Tarus, kad nuostabos akimirką štai tam mirtingajam atsiveria štai šitas daiktas ar štai šitas įvykis kaip absoliutus individas, duotas akivaizdžiai, iškyla klausimas – koks yra ir gali būti pavyzdinio nuostabos „objekto“ duoties būdas, kaip duotas absoliutus individas, jei kartu su graikų filosofais tarsime, kad šis individas pasirodo kaip absoliutaus nežmogiškumo telkinys, būtent dėl savo nežmogiškumo mirtingajam turintis atsiverti betarpiškai, iki kalbos, po kalbos arba ištisiniame kalbos, kaip diskurso, audinyje praplėšdamas bekalbiškumo skylę, vien tik pro kurią į mirtingojo akiratį gali įsiveržti betarpiška duotis, nes juk akivaizdu, kad vienintelis tarpas, mirtingąjį atskiriantis nuo paties daikto, arba vienintelė terpė, neleidžianti žmogui – esmingai kalbančiai būtybei – tiesiogiai susitikti su daiktu, kaip absoliutaus nežmogiškumo krešuliu, yra kalba; taip pirmą kartą žmonijos chronotopijoje filosofas, susidurdamas su bekalbiu nežmogiškumu, sutelktu į absoliutų individą, susiduria ir su duoties problema, kurią galima formuluoti taip: kaip duota tai, kas duota pirmiausia, iki kalbos, ir būtent todėl – betarpiškai? Šiame klausime glūdi irgi pirmą kartą žmonijos chronotopijoje sąmoningai suvokta būtinybė aiškiai atskirti du metafizinius regionus – kalbinį ir bekalbį, nubrėžti radikalią perskyrą tarp to, kas duota tik kalboje, ir to, kas duota iki kalbos, po kalbos ar nepriklausomai nuo kalbos, ir taip įveikti iki graikų visose žmonijos chronotopijose vyravusį naivų kalbos fetišizavimą arba kalbos duočių objektyvavimą ir absoliutinimą, pasireiškusį nesugebėjimu aiškiai atskirti tai, kas priklauso tik kalbai ir net su ja sutampa, nuo to, kas kalbai nepriklauso, ir kas apskritai negali būti pagauta kalba, kas transcendentiška kalbai ir negali būti imanentizuota – ir taip sužmoginta – jokia kalba.
Algis Mickūnas, Arvydas Šliogeris „Filosofijos likimas“, Baltos lankos, 2009, p. 365-366
No Comments, Comment or Ping