April 30th, 2009
Šliaužiantis perversmas ir šliaužiojanti atsakomybė
Šiuo metu kone po kiekvieno Konstitucinio teismo (toliau – KT) nutarimo mūsų viešoje erdvėje keliamas klausimas ar KT aiškindamas Konstituciją nepasisavina visai Tautai priklausančių teisių. „Kažin Dievas yra virš teisėjų, ar po jais“ paklausė susitikime su pramonininkais partijos „ Tvarka ir teisingumas“ iškeltas kandidatas į Lietuvos Respublikos prezidentus V. Mazuronis . Tai jau anaiptol nebe pirmas parlamentaras, kuriam neįtinka KT priimami nutarimai ir jų vykdymo privalomumas. Čia būtų naudinga prisiminti ne tik KT poziciją R. Pakso apkaltos metu, bet ir garsųjį jo nutarimą uždraudusį tautos išrinktiesiems dirbti papildomus darbus, dėl ko ne vienas iš jų prarado papildomą pajamų šaltinį, o naujai iškeptai Seimo narei D. Meiželytei teko net ir ašarą nubraukti. Viena vertus, pats KT, kaip institucija egzistuoja anaip tol ne visose valstybėse, kita vertus tos valstybės, kuriose jis turi gilias tradicijas, anaiptol nėra atsiliekančios pagal savo išsivystymo lygį.
Teisiškai raštingesni parlamentarai, bent kiek susipažinę su Konstitucija, savo puolimą prieš KT argumentuoja 2-uoju jos straipsniu, skelbiančių, kad „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“. Tokiu būdu KT kaltinamas visai „Tautai“ priklausančio suvereniteto pasisavinimu, pamirštant tiek jo teisėjų skyrimo tvarką ir funkcijas, tiek ir tą aplinkybę, kad vadovaujantis tokiais argumentais panašiu suvereniteto pasisavinimu galima apkaltinti ir patį Seimą, niekaip nepakylantį iš visuomenės pasitikėjimo institucijomis reitingų dugno. Be abejo, Konstitucijos aiškinimu gali užsiimti ir kita institucija, pvz. Aukščiausiasis teismas, tačiau ar nuo to jo sprendimai pasidarys populiaresni visuomenėje? A r bus lengviau V. Mazuroniui, jei Dievas bus ne po KT, o po Aukščiausiuoju teismu? O gal tuomet Konstitucijos aiškinimu turėtų užsiimti pats Seimas, kuris kaip jau matėme, yra pajėgus per 3 naktis priimti praktiškai neribotą kiekį įstatymų? Tiesa pasakius, tuomet teisės aktų atitikimo Konstitucijai klausimas išsispręstų pats savaime, nes tai darytų tuos aktus priėmusi institucija, o Dievas tuomet būtų po Seimu. Galbūt nuo to ir būtų geriau V. Mazuroniui, bet ar būtų geriau Lietuvos piliečiams. Apskritai šiuo metu stebint Lietuvos politinę tikrovę yra akivaizdu, kad Dievas ją yra jau seniai apleidęs ir neturi su ją jokio ryšio, todėl prie Jo ketinu nebegrįžti.
Mūsų Konstitucijoje yra netiesiogiai įtvirtintas valdžių padalijimo principas. Tai reiškia, kad jos yra viena kitos atžvilgiu atskiros ir viena kitai nepavaldžios, todėl klausti kuri iš jų yra aukščiau nekorektiška. Seimas, kaip įstatymų leidžiamoji valdžia leidžia įstatymus, Vyriausybė, kaip vykdomoji valdžia, juos vykdo, o teismai, kaip teisminė valdžia, kontroliuoja, kad įstatymų būtų laikomasi (be abejo, aš kalbu apie tai kaip turėtų būti). Šiame politinės teorijos kontekste iškyla pagrįstas klausimas – ar KT neviršija savo galių ir ar teisingi jam keliami kaltinimai dėl pernelyg aktyvaus kišimosi į politinius procesus? Ar iš tiesų mūsų valstybei gresia „šliaužiantis perversmas“, kurio metu viena institucija pamažu uzurpuos mūsų Konstitucijoje tautai suteiktą suverenitetą?
Suverenitetas reiškia aukščiausiąją valdžią, o valdžia demokratinėje visuomenėje, kaip žinome, suteikia ne tik privilegijas, bet ir pareigas, kurios savo ruožtu reikalauja atsakomybės iš ją rinkimų būdu gavusio politiko jį išrinkusių piliečių atžvilgiu. Mes galime be perstojo kritikuoti KT, tačiau jei visuotinį nepasitenkinimą laikytume pakankama priežastimi panaikinti valstybės instituciją, abejoju, kad KT būtų panaikintas iki Seimo, Vyriausybės ir visų ministerijų panaikinimo. Manau, kad į KT politikavimo problemą pažvelgus platesniame kontekste, galėtume pamatyti, kad tokia situacija susidarė mūsų visuomenėje įsivyravus tendencijai vienu metu siekianti valdžios ir kratytis su ja susijusios atsakomybės. Mes galime kaltinti KT dėl to, kad jis nepakankamai griežtai įvertino Leo.lt steigimo sandorį, tačiau mes privalome nepamiršti, kad ne KT inicijavo šio sandorio sudarymą. Konstitucijos 106 straipsnis sako, kad teisę kreiptis į KT dėl tam tikrų teisės aktų atitikimo Konstitucijai turi teisę Prezidentas, Vyriausybė, teismai ir ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių. KT savo tyrimą pradeda tik gavęs kurio nors iš šių subjektų prašymą. Stebint mūsų šalies gyvenimą kyla klausimas – ar ne per dažnai klausimus, kuriuos turėtų spręsti Seimas sprendžia KT? Tačiau tą patį klausimą galima aš siūlyčiau kelti kitaip – ar ne per dažnai Seimas, kuriam jį išrinkę piliečiai pavedė spęsti jiems gyvybiškai svarbius klausimus, kratydamasis atsakomybės užkrauna juos KT? Nevalingai atmintyje iškyla kai kurių Seimo narių pageidavimas, kad KT ištirtų ar įmanoma Lietuvoje pragyventi už nustatytą minimalų atlyginimą. Kas šiuo atveju turėtų likti kvailio vietoje? Konstitucijos 46 straipsnis skelbia, kad „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Valstybė gina vartotojo interesus“. Ką turi daryti Seimas siekdamas įgyvendinti šias Konstitucijos nuostatas – rašyti prašymus KT ištirti ar esami įstatymai neprieštarauja šioms nuostatoms ar tiesiog pačiam, sistemingai įgyvendinant priešrinkimines partijų programas, reformuoti esamą teisinę bazę, kuriant naujus įstatymus įgyvendinančius ir plėtojančius šiuos Konstitucijoje iškeltus tikslus. Akivaizdu, kad Seimas nepraleidžiantis progos apsigaubti vienintelių tautos patikėtinių aureole beveik visais atvejais renkasi pirmąjį variantą, norėdami, kad KT ne tik nurodytų jiems neparankius įstatymus kaip prieštaraujančius Konstitucijai, bet ir pageidaudami, kad KT išspręstų dauguma tų problemų, kurių sprendimą rinkėjai patikėjo jiems. Ar tam, kad priimti antimonopolinius įstatymus būtina visų pirma kreiptis į KT, prašant ištirti ar esantieji įstatymai neprieštarauja Konstituciniam draudimui monopolizuoti gamybą? Pats savaime toks kreipimasis nėra beprasmis tik tuomet, kai kartu su juo vyksta Seimo narių įstatymų leidybos iniciatyvos, o būtent to Seimo nariai stengiasi visais būdais išvengti, siekdami šią atsakomybę perkelti KT. Vengdami atsakomybės už savo sprendimus Seimo nariai mėgsta pasiskųsti, kad KT riboja jų įstatymų leidžiamąsias galias,tačiau su malonumu pamiršta, kad remiantis Konstitucijos 103 straipsniu KT teisėjus skiria pats Seimas ir KT atnaujinamas vienu trečdaliu kas 3 metai, o Seimo kadencija trunka 4 metus. Taigi Seimui suteikta Konstitucinė teisė aktyviai dalyvauti formuojant KT sudėtį, tačiau lietuviškas mentalitetas tokių „smulkmenų“ pastebėti nelinkęs. Galimybę kažką visuomenės gyvenime pakeisti į gerą daugelis Seimo narių įžvelgtų tik gavę absoliučią valdžią, o kol jos nėra, reikia žūtbūtinai kautis dėl jos, visų kitų antraeilių problemų sprendimą nukeliant į ateitį neribotam laikui.
Demokratiniu keliu išrinktas parlamentas yra visos jį rinkusios visuomenės veidrodis. Bet kuris pilno proto žmogus supranta, kad pats veidrodis visiškai nekaltas dėl nemalonaus vaizdo jame. Mūsų visuomenė per 19 nepriklausomybės metų nepailsdama laukė valdžios, kuri suteiks jai pasiturintį gyvenimą. Per tuos metus mes taip ir neišmokome formuluoti ilgalaikiu strateginių tikslų. Aš nekalbu apie iškilų sugebėjimą moralines vertybes puoselėti su didesne atida nei materialines, aš tiesiog turiu omeny paprastą ir ciniškai pragmatišką sugebėjimą atsisakyti mažo gero šiandien dėl to, kad gautum didesnį gerą rytoj. Protingi žmonės tai vadina strateginiu planavimu. Ar mūsų, trečios kartos nuo žagrės, seneliai suvalgydavo visus grūdus nieko nepasilikdami sėjai? Kodėl su kiekviena karta mes tarsi kvailėjame? Mes nemėgstame mąstyti apie tai, ką mes privalome padaryti. Mes stengiamės esant galimybei nemokėti mokesčių (nes esantys prie „valdžios lovio“ vis tiek vagia), apsimetame nieko nepastebinčiais, kai prie mūsų akių chuliganai muša savo auką (vis tiek niekuo jai nebepadėsim), statome automobilius neįgaliesiems skirtose stovėjimo vietose (nes greta yra dar viena laisva vieta – ten galės tą mašiną ir pastatyti) ir paliekame krūvas šiukšlių ežerų pakrantėse (visi taip daro, o be to pakrantėse nepastatė atliekų konteinerių tie, kurie už tai atsakingi). Mes renkame Seimą ne tam, kad jis leisdamas įstatymus koordinuotu visų mūsų į bendrą tikslą nukreiptą darbą, o tarsi tam, kad jis už mus dirbtų. Mūsų reikalavimai labai dažnai būna paprasti – mažesnių mokesčių, didesnių atlyginimų ir socialinių išmokų, geresnės švietimo, sveikatos apsaugos paslaugų kokybės, o patys projektai kaip tai pasiekiama mūsų nedomina. Tokių projektų kūrimą mes maloningai perleidžiame Seimui, sau pasilikdami teisėjo vaidmenį. Mes norime visko čia ir dabar, o jei kas nors viso to nesiryžta pažadėti, mes renkame kitą, nesvarbu, kad jo atsakymas į klausimą „o kaip jūs visa tai pasieksite?“, skamba „o jūs išrinkite ir sužinosite!“. Ir renkame, dažniausiai neklausdami „o vis dėl to kaip?“.
Tikime, kad atsisakę atsakomybės mes išlaikysime valdžią ir eilinį kartą liekame prie suskilusios geldos. Geisdami turėti suverenitetą vien kaip valdžią, mes stengiamės ją pasilikti sau, o su ja susijusią atsakomybę už priimamus sprendimus numesti Seimui. Seimas gi tą atsakomybę stengiasi permesti KT. Kaltiname Seimą, nors patys jį renkame, kaltiname KT, nors jo teisėjus skiria mūsų pačių išrinktas Seimas. Norime valdžios, bet niekaip negalime pasijausti šeimininkais savo šalyje, norime saugumo ir dėmesio, bet ,regis, savižudžių šalies įvaizdžio dar ilgai neatsikratysime. Taip ir šliaužioja atsakomybė po institucijas, kaip katė su sulaužytu stuburu po tvarto užkaborius, ieškodama ramaus kampelio kur galėtų numirti.
