[…] Autorius skyrium norėtų padėkoti šunims, gerokai įtakojusiems tai, ką jis pats vadina filotopija. Būtent šunys jį išmokė ramiai, smalsiai ir įdėmiai, be jokių jausmų, šaltakraujiškai įsižiūrėti į pačius daiktus. Šitokį šaltą ir įdėmų žvilgsnį autorius vadina teorine žiūra. Pirmą kartą teorinės žiūros pamoką jam davė močiutės šuo, gerą pusvalandį tupėjęs ir žiūrėjęs į garuojančio pavasarinio mėšlo krūvą. Manydamas, kad Šarikas – toks buvo labai lietuviškas močiutės šuns vardas – mato kažką ypatinga, vaikas pritūpė šalia ir įsmeigė akis ton vieton, kurion žiūrėjo šuo. Pamatė tą pačią mėšlo krūvą: tačiau pamatė ne tik tai, kad krūva yra, bet suvokė, kad ji verta dėmesio ir net savaip graži. […]
—————————————————-
Arvydas Šliogeris, Niekis ir Esmas, Vilnius, 2005, I, p. 10.
[…] Aistros elementas teorinėje žiūroje nėra antraeilis ar atsitiktinis: negali būti patirties be aistros ir aistros be patirties. Žinoma, teorinė aistra neturi nieko bendra su vadinamaisiais jausmais, afektais ar emocijomis – visa ta psichologine mišraine, mirtingąjį bloškiančia į patį naiviausią, bet ir patį žiauriausią nihilizmą. Priešingai, teorinė aistra visiškai bejausmė, neturinti nė menkiausių sentimentalumo liekanų, nė krislo psichologinės afektacijos. Visi jausmai nurimsta: teorinė aistra – tai peilis, nukapojantis tūkstantkojo Niekio čiuptuvus (o jausmai ir yra Niekio čiuptuvai) ir priverčiantis, kiek įmanoma, nurimti patį Niekį. Teorinė patirtis kontempliatyvi – ji steigia templum, iš čia-pasaulio mėsos išrėžtą štai šito daikto ar įvykio teritoriją, loginio mito kalba vadintą, pavyzdžiui šventoriumi. […]
————————————
Arvydas Šliogeris, Niekis ir Esmas, Vilnius, 2005, II, p. 439
iš http://senoji.googlepages.com/a.šliogerisapieteorinęaistrą
No Comments, Comment or Ping