Katytei nusižudžius, Wittgensteinas vėl liko vienui vienutėlis. Jis kartais dar išeidavo į gatves, vaikštinėdavo jomis žiūrėdamas į debesis virš namų stogų, į žmones zujančius šen ir ten. Paslaptingai pavojingi tie žmonės rodėsi jam. Judėjo jie skirtingomis kryptimis, vieni lėčiau, kiti greičiau, o kai kurie netgi tekini bėgdavo.
Taip ir gyveno Wittgensteinas nuo kitų žmonių užsisklendęs. Nuo vienatvės jį gelbėdavo tik maža, raina katytė, kurią jis kažkada rado šąlančią patvoryje ir pagailėjęs parsinešė namo savo užantyje. Ilgainiui katytė visiškai priprato prie Wittgensteino ir kas vakarą murkdama susirangydavo jam ant kelių, juos šildydama. Wittgensteinas glostydavo katytės nugarą ir delnu jausdavo kaip po švelniu jos kailiu virpa jam nesuprantama, tačiau tuo pačiu metu tokia artima gyvybė. Katytės šiluma kildavo nuo Wittgensteino delno per visą jo ranką aukštyn ir galiausiai glostančiais šilumos siūlais pasklisdavo po visą kūną. Tai buvo ypatingas, dar nepatirtas išsilaisvinimo jausmas – vienatvė dingdavo, o kartu su ja ir depresija. Šios dvi dvasinės Wittgensteino sesės, iki tol jį kankinusios tai paeiliui, tai abi vienu metu, pasirodė esančios bejėgės prieš ši mažą ir nesąmoningą gyvybės gurvuolėlį.
Negalima sakyti, kad žmonės buvo blogi Wittgensteinui, bet jis jais vistiek nepasitikėjo ir stengdavosi išvengti didesnių sambūrių. Į vienatvę jis buvo linkęs iš prigimties, kaip ir į depresiją, kuri apimdavo jį vienatvėje. Nemaloni jinai buvo Wittgensteinui, bet žmonės dar nemalonesni. Tikriausiai tokios nuostatos jisai laikėsi dėl to, kad niekaip nepavykdavo su žmonėmis rasti bendros kalbos. Taip ir kentėjo visi. Smarkiai kentėjo Wittgensteinas, tačiau dėl jo žmonėms tekdavo kankintis dar labiau.
Vis susimastau apie žodžių reikšmę ir apie jų santykį su kitomis žodžių reikšmėmis. Žodis, kaip mus moko Wittgensteinas, visuomet nurodo į kažką, kas pats nėra žodis. O į ką nurodo žodis „sąvoka“? Vokiečių kalboje labai įdomus yra žodis der Bergriff, kurį į lietuvių kalbą galėtume versti žodžiu „sąvoka“. Tuo tarpu žodis der Griff (angliškai grip) reiškia sučiupimą, sugriebimą. Ir tokia žodžio „sąvoka“ etimologija neatsitiktinė. Jei aš sukuriu sąvoką, aš tarsi sučiumpu tam tikrą objektą ir neleistinai atriboju jį nuo konteksto. Tarkim, jei sėdėdamas tamsiame kambaryje su draugu prie degtinės butelio, aš jam sakau, kad Saulė čia nešviečia, tiek jis, tiek aš suprantame apie ką kalbama. Mes abu žinome į ką nurodo žodis „Saulė“ ir ką reiškia šviesti, ir nei jis, nei aš sakydami žodį „Saulė“, negalvojame nei apie dangų, kuriame esame įpratę matyti ją šviečiant, nei apie rausvas šviesas už horizonto, jai leidžiantis. Tačiau pabandykite įsivaizduoti tik Saulę. Tai yra tik tą objektą, į kurį nurodo žodis „Saulė“, atsietą nuo bet kokio kito materialaus konteksto! Sąvoka tarsi sučiumpa savo įvardijamą daiktą, užrakina jį atskirtą nuo pasaulio arba, šiuo atveju, sakydamas „Saulė šviečia“ aš tartum išpjaunu ją iš dangaus. Der Begriff – der Griff. Ar nesuklydo Heideggeris teigdamas, kad kalba yra būties namai? Greičiau kalba yra būties kalėjimas…
Netikėtai panašią sampratą aptikau ir lietuvių kalboje. Juk sąvoka konstruojama apibūdinant tam tikrus daiktus pagal tam tikrus kriterijus ir po ja pakišant. Čia pagrindinis vaidmuo tampa žodžiui būda. Ką nor apibūdindamas aš išskiriu tam tikras objekto savybes ir atskiriu jį nuo likusio pasaulio arba uždarau į būdą. Jei aš sakau žodį „žemdirbys“, tuomet aš taip apibūdindamas, atskiriu, atitveriu jį nuo, pavyzdžiui, stomatologo. Jei kitą žmogų aš apibūdinu sąvoka „runkelis“, reiškia aš jį atriboju nuo tų žmonių, kurie sėdi sau orūs mano sąmonės būdoje, vadinamoje „pilietinė visuomenė“ ir uždarau jį į kitą būdą kartu su rudens derliaus gėrybėmis. Šiuo atveju ir išvestinė sąvoka „būdas“, reiškia specifines tam tikros būdos gyventojų charakterio savybes.
Šiuo požiūriu Umberto Eko aprašytas ančiasnapis yra kur kas sunkiau sučiumpamas ir uždaromas į būdą nei žmogus. Jis leidžiasi apibūdinamas sąvoka „žinduolis“, tačiau vienintelis iš visų žinduolių turi snapą ir deda kiaušinius, todėl žinduolių būdoje jam vis tiek tenka išskirtinė vieta. Dėl snapo ir plaukmenų jis lyg ir tiktų į vandens paukščių būdą, tačiau ten žinduoliai ir dar turintys kailį, niekada nebuvo priimami. Su žmogum daug paprasčiau, jam daug labiau tinka senovės kinų pasakymas apie grandine prie būdos prirakintą ir nuo jos besiplėšiantį šunį. Tiesiog paleiskite jį nuo grandinės – pabėgios pusdienį ir pats sugrįš ir galiausiai įlindęs atgal į būdą ims antkaklį uostyt. O visokie anapus jo būdos ramiai sau gyvenantys, dar neapibūdinti ančiasnapiai, nusipelno būti aplotais. Nėra nieko nemalonesnio ir labiau erzinančio už juos. Toks jau tas būdas lietuvių ir žemaičių, kaip pasakytų Simonas Daukantas.
Vienoje, dar prieš Pirmą pasaulinį karą, gyveno keletas draugų, kurie mėgdavo kartu išgerti ir pasišnekučiuoti. Jie buvo taip artimai susigyvenę, kad aplinkiniai juos praminė „Vienos rateliu“. Taip ir bendraudavo jie tarpusavyje smagiai ir be rūpesčių. Tačiau ilgainiui jų draugijoje ėmė rodytis toks Wittgensteinas. Kol jis sėdėdavo ramiai ir klausydavosi viskas būdavo dar puse bėdos, bet kai tik jis pradėdavo kalbėti, visiems nuotaika iš karto ir sugesdavo, kadangi kalbėdavo jis visiškai nesuprantamai. Štai šnekučiuojasi jie sau, o Wittgensteinas ima ir pasako kažkokį sakinį. Visi nutyla ir laukia, kol jis dar kažką pasakys. O jis irgi nutyla ir taip pat laukia ką kiti pasakys, tuo tarsi duodamas suprasti, kad jo mintis jau baigta. Kadangi Vienoje draugai tarpusavyje kalbėdavosi vokiškai, jie iš pradžių manė, kad Witgensteinas kalba kažkokia kita kalba ir tik kai jis vieną kartą jam alaus atnešusiai padavėjai pasakė „danke“, suprato, kad jis irgi kalba vokiškai.
Būtų draugai su juo taip ir kankinęsi, jei vienam iš jų nebūtų kilusi mintis parašyti laišką Russellui, kuris tuo metu gyveno Anglijoje, ir paprašyti jo pagalbos. Russellas atvykęs į Viena iškart prisijungė prie jų ratelio. Sėdi visi kartu, šnekučiuojasi ir staiga Wittgensteinas kaip leptels kokį sakinį! Draugai suklūsta, o Russelas iš kart ima jiems aiškinti ką anas turėjo omeny. Tiesa Russellas buvo anglas ir beveik nemokėjo vokiškai, todėl viską aiškindavo jiems angliškai. Ratelio nariai, savo ruožtu, kalbėdavosi tik vokiškai ir beveik visai nesuprato angliškai. Tačiau nepaisant to, su Russellu pokalbis buvo daug aiškesnis negu be jo.
