February 4th, 2010
Umberto Eko “Fuko švytuoklė”. Recenzija iš atminties.
Perskaičiau nulis.lt gana kvailoką Umberto Eko knygos „Fuko švytuoklė“ pristatymą ir nusprendžiau parašyti pats kai ką apie šią kritikų taip išliaupsintą knygą. Tik viena problema – aš ją skaičiau 2 kartus, pirmą prieš 13 metų, antrą prieš 10. Taigi daug ko jau nebeprisimenu, nors galbūt tai yra privalumas – per tiek laiko knygos siužetas mano galvoje ne tik apaugo užmaršties kerpėmis, bet ir išsikristalizavo į esminius dalykus. Daug techninio pobūdžio detalių nebeprisimenu, todėl jas atkūrinėsiu visiškai laivai.
Knygoje pasakojama apie kelis draugus, kurie dirbdami ezoterinės literatūros leidykloje sugalvoja „pažaisti“. Jie žaisdami sukuria Planą, turintį atskleisti pasaulinį sąmokslą. Kadangi visi draugai yra intelektualai, savo profesinėje veikloje papildomai susiduriantys su įvairaus plauko ezoterinių knygų autoriais, aplinka tokiam žaidimui kuo palankiausia. Kertinė knygos idėja skirta ne paties Plano, o metodo kuriuo jis konstruojamas, aprašymui. Taigi draugai preziumuoja, kad yra kažkokia tai tūkstančius metų gyvuojanti organizacija, kuri siekia „užvaldyti pasaulį“ ar kažko tai panašaus. Štai ir visas Planas – dabar draugams belieka jį apauginti faktais. Čia ir prasideda knygos šarmas – Umberto Eko nuosekliai analizuoja įvairius sąmokslo teorijų konstravimo būdus. Centriniu išeities tašku ilgametėje tariamos organizacijos istorijoje tampa XIV a. vykęs tamplierių procesas. Draugai nusprendžia įrodyti, kad tamplieriai sugebėjo slapta išlaikyti savo ordino tęstinumą ir tam pasitelkia panašius metodus, kuriuos savo laidose naudoja Rūta Janutienė. Nors kiek savo prigimtimi panašūs faktai tiesiog dėstomi vienas po kito norima tvarka, o ryšiai tarp jų atsiranda patys savaime.
Kas galėjo pratęsti tamplierių veiklą? Ogi Rozenkreiceriu, masonų ir visi kiti ordinai. Umberto Eko mini, kad kažkada Rene Dekartas buvo įtartas priklausąs slaptam Rozenkreicerių ordinui. Tuomet jis, norėdamas tuos gandus paneigti, ėmė kuo dažniau rodytis viešumoje, gyventi kuo atviresnį gyvenimą. Atitinkamai visi suprato, kad jei žmogus gyvena atvirai ir nesislapstydamas, vadinasi jis nori nuslėpti savo priklausymą slaptai organizacijai.
O ar nėra Dekarto ir kitų mąstytojų raštuose užmaskuotos pasaulio užvaldymo idėjos? Juk, pavyzdžiui, kai paaiškėjo, kad pasaulinį žydų sąmokslą aprašantys Siono išminčių protokolai yra Caro ochrankos klastotė, buvo pareikšta, kad nors protokolai netikri, tačiau jais perduodama žinia yra tikra! Kas galėtų šias idėjas saugoti šiandien? Galbūt moderniosios druidų organizacijos. O kas yra druidų organizacija? Tai yra organizacija, kurios nariai yra druidai, jie atlieka druidinius ritualus, nešioja druidinę simboliką, puoselėja druidų pasaulėjautą, save laiko druidais ir kitų druidais yra laikomi. Bet ar mes galime šiandienines druidų organizacijas laikyti autentiškomis, juk praėjo tiek laiko ir visi tie judėjimai tėra butaforiniai? O gal čia kaip tik ir yra esmė – jeigu jūs esate kelių tūkstantmečių senumo druidų organizacijos, siekiančios užvaldyti pasaulį, narys, tuomet geriausias būdas jums užsimaskuoti moderniame pasaulyje, yra tiesiog įkurti ir registruoti druidų organizaciją, kaip tam tikrą viešą juridinį asmenį ir visi jus laikys keistuoliais-nepritapėliais ir niekam nė nešaus į galvą, kad tai yra tikra druidų organizacija.
Visi žinome kokias paslaptis atskleidžia Egipto piramidžių geometrinių išmatavimų duomenys. O jūs išmatuokite greta savo namų stovintį spaudos kioską. Galbūt jo tūrį padauginę iš skaičiaus „π“ mes apytikriai gausime vieną milijoninę visų Žemės gyventojų skaičiaus dalį. O galbūt sudėjus jo stogo kraštinių ilgį, gautų centimetrų skaičius sutampa su Pirmojo Pasaulinio karo data? O kas jei keliais centimetrais yra per daug? Nesileiskite suklaidinami druidų, masonų ir rozenkreicerių – kiosko stogą reikia nuzulinti iki reikiamo skaičiaus. Taigi kalta ne centimetrų sudėties metodika, kaltas spaudos kiosko stogas ir tamplieriai (=satanistai, masonai, druidai, rozenkreiceriai, sionistai).
Draugai taip įsijaučia, kad užsižaidžia ir … prisižaidžia. Juos ir jų Planą ima medžioti slapta organizacija, įsitikinusi, kad draugų intelektualiniais žaidimais sukurtas Planas yra galutinė, esminė grandis, padėsianti iššifruoti pačios organizacijos turimą kažkokią tai informaciją ir žmogžudystė nėra ta riba, ties kuria jie sustotų.
Siužetas vystomas tikrai intriguojančiai ir meistriškai, tik įterpiamos "galimos" istorinių įvykiu interpretacijos neatidų skaitytoją gali lengvai paklaidinti. Knyga tiesiog trykšta ironija bei istorinių faktų gausa, kurie atrinkinėjami ir jungiami vienas su kitu visiškai laisvai. Taigi, gerbiamieji nūdienos internetiniai intelektualai, neapsirikite – lyginti Umberto Eko su Danu Brownu yra tas pats, kas lyginti Servantes „Don Kichotą“ su viduramžių riterių romanais, atseit ir vienur ir kitus rašoma apie klajojantį riterį, tarnaujantį savo širdies damai ir kovojantį su Blogiu.
