April 1st, 2010
Skaitymai. Milorad Pavic, Chazarų žodynas
KAGANAS – chazarų valdovas. Chazarų valstybės sostinė buvo Itila, o vasarinė kagano rezidencija – Samandaras, prie Kaspijos jūros. Manoma, kad graikų misionierių priėmimas chazarų rūmuose buvo politinis sprendimas. Dar 740 metais vienas chazarų kaganas iš Konstantinopolio pasikvietė misionierių, skelbiantį krikščionišką tikėjimą. O IX a. reikėjo sutvirtinti graikų ir chazarų sąjungą prieš bendrą priešą: tuo metu rusai jau iškėlė skydą virš Konstantinopolio vartų, o iš chazarų atėmė Kijevą. Kilo dar vienas pavojus. Tuometinis kaganas neturėjo paveldėtojo <…>
Tada prie kagano priėjęs vienas žydas iš dvaro svitos pareiškė, jog atsakys į kaganui iškilusius klausimus.
– Nagi, žiūrėkim, kaip tau seksis, – atsakė kaganas ir lyžtelėjo šventąją druską. Žydas atsivedė vergą ir paliepė šiam apnuoginti ranką. Jo ranka buvo visiškai tokia pat kaip ir dešinioji kagano ranka.
– Taip, – tarė kaganas, – sulaikyk jį. Sulaikyk jį ir veik toliau. Eini teisingu keliu.
Šitaip po visą karalystę buvo išsiuntinėti šaukliai ir po trijų mėnesių žydas atvedė pas kaganą vieną jaunuolį, kurio pėdos atrodė visiškai tokios pat kaip ir valdovo. Jis irgi buvo paliktas rūmuose. Šitaip buvo atrasti du keliai, viena ausis ir petys – viskas atrodė lygiai taip pat kaip ir kagano kūno dalys. Pamažu rūmuose susirinko būrys jaunuolių: karių, vergų, virvininkų, žydų, graikų, chazarų ir arabų, kurie – jei iš kiekvieno paimtum po vieną galūnę arba kūno dalį – galėjo sudaryti jauną kaganą, identišką viešpatavusiam Itiloje. Trūko tik galvos. Jos žydas niekaip negalėjo atrasti. Vieną dieną kaganas pasikvietęs žydą pareikalavo arba jo paties, arba naujo kagano galvos. Žydas nė kiek neišsigando ir kaganas nustebęs paklausė kodėl.
– Todėl, kad išsigandau jau prieš metus, o ne šiandien. Prieš metus ir suradau galvą. Jau daug mėnesių saugau ją čia, rūmuose, bet nedrįstu parodyti.
Kai kaganas paliepė parodyti galvą, žydas atvedė prieš jį merginą. Ji buvo jauna ir daili, o jos galva buvo tokia panaši į kagano, jog abi galėjai supainioti veidrodyje. Kas nors, veidrodyje pamatęs jos veidą, manytų čia esant kaganą, tik jaunesnį. Tada kaganas paliepė žydui atvesti visus surinktus jaunuolius ir iš jų kūno dalių sudėti dar vieną valdovą. Kol likę gyvi luošiai išsišliaužiojo kas kur, iš jų paimtų kūno dalių buvo sudėliotas naujas kaganas, o ant naujai sukurto kagano kaktos žydas parašė kažkokius žodžius, ir jaunasis kaganas, paveldėtojas, pakilo nuo tikrojo valdovo lovos. Tada jį reikėjo patikrinti ir žydas nusiuntė jį pas kagano meilužę Ateh. Rytą princesė nusiuntė tikrąjam kaganui tokį raštelį:
– Tas, kuris šiąnakt buvo atsiųstas pas mane, yra apipjaustytas, o tu nesi. Taigi arba jis yra kažkas kitas, bet ne kaganas, arba kaganas perėjo į žydų tikėjimą ir buvo apipjaustytas ir tapo kažkuo kitu. Tu ir spręski, kas atsitiko.
Tada kaganas paklausė žydo, ką reiškia šis skirtumas. O šis atsakė:
– Bet juk skirtumas išnyks, vos tik tu pats būsi apipjaustytas. <…>
Milorad Pavic, Cazarų žodynas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2010, 75-77 psl.
