čia nėra ir būti negali. Bet jeigu man tektų rinktis Budhos išmintį ar Kristaus kvailybę, aš pasirinkčiau pastarają. Bent jau tragiško grožio joje daugiau negu idiotiškoje Budhos šypsenoje, kuri, matyt, irgi turėtų būti laikoma labai išmintinga. Nuo išminties iki idiotizmo – vienas žingsnis.
Nurašyta nuo "Arvydas Šliogeris." Bulvės metafizika", Vilnius, Apostrofa, 2010, 130-131 psl.
