Tamsioji filosofijos marginalo pusė

Nida Vasiliauskaitė vėl nudžiugino provokuojančiu tekstu. Būsiu cinikas ir chamas, pasakysiu grubiai ir už kitus, nors niekas manęs ir neįgaliojo. Iš bomžų šaipomasi, jais bjaurimasi ne tiek dėl to, kad jie parsiduoda, o dėl to, kad jie parsiduoda už tiek mažai, kad tik bomžas gali už tiek parsiduoti. Paklauskim N. Vasiliauskaitės ar jinai sutiktų už 100 000 litų parašyti anoniminį pamfletą garbinantį kovo 11-osios patriotų eitynių dalyvius? Į klausimą neprivalu atsakyti, tik pridėkim, kad jei per mažai dar galima derėtis… Ką jau čia slėpti, nesam angelai, šventieji… Nesam netgi liūdnojo veido riteriai.

 Ta proga prisiminiau E. M. Remarko knygoje “Šešėliai rojuje” aprašytą vidinę būseną, kurią kai kurie nelaimingieji pasiekdavo patekę į nacių konclagerius. Jų valia visiškai būdavo palaužiama, o jie virsdavo tarsi zombiais (tačiau aš juos čia vadinsiu bomžais), nesugebančiais nors kiek paprojektuoti savo veiksmų į ateitį. Pavyzdžiui su tokiu bomžu kitas kalinys galėjo susitarti naktį apvogti nacių karininkų valgyklą, tarkim, viskas suderinta, bus paliktas neuždarytas langas (ar kažkas tokio panašaus – nesikabinėkit, pavyzdį sugalvojau spontaniškai), tačiau už tai karininkų virtuvėje patarnaujančiam kaliniui, kuris paliks ta langą pravirą, prieš tai reiks duoti “dovaną”, kepalėlį duonos, ir kalinys tą kepalėlį turi. Bomžo mentaliteto specifika yra tokia, kad jei kitas kalinys iki sutartos nakties paliks šį kepalėlį jam “pasaugoti” , tai iki to laiko, kol reikės kepalėlį perduoti, bomžas jį suvalgys. Tiesiog suvalgys, nes jis yra bomžas, jis yra labai alkanas, jis jau seniai, seniai labai alkanas, jį taip iškankino tie konclagery praleisti mėnesiai. Ir nebus prasmės jam priekaištauti, kodėl jis taip padarė, kodėl nepagalvojo, kad jam tas kepalas net nepriklausė, kad jis nuvylė draugą, kad tai buvo tiesiog kvaila, nes už tą kepalą būtų pavykę “nuknisti” daugiau ir geresnio maisto ir apskritai – kiti irgi seniai, seniai kaip nieko burnoje neturėjo… Jei, kas ir kaltas tokioje situacijoje, tai tas, kuris buvo tiek kvailas, kad pasitikėjo bomžu.

 Bomžui parodė duonos kepalą ir paprašė pasaugot. Kadangi bomžas matė tik duonos kepalą, jis sutiko naktiniam žygiui į nacių valgyklą, nors tai ir pavojinga. Tai, kad naktį lįsti į tą valgyklą vogti maisto yra pavojinga, jis būtų supratęs tik belįsdamas į vidų pro langą. Toliau priklauso nuo aplinkybių – jei būtų radęs viduje maisto, jis pamiršęs visus pavojus būtų puolęs jį ryti, o jeigu maisto nebūtų, tuomet baimė būti sugautam būtų dar sustiprėjusi ir jis būtų puolęs į isteriją. Mąstymas tik čia ir dabar.

Kai bomžui pritrūksta pinigų, jam pasako – pasiskolink 1000 litų, o po mėnesio atiduosi 1400 litų. Bomžas laimingas sutinka, nes čia ir dabar jis mato tik tuos 1000 litų, kuris čia ir dabar išspręs visas problemas ir dar šiek tiek liks, o apie tai, kas bus po mėnesio mąstyti jau nebeišeina kai prieš akis realūs banknotai.

Balso pardavimas rinkimuose yra tokiu tiek tuomet kai jis parduodamas už 10 litų, tiek tuomet kai už 30000. Vadinasi taip pat, bet skirtumas, manau, yra akivaizdus. N. Vasiliauskaitė užkelia balso kainą iki 30000, tačiau kas galėtų mokėti tokią sumą už vieną rinkėjo balsą? Pavyzdžiui jei pavagiama 10 litų ir pavagiama 30000 litų abiem atvejais tai yra vagystė, tačiau faktinis skirtumas irgi akivaizdus. Ir ne tik sumoje. Tam, kad pasikėsinti pavogti kažką, ko vertė yra 10 litų, man prireiktų kokių 10 min. (laikas apsirengti ir paeiti iki pirmos maisto prekių parduotuvės), tačiau kaip man susikurti bent galimybę pavogti 30000? Tiesiog šių sumų skirtumas yra toks, kad kiekybė perauga į kokybę – prekybcentry nerasi prekės už 30000 litų, kurią laisvai galima užsikišti už striukės. Taigi, regis, čia ne tik kiekybės, bet ir kokybės klausimas.

 Taip, iš tiesų, Vade Satana, kitaip ir nepasakysi. Tokiam samprotavime nedaug moralės, principų, nedaug ir intelektualaus filosofo orumo. Aš manau, kad būti bomžu ir reiškia ignoruoti, arba tiksliau, nesuvokti situacijos kada parsiduoti nebeapsimoka. Tiesiog parsiduodi, nes nebegali neparsiduoti, nes tai jau tapo tapatybės dalimi, nes neparsidavęs nebesuprasi kas esi ir ką dabar veiksi. Ką galima nusipirkti už 500 lt., o už 10000? Labai daug ką, todėl net nežinočiau kaip atsakyti. Tačiau aš puikiai žinau ką galima nusipirkti už 10 litų – ogi bambalį denatūrato, kuris juk ir kaltas dėl to, kad bomžas yra bomžas daugiau nei visi Kubiliai, Kirkilai ir Brazauskai kartu sudėjus. Ciniška ir tuo pačių žmogiška, pernelyg žmogiška. Tačiau kaip vis tik dėl to patriošius šlovinančio anoniminio straipsnelio už 100 000 lt.? O jei už 200 000 lt.? Galima neatsakyti. O aš pats ar atiduočiau Darbo partijai savo balsą už 30000? Užduodu sau šį klausimą, galvoju, bet kadangi neatsakyti galima, tai neatsakysiu.

Ar pavyks naujai Vyriausybei pateisinti šio žmogaus lūkesčius?

17 Comments | In: Politika, Visuomenė | tags: nida vasiliauskaitė, pamąstymai, politika, rinkimai, visuomenė. | #

Taip jau atsitiko, kad esu Nidos Vasiliauskaitės tekstų skaitytojas ir netgi šioks toks jos kaip publicistės talento gerbėjas. Ši filosofijos dėstytoja tikrai sugeba provokuoti, argumentuoti ir patraukliai reikšti mintis, tačiau perskaičiuos pastarųjų dienų du jos tekstus kažkaip norom-nenorom ėmė pirštis nenaudėlė mintis – negi tai ir yra tos pasekmės, kurias sukelia reguliarus feministinių veikalų studijavimas?

Pirmasis Nidos Vasiliauskaitės tekstas „Nupjauti kryžių ar gyventi jo šešėlyje“ yra skirtas pateisinti „Femen“ plikapapių aktyvisčių, nupjovusių medinį kryžių Kijevo centre, pateisinimui ir tuo pačių prikišamai jas pateikinėti su „Pussy riot“ ir Lukašenkos meškiukais. Be abejo, jau skamba ausyse prieštaravimai, neva šis tekstas buvo skirtas pažvelgti į visą šį reikalą „giliau“, „plačiau“ ir visaip kitaip geriau. O visgi teksto pradžioje pakartojami visai natūralūs klausimai, kilę peržiūrėjus šį Femen protesto epizodą:

1. Ar tokia paramos „Pussy riots“ išraiška yra adekvati?
2. Ar nebus po to sakoma, kad „Pussy riot“ ir visi jas palaikantys iš tiesų tyčiojasi iš krikščionybės?
3. Qui bene? Kam visa tai naudinga?

Klausimai užduoti teisingai, tačiau užuot tiesiog atsakius į juos, bandoma nuduoti, kad pažvelgiama į viską jau taip plačiai, jau taip globaliai ir filosofiškai, kad net ir durnam turėtų pasidaryti aišku, kad šie trys klausimai iš principo yra nereikšmingi, o reikšmingi tėra visą apimanti agresyvi viešojo gyvenimo sakralizacija ir pasipriešinimo jai formos. Kažkas tokio, jei žmogus kaboke išgėręs du butelius vyno, septynis bokalus alaus ir keturis stiklelius degtinės po 50 gr., išėjęs į lauką griūna, prasiskelia kaktą į šaligatvį ir po to pasakodamas apie šią istoriją siūlo į viską pažvelgti plačiau – O juk tai toks mūsų gyvenimas, egzistencija, demokratija! O ar kas nors paklausė mano nuomonės prieš tiesdami šioje vietoje šaligatvį, o gal mano nuomone čia turėjo būti pievelė, kas atsakys už netikslingai iššvaistytas lėšas šaligatvio trinkelėms, kurios be to kad brangios, tai dar ir tokios kietos?

Nida Vasiliauskaitė cituoja kažkokią tai savo FB profilio diskusijų dalyvę „Netikintieji neturi šventyklų, nesinešioja, nestato ir nelipdo jokių specialių savo netikėjimo simbolių, nesirengia kažkaip ypatingai ir vienodai, neatlieka ritualų – taigi jų tarsi ir nėra kaip įžeisti? Tarsi nepakankamai įžeidus būtų primygtinis, įkyrus pezėjimas apie nekaltą prasidėjimą, pavyzdžiui“. Tikrai nuostabu kaip tai gali įžeisti netikinčio jausmus – pasakai tam tamsuoliui, kad nustotų kaip debilas pezėti apie tą nekaltą prasidėjimą, užblokuoji FB jo komentarus ir niekas daugiau nebeskaudins. Aš suprantu, kad mūsų gyvenimas vyksta ne vien tik facebooke (nors, reikia pastebėti, labai dažnai man susidaro įspūdis, kad tokios problemos kyla tik ten), tačiau ar įmanoma suskaičiuoti kiek kartų realiam gyvenime kiekvienas iš mūsų patys to nenorėdami privertėme labai nemaloniai jaustis ne vien tikintį ar netikintį, bet ir seną, jauną, be aukštojo išsilavinimo, bevaikį, nevedusį, mažai uždirbantį, neprigirdintį, su mažomis krūtinis, žemo ūgio žmogų? O galbūt kaip tik buvome įžeisti mes patys, tačiau ar tikrai po kiekvieno tokio atvejo reikia skelti antausį?

Ir dar simptomiška N. Vasilaisukaitės citata: „<…> auksinis arkikatedros kryžius nutvieskia visą Gedimino prospektą iki pat Seimo – simboliškai jis valdo tą prospektą (kuris nėra tik prospektas, ne, simbolinėje plotmėje tai daug daugiau – centrinė valstybės arteriją, pati Lietuvos Respublika in a nutshell) ir savo trajektorija iki Seimo steigia bei demonstruoja visiškai tiesioginį Bažnyčios ryšį su politine Valdžia. Juk, geriau pagalvojus, tai yra viešas ciniškas tyčiojimasis iš LR Konstitucijos, ne mažiau.“ Linksmai nuteikė frazė „juk, geriau pagalvojus“. Kažkuom primena P. Gražulio samprotavimus – o juk geriau pagalvojus, tai marširavimas Neries krantine su vaivorykštine vėliava, tai yra… Ir iš tiesų kai va pasiimi alaus butelį, atsisėdi patogiai į fotelį ir kai va taip gerai pagalvoji, tai blemba kaip viskas naujoje šviesoje nušvinta…

Na ir ką dabar darom su tuo Arkikatedros kryžium? Nupjaunam jį protestuodami prieš Femen aktyvisčių nupjauto kryžiaus atstatymą? Čia kiek nustebau kaip pro N. Vasiliauskaitės akiratį prasprūdo Trijų kryžių kalnas, tačiau akivaizdu, kad jai tai būtų tik dar vienas ciniško ir totalaus viešosios erdvės sakralinės okupacijos įrodymas. Suprantu, kad nuoširdžiai įsitikinusiam ateistui toks spindintis Arkikatedros kryžius gali kelti neigiamas emocijas, o kai kuriem NK 95 atstovams jo akivaizdoje ima svilti odos paviršius, iš ausų rūkti dūmai, o iš burnos dribti putos, tačiau paguosti juos galima nebent tuo, kad kitiems yra ne ką geriau. Įsivaizduokite, pavyzdžiui, kaip turi jaustis užkietėjęs pacifistas žvelgdamas į virš miesto pakilusią Gedimino pili? Kas gali smarkiau užgauti meilės ir taikos propagavimui pasišventusį aktyvistą, nei šis virš visos sostinės dominuojantis militaristinis pastatas? Apie tai, kas mus gali įžeisti galima kalbėti be galo, tačiau klausimas juk yra kaip mes turime į tai reaguoti. Nida Vasilaiuskaitė, beje, labai teisingai rašo: „Vandalizmas (bet koks) visuomet atgrasus. Ką nors įžeidinėti – taip pat. Tačiau ne viskas taip vaikiškai paprasta: kam nors įžeidimu gali pasirodyti (ir pasirodo) pati jūsų, neperdaryto į saviškį, egzistencija. Arba stovėjimas, užuot klūpojus.“. Taigi kažkas tiesiog tiki į nekaltą prasidėjimą, eina į Bažnyčia ir klūpodami meldžiasi, tačiau aš esu ne toks, aš netikiu ir dėl to toks jų elgesys mane žeidžia, todėl aš irgi einu į Bažnyčią ir kai kiti klūpo, tuomet aš stoviu, kai kiti meldžiasi, aš šoku.

Tiek jau to tuos išvedžiojimus, verčiau sugrįžkime prie trijų aukščiau pacituotų Nidos Vasiliauskaitės klausimų, kuriuos uždavusi, jinai ėmė kalbėti šiek tiek apie kažką kitą.

Iš tiesų tai būtent Femen akcijos neadekvatumas ir sukėlė daugiausia kalbų. Mes galime kalbėti apie tai ar moralu yra šokti ir dainuoti Bažnyčioje, tačiau turėtume sutikti, kad jei „Pussy riot“ norėjo šokiruoti visuomenę ir atkreipti jos dėmesį į Rusijos ortodoksų bažnyčios kišimąsi į politiką, tai reikia pripažinti, kad ši akcija būtent šiuo požiūriu yra visiškai adekvati ir pavykusi. Sukeltas milžiniškas erzelis, o „Pussy riot“ akcija, nepaisant to, kad buvo atlikta religinio kulto vietoje, buvo vienareikšmiškai suprasta kaip išpuolis prieš dabartinį Rusijos rėžimą. Taip “Pussy riot” siunčiamą žinia, kad ir kaip mes interpretuotume pačią jos pateikimo formą, suprato tiek jas palaikantys, tiek jas smerkiantys. Kas taip pat svarbu, “Pussy riot” joms nepritariančius sugebėjo paversti savo šalininkais.

Tuo tarpu visiškai neaišku kaip Femen aktyvisčių performansas, anot jo organizatorių turėjęs palaikyti „Pussy riot“, galėjo pagelbėti „Pussy riot“. Ir šioje vietoje N. Vasiliauskaitės argumentacija artėja prie kliedesio: „Nežinau, ar „Femen“ akcija šia prasme pasiteisins, tačiau jei pakaktų nupjauti tą kryžių (būtent Kryžius, tik ne medinis, o tas, kuris šiandien valdo Rusijos patriarchatą, pasiekė „Pussy Riot“ įkalinimo – todėl jis ir nupjautas) ir dėl kažkokio stebuklo merginos atgautų laisvę – amoralu būtų jo nenupjauti.“ Kitaip sakant, aš nežinau ar sugavę vyriškos lyties juodą katiną, apipylę jį smala, iškastravę ir nupjovę jam galvą mes tokiu būdu sumažinsime prievartinį jaunų mergaičių apipjaustymą Afrikoje, tačiau jei dėl kažkokio stebuklo, taip įvyktų, tai visų ką tik paminėtų veiksmų neatlikimas būtų itin ciniškas, amoralus, antipilietiškas ir antihumaniškas mūsų poelgis. Nenustebčiau, kad N. Vasiliauskaitė yra šventai įsitikinusi, kad jei ne Femen performansas, tai „Pussy riot“ narės būtų įkalintos iki gyvos galvos ir aš šiuo metu nesugalvoju argumentų kodėl turėtų būti kitaip… Na, o N. Vasiliauskaitės minties, kad “Femen” nupjovė ne medinį kryžių Kijeve, o “Kryžių, kuris šiandien valdo Rusijos patriarchatą” aiškinimo susilaikysiu, nes niekaip kitaip negaliu paaiškinti tokio požiūrio, kaip tik  Arkikatedros kryžiaus ilgametės radiacijos poveikio pasekme.

„Pussy riot“ akcija buvo preciziškai ad hoc atliktas veiksmas, tuo tarpu Femen aktyvistės, nupjovusios kryžių, pastatytą ČK-NKVD smogikų nukankintoms ir sušaudytoms aukoms atminti, arba akivaizdžiai susipainiojo savo veiksmuose, arba savo veiksmais siekė visai kitų tikslų nei deklaravo. N. Vasiliauskaitė, komentuodama šį atvejį savo maniera, vėl bando kažką aiškinti, kad neva šis kryžius uzurpavo viešą erdvę, o taip pat monopolizavo istorinio atminimo interpretaciją. Suprask, kad čia ne šiaip sau pusnuogė kvaiša mojavo plikais papais, o čia buvo vykdomas iškilmingas viešosios erdvės desakralizavimo aktas. O juk geriau pagalvojus, tai jei mąstoma papais, tikrai praverstu įsidėti bent jau silikoninius implantus.

Tarsi jeigu aš padėdamas ant kieno nors kapo baltų gėlių, atimčiau iš kieno nors kito teisę padėti ant to paties kapo raudonų, jau nekalbant apie eglišakių vainiką. Tarsi tas medinis katalikų-unitų kryžius sudarė kokias tai kliūtis vietinio raugo anarcho-pakraipos aktyvistams susimesti pinigų ir toje pačioje vietoje bolševikų nužudytų ortodoksų dvasininkų, carinių karininkų ir monarchistinių organizacijų aktyvistų atminimui pastatyti paminklą Karlui Marksui ar kokias tai dvi bronzines raumeningo proletaro, sutraukančio grandines, rankas.

Čia svarbu suprasti, kad kalba eina ne apie gėrį ir blogį, ne apie moraluma ir apie amoralumą, o apie adekvatumą. Jei koks žmogus trokšta, kad jo kaimyno prieangyje dvoktų smarvė, jisai gali tenai paslapčiomis prišikti. Jei jisai mato, kad tas pats kaimynas turi labai gražų veislinį šunį, tai vėlgi šį šunį galima paslapčiom nunuodyti. Yra problema, norai, yra ir būdai ką nors pasiekti ar išspręsti, kuriuos mes pasirenkame pagal savo moralinius įsitikinimus. Tačiau vis dažniau viešojoje erdvėje pasitaiko, kad tas kuris šika bando įteigti, kad jis čia tapo paveikslą, o tas kuris muša tuo pačiu sugeba visus nustelbti savąja kankinio rauda.

Kalbant „Femen“ palaikymo performanso adekvatumą N. Vasiliauskaitei vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad pačios „Pussy riot“ narės, kurias jau galima vadinti disidentėmis, nuo šio palaikymo atsiribojo pareiškusios, kad kryžiaus nupjovimo akcijai jos jokio solidarumo nejaučia. Tad apie ką daugiau belieka kalbėti, apart desakralizacijos…

Į antrą klausimą apie tai ar kiti nesakys, kad „Pussy riot“ tyčiojasi iš krikščionybės sunku atsakyti, nes „kiti“ prišneka visko. Verta tik paminėti, kad „Femen“ jau tapatina krikščionybę su patriarchatu, priespauda, diktatūra ir skelbia šūkį „nupjauk kryžių, išgelbėk Rusiją“, kuris net ir nelabai gerai pagalvojus kelia kai kurias asociacijas…
Qui bene? Pasakysiu trumpai –būčiau Putinas, pasiūlyčiau „Femen“ koordinatoriams pinigų už šią akciją ir kitas. Galima ne tik pjauti kryžius viešose vietose. Dar galima niokoti kapines ir pan. Svarbu, kad būtų kuo garsiau rėkiama, kad mes prieš dabartinį rėžimą. Realpolitik. O gal ne aš vienas toks gudrus?

11 Comments | In: Visuomenė | tags: asmenybės sutrikimai, nida vasiliauskaitė, radikalai, razborkės, visuomenė, Žmogaus teisės. | #

Šliogeris atsigrežė atgal ir pamatė save besikeliantį, iki pusės šlapią ir varvantį. „O, kas tuomet esu aš“, – pagalvojo sau Šliogeris, su nerimu žvelgdamas kaip anapus upelio jis pats nusisuka atgal ir varlyte nušuoliuoja tolyn, ten iš kur atšuoliavęs.

–        O tai kur aš dabar nušuoliavau? – jau visai sumišęs paklausė Šliogeris.

–        Namo. Jau vakarėja anapus, o tau dar prieš miegą reikia porą valandų pastovėt medį apsikabinus.

–        Bet kodėl?

–        Todėl, kad tau medis ir yra tarsi dievas, esantis čia ir dabar, šaknimis įaugęs į žemę, o šakomis į dangų ir apsikabinęs jį tu per savo odos poras įkvėpi tikrosios Būties syvus, taip įgaudamas gyvastį. O jos tau prireiks, nes rytoj tu juk vadovausi filosofijos daktaro disertacijos gynimo komisijai. Negi pamiršai? – paaiškino krūmas.

Šliogeris išties prisiminė, kad rytoj kažkokia durna doktorantė, berods feministė, ginsis disertaciją ir kad jis turės vadovauti gynimo komisijai. Vos pagalvojo apie tą kvaišą ir iškart prisiminė Vasiliauskaitę. Vaizdinys buvo toks nemalonus, kad jis net nusipurtė…

–        Jinai šiapus. Jau seniai, – pasakė krūmas, sekdamas jo mintis,– bet ji su manim beveik nebendrauja, nes kiekvieną kartą kai jai pasakau „aš“, jinai tame „aš“ įžvelgia kur kas daugiau „jis“, negu „ji“ ir dėl to visada labai įsižeidžia.

–        O tai jei ji yra šiapus, tai kas yra ta Vasiliauskaitė, kur anapus? Aš gi dar vakar ją bolševike į akis pavadinau.

–        Pamėklė, kaip ir tu dabar ten. Nuo šiol jūsų santykiai anapus bus lygiaverčiai transcendentine prasme, o šiąpus galėsi sau mėgautis pieva, medžiais, drugeliais… Pažvelk į tolumoje mėlynuojantį mišką. Kažkur ten Heideggeris takeliais tebeklajoja. Ten toliau dar vienas upelis. Nenustebk, jei iš kitos jo pusės išgirsi šaukiant žodį „Lietuva“. Tai Martynas Mažvydas. Vis šaukia, šaukia, o po to klauso ir laukia ar kas nors atsilieps. Jei nori gali atsiliepti, bet jis negirdės. Taip jau padariau, kad žmonės tau netrukdytų, nes juk taip pavargai nuo jų, – pasakė krūmas įsiliepsnodamas vis labiau.

–        Kaip toj dramoj, – po truputį atgaudamas nuovoką pasakė Šliogeris ir staiga prisiminęs tos dramos autorių paklausė, – o tai kaip Justinui Marcinkevičiui čia?

–        Na, jis dabar kartu su Sigitu Geda. Sėdi, šnekasi. Gerai jiems dabar.

–        Bet kodėl jų pamėklių nėra anapus? – nusistebėjo Šliogeris.

–        Anapus užtenka jų eilėraščių, o va jei tavo pamėklės neliks anapus, tuomet iškart ten nebeliks ir tavo filosofijos.

Susigėdo Šliogeris, pasimuistė ir tik įstengė pralementi:

–        Ačiū tau.

–        Nėra už ką, – pasakė krūmas ir sudegė.

(Pabaiga)

Įkvėpimo semtasi iš a. a. Beresnevičiaus paskaitų apie anapusinio pasaulio sampratą lietuvių tautosakoje, o taip pat iš šio interviu.

A. Šliogeris “Mes visi esame anapusiniame pasaulyje”

6 Comments | In: Filosofija | tags: Filosofija, filosofijos etiudai, Heideggeris, nida vasiliauskaitė, Šliogeris. | #

Nebūtų teisinga sakyti, kad Šliogeris studentų nekentė. Tiesiog visi jo studentai buvo niekam tikę balvonai. Šliogeris tai puikiai suprato, tačiau dėl įgimto takto beveik niekada jiems to į akis nepasakydavo. Tačiau labiausiai nemėgdavo jis visokių referatų, kursinių, diplominių, disertacijų ir visokiausių kitokių rašto darbų, kuriuos anie jam stirtomis nešdavo. „Kai pamatau su tais popieriais, tai man, kaip tam Goebelsui, ranka savaime ima pašonėj grabinėtis revolverio ieškodama“, sakydavo Šliogeris ir visokiausių būdų sugalvodavo, kad su tomis grafomanijomis jam vargti nereiktų.

…

Comments Off on Filosofijos istorijos etiudai. Lietuvos filosofija. Šliogeris ieško žmogaus. | In: Uncategorized | tags: Filosofija, filosofijos etiudai, nida vasiliauskaitė, Šliogeris. | #