Tamsioji filosofijos marginalo pusė

 Kažkada lygindamas A. Valinską su R. Paksu nemaniau , kad ateityje kils noras dar juos kada nors lyginti. Tiesiog sunku buvo patikėti, kad nors ir būdami panašūs savo siekimo valdžios ir savo įvaizdžio kūrimo būdais, finišuos jie irgi taip panašiai. Nors kita vertus, reikia pripažinti, kad nepilni metai, kuriuos A. Valinskas praleido užimdamas praleido užimdamas „vieno iš trijų svarbiausių“ Lietuvos pareigūnų postą, parodė, kad tai visgi skirtingo kalibro politikai.

Terminai. Tiek A. Valinskui, tiek A. Paksui politiniai oponentai sudavė praėjus maždaug pusmečiui nuo posto užėmimo ir tai prilygo bombos sprogimui viešųjų ryšių atžvilgiu. Abiems atvejais buvo paviešinta informacija apie galimus nusikalstamo pasaulio atstovų ryšius su aukščiausius politinius postus valstybėje užimančiais asmenimis. Tiesa, R. Pakso atveju tokią informaciją pateikė Valstybės saugumo departamentas, o A. Valinsko atveju visa informacija apie Seimo pirmininko ryšius su daktarų grupuote buvo pumpuojama pačios žiniasklaidos iniciatyva. Kaip ten bebūtų, maždaug po gero pusmečio apie jų galimą pažeidžiamumą dėl galimų ryšių su kriminalinio pasaulio atstovai žinojo visi, kurie bent retkarčiais įsijungia TV žinias, paima į rankas laikraštį ar panaršo po internetinius portalus.

Schemukės. Visoje politinėje košėje, į kurią papuolė dabartinis Seimo pirmininkas, kaip ir R. Pakso atveju, vėl pasirodė labai mielas lietuviškos kompromatologijos elementas – schemukė . Tai labai sunkiai apibrėžiamas žaidimas, pradėtas Lietuvoje žaisti R. Pakso laikais ir vėl pasirodęs dabar. Žaidimas primena į ikimokyklinio amžiaus vaikams skirtus atmintį ir loginį mąstymą lavinančius žaidimus, kuriuose ant skirtingų popieriaus kortelių būna pavaizduoti įvairūs augalai, gyvūnai ir pan. Kiekvienas darželinukas paeiliui atverčia nežinoma kortelę ir stengiasi jas dėlioti pagal tam tikrus požymius. Laimi tas, kuris pirmas ir taisyklingai sudėlioja savo korteles. Panašiai žaidžiamos ir kompromatologinės schemukės. Kortelės su įvairių politikų ir verslininkų veidais spalvotomis rodyklytėmis, reiškiančiomis tam tikrus interesus, jungiamos viena su kita, stengiantis jas sujungti į vientisą sistemą. Laimi tas, kuris turi geresnius ryšius ir daugiau pinigų. Beje, būtina pastebėti, kad schemukės yra grynai ugdomojo pobūdžio žaidimas, padedantis mūsų politikams lavinti įgūdžius, praverčiančius aktyviai dalyvaujant Lietuvos politikoje. Šis užsiėmimas yra padiktuotas grynai sportinės ir meninės aistros ir su tokia procedūra kaip ikiteisminis tyrimas beveik neturi nieko bendro.   

Strazdanota agonija. Legendos apie pankų gyvenimą byloją apie žaidimą „strazdanėlė“, kai ant stalo iškratoma išmatų krūvelė. Tuomet visi žaidėjai susėda aplink stalą, o vienas iš jų staigiu ir stipriu delno smūgiu tą krūvelę ištaško… Pralaimėjusiu pripažįstamas tas, kuris lieka labiausiai „strazdanotas“. R. Paksas, turbūt turėdamas omeny būtent šį žaidimą, į pasaulį paleido savo nemirtingą frazę „šikau ir tapšnojau“. Šiuo metu „strazdanėlę“ ėmė žaisti ir Seimo pirmininkas, kurį norom nenorom ištinka R. Pakso likimas – strazdanėlių pas jį atsirado jau tiek, kad nelabai ir besvarbu, kad pas kažką kitą jų yra viena kita daugiau. Būtent strazdanėlių kiekis pasmerkia kiekvieną, nesvarbu gerą ar blogą, politinio žaidėjo poelgį visuotinėms patyčioms.

Chebrytė. Priešingai daugelio politologų prognozėms R. Pakso suburta partija išgyveno ir pakartotinai pasitikrino savo reitingus 2008 m. Seimo ir 2009 m. Europarlamento rinkimuose, tuo tarpu A. Valinsko šaikai prognozuoti kažkokias perspektyvas 2012 m. Seimo rinkimuose galėtų nebent Mauzeris su Surskiu. Tą matyt suprasdamas A. Valinskas atrinko iš savo chebros pačius beviltiškiausius dūbus ir kartu su jais atitinkamai pasivadino „Ąžuolo“ frakcija.  

Paradoksalu, tačiau Prisikėlimo partijos pavadinimas daug labiau tiktų partijai „Tvarka ir teisingumas“, o ne valinskininkams. Pirmieji nors ir daugelio laidojami, sugebėjo prisikelti, o jų lyderis mėgaujasi europarlamentaro mandatu, tuo tarpu patarlė „aukštai kilęs žemai pulsi“, regis, tiks tik politinės gravitacijos jėgų neperpratusiam ir lakūno patirties neturinčiam A. Valinskui.

Comments Off on Valinskas „prieš“ Paksą 2. Finalas. | In: Uncategorized | tags: Paksas, politika, razborkės, valinskas. | #

Vargu ar prieš metus būtų kas atspėjęs kas bus Seimo pirmininkas po 2008 m. rudenį vyksiančių rinkimų. Keistai tuomet atrodė A. Valinsko užuominos apie jo ketinimus tapti politiku ir jo idėjos buvo aptarinėjamos greta besikuriančios marginalinės Žemaičių partijos pareiškimų. Ir štai, rinkimams praėjus, mes turime naują „politiką“, vedantį mus į permainas.

Viename interviu A. Valinskas įsižeidė, kai žurnalistė palygino jį su R. Paksu. Formuodamas savo kaip politiko įvaizdį, dabartinis Seimo pirmininkas pateikinėdavo save kaip R. Pakso antipodą. Kas visiškai nebūdinga populistinės partijos lyderiui, jis dar prieš rinkimus aiškiai įvardijo, kad į koaliciją jo partija su „Tvarka ir teisingumu“ neis. Toks pareiškimas skambėjo gana keistai, kadangi žmogui, einančiam į valdžią dėl pačios valdžios, tokie išankstiniai pareiškimai gali suteikti papildomų nepatogumų vėliau jungiantis į valdančiąją koaliciją. Labai abejoju, ar verta gilintis į Tautos prisikėlimo partijos programą, jos ideologiją ir pagal ją analizuoti su kuriomis partijomis jai būtų lengviausia suderinti savo nuostatas – tai tas pats, kaip pasakė vieno žymaus filmo herojus, ieškoti neesančios juodos katės tamsiame kambaryje.

Tačiau, kaip jau ne kartą pamatėme Lietuvos politiniame gyvenime, kuo mažesnis politinis potencialas, tuo išraiškingesni viešųjų ryšių specialistų nulipdyti politiniai personažai, kurie, kartais nors ir gana nuoširdžiai konfrontuodami tarpusavyje, visgi išlieka gana panašūs. Tai ypač atsiskleidžia A. Valinsko ir R. Pakso atveju, kuriuos būtų galima pavadinti to paties politinio cirko klounais.

A. Valinsko papostringavimai apie 10 Dievo įsakymų, kuriais jis ragino visus vadovautis, nejučiomis verčia prisiminti R. Pakso virkavimus apie tai, kad jis „eina savo Golgotos kelią“, „nekaltas kalamas prie kryžiaus“ ir tt. Nežinau ar šiuo atveju yra labai svarbu ar tapatinamasi su Moze ar su pačiu Jėzumi, vargu ar kuriam iš politikos korifėjus vaizduojančių personažų Biblijos skaitymas atėmė labai daug laiko. Abiem atvejais anapusybės aura turėjo paskatinti klausytojus mąstyti apie amžinus dalykus, pamirštant tokius mažareikšmius dalykus kaip partijų programa ar kai kurie politinio pranašo biografijos faktai.  

Tokie partijų pavadinimai kaip „Tautos prisikėlimo“ ar „Tvarka ir teisingumas“ yra tarsi orientuoti į tikslą, kuris stengiamasi suabsoliutinti ir taip dar labiau sustiprinti savo lyderio, besišvaistančio Biblijos citatomis, metafizinį spindesį. Naudojama ta pati formulė – vaizdingas tikslų akcentavimas ir visiškas priemonių, kuriomis šie tikslai bus pasiekti nebuvimas. Iš tiesų, kas galėtų paneigti, kad koks skirtumas ar politikas kairysis, ar dešinysis, jei jis neteisingas, netvarkingas ir dar net neprabudęs.

Tačiau ypatingą „susižavėjimą“ kelia abiejų politinių mesijų bendražygiai. Jei „prie kryžiaus kalamo“ nušalintojo prezidento apaštalai gal ir sugebėtų kažkokiu stebuklingu būdu išsiversti be jo, tai A. Valinskas, atnešęs į mūsų politinį gyvenimą 10 Dievo įsakymų, kaip ir Mozė prieš tūkstančius metų, išvedė klaidžioti savo profesijos gentainius po įvairių skandalų įkaitintą mūsų šalies politinę dykumą. Vargšės jo vedamos avelės, praradusios savo piemenį, kaip mat pasiklystų, nes jos visiškai nesuvokia, kur yra vedamos, o jei ši kelionė užsitęs, joms kyla grėsmė pamiršti kėlią į ten, iš kur atėjusios. Praradus kelią atgal, į šou verslą, šios trapios fonograminės pakalnutės greitai nuvystų, neištvėrusios mūsų valdžios socialinių eksperimentų su savo piliečiais.

Stebint R. Pakso ir A. Valinsko elgesį viešumoje, jų kalbos turinį neretai užgožia savo „kietumo“ demonstravimas. Kad ir ką kalbėtų politinis buratinas, viso jo už virvučių tampomų galūnių kūno kalba siunčia trumputį ir skardžiai pypsintį signalą – „aš esu kietas“. „Kietas“ jo žvilgsnis, laikysena, balso tonas, taip pat „kieta“ ir jo kalba, trumpai ir aiškiai sudedanti visus akcentus – „pirma, aš paimu kavos puoduką, antra, aš iš jo gurkšteliu, trečia, aš pastatau puoduką ant lėkštutės“, kitaip sakant „pirma sudarom biudžetą, antra, jį patvirtinam, trečia…“ … et, koks skirtumas, apie ką kalbamą. Svarbu ryžtingai ir be abejonių. Kai „kietasis“ politikos buratinas galiausiai yra priremiamas prie sienos ir priverčiamas kalbėti apie dalykus, kurių neišmano arba apie kuriuos nenori kalbėti, „kietumas“ pripildo jų kalbą primityviu humoru. Tiesa, reikia prisipažinti, kad kaip beskonių juokelių maestro A. Valinskas toli lenkia R. Paksą, kurio pašposavimai apie „skandalus iš nieko ir moterų šukuosenų“ arba apie „tris vyrus nuėjusius išgerti alaus“ ne tik, kad nepranoksta A. Valinsko profesionaliai išpuoselėto lėkštumo, bet ir vietomis verčia suabejoti dėl šių juokelių autorystės. Bet kuriuo atvejų, jie abu gerokai praturtino mūsų politinį folklorą. Ką reiškia jau vien tokie išsireiškimai kaip „vienas iš trijų valstybės pareigūnų“, arba „šikau ir tapšnojau“.

Negražu kalbėti apie niekuo dėtas politinių buratinų antrąsias puses, nes jos iš tiesų čia niekuo dėtos. Tačiau jeigu jau šių šiaip žavių moterų išrinktieji nesugeba atsispirti prezidentinių ambicijų hormoniniam tvaikui, tai būtina pastebėti, kad abi galimos kandidatės į „pirmosios damos“ statusą parinktos pagal ta pačia formulę – kuo kvailesnė atrodo žmona, tuo kietesnis ir protingesnis atrodo jos vyras. O ir kam, tas protas … dainos, šokiai – va čia visai kitas reikalas.

Pabaigai negalima nepaminėti ir šių dviejų veikėjų elektorato. Jei R. Pakso laikais buvo kalbama apie rinkėją-runkelį, tai dabar galime drąsiai kalbėti apie rinkėją-svogūną. Skirtumas tik toks, kad jei apie rinkėjo-runkelio balsavimo motyvus ir ateities lūkesčius buvo galima susidaryti kažkokią nuomonę, tai apie ką galvojo rinkėjas-svogūnas, žiūrėdamas į rinkiminius plakatus su vampyrų dantis iššiepusiais kandidatais ir stoties mergužėlėmis persirengusiomis kandidatėmis, nesugebėtų įminti net Lola Lolišvili. O rezultatas – mes vėl turime klouną, einantį svarbias pareigas valstybėje ir, kad ir kiek jis norėtų pasirodyti labai skirtingas nuo savo pirmtako, skiriasi jie vienas nuo kito tiek, kiek svogūnas skiriasi nuo runkelio. Taip ir plaukia durnių laivas per krizės neramius vandenis, prigrūstas daržovių ir gramzdinamas jų svorio. 

Comments Off on Valinskas „prieš“ Paksą | In: Uncategorized | tags: Paksas, politika, razborkės, valinskas. | #