September 23rd, 2011
Metai pataisos namuose 5. Adaptacija.
Vėliau sužinojau, kad kambaryje su nuogų moterų atvaizdais (kitos taip intensyviai erotizuotos patalpos zonoje matyti neteko) gyveno sandėlininkas iš 1-o būrio, toks pagyvenęs, savimi pasitikinčios laikysenos žulikas, neskubantis atsistoti pareigūnams įėjus. Išdavinėdavo jis visokius šepečius ir valymo priemones. Prisimenu kai šiek tiek vėliau teko su juo bendrauti gulinčiu lovoje ant nugaros. Man reikėjo kažkokių ten rakandų, aš stovėdamas klausinėjau, o jis lovoje drybsodamas ramiausiai atsakinėjo, kad jų neturi, nors šiaip jau nuteistieji privalo atsistoti pareigūnui užėjus. Ši situacija iš tiesų nebuvo tokia dramatiška kaip gali pasirodyti, tiesiog pradedant dirbti labai sunku priimti kai kuriuos dalykus kaip savaime suprantamus.
Visi mes esame žmonės ir turime ar bent jau stengiamės turėti kažkokią privačią erdvę. Tuo tarpu pareigūnai į nuteistųjų kambarius įeina visiškai nesivaržydami ir man ilgą laiką tai buvo visiškai nepriimtina – tiesiog jūs negalite kaltinti žmogaus, kad jis savo kambaryje drybso ant paklotos lovos ir skaito laikraštį, arba sėdi prie stalo ir valgo sriubą kaip tik tuo momentu, kai jūs netikėtai užeinate. Labai sunku buvo prisiversti nepasibelsti prieš užeinant. Prisimenu kai pirmomis dienomis sustingau tarpduryje nesirįždamas užeiti, nes nuteistieji buvo susėdę ratu ir sukišę nosis į centrą kažką veikė. Kažkaip buvo labai nepatogu, nes rodėsi, kad šie nepažįstami žmonės užsiėmę ir gal aš jiems sutrukdysiu… Staiga vienas iš jų pakėlė skustą galvą ir nusišypsojo kreivais dantimis „O, viršininke, nu tai užeikit, užeikit! Drasiau, prašom!” Užėjau, nors ko man ten tuomet reikėjo ir ką jie ten tada veikė dabar jau neprisimenu, spėju, tada irgi nelabai žinojau ko man reikia…
Visi šie pižoniškumai praėjo po kelių mėnesių. Adaptacija vyko daugmaž sėkmingai ir aš jau nesivaržydamas įgriūdavau į nuteistųjų kambarius, priklausomai nuo sezono, snieguotais ar dumblinais batais, iškart sakydavau ko man reikia arba dar geriau – nė iš šio, nė iš to dar sriubai garuojant ant stalo, stovinčio nuteistojo imdavau klausinėti kaip jam sekasi.
Tačiau seniau išdirbę pareigūnai pasakojo, kad visa tai yra niekai, palyginti su tuo kaip viskas buvę anksčiau. Tiesiog man buvo paskirtas šešių mėnesių bandomasis laikotarpis, o taip pat ir patyręs būrio viršininkas, kuris turėjo mane prižiūrėti ir supažindinti su profesinėmis paslaptimis. Tuo tarpu vienas bendradarbis, išdirbęs zonoje tuo metu jau trylika metų, pasakojo, kad kai jis pirmą kartą įžengė į zoną, jam paprasčiausiai parodė baraką, kuriame gyveno nuteistieji ir pasakė, kad kažkur ten yra jo darbo kabinetas, tame kabinete jis rasiąs zavchozą, kuris ir paaiškins kaip ir ką reikia daryt.
Šiuo atveju smagioji jo adaptacijos dalis buvo tame, kad tas „zavchozas“ buvo … nuteistasis. Aš taip iki galo ir nesužinojau kaip išsišifruoja šis žodis, bet beveik esu tikras, kad tai rusiškų žodžių „zvieduiščij po choziaistvu“ trumpinys. Zavchozas iš esmės ir padėdavo sureguliuoti tokius dalykus kaip švarios patalynės, čiužinių perdavimas, valymo priemonių paėmimas, tvarkymosi darbai. Pats realiai jis jokio fizinio darbo nedirbdavo, bet visada žinodavo kas kur vyksta ir kaip reikia įvykius pakreipti viena ar kita linkme. Vienas patyręs būrio viršininkas, pravarde Kepalas, taip ir pasakojo: „Užeinu pirmą kartą į savo darbo kabinetą, o ten žulikai sėdi ir patys sau charakteristikas teismui rašo dėl pirmalaikio paleidimo, o zavchozas jiems aiškina – „va tu rašyk sau taip ar taip, o va tu, tai tik nesugalvok sau geros charakteristikos parašyt, rašyk, kad esi toks ir toks“. Ir geras (t.y. kokybiškas profesinio stiliaus prasme – pastaba mano. K) charakteristikas parašydavo! Po to ir pats išmokau žulikams charakteristikas rašyti.“
Dar pasakojo, kad netgi būrio viršininko kabinete būdavo kušetė ant kurios zavchozas ir permiegodavo (kartais būdamas girtas). Man dirbant tokie dalykai jau buvo sunkiai netgi įsivaizduojami ir žulikų savo darbo kabinete niekas vienų nepalikinėdavo.
Praėjus dar keliems mėnesiems aš jau pasijutau kažkuria tai prasme vietinis. Tuo jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad užsitarnavau kažkokį didesnį pripažinimą tiek pareigūnų, tiek nuteistųjų tarpe, tačiau netikėtai ėmiau jausti stiprų pranašumą prieš naujai atvykstančius nuteistuosius. Tiesiog per tą laiką aš ne tik daugmaž perpratau darbo specifiką, bet ir asmeniškai susipažinau su nuteistaisiais ir apytikriai žinojau kiekvieno iš jų „bendruomeninį svorį“. Tuo tarpu vos tik į zoną atvykusiam nuteistąjam-naujokui visas šis pažinimo periodas buvo dar tik prieš akis. Nežinoma jam buvo net ir tai, kad va štai šis jį pasitinkantis pareigūnas dirba ne dešimtmetį, o vos kelis mėnesius. Gal papildomai naujokus glumindavo mano išvaizda, kadangi aš būdavau apsirengęs civiliškai. Taip jau atsitiko, kad visus darbo zonoje metus pravaikščiojau po ją su džinsais ir megztiniu, nes, kaip buvo aiškinama, pinigų naujoms uniformoms nebuvo. Tiesa, man išdavė tokius visai pusę velnio juodus tarnybinius batus, kuriuos neretai ir laisvėje būdamas apsimaudavau.
Dar vienas įdomus dalykas – Kalėjimų departamento pareigūno uniformą sudaro švarkas arba megztinis, iš kurių vieną velkamasi ant žydrų marškinių, ir vienerios kelnės. Valdiškų pinigų taupymo sumetimais, be abejo. Paprastai darbo metu visi dėvi uniforminius megztinius su antpečiais, o per direktoriaus gimtadienio arba iškilmingų valstybinių švenčių minėjimus užsivelka uniforminius švarkus. Taigi gaudavosi taip, kad megztinis (arba vasarą tik marškiniai) apsivelkamas darbe, o švarkas – per iškilmingas progas, tačiau kadangi kelnės buvo to paties „fasono“ jas ir išduodavo tik vienerias abiem atvejais, atitinkamai pareigūnai jas visada ir nešiodavo tas pačias. Dar ir dabar prisimenu kaip juokingai atrodė visas kolektyvas, kai visi su gėlėmis rankose išsirikiavo sveikinti direktoriaus gimtadienio proga – visi su tvarkingais, nenudėvėtais švarkais ir beviltiškai išblukusiomis kelis metus iš eilės, po penkias dienas per savaitę ir dažniau, mūvimomis uniforminėmis kelnėmis. O aš pats pareigūno uniformą per tuos metus buvau tik kartą užsivilkęs kelioms minutėms ir tik iki pusės – užsimečiau ant džinsų iš bendradarbio pasiskolintus uniforminius marškinius ir megztinį, nes reikėjo su uniforma pasidaryt nuotrauką pareigūno pažymėjimui.
Taigi, lyg ir adaptavausi, bet grynai savu, turbūt, niekada čia taip ir netapau. Zona reikalauja laiko ir pasišventimo tiek iš pareigūnų, tiek ir iš pačių žulikų. Tam, kad pritapti, pajusti romantiką ir nenorėti gyventi kitaip, turbūt,reikia anksčiau pradėt. Jei norite pajusti zoninę romantiką, tai prisiminke, kad jai, kaip ir bet kuriai kitai romantikai, reikia jūsų jaunystės. Todėl norėdami patirti tai, pasistenkite pirmą kartą sėsti sulaukęs kokių 18 ar 20 metų už chuliganizmą, plėšimą, automobilio vagystę ar kitus „bachuriškus“ nusikaltimus. O jei pirmą kartą į zoną papulsite būdamas jau virš 40 metų už tai, kad neblaivus sukėlėte tragišką autoįvykį ar už tai, kad vieną dieną nebeapsikentęs virtuviniu peiliu nudūrėte savo kekšę žmoną, tai vargu ar iš kažkur pro grotas iki jūsų atskilndanti ši muzika pasirodys jums nuostabi ir artima.
