Tamsioji filosofijos marginalo pusė

Tai štai kokia toji Roko Žilinsko vienatvė, išsakyta ne tik tautinių, bet ir apskritai bendražmogiškų vertybių pamynimo dienos belaukiant. Žmogus patekęs į Seimą per konservatyviąsias vertybes atstovaujančios partijos sąrašą ir viešai prisipažinęs dėl savo netradicinės seksualinės orientacijos jaučiasi svetimas artėjančio Įvykio kontekste.

Jo situacija primena į Milano Konderos romane “Nepakeliama būties lengvybė” aprašytąją. Ten pagrindinis romano herojus, vienas geriausių šalies chirurgų, kurio laukė puiki karjera, tiesiog viešai deda skersą ant sovietų valdžios, po ko jam nebelieka nieko kito kaip tik išvažiuoti kažkur į provinciją dirbti nekvalifikuoto darbo.

O šios situacijos esmė – taip pasielgęs jis tapo svetimu visiems. Sovietu valdžiai – suprantama dėl ko, nes jis buvo toks žmogus, su kuriuo nebuvo galima susidoroti tyliai, jis buvo žmogus kurio nebuvo galima ignoruoti, todėl būtų pakakę jo tylaus susitaikymo, nutylėjimo, grynai formalaus pritarimo. Todėl valdžios pyktis dėl jo demonstratyvaus gesto buvo suprantamas.

Tačiau buvo ir kita nuo jo patylomis atsiribojusi visuomenės dalis, tai taip vadinamieji disidentai. Anie sovietų irgi kaip ir nemėgo. Nemėgo dėl įvairių priežasčių pvz. dėl jau patirtų represijų, sužlugdytos jų tėvų (o tuo pačiu ir jų pačių) karjeros, atimto turto, tačiau jie negalėdavo pajusti bendrumo su tuo, kuris būtent tokiu būdu pasipriešino sovietams – pasakė jiems “Ne”, kai galėjo, dar daugiau jo visaip kaip buvo nuolaidžiaujant prašoma pasakyti “Taip”. Jo situacija nebuvo ta, kai sovietai atima tai ką turėjai ir tai kuo galėjai būtį, jo situacija buvo ta kai būtent sovietai jam davė viską ir padarė jį tuo, kuo jis yra, o jisai pasiuntė juos velniop būtent dėl to, kad jie yra sovietai, blogis, kuris visada bus blogis, nepriklausomai nuo to ar jis duoda, ar atima. Jis buvo kitoks, kadangi ne sovietai atstūmė jį, o jis atstūmė sovietus ir toks jos išskirtinumas buvo perdėm nepadoriai akivaizdus.

Žilinskas kaltinamas, kad primeta savo gyvenimo būdą kitiems gėjams. Kaip jis drįso?

Suprantu, kad gal kiek nekorektiškas palyginimas, bet gal… Šiuo atveju jis žengė patį sunkiausią žingsnį – viešai prisipažino kas esąs, o taip pat (o siaube!) viešai pademonstravo, kad toks prisipažinimas nepakenkė nei jo karjerai, nei fizinei sveikatai, nei emocinei būklei. Tuo tarpu į analogiškas seksualines praktikas linkę asmenys geriau linkę apsimesti, kad kovoja už toleranciją vardan kitų. Gal tai ir yra tas genderismo konfliktas XXIa. užmaskuotos, vidinės visuomenės okupacijos forma verčianti daryti sunkius sprendimus ir pasielgus pagal savo sąžinę grąsinanti supriešinti su visais. Neveltui juk tokiems fanatikams kaip Svarinskas ar buvusiems komunistams kaip Ozolas šis judėjimas už žmogaus teises yra toks pat blogis kaip sovietų priespauda. Gal net blogesnis! Tas dėl kurio verta buvusiam disidentui stoti į vieną gretą su buvusiu partiniu aparatčiku tam, kad bendromis jėgomis, pasitelkus sąmoningą ir neabejingą jaunimą, pasipriešinti iš Vakarų ateinančiam blogiui. Tuo tarpu vakarietiškas vertybes propaguojantis judėjimas, kuris irgi savyje suvienija tiek buvusius disidentus, tiek ir partškolų dėstytojus ir auklėtinius, o taip pat sąmoningą ir neabejingą jaunimą, taip pat nelinkęs nuolaidžiauti.

Ir kur tuomet dėtis žmogui, kuris sako – aš esu gėjus, tai nesutrukdė man pakliūti į Seimą bei priklausyti konservatyvias vertybes pripažįstančiai partijai, man viskas gerai, mano žmogaus teisėmis man niekas netrukdo naudotis, parade nedalyvausiu, nes tuomet ketinau pabūti su šeima?

Comments Off on Roko Žilinsko vienatvė | In: Uncategorized | tags: gėjai, Milan Kundera, razborkės, Rokas Žilinskas, visuomenė, Žmogaus teisės. | #

Nesusiturėjau, nors ir buvau sau davęs pažadą nerašyti apie tai. Praeitą savaitę netekome visų mylimo aktoriaus Vytauto Šapranausko. Tai buvo žmogus, kuris nors ir nebuvo viešasis asmuo, ta prasme kuria jais yra visokie Seimo nariai, ministrai, savivaldybių merai ir visi kiti, kokčiai verčiami būti padorumo pavyzdžiais mums, tačiau tuo pačiu jis buvo viešesnis už bet kurį iš jų. Tai buvo žmogus, kuris vakarais bežiūrint įvairius TV projektus įeidavo į mūsų namus, o nepastebimai ir į mūsų gyvenimus. O kaip kitaip paaiškinti tokį kiekį jo pasitraukimą aptariančių komentarų, šį aktoriaus žingsnį matančius pačiuose įvairiausiuose kontekstuose. Iš karto kilo diskusijos apie tai kuo skiriasi tikras aktorius nuo TV šoumeno, ar tikrai alkoholis žudo, ar galima būti absoliučiai vienišam tuo pačiu būnant visuotinio dėmesio centre, ar visa mūsų visuomenė linkusi žudytis, ar verta kreipti tiek dėmesio vieno žmogaus mirčiai, kai tiek tų mirčių kasdien…

Man visada buvo sunku vertinti aktoriaus talentą – štai sako, kad tas ar anas aktorius yra geras, o šis aktorius yra blogas. Niekada negalėčiau pasakyti kuris iš jų yra vertas būtent to ar kito pažymio. Tiesą pasakius, kiek teko matyti ir girdėti Šapranausko pasirodymus, tai neatrodė taip genealu kaip dabar prisimenama, tačiau pats jo atliekamo darbo kiekis ir, atsižvelgiant į tai, kokybė atrodė tikrai įspūdingai. Pakako velionį palyginti su bet kuriuo kitu šou laidų vedėju. Mane, kaip ir daugelį kitų, Šapranausko charizma žavėdavo. Nesu nei itin dažnas teatrų lankytojas, nei TV projektų žiūrovas (mano poreikį visokiom nesąmonėm visiškai patenkina internetas), todėl apie visas su šiuo žmogumi susijusias istorijas sužinodavau iš …. iš kažkur. Net nežinau iš kur: užėjus į skambia antrašte užvadintą straipsnį internete, nugirdus bendradarbių pokalbį, trumpam įsijungus televizorių. Jis tikrai tarsi buvo „tarp mūsų“.

Iš to ir tas visuotinis sukrėtimas jam pasitraukus. Mes visi kažkiek girdėjome apie jo nuodėmes, problemas, žinojome kažką apie jo asmeninį gyvenimą, visi esame matę jo pokštus per nesibaigiančius, anot Pistonų, „žvaigždžių projektus-chujektus“. Ir štai jo nebėra. Kodėl būtent jo išėjimas taip paveikė, kai kasdien įvyksta tiek nelaimių? Spendžiu pagal save. Tiesiog negalėčiau gyventi, jei šiuo metu kai rašau šį įrašą staiga imčiau pergyventi dėl Somalyje žūstančių žmonių. Nemanau, kad dabar kalbėdami apie šią mirtį mes esame kažkokie nenormalūs. Taip sakyti moralinę teisę turi nebent tas, kuris vidury greitkelio sugedus jo automobiliui susijaudina mažiau, nei prie rytinės kavos perskaitęs laikraštyje, kad praėjusią naktį kažkur Lietuvos kaime sudegė troba su trijų asmenų šeima. Visiškai skirtingi įvykiai, tačiau katruo atveju mūsų reakcija yra adekvati?

Ir taip yra ne vien tik dėl to, kad padanga yra mūsų, kaip ir Šapranauskas tiesiog buvo mūsų Šapras. Taip yra dar ir dėl to, kad taip, rodos, neadekvačiai reaguodami į mus supantį pasaulį, mes sugebame jame išgyventi. Kas būtų, jei kasdien galvotume apie tai, kad mes visi esame laikini ir anksčiau ar vėliau visi atsidursime kažkur anapus? Todėl nieko amoralaus nėra tame, kad apie šio žmogaus mirtį kalbama tiek daug, nes pats gyvenimas daro mus cinikais – ir rytoj, ir po savaitės žmonės žus gaisruose, kelių įvykiuose, nuo ligų ir tiesiog nuo senatvės. Mums nepažįstami žmonės.

Kai kalbu apie mums natūralų cinizmą, nenoriu pasakyti, kad jis yra absoliutus. Aš nuoširdžiai tikiu, kad kiekvienas iš mūsų padarytų kur kas daugiau nei pagalba užstrigusiam kelyje, jei tik tai padėtų išgelbėti gyvybes. Tačiau kaip padėti žmogui, kuris atrodo trigubai, keturgubai, n-gubai stipresnis už tave patį? Ir kada reikia tą žmogų gelbėti?

Štai skaitau dabar antraštę su Artūro Sakalausko žodžiais, kad Šapranauskas buvo „Ferari“, o televizijoje jį vertė važinėti vaikišku dviratuku. Tačiau pats Arūnas Sakalauskas dirba ir televizijoje, ir teatre, o taip pat randa laiko sudalyvauti sunkiais įsivaizduojamuose performansuose, turiu omenyje tą atvejį, kai jis kažkaip sugebėjo apgadinti 9 automobilius. Galbūt, jį patį reikia šiuo metu reikia gelbėti ir aš čia nejuokauju ir jo tikrai nesmerkiu. Kaip jis pats dabar sureaguotų į pasiūlytą pagalbą?

Tačiau ar reikia būtent mes, šio šou žiūrovai sužinosime tik post factum, nes tai nėra žmogus, kuriam mes objektyviai esame pajėgūs padėti. Yra asmenybės, kurios sukuria mums tą virtualų pasaulį, į kurį mes galime nors trumpam pasinerti po dienos darbų, kai taip tingisi skaityti geras knygas. Tai kaip pagelbėti žmogui, kuris išoriškai atrodo toks stipresnis už tave?

Kas būtų jei nusižudytų dar viena TV eterio žvaigždė? Juk vėl pasipiltų įvairūs komentarai, fotografijos iš laidotuvių, mintys apie vienatvę ir paprastos žmogiškos šilumos ilgesį. Ir tai yra normalu, nes toks yra mūsų pasaulis, kuriame mes visi esame tik laikini svečiai. Todėl diskutuokime apie tai, kol esame čia, nes kol mes esame čia tokie plepalai yra natūralūs.

Man įstrigo vieno rusų pravoslavų teologo Jehovos liūdytojų pomirtinio pasaulio supratimo interpretacija. Jie tiki, kad Armagedonas sunaikins visus žmones, išskyrus tuos, kurie iki tol spėjo tapti Jehovos liūdytojais. Po to likę gyvieji įsikraustys į geriausius žuvusiųjų namus ir gyvens juose amžinai toliau laikydamiesi savo apeigų. Tėvai, vaikai, seneliai. Gyvens amžinai, pagal jau čia ir dabar (iki Armagedono) propaguojama Jehovos liūdytojų taisykles. Minėto teologo komentaras buvo paprastas ir argumentų nereikalaujantis – tokia pomirtinio gyvenimo vizija, grindžiama noru iki begalybės pratęsti čia-būtį, reiškia ne ką kitą, o pragarą. Paprastai kalbant – ar norėtumėte amžinybę daryti tą patį, ypač jei tai yra būti kieno nors seneliu, ar anūku.

Taigi, mielas blogeri, jeigu tu vakar žuvai autokatastrofoje, o šiandien, pagal gyvųjų paros skaičiavimą, seki kiek tavo mirtis šįryt padidino like‘ų ir share‘ų skaičių po tavo blogo įrašais ir kol kas dar nesupratingai džiaugiesi tuo, kad toks tavo stebėjimas tęsis visą amžinybę, tai turiu tau dvi naujienas. Gerą, kad pomirtinis pasaulis iš tiesų egzistuoja, blogą – tu patekai į pragarą.

Todėl kol galime dalyvaukime tuose dalykuose, kurie skirti gyviesiems ir per daug nesureikšminkime to, ką pats velionis pasakytų apie šias mūsų diskusijas ir kaip jis pasielgtų tame projekte, kurį paliko. Geriau palinkėkime jam dviejų gerų naujienų.

Dar gerą ir negirdėtą dainą suradau ta proga:

id=”4ADh8Fs3YdU”]

Comments Off on Šapras išėjo … Diskutuokime! | In: Uncategorized | tags: Arūnas Sakalauskas, Jehovos liūdytojai, mirtis, visuomenė, Vytautas Šapranauskas. | #

Šis įrašas bus labai trumpas, kadangi visa jo esmė matyti nuotraukoje. O kadangi nuotrauka yra itin iškalbinga, tai ir paties įrašo kaip ir nereikia. Įrašas reikalingas vien tik tam, kad paaiškinti “apie ką” ši nuotrauka. Joje etatinis mitinguotojas, kairiųjų pažiūrų aktyvistas Vitalijus Balkus bei jo bendraminčiai-mitinguotojai kartu su jaunu policijos pareigūnu ad hoc bando išsiaiškinti kas visgi yra parašyta Susirinkimų įstatyme (kad viskas čia vyksta būtent taip man patvirtino pats Vitalijus Balkus). Patinka jums dabartinė valdžia ar ne, bet regis mes jau dabar turime dėl ko kovoti. Dėl ko? Atsakymas pačioje nuotraukoje – dėl pažangių informacinių technologijų!

Comments Off on Valdžia, visuomenė ir demokratija XXI a. Lietuvoje | In: Uncategorized | tags: demokratija, laisvė, mitingai, pavergti žmonės, Susirinkimų įstatymas, valdžia, visuomenė, Vitalijus Balkus. | #

Visai neseniai nuskambėjo naujiena, kad mano mylimosios Alma Mater t.y. Vytauto Didžiojo Universiteto, kurio HMF Filosofijos katedros absolventas esu ir tuo didžiuojuosi, vadovybė siekdama sutaupyti lėšas nusprendė tai padaryti filosofijos magistrantūros studijų sąskaita. Nuspręsta į filosofijos magistro studijas studentus priiminėti tik, kas antrus metus. Ką tai reiškia mažytei VDU filosofijos katedrai, regis, aišku visiems, išskyrus tokį sprendimą priėmusiuosius. Pasakau iš karto – tai kas įvyko neturi jokios reikšmės ne tik respublikiniu, bet ir Kauno mastu. Alternatyvų kur studijuoti filosofiją tikrai yra, bet pats VDU vadovybės požiūris į šį reikalą pasako išties nemažai.

Kaip įprasta, niekas neaišku, besipiktinantys studentai laksto nuo dekanato prie katedros, nuo katedros prie VDU Senato, nuo Senato prie Rektorato. Ten jiems sakoma, kad sprendimas padarytas jau prieš metus, tačiau apie jį visi sužinojo tik dabar. Filosofijos katedros vedėjas tuo tarpu, tarsi vis dar sėdėtų paskaitoje, dalinasi su spauda savo pamąstymais apie tai, kad net ir šiuolaikiniame technologijos mokslų pasaulyje filosofija išlieka aktuali.

Taigi klausimas ar kaltas Kubilius dėl susidariusios situacijos? Žvelgiant į problemą VDU vadovybės akimis, be abejo, Kubilius yra kaltas. Pirma, Kubilius dar buvo premjeru kai VDU buvo priverstas mažinti filosofijos studentų priėmimą, antra Kubilius nedavė babkių, nu ir trečia yra tai, kad Kubilius šiuo metu yra gražiai nuo viso to reikalo nusimuilinęs ir vaidina, kad nieko neatsitiko ir, kad jis čia nė prie ko. Bet aš pabandysiu pažvelgti į problemą kitomis akimis.

Dar Karlas Jaspersas yra pastebėjęs, kad filosofija tarsi nepalieka abejingu – iš filosofo arba reikalaujama išskirtinės išminties visais gyvenimo klausimais, arba jį linkstama nuvertinti iki dvaro juokdario. Kaip ten bebūtų Vakarų civilizacija žodį „filosofas“ žino jau labai seniai ir filosofo profesija, būdama kur kas senesnė nei teisininko ar ekonomisto, savo ilgametėmis tradicijomis nusileidžia nebent mokytojo ar prostitutės profesijoms.

Nors ir būdama prieštaringai vertinama kaip mokslas, filosofija yra klasikinė universitetinė disciplina, turinti aiškų savo tyrinėjimų objektą. Vėlgi galima daug ginčytis ar tai yra mokslas (beje, analogiškas klausimas yra aktualus pvz. teisininkams dėl teisės), tačiau tai nepaneigia filosofijos kaip klasikinės universitetinės disciplinos paremtos universaliu išsilavinimu statuso. Kad tai neaišku akademikų taip keikiamiems politikams ir valdininkams, tai neturėtų stebinti, tačiau kai šitai atsisako pripažinti save humanitarinės pakraipos universitetu laikančio VDU vadovybė kėlia jau nebe nuostabą, o gailestį.

Šiuo metu daug yra kalbama apie universitetus kaip diplomuotų bedarbių kalves. Pasakysiu paprastai – filosofija bene vienintelė iš visų universitetinių disciplinų visą laiką buvusi sąžininga. Mes klausiame kodėl negauna darbo teisininkai, vadybininkai, ekonomistai, politologai, žurnalistai, tačiau mes niekada neklausiame kodėl darbo negauna filosofai ir taip yra todėl, kad kiekvienas jaunuolis nusprendęs studijuoti filosofiją žino, kad jis pasirinko kelia, kur bus daug skaitymo, daug pamokomų istorijų, diskusijų ir mažai socialinio statuso ir pinigų. Žinia, jie įgyjami, tačiau kiekvienas studijuojantis filosofiją žino, kad įgyti statusą ir pinigus vien tik filosofo diplomu darbdaviui panosėje pamojuoti neužteks. Tai buvo žinoma tiek prieš porą dešimtmečių, tai žinoma ir dabar, kai universitetinį išsilavinimą turi visi, kurie netingi ateiti į egzaminus. O ką apie savo ateities perspektyvas prieš šešis metus girdėjo stodami į savo prestižines specialybes dabarties bedarbiai ekonomistai, teisininkai, sociologai, vadybininkai?

Dar viena problema – universitetai kaltinami, kad jie ruošia abstrakčiomis žiniomis išlavintus žmones, tačiau neparuošia konkretų darbą dirbančių žmonių. Tai iš esmės yra kalbos problema ir tai linkstama ignoruoti. Universitetai ir neturi rengti žmonių konkrečiai specialybei, nes jie yra universitetai. O tai, kad Lietuvoje apart universitetų nebeliko jokių kitų aukštųjų mokyklų niekaip kitaip negaliu paaiškinti kaip sukurdamas sąmokslo teoriją – kažkie lopai iš Švietimo ministerijos, padedamas kelių lopų iš Valstybės tarnybos departamento sugalvojo, kad darant valdišką karjerą universitetinis išsilavinimas yra aukštesnė pakopa, nei aukštasis išsilavinimas, atitinkamai visos aukštosios mokyklos persivadino universitetais, nors vargu ar kas būtų drįsęs teigti, kad kokioj Kauno Medicinos Akademijoje studijų kokybė ir reikalavimai studentams buvo žemesni nei tame pačiame Vytauto Didžiojo Universitete.

Tokios socialinės ir humanitarinės disciplinos kaip istorija, filosofija, teisė nors ir būdamos skirtingai paklausios darbo rinkoje, suteikia universalų išsilavinimą, leidžiantį lengviau persikvalifikuoti iš vienos konkrečios specialybės į kitą. Ir universitetas negali neigti tokio išsilavinimo svarbos, kadangi būtent tokio išsilavinimo puoselėjimas ir yra universiteto misija. Aišku, nebent universiteto vadovybė mano kitaip. Tačiau jeigu ji mąsto kitaip, tuomet iškyla dar vienas pavojus – tai tapimas nepaklausių konkrečių specialybių bedarbių kalve. Nežinau kaip jums, bet man bedarbis geodezininkas ar agronomas yra baisiau už bedarbį istoriką.

O kad tokia galimybė egzistuoja, matyti apžvelgus VDU magistro studijų programas:

Gavau VDU diplomą!

Humanitarinių fakultetas, be praktinės filosofijos, siūlo dar 7 studijų programas. Beje istorikai, pasirodo, jau turi nebe vieną, o dvi programas – šalia ilgametės Lietuvos istorijos programos, atsirado nauja „Migracijos politikos ir lietuvių diasporos istorijos“ programa, kurios absolventams suteikiamas „Pasaulio istorijos magistro laipsnis“. Mokslinio laipsnio pavadinimas kiek disponuoja su studijų programos pavadinimu, tiesa? Na bet, kaip sakoma, nuo mažo prie didelio.

Katalikų fakultetas apart buvimo kitų fakultetų studentų pravardžiuojamiems „katafalkais“, savo studentams siūlo net tris magistrantūros studijų programas – Pastoracinė teologija, Religinis švietimas ir Šeimotyra. Jau patys universitetinių magistro studijų programų pavadinimai yra užmušantys, tačiau iš kitos pusės jau nuo viduramžių žinoma, kad filosofija yra teologijos tarnaitė ir žvelgiant iš scholastinės perspektyvos pono praradimas VDU vadovams yra kur kas didesnis nuostolis nei tarno.

Menų fakultetas turi keturias magistrantūros programas, kurių viena vadinasi „Kūrybinės industrijos“.

Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas siūlo 9 magistantūros studijų programas, tarp kurių, „integruota komunikacija“, „Rytų Azijos regiono studijos“, „Baltijos regiono studijos“, Šiuolaikinė Europos politika“, „Žurnalistika ir medijų analizė“. Čia situacija sakyčiau tipinė – norint galima kabinėtis prie visko, tačiau norint galima viską pagrįsti dideliu poreikiu. Papildomai gal reiktų įvertinti ar svarbūs žmonės ten dirba.

Na ir, mano asmenine nuomone, absoliutus čempionas yra Socialinių mokslų fakultetas, siūlantis net 10 afigienų magistrantūros studijų programų, tarp kurių: Karjeros projektavimas, mokyklinė psichologija, sveikatos psichologija (čia kaip supratau ruošiami specialistai darbui su sveikais žmonėm, kad palaikyti juos sveikais ir ateityje). Ypatingai sužavėjo keturių programų pavadinimai: Socialinis darbas, Socialinio darbo organizavimas (tai ne vienos, o dviejų programų pavadinimai). Ir dar dvi programos – Švietimo vadyba ir Švietimo kokybės vadyba (vėlgi, svarbu neapsirikti – čia dvi programos t.y. vieni renkasi studijuoti Švietimo vadybą, kiti Švietimo kokybės vadybą).

Trumpai apžvelgiau VDU siūlomas humanitarinių ir socialinių mokslų magistrantūros studijų programas. VDU vadovybei pasirodė, kad kokios tai švietimo vadybos studijos yra reikalingesnės, nei filosofija ir kažkokiu tai paradoksaliu būdu toks sprendimas pats save pagrindžia ir pateisina. Kas žino, gal pagaliau ateis tas metas, kai universitetams nebereiks raudoti, kad valdžia (dar kitaip žinoma kaip Kubilius) nesupranta aukštojo mokslo problemų ir neduoda babkių įvairiems akademiniams projektams, nes vien tik pažvelgus į kai kurių programų pavadinimus dingojasi, kad čia tiesiog ruošiami biurokratai konkrečioms valdiškoms institucijoms. Tik ar tai yra problemos sprendimas?

1 Comment | In: Uncategorized | tags: aukštasis mokslas, filosofijos studijos, Kubilius, mokslas, Universitetai, VDU, visuomenė, Vytauto Didžiojo Universitetas. | #

Taip jau atsitiko, kad kiek pavėlavęs grįžtu prie jau kažkiek įšsivadėjusios temos apie rusiškus filmus, potraukį jiems ir dėl to potraukio kilusio dešiniojo trolibano atstovų pasipiktinimo. Tiesa, perskaičius porą tekstų, kuriuose popkorną kramsnojančių internautų džiaugsmui Andrius Užkalnis ir Leonidas Donskis apsikeitė savo nuomonėmis tam tikrais konceptualiniais klausimais, akivaizdu, kad tema ne tiek išsivadėjo, kiek perėjo į naują, beveik filosofinį, skirtingų diskursų konflikto etapą*.
Viskas prasidėjo nuo Romo Sadausko, to nenaudėlio kauko iš Dzūkijos girių, parašyto teksto, kuriuo jis tiesiai šviesiai pareiškė, kad filmo „Po pirties“ žiūrėjimas Naujųjų metų naktį jam tolygus gėlių dėjimui ant mūsų senelių tremtį Sibiran savo parašu sutvirtinusio stalinisto kapo.
Tekstas plačiai išplito per socialinius tinklus, juo buvo piktinamasi ir pritariama. Iš esmės tai ne tiek tekstas, kiek antraštė. Jos pakanka, kad ginčytis iki užkimimo, teksto galima ir neskaityti. Kitas dalykas, kuris per visas internetines batalijas praslydo pro akis yra šio teiginio svorio centras. Daugelis šią aksiomą priėmė kaip pasisakymą apie šį sovietinį kino filmą, tačiau man pasirodė kur kas svarbesnė kita šio teiginio pusė. Tiesiog pasidarė įdomu kaip šis, maždaug kartą per savaitę iš ažuolinės skrynelės savo nusmailintą plunksną išsitraukiantis, girių kaukas supranta stalinizmą. Jei tai paprasčiausias trolinimas, tai šį kartą jis pranoko pats save, išrasdamas naują trolinimo žanrą t.y. trololo apsiverkiant dėl to kaip blogai yra dabar.
Taip pat nustebino ir aukštesnios pakopos dešiniojo trolibano ložės kavalieriaus A. Užkalnio ašarojantį trololo palaikantys straipsniai, kuriuose nors detaliau ir neatskleidžiama kuo čia dėtos gėlės ant stalinistų kapų, tačiau pirštu pabaksnojama, kad visas rusiškas (nors gal geriau tiktų pasakyti sovietinis) yra absoliutus blogis. Blogai ir Mironovas ir Gurčenko ir Vysockis ir dar daug kitų. Sunku su šituo ir daugelių kitų teiginių ginčytis – aš, pavyzdžiui, nė karto nesu matęs „Karnavalinės nakties“, nešokiruoja manęs ir prisipažinimas, kad Gurčenko yra atstumiančiai šlykšti, nes visų pirmą jai jau virš 70 metų, visų antrą jinai jau berods antri metai kaip mirusi. Tokie prisipažinimai gali nustebinti nebent Audrių Bačiulį, besižavintį dešimtmečio senumo krikdemų politbiuro damų fotošopais.
Smagiai susižiūrėjo ir Andriaus Užkalnio 2013-01-14 eteryje pasirodžiusi laida (tai yra kitą dieną po sausio 13), kurioje laidos vedėjas užsidėjęs telniažkę ir ruskių milicininko švarką klausinėjo laidos svečių kur dingo mūsų savigarba ir kodėl per naujaką rodė visokias „Po pirties“ su visokiais pratęsimais užuot… Užuot ką? Galų gale juk nebuvo taip blogai – dar rodė kaip Budulis su Ugne Skonsmantaite papuolė į prekybcentrį, o taip pat rodė „Prajuokink mane“ su tuo pačiu Cololo, naujametinę naktį siuliusį tautinę alternatyvą per TV tiems, kurie visgi atsispyrė pagundai padėti gėlių ant jų senelius į Sibirą ištrėmusių stalinistų kapų. Be Cololo, dar Užkalnio laidoje tą dieną dalyvavo ne kas kitas o pats Algirdas Paleckis. Dievaži laukiau, kad nepraleis progos papasakoti apie tai kaip sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“. Aplinka studijoje rodėsi idealiai tinkama. Laimei to nebuvo. Paleckiukas nieko naujo iš savo repertuaro nepasakė, įstrigo save grynais dešiniaisiailaikančiųjų atsakymai į jau beviltiškai nuvalkiotą jo klausimą – kuo skiriasi Lietuvos krikdemai nuosocdemų? Užkalnio atsakymas – vieniems vadovauja Kubilius, kitiems Butkevičius. Adomėno atsakymas – tuo, kad pas krikdemus niekas nepriima į partiją tokių išdavikų kaip Paleckis. Taigi… tokie tai skirtumai, kurie pirmiausia šauna į galvą.

Apskritai, kad labiausiai krito į akis tai dešiniojo trolibano neadekvatumas ne tik šiuo atveju. Kažką panašaus jau pademonstravo Algis Ramanauskas, išvadindamas Butkevičių metų idiotu už tai, kad „būdamas (lyg ir) socdemas, pasirodė besąs skystakiaušis fūfelis, nepalaikantis homoseksualų santuokų ar bent partnerystės įteisinimo Lietuvoje”*. Kai skaitai tokius minties šedevrus apima savotiškas lengvumas – o juk iš tiesų galima pyzdielint bileką. Štai, kai ir turim situaciją krikdemas A.Ramanauskas priekaištauja socdemų lyderiui, kad anas būdamas opozicijoje nepalaikė homoseksualų santuokų įteisinimų, tuo tarpu kai krikdemai su tokiais entuziastais kaip J.R. Dagys ir tas pats Adomėnas priešaky, ne tik, kad sukūrė balanos gadyne alsuojančią ir Konstitucinio Teismo antikonstitucine pripažintą šeimos koncepciją, tačiau tik per plauką nepakeitė ir pačios Konstitucijos. Situacija tuomet susidarė tokia, kad net Petras Gražulis, išsigandęs prarasti savo neišenkamą pijaro šaltinį, pirmą kartą per visą savo buvimo Seimo nariu laikotarpį pasielgė valstybiškai – apsimesdamas, kad jam reikia mieste sutvarkyti kažkokius reikalus neatvyko į balsavimą Seime, tuo pačiu jį sužlugdydamas.

Asmeniškai man iš visų ponaujametinių tekstų, perspėjančių apie iš rytų skleidžiamos kultūrinės įtakos pavojų labiausiai patiko pono Florian tekstas, kuriame atvirai prisipažįstama, kad “Rusų literatūra bloga ne dėl to kad ji menkavertė. Ne, ji bloga būten dėl to kad yra daug kabinančios rusų literatūros. Rusiška aistra ir kančia kyla iš husariškos bravūros, iš pasipiktinimo supančia aplinka, negalėjimo ką nors pakeisti ir pasidygėjimo tuo. O taip, rusų menas tą puikiai atspindi. Ir todėl jo nemėgstu. Nes tie jausmai man savi ir pažįstami, nes man jų GĖDA.”
Tekstas tikrai labai geras***, nes būtent jame autorius nuoširdžiai pabando atsakyti į klausimą kodėl visgi tai nėra gerai ir netgi gėda. Tačiau tuo pačiu negaliu nepritarti žymaus G+ filosofo Viliaus Dranseikos, kurį drąsiai būtų galima sodinti už vieno stalo kartu su labiausiai cituojamais Lietuvos filosofais, įžvalgai, kad pono Florian baimės kažkuom tai primena „Žiedų valdovo“ pradžioje užplūstančias apokaliptines nuotaikas apie kažkur Rytuose. Iš tiesų viena iš svarbiausių prielaidų plėstis rusų kultūrai yra ta aplinkybė, kad daugelis lietuvių gana gerai supranta rusiškai. Tačiau laimei yra senas geras estiškas būdas kaip su tuo kovoti – pakanka kasvakarą tam skirti po kokį pusvalandį prieš miegą, kurio metu tiesiog pasistengti pamiršti po penkis rusiškus žodžius pasirinktinai. Metuose yra 365 dienos, taigi jei kas dieną pamiršite bent po penkis žodžius, tai po kokių trijų metų per naujaką žiūrėdamas Šuriko nuotykius jau beveik nieko nebesuprasite ir tuo pačiu įgausite imunitetą nuo bet kokio rusiškumo.

*Stengiuosi, kad kuo protingiau ir rimčiau viskas atrodytų.

**Tai tik trečias iš keturių Ramanausko Butkevičiui pateiktų priekaištų (su pirmais dviem aš sutinku).

***Čia aš nejuokauju, nes panašius jausmus esu pats išgyvenęs pvz. sarmatą klausytis apie tai kaip po poros mėnesių praleistų Anglijoje vienas lietuvis man godojosi kaip pasiilgo Šuriko nuotykių.

2 Comments | In: Uncategorized | tags: Algis Ramanauskas, Bačiulis, blogosfera, Florian, Paleckiukas, Romas Sadauskas, Užkalnis, visuomenė. | #

Taip jau atsitiko, kad kiek pavėlavęs grįžtu prie jau kažkiek įšsivadėjusios temos apie rusiškus filmus, potraukį jiems ir dėl to potraukio kilusio dešiniojo trolibano atstovų pasipiktinimo. Tiesa, perskaičius porą tekstų, kuriuose popkorną kramsnojančių internautų džiaugsmui Andrius Užkalnis ir Leonidas Donskis apsikeitė savo nuomonėmis tam tikrais konceptualiniais klausimais, akivaizdu, kad tema ne tiek išsivadėjo, kiek perėjo į naują, beveik filosofinį, skirtingų diskursų konflikto etapą*.
Viskas prasidėjo nuo Romo Sadausko, to nenaudėlio kauko iš Dzūkijos girių, parašyto teksto, kuriuo jis tiesiai šviesiai pareiškė, kad filmo „Po pirties“ žiūrėjimas Naujųjų metų naktį jam tolygus gėlių dėjimui ant mūsų senelių tremtį Sibiran savo parašu sutvirtinusio stalinisto kapo.
Tekstas plačiai išplito per socialinius tinklus, juo buvo piktinamasi ir pritariama. Iš esmės tai ne tiek tekstas, kiek antraštė. Jos pakanka, kad ginčytis iki užkimimo, teksto galima ir neskaityti. Kitas dalykas, kuris per visas internetines batalijas praslydo pro akis yra šio teiginio svorio centras. Daugelis šią aksiomą priėmė kaip pasisakymą apie šį sovietinį kino filmą, tačiau man pasirodė kur kas svarbesnė kita šio teiginio pusė. Tiesiog pasidarė įdomu kaip šis, maždaug kartą per savaitę iš ažuolinės skrynelės savo nusmailintą plunksną išsitraukiantis, girių kaukas supranta stalinizmą. Jei tai paprasčiausias trolinimas, tai šį kartą jis pranoko pats save, išrasdamas naują trolinimo žanrą t.y. trololo apsiverkiant dėl to kaip blogai yra dabar.
Taip pat nustebino ir aukštesnios pakopos dešiniojo trolibano ložės kavalieriaus A. Užkalnio ašarojantį trololo palaikantys straipsniai, kuriuose nors detaliau ir neatskleidžiama kuo čia dėtos gėlės ant stalinistų kapų, tačiau pirštu pabaksnojama, kad visas rusiškas (nors gal geriau tiktų pasakyti sovietinis) yra absoliutus blogis. Blogai ir Mironovas ir Gurčenko ir Vysockis ir dar daug kitų. Sunku su šituo ir daugelių kitų teiginių ginčytis – aš, pavyzdžiui, nė karto nesu matęs „Karnavalinės nakties“, nešokiruoja manęs ir prisipažinimas, kad Gurčenko yra atstumiančiai šlykšti, nes visų pirmą jai jau virš 70 metų, visų antrą jinai jau berods antri metai kaip mirusi. Tokie prisipažinimai gali nustebinti nebent Audrių Bačiulį, besižavintį dešimtmečio senumo krikdemų politbiuro damų fotošopais.
Smagiai susižiūrėjo ir Andriaus Užkalnio 2013-01-14 eteryje pasirodžiusi laida (tai yra kitą dieną po sausio 13), kurioje laidos vedėjas užsidėjęs telniažkę ir ruskių milicininko švarką klausinėjo laidos svečių kur dingo mūsų savigarba ir kodėl per naujaką rodė visokias „Po pirties“ su visokiais pratęsimais užuot… Užuot ką? Galų gale juk nebuvo taip blogai – dar rodė kaip Budulis su Ugne Skonsmantaite papuolė į prekybcentrį, o taip pat rodė „Prajuokink mane“ su tuo pačiu Cololo, naujametinę naktį siuliusį tautinę alternatyvą per TV tiems, kurie visgi atsispyrė pagundai padėti gėlių ant jų senelius į Sibirą ištrėmusių stalinistų kapų. Be Cololo, dar Užkalnio laidoje tą dieną dalyvavo ne kas kitas o pats Algirdas Paleckis. Dievaži laukiau, kad nepraleis progos papasakoti apie tai kaip sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“. Aplinka studijoje rodėsi idealiai tinkama. Laimei to nebuvo. Paleckiukas nieko naujo iš savo repertuaro nepasakė, įstrigo save grynais dešiniaisiailaikančiųjų atsakymai į jau beviltiškai nuvalkiotą jo klausimą – kuo skiriasi Lietuvos krikdemai nuosocdemų? Užkalnio atsakymas – vieniems vadovauja Kubilius, kitiems Butkevičius. Adomėno atsakymas – tuo, kad pas krikdemus niekas nepriima į partiją tokių išdavikų kaip Paleckis. Taigi… tokie tai skirtumai, kurie pirmiausia šauna į galvą.

Apskritai, kad labiausiai krito į akis tai dešiniojo trolibano neadekvatumas ne tik šiuo atveju. Kažką panašaus jau pademonstravo Algis Ramanauskas, išvadindamas Butkevičių metų idiotu už tai, kad „būdamas (lyg ir) socdemas, pasirodė besąs skystakiaušis fūfelis, nepalaikantis homoseksualų santuokų ar bent partnerystės įteisinimo Lietuvoje”*. Kai skaitai tokius minties šedevrus apima savotiškas lengvumas – o juk iš tiesų galima pyzdielint bileką. Štai, kai ir turim situaciją krikdemas A.Ramanauskas priekaištauja socdemų lyderiui, kad anas būdamas opozicijoje nepalaikė homoseksualų santuokų įteisinimų, tuo tarpu kai krikdemai su tokiais entuziastais kaip J.R. Dagys ir tas pats Adomėnas priešaky, ne tik, kad sukūrė balanos gadyne alsuojančią ir Konstitucinio Teismo antikonstitucine pripažintą šeimos koncepciją, tačiau tik per plauką nepakeitė ir pačios Konstitucijos. Situacija tuomet susidarė tokia, kad net Petras Gražulis, išsigandęs prarasti savo neišenkamą pijaro šaltinį, pirmą kartą per visą savo buvimo Seimo nariu laikotarpį pasielgė valstybiškai – apsimesdamas, kad jam reikia mieste sutvarkyti kažkokius reikalus neatvyko į balsavimą Seime, tuo pačiu jį sužlugdydamas.

Asmeniškai man iš visų ponaujametinių tekstų, perspėjančių apie iš rytų skleidžiamos kultūrinės įtakos pavojų labiausiai patiko pono Florian tekstas, kuriame atvirai prisipažįstama, kad “Rusų literatūra bloga ne dėl to kad ji menkavertė. Ne, ji bloga būten dėl to kad yra daug kabinančios rusų literatūros. Rusiška aistra ir kančia kyla iš husariškos bravūros, iš pasipiktinimo supančia aplinka, negalėjimo ką nors pakeisti ir pasidygėjimo tuo. O taip, rusų menas tą puikiai atspindi. Ir todėl jo nemėgstu. Nes tie jausmai man savi ir pažįstami, nes man jų GĖDA.”
Tekstas tikrai labai geras***, nes būtent jame autorius nuoširdžiai pabando atsakyti į klausimą kodėl visgi tai nėra gerai ir netgi gėda. Tačiau tuo pačiu negaliu nepritarti žymaus G+ filosofo Viliaus Dranseikos, kurį drąsiai būtų galima sodinti už vieno stalo kartu su labiausiai cituojamais Lietuvos filosofais, įžvalgai, kad pono Florian baimės kažkuom tai primena „Žiedų valdovo“ pradžioje užplūstančias apokaliptines nuotaikas apie kažkur Rytuose. Iš tiesų viena iš svarbiausių prielaidų plėstis rusų kultūrai yra ta aplinkybė, kad daugelis lietuvių gana gerai supranta rusiškai. Tačiau laimei yra senas geras estiškas būdas kaip su tuo kovoti – pakanka kasvakarą tam skirti po kokį pusvalandį prieš miegą, kurio metu tiesiog pasistengti pamiršti po penkis rusiškus žodžius pasirinktinai. Metuose yra 365 dienos, taigi jei kas dieną pamiršite bent po penkis žodžius, tai po kokių trijų metų per naujaką žiūrėdamas Šuriko nuotykius jau beveik nieko nebesuprasite ir tuo pačiu įgausite imunitetą nuo bet kokio rusiškumo.

*Stengiuosi, kad kuo protingiau ir rimčiau viskas atrodytų.

**Tai tik trečias iš keturių Ramanausko Butkevičiui pateiktų priekaištų (su pirmais dviem aš sutinku).

***Čia aš nejuokauju, nes panašius jausmus esu pats išgyvenęs pvz. sarmatą klausytis apie tai kaip po poros mėnesių praleistų Anglijoje vienas lietuvis man godojosi kaip pasiilgo Šuriko nuotykių.

Comments Off on Dešiniajam trolibanui – С лёгким паром! arba take it easy, nesiparinkit | In: Uncategorized | tags: Algis Ramanauskas, Bačiulis, blogosfera, Florian, Paleckiukas, Romas Sadauskas, Užkalnis, visuomenė. | #

Taip jau atsitiko, kad kiek pavėlavęs grįžtu prie jau kažkiek įšsivadėjusios temos apie rusiškus filmus, potraukį jiems ir dėl to potraukio kilusio dešiniojo trolibano atstovų pasipiktinimo. Tiesa, perskaičius porą tekstų, kuriuose popkorną kramsnojančių internautų džiaugsmui Andrius Užkalnis ir Leonidas Donskis apsikeitė savo nuomonėmis tam tikrais konceptualiniais klausimais, akivaizdu, kad tema ne tiek išsivadėjo, kiek perėjo į naują, beveik filosofinį, skirtingų diskursų konflikto etapą*.
Viskas prasidėjo nuo Romo Sadausko, to nenaudėlio kauko iš Dzūkijos girių, parašyto teksto, kuriuo jis tiesiai šviesiai pareiškė, kad filmo „Po pirties“ žiūrėjimas Naujųjų metų naktį jam tolygus gėlių dėjimui ant mūsų senelių tremtį Sibiran savo parašu sutvirtinusio stalinisto kapo.
Tekstas plačiai išplito per socialinius tinklus, juo buvo piktinamasi ir pritariama. Iš esmės tai ne tiek tekstas, kiek antraštė. Jos pakanka, kad ginčytis iki užkimimo, teksto galima ir neskaityti. Kitas dalykas, kuris per visas internetines batalijas praslydo pro akis yra šio teiginio svorio centras. Daugelis šią aksiomą priėmė kaip pasisakymą apie šį sovietinį kino filmą, tačiau man pasirodė kur kas svarbesnė kita šio teiginio pusė. Tiesiog pasidarė įdomu kaip šis, maždaug kartą per savaitę iš ažuolinės skrynelės savo nusmailintą plunksną išsitraukiantis, girių kaukas supranta stalinizmą. Jei tai paprasčiausias trolinimas, tai šį kartą jis pranoko pats save, išrasdamas naują trolinimo žanrą t.y. trololo apsiverkiant dėl to kaip blogai yra dabar.
Taip pat nustebino ir aukštesnios pakopos dešiniojo trolibano ložės kavalieriaus A. Užkalnio ašarojantį trololo palaikantys straipsniai, kuriuose nors detaliau ir neatskleidžiama kuo čia dėtos gėlės ant stalinistų kapų, tačiau pirštu pabaksnojama, kad visas rusiškas (nors gal geriau tiktų pasakyti sovietinis) yra absoliutus blogis. Blogai ir Mironovas ir Gurčenko ir Vysockis ir dar daug kitų. Sunku su šituo ir daugelių kitų teiginių ginčytis – aš, pavyzdžiui, nė karto nesu matęs „Karnavalinės nakties“, nešokiruoja manęs ir prisipažinimas, kad Gurčenko yra atstumiančiai šlykšti, nes visų pirmą jai jau virš 70 metų, visų antrą jinai jau berods antri metai kaip mirusi. Tokie prisipažinimai gali nustebinti nebent Audrių Bačiulį, besižavintį dešimtmečio senumo krikdemų politbiuro damų fotošopais.
Smagiai susižiūrėjo ir Andriaus Užkalnio 2013-01-14 eteryje pasirodžiusi laida (tai yra kitą dieną po sausio 13), kurioje laidos vedėjas užsidėjęs telniažkę ir ruskių milicininko švarką klausinėjo laidos svečių kur dingo mūsų savigarba ir kodėl per naujaką rodė visokias „Po pirties“ su visokiais pratęsimais užuot… Užuot ką? Galų gale juk nebuvo taip blogai – dar rodė kaip Budulis su Ugne Skonsmantaite papuolė į prekybcentrį, o taip pat rodė „Prajuokink mane“ su tuo pačiu Cololo, naujametinę naktį siuliusį tautinę alternatyvą per TV tiems, kurie visgi atsispyrė pagundai padėti gėlių ant jų senelius į Sibirą ištrėmusių stalinistų kapų. Be Cololo, dar Užkalnio laidoje tą dieną dalyvavo ne kas kitas o pats Algirdas Paleckis. Dievaži laukiau, kad nepraleis progos papasakoti apie tai kaip sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“. Aplinka studijoje rodėsi idealiai tinkama. Laimei to nebuvo. Paleckiukas nieko naujo iš savo repertuaro nepasakė, įstrigo save grynais dešiniaisiailaikančiųjų atsakymai į jau beviltiškai nuvalkiotą jo klausimą – kuo skiriasi Lietuvos krikdemai nuosocdemų? Užkalnio atsakymas – vieniems vadovauja Kubilius, kitiems Butkevičius. Adomėno atsakymas – tuo, kad pas krikdemus niekas nepriima į partiją tokių išdavikų kaip Paleckis. Taigi… tokie tai skirtumai, kurie pirmiausia šauna į galvą.

Apskritai, kad labiausiai krito į akis tai dešiniojo trolibano neadekvatumas ne tik šiuo atveju. Kažką panašaus jau pademonstravo Algis Ramanauskas, išvadindamas Butkevičių metų idiotu už tai, kad „būdamas (lyg ir) socdemas, pasirodė besąs skystakiaušis fūfelis, nepalaikantis homoseksualų santuokų ar bent partnerystės įteisinimo Lietuvoje”*. Kai skaitai tokius minties šedevrus apima savotiškas lengvumas – o juk iš tiesų galima pyzdielint bileką. Štai, kai ir turim situaciją krikdemas A.Ramanauskas priekaištauja socdemų lyderiui, kad anas būdamas opozicijoje nepalaikė homoseksualų santuokų įteisinimų, tuo tarpu kai krikdemai su tokiais entuziastais kaip J.R. Dagys ir tas pats Adomėnas priešaky, ne tik, kad sukūrė balanos gadyne alsuojančią ir Konstitucinio Teismo antikonstitucine pripažintą šeimos koncepciją, tačiau tik per plauką nepakeitė ir pačios Konstitucijos. Situacija tuomet susidarė tokia, kad net Petras Gražulis, išsigandęs prarasti savo neišenkamą pijaro šaltinį, pirmą kartą per visą savo buvimo Seimo nariu laikotarpį pasielgė valstybiškai – apsimesdamas, kad jam reikia mieste sutvarkyti kažkokius reikalus neatvyko į balsavimą Seime, tuo pačiu jį sužlugdydamas.

Asmeniškai man iš visų ponaujametinių tekstų, perspėjančių apie iš rytų skleidžiamos kultūrinės įtakos pavojų labiausiai patiko pono Florian tekstas, kuriame atvirai prisipažįstama, kad “Rusų literatūra bloga ne dėl to kad ji menkavertė. Ne, ji bloga būten dėl to kad yra daug kabinančios rusų literatūros. Rusiška aistra ir kančia kyla iš husariškos bravūros, iš pasipiktinimo supančia aplinka, negalėjimo ką nors pakeisti ir pasidygėjimo tuo. O taip, rusų menas tą puikiai atspindi. Ir todėl jo nemėgstu. Nes tie jausmai man savi ir pažįstami, nes man jų GĖDA.”
Tekstas tikrai labai geras***, nes būtent jame autorius nuoširdžiai pabando atsakyti į klausimą kodėl visgi tai nėra gerai ir netgi gėda. Tačiau tuo pačiu negaliu nepritarti žymaus G+ filosofo Viliaus Dranseikos, kurį drąsiai būtų galima sodinti už vieno stalo kartu su labiausiai cituojamais Lietuvos filosofais, įžvalgai, kad pono Florian baimės kažkuom tai primena „Žiedų valdovo“ pradžioje užplūstančias apokaliptines nuotaikas apie kažkur Rytuose. Iš tiesų viena iš svarbiausių prielaidų plėstis rusų kultūrai yra ta aplinkybė, kad daugelis lietuvių gana gerai supranta rusiškai. Tačiau laimei yra senas geras estiškas būdas kaip su tuo kovoti – pakanka kasvakarą tam skirti po kokį pusvalandį prieš miegą, kurio metu tiesiog pasistengti pamiršti po penkis rusiškus žodžius pasirinktinai. Metuose yra 365 dienos, taigi jei kas dieną pamiršite bent po penkis žodžius, tai po kokių trijų metų per naujaką žiūrėdamas Šuriko nuotykius jau beveik nieko nebesuprasite ir tuo pačiu įgausite imunitetą nuo bet kokio rusiškumo.

*Stengiuosi, kad kuo protingiau ir rimčiau viskas atrodytų.

**Tai tik trečias iš keturių Ramanausko Butkevičiui pateiktų priekaištų (su pirmais dviem aš sutinku).

***Čia aš nejuokauju, nes panašius jausmus esu pats išgyvenęs pvz. sarmatą klausytis apie tai kaip po poros mėnesių praleistų Anglijoje vienas lietuvis man godojosi kaip pasiilgo Šuriko nuotykių.

Comments Off on Dešiniajam trolibanui – С лёгким паром! arba take it easy, nesiparinkit | In: Uncategorized | tags: Algis Ramanauskas, Bačiulis, blogosfera, Florian, Paleckiukas, Romas Sadauskas, Užkalnis, visuomenė. | #

Taip jau atsitiko, kad kiek pavėlavęs grįžtu prie jau kažkiek įšsivadėjusios temos apie rusiškus filmus, potraukį jiems ir dėl to potraukio kilusio dešiniojo trolibano atstovų pasipiktinimo. Tiesa, perskaičius porą tekstų, kuriuose popkorną kramsnojančių internautų džiaugsmui Andrius Užkalnis ir Leonidas Donskis apsikeitė savo nuomonėmis tam tikrais konceptualiniais klausimais, akivaizdu, kad tema ne tiek išsivadėjo, kiek perėjo į naują, beveik filosofinį, skirtingų diskursų konflikto etapą*.
Viskas prasidėjo nuo Romo Sadausko, to nenaudėlio kauko iš Dzūkijos girių, parašyto teksto, kuriuo jis tiesiai šviesiai pareiškė, kad filmo „Po pirties“ žiūrėjimas Naujųjų metų naktį jam tolygus gėlių dėjimui ant mūsų senelių tremtį Sibiran savo parašu sutvirtinusio stalinisto kapo.
Tekstas plačiai išplito per socialinius tinklus, juo buvo piktinamasi ir pritariama. Iš esmės tai ne tiek tekstas, kiek antraštė. Jos pakanka, kad ginčytis iki užkimimo, teksto galima ir neskaityti. Kitas dalykas, kuris per visas internetines batalijas praslydo pro akis yra šio teiginio svorio centras. Daugelis šią aksiomą priėmė kaip pasisakymą apie šį sovietinį kino filmą, tačiau man pasirodė kur kas svarbesnė kita šio teiginio pusė. Tiesiog pasidarė įdomu kaip šis, maždaug kartą per savaitę iš ažuolinės skrynelės savo nusmailintą plunksną išsitraukiantis, girių kaukas supranta stalinizmą. Jei tai paprasčiausias trolinimas, tai šį kartą jis pranoko pats save, išrasdamas naują trolinimo žanrą t.y. trololo apsiverkiant dėl to kaip blogai yra dabar.
Taip pat nustebino ir aukštesnios pakopos dešiniojo trolibano ložės kavalieriaus A. Užkalnio ašarojantį trololo palaikantys straipsniai, kuriuose nors detaliau ir neatskleidžiama kuo čia dėtos gėlės ant stalinistų kapų, tačiau pirštu pabaksnojama, kad visas rusiškas (nors gal geriau tiktų pasakyti sovietinis) yra absoliutus blogis. Blogai ir Mironovas ir Gurčenko ir Vysockis ir dar daug kitų. Sunku su šituo ir daugelių kitų teiginių ginčytis – aš, pavyzdžiui, nė karto nesu matęs „Karnavalinės nakties“, nešokiruoja manęs ir prisipažinimas, kad Gurčenko yra atstumiančiai šlykšti, nes visų pirmą jai jau virš 70 metų, visų antrą jinai jau berods antri metai kaip mirusi. Tokie prisipažinimai gali nustebinti nebent Audrių Bačiulį, besižavintį dešimtmečio senumo krikdemų politbiuro damų fotošopais.
Smagiai susižiūrėjo ir Andriaus Užkalnio 2013-01-14 eteryje pasirodžiusi laida (tai yra kitą dieną po sausio 13), kurioje laidos vedėjas užsidėjęs telniažkę ir ruskių milicininko švarką klausinėjo laidos svečių kur dingo mūsų savigarba ir kodėl per naujaką rodė visokias „Po pirties“ su visokiais pratęsimais užuot… Užuot ką? Galų gale juk nebuvo taip blogai – dar rodė kaip Budulis su Ugne Skonsmantaite papuolė į prekybcentrį, o taip pat rodė „Prajuokink mane“ su tuo pačiu Cololo, naujametinę naktį siuliusį tautinę alternatyvą per TV tiems, kurie visgi atsispyrė pagundai padėti gėlių ant jų senelius į Sibirą ištrėmusių stalinistų kapų. Be Cololo, dar Užkalnio laidoje tą dieną dalyvavo ne kas kitas o pats Algirdas Paleckis. Dievaži laukiau, kad nepraleis progos papasakoti apie tai kaip sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“. Aplinka studijoje rodėsi idealiai tinkama. Laimei to nebuvo. Paleckiukas nieko naujo iš savo repertuaro nepasakė, įstrigo save grynais dešiniaisiailaikančiųjų atsakymai į jau beviltiškai nuvalkiotą jo klausimą – kuo skiriasi Lietuvos krikdemai nuosocdemų? Užkalnio atsakymas – vieniems vadovauja Kubilius, kitiems Butkevičius. Adomėno atsakymas – tuo, kad pas krikdemus niekas nepriima į partiją tokių išdavikų kaip Paleckis. Taigi… tokie tai skirtumai, kurie pirmiausia šauna į galvą.

Apskritai, kad labiausiai krito į akis tai dešiniojo trolibano neadekvatumas ne tik šiuo atveju. Kažką panašaus jau pademonstravo Algis Ramanauskas, išvadindamas Butkevičių metų idiotu už tai, kad „būdamas (lyg ir) socdemas, pasirodė besąs skystakiaušis fūfelis, nepalaikantis homoseksualų santuokų ar bent partnerystės įteisinimo Lietuvoje”*. Kai skaitai tokius minties šedevrus apima savotiškas lengvumas – o juk iš tiesų galima pyzdielint bileką. Štai, kai ir turim situaciją krikdemas A.Ramanauskas priekaištauja socdemų lyderiui, kad anas būdamas opozicijoje nepalaikė homoseksualų santuokų įteisinimų, tuo tarpu kai krikdemai su tokiais entuziastais kaip J.R. Dagys ir tas pats Adomėnas priešaky, ne tik, kad sukūrė balanos gadyne alsuojančią ir Konstitucinio Teismo antikonstitucine pripažintą šeimos koncepciją, tačiau tik per plauką nepakeitė ir pačios Konstitucijos. Situacija tuomet susidarė tokia, kad net Petras Gražulis, išsigandęs prarasti savo neišenkamą pijaro šaltinį, pirmą kartą per visą savo buvimo Seimo nariu laikotarpį pasielgė valstybiškai – apsimesdamas, kad jam reikia mieste sutvarkyti kažkokius reikalus neatvyko į balsavimą Seime, tuo pačiu jį sužlugdydamas.

Asmeniškai man iš visų ponaujametinių tekstų, perspėjančių apie iš rytų skleidžiamos kultūrinės įtakos pavojų labiausiai patiko pono Florian tekstas, kuriame atvirai prisipažįstama, kad “Rusų literatūra bloga ne dėl to kad ji menkavertė. Ne, ji bloga būten dėl to kad yra daug kabinančios rusų literatūros. Rusiška aistra ir kančia kyla iš husariškos bravūros, iš pasipiktinimo supančia aplinka, negalėjimo ką nors pakeisti ir pasidygėjimo tuo. O taip, rusų menas tą puikiai atspindi. Ir todėl jo nemėgstu. Nes tie jausmai man savi ir pažįstami, nes man jų GĖDA.”
Tekstas tikrai labai geras***, nes būtent jame autorius nuoširdžiai pabando atsakyti į klausimą kodėl visgi tai nėra gerai ir netgi gėda. Tačiau tuo pačiu negaliu nepritarti žymaus G+ filosofo Viliaus Dranseikos, kurį drąsiai būtų galima sodinti už vieno stalo kartu su labiausiai cituojamais Lietuvos filosofais, įžvalgai, kad pono Florian baimės kažkuom tai primena „Žiedų valdovo“ pradžioje užplūstančias apokaliptines nuotaikas apie kažkur Rytuose. Iš tiesų viena iš svarbiausių prielaidų plėstis rusų kultūrai yra ta aplinkybė, kad daugelis lietuvių gana gerai supranta rusiškai. Tačiau laimei yra senas geras estiškas būdas kaip su tuo kovoti – pakanka kasvakarą tam skirti po kokį pusvalandį prieš miegą, kurio metu tiesiog pasistengti pamiršti po penkis rusiškus žodžius pasirinktinai. Metuose yra 365 dienos, taigi jei kas dieną pamiršite bent po penkis žodžius, tai po kokių trijų metų per naujaką žiūrėdamas Šuriko nuotykius jau beveik nieko nebesuprasite ir tuo pačiu įgausite imunitetą nuo bet kokio rusiškumo.

*Stengiuosi, kad kuo protingiau ir rimčiau viskas atrodytų.

**Tai tik trečias iš keturių Ramanausko Butkevičiui pateiktų priekaištų (su pirmais dviem aš sutinku).

***Čia aš nejuokauju, nes panašius jausmus esu pats išgyvenęs pvz. sarmatą klausytis apie tai kaip po poros mėnesių praleistų Anglijoje vienas lietuvis man godojosi kaip pasiilgo Šuriko nuotykių.

Comments Off on Dešiniajam trolibanui – С лёгким паром! arba take it easy, nesiparinkit | In: Uncategorized | tags: Algis Ramanauskas, Bačiulis, blogosfera, dešinysis trolibanas, Florian, Paleckiukas, Romas Sadauskas, Užkalnis, visuomenė. | #

Nida Vasiliauskaitė vėl nudžiugino provokuojančiu tekstu. Būsiu cinikas ir chamas, pasakysiu grubiai ir už kitus, nors niekas manęs ir neįgaliojo. Iš bomžų šaipomasi, jais bjaurimasi ne tiek dėl to, kad jie parsiduoda, o dėl to, kad jie parsiduoda už tiek mažai, kad tik bomžas gali už tiek parsiduoti. Paklauskim N. Vasiliauskaitės ar jinai sutiktų už 100 000 litų parašyti anoniminį pamfletą garbinantį kovo 11-osios patriotų eitynių dalyvius? Į klausimą neprivalu atsakyti, tik pridėkim, kad jei per mažai dar galima derėtis… Ką jau čia slėpti, nesam angelai, šventieji… Nesam netgi liūdnojo veido riteriai.

 Ta proga prisiminiau E. M. Remarko knygoje “Šešėliai rojuje” aprašytą vidinę būseną, kurią kai kurie nelaimingieji pasiekdavo patekę į nacių konclagerius. Jų valia visiškai būdavo palaužiama, o jie virsdavo tarsi zombiais (tačiau aš juos čia vadinsiu bomžais), nesugebančiais nors kiek paprojektuoti savo veiksmų į ateitį. Pavyzdžiui su tokiu bomžu kitas kalinys galėjo susitarti naktį apvogti nacių karininkų valgyklą, tarkim, viskas suderinta, bus paliktas neuždarytas langas (ar kažkas tokio panašaus – nesikabinėkit, pavyzdį sugalvojau spontaniškai), tačiau už tai karininkų virtuvėje patarnaujančiam kaliniui, kuris paliks ta langą pravirą, prieš tai reiks duoti “dovaną”, kepalėlį duonos, ir kalinys tą kepalėlį turi. Bomžo mentaliteto specifika yra tokia, kad jei kitas kalinys iki sutartos nakties paliks šį kepalėlį jam “pasaugoti” , tai iki to laiko, kol reikės kepalėlį perduoti, bomžas jį suvalgys. Tiesiog suvalgys, nes jis yra bomžas, jis yra labai alkanas, jis jau seniai, seniai labai alkanas, jį taip iškankino tie konclagery praleisti mėnesiai. Ir nebus prasmės jam priekaištauti, kodėl jis taip padarė, kodėl nepagalvojo, kad jam tas kepalas net nepriklausė, kad jis nuvylė draugą, kad tai buvo tiesiog kvaila, nes už tą kepalą būtų pavykę “nuknisti” daugiau ir geresnio maisto ir apskritai – kiti irgi seniai, seniai kaip nieko burnoje neturėjo… Jei, kas ir kaltas tokioje situacijoje, tai tas, kuris buvo tiek kvailas, kad pasitikėjo bomžu.

 Bomžui parodė duonos kepalą ir paprašė pasaugot. Kadangi bomžas matė tik duonos kepalą, jis sutiko naktiniam žygiui į nacių valgyklą, nors tai ir pavojinga. Tai, kad naktį lįsti į tą valgyklą vogti maisto yra pavojinga, jis būtų supratęs tik belįsdamas į vidų pro langą. Toliau priklauso nuo aplinkybių – jei būtų radęs viduje maisto, jis pamiršęs visus pavojus būtų puolęs jį ryti, o jeigu maisto nebūtų, tuomet baimė būti sugautam būtų dar sustiprėjusi ir jis būtų puolęs į isteriją. Mąstymas tik čia ir dabar.

Kai bomžui pritrūksta pinigų, jam pasako – pasiskolink 1000 litų, o po mėnesio atiduosi 1400 litų. Bomžas laimingas sutinka, nes čia ir dabar jis mato tik tuos 1000 litų, kuris čia ir dabar išspręs visas problemas ir dar šiek tiek liks, o apie tai, kas bus po mėnesio mąstyti jau nebeišeina kai prieš akis realūs banknotai.

Balso pardavimas rinkimuose yra tokiu tiek tuomet kai jis parduodamas už 10 litų, tiek tuomet kai už 30000. Vadinasi taip pat, bet skirtumas, manau, yra akivaizdus. N. Vasiliauskaitė užkelia balso kainą iki 30000, tačiau kas galėtų mokėti tokią sumą už vieną rinkėjo balsą? Pavyzdžiui jei pavagiama 10 litų ir pavagiama 30000 litų abiem atvejais tai yra vagystė, tačiau faktinis skirtumas irgi akivaizdus. Ir ne tik sumoje. Tam, kad pasikėsinti pavogti kažką, ko vertė yra 10 litų, man prireiktų kokių 10 min. (laikas apsirengti ir paeiti iki pirmos maisto prekių parduotuvės), tačiau kaip man susikurti bent galimybę pavogti 30000? Tiesiog šių sumų skirtumas yra toks, kad kiekybė perauga į kokybę – prekybcentry nerasi prekės už 30000 litų, kurią laisvai galima užsikišti už striukės. Taigi, regis, čia ne tik kiekybės, bet ir kokybės klausimas.

 Taip, iš tiesų, Vade Satana, kitaip ir nepasakysi. Tokiam samprotavime nedaug moralės, principų, nedaug ir intelektualaus filosofo orumo. Aš manau, kad būti bomžu ir reiškia ignoruoti, arba tiksliau, nesuvokti situacijos kada parsiduoti nebeapsimoka. Tiesiog parsiduodi, nes nebegali neparsiduoti, nes tai jau tapo tapatybės dalimi, nes neparsidavęs nebesuprasi kas esi ir ką dabar veiksi. Ką galima nusipirkti už 500 lt., o už 10000? Labai daug ką, todėl net nežinočiau kaip atsakyti. Tačiau aš puikiai žinau ką galima nusipirkti už 10 litų – ogi bambalį denatūrato, kuris juk ir kaltas dėl to, kad bomžas yra bomžas daugiau nei visi Kubiliai, Kirkilai ir Brazauskai kartu sudėjus. Ciniška ir tuo pačių žmogiška, pernelyg žmogiška. Tačiau kaip vis tik dėl to patriošius šlovinančio anoniminio straipsnelio už 100 000 lt.? O jei už 200 000 lt.? Galima neatsakyti. O aš pats ar atiduočiau Darbo partijai savo balsą už 30000? Užduodu sau šį klausimą, galvoju, bet kadangi neatsakyti galima, tai neatsakysiu.

Ar pavyks naujai Vyriausybei pateisinti šio žmogaus lūkesčius?

17 Comments | In: Politika, Visuomenė | tags: nida vasiliauskaitė, pamąstymai, politika, rinkimai, visuomenė. | #

Mano nuomone, situacija, kai partija iškelia kandidatu žmogu, kuris nėra jos narys, nėra tokia jau nekalta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Logika čia paprasta – jei pritari partijai, tai kodėl į ją nestoji ir iš kitos pusės – jei partija kelia kandidatais ne savo narius, o tuos, kurie nori siekti valdžios nebūdami jos nariais, tai kam tokia partija reikalinga apskritai? Atsakymai, manau, irgi gana paprasti – stoti nenorima, nes nepasitikima partija (pvz. jos skaidrumu, nariais, tikslais, politinėmis perspektyvomis) ir nenorima be reikalo susitepti savo reputacijos, iš kitos gi pusės – partija yra pernelyg silpna, kad pati sugebėtų surasti ir iškelti realiai rinkimuose galinčius pakovoti kandidatus.

Kokia tokio pasidalinimo išvada, prognozuojant ateities perspektyvas? Ogi tai reiškia tiesiog, kad kol kas nesusitarta ne tik dėl darbų, kuriuos ketinama nuveikti, bet dar nesuderintas ir pats santykis tarp partijos ir jos kandidatų. Tai parodo, kad taip vadinami politiniai sąjungininkai tarpusavyje lošia užverstomis kortomis ir jų žaidimas kol kas nukreiptas į pačius rinkimus, o ne į tai ką jie ketina veikti patekę valdžion. Tai reiškia, kad nusišypsojus sėkmei ir laimėjus rinkimus, užuot jau sekančią dieną ėmus įgyvendinti idėjas, bus iš naujo perbraižomas galių žemėlapis ir nustatinėjamas kiekvieno kandidato politinis svoris jį iškėlusios politinės partijos atžvilgiu. Partijos iškelia nepartinius – tipo, žiūrėkit kokie mes geri, keliam tuos, kurie į mus dar neišsišūdino. Ir čia visų partijų problema. O po to tie patys kandidatai, patekę į valdžią, užlenkia ant partijos, tipo, ačiū mielieji, kad neiššūdinot, tai aš gal jau nebesišūdinsiu į jus ir ateityje. O rezultatas, tai lyg ir švarūs mundurai aplink ir tuo pačiu negeras kvapas iš kažkur.

5 Comments | In: Politika | tags: pamąstymai, politika, visuomenė. | #