Valstiečių liaudininkų partijai 2008 metų Seimo rinkimai susiklostė išties tragiškai. Sunku pasakyti kaip 2008 metų Lietuvos Seimo rinkimai paveiks eilinių šios partijos narių gyvenimą, tačiau mes pagaliau galime pasidžiaugti dėl to, kad pagaliau šios partijos pirmininkė, didžiai gerbiama Kunigaikštienė, atsikratys taip ilgai jos moteriškus pečius slėgusios valdžios naštos. Nueitas ilgas politinės karjeros kelias – pirmoji premjerė, Seimo narė, Žemės ūkio ministrė. Pačios įvairiausios, aukščiausio lygio valdiškos pareigos ir visur kur tik ji bedirbtu (be abejo labiausiai čia įsimintina Žemės ūkio ministerija), metų pabaigoje į tos institucijos aruodus, kaip pastebėjo vienas provincijos laikraštis, būdavo surenkamas gausus nuveiktų darbų derlius.
Iškarto po rinkimų davusi interviu Kunigaikštienė ne kartą samprotavo apie tai kokios plačios perspektyvos jai atsiveria po tokio triuškinančio Valstiečių liaudininku partijos pralaimėjimo. Tipiška valdininkiška saviguoda – laukia jos krūva projektų, ji yra pageidaujama dėstyti universitetuose, taip pat analitinio darbo perspektyvos. O kur dar apleisti šeimos interesai ir kuklūs asmeniniai džiaugsmai ir poreikiai, kurių patenkinimo taip trūko dieną naktį triūsiant valstybės labui. Štai ir susiklosto vaizdelis – dirbo žmogus valstybei, atsisakė karjeros, prestižo, pramogų ir turto, kurį būtų susikrovęs jei būtų tiesiog gyvenęs sau, o ne piliečiams, kurių dauguma net nesupranta ir neįvertina to, o kai kurie chamai netgi Ragana pravardžiuoja. Tokiomis sąlygomis pralaimėjimas Seimo rinkimuose atrodo kaip išganingas Likimo pirštas, išlaisvinantis nuo pareigos iš rankų maitinti ne tik nedėkingus valkataujančius šunis, bet ir nuodingas kobras, kurių nervų sistemoje, kartkartėmis atliekančioje ir smegenų funkcijas, daugiau niekam nelieka išmonės išskyrus maitinančios rankos kandžiojimą.
Tačiau gyvenimo nauja vaga taip lengvai nepasuksi, prigimties irgi taip lengvai po vienos rinkimų nakties nepakeisi. Liaudies išmintis sako – kiek vilko nešersi, vis tiek į mišką žiūri, o mūsų politinio gyvenimo realijos savo iškreipta logika tai patvirtina – kartą pradėjęs Lietuvai tarnauti, jau sustot negali, kad ir kokiomis virtualiomis šlykštynėmis tave penėtų tie, kurių labui atsidavei savo visa širdimi, protu, nagais ir dantimis.
Spauda rašo apie kandidatuojančius į Ambasadoriaus postą Vokietijoje (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/article.php?id=19759112). Be Kunigaikštienės matome ir kito valstybininko, kuris irgi anksčiau jau buvo nusprendęs tiesiog gyventi savo malonumui ir auginti kaime avis, pavardę. Kunigaikštienės kandidatūra pasirodo taip pat Europarlamento ir Lietuvos Prezidento rinkimuose. Motyvacija visur daugmaž panaši – turiu valdiško darbo patirties.
Tikra tiesa, kad net ir nesuprasdami, neįvertindami Lietuvos žmonės tiesiog neturi teisės prarasti tokio per ilgus metus sukaupto politinio kapitalo ir valstybininkiškos potencijos. Kunigaikštienės politinis įžvalgumas, tiesiog stulbina – juk dar prieš 5 metus vykusiuose Lietuvos Prezidento rinkimuose ji teigė, kad tuoj Lietuva turės ne Prezidentą, o Prezidentę t. y. politikę moterį, kuri kur kas geriau sugeba savo širdimi pajausti Marijos Žemės skaudulius. Dabar atėjo laikas prikąsti liežuvius visiems skeptikams, o didmiesčių dienraščių vanagams ruoštis skrydžiui į dausas ir netrikdyti prie eurostandartų Kunigaikštienės priartintame Lietuvos kaime perėti vietiniams laikraštiniams balandžiams.
Ekonominės Kunigaikštienės analizės taip pat ne mažiau genialios, tik reikia mokėti jas interpretuoti. Genialių ekonominių idėjų daug, tik nebėra tokios kontoros, kaip Žemės ūkio ministerija, kurios darbuotojai jas iššifruotų iš griežtų Kunigaikštienės akių, užrašytų ant baltų popieriaus lapų, ištaisytų gramatines (ir kai kurias kitas) klaidas ir svarbiausia, kuri visą tai finansuotų. Na, tiksliau, kontora tebėra, ji niekur neišnyko ir į Kauną neiškeliavo. Ji kaip tas romano „12 kedžių“ kultūrnamis, apie kurį Kisa Vorobjaninovas galėjo apeiti, stebėti jį, netgi pačiupinėti. Taip ir tą kontorą – galima paglostyti, pauostyti ar net lyžtelėti. Žvelgti į 8.00 įeinančius ir 17.00 išeinančius žmones, nusišypsoti jiems, pasisveikinti ar net pasišnekučiuoti… bet vis tiek nebėra to didžiojo KAŽKO, kas sušildo, įkvepia išspaudžia ašara ir tuo pačių sustiprina nelyginant plieno šarvai.
Stop. Štai čia ir mes priėjome lemiamą egzistencini posūkį ilgame Kunigaikštienės politiniame vieškelyje ir išdrįsime paprieštarauti – tas KAŽKAS ko ji siekia galbūt slypį ne kažkur toli Vokietijoje, ne Briuselyje ir net ne Vilniaus Daukanto aikštėje esančioje kontoroje. Tai klaidinga egzistencinė kryptis, kurią pasirinko visą gyvenimą neklystamai politikos keliais, vieškeliais ir šunkeliais žingsniavusi persona. Mes dažnai atiduodame visas jėgas tam, kad pasiektume tai, ką galime tiesiog pasiimti. Jokia kontora nesuteiks TO, ką duoda skaitomos vakarais anūkams pasakos apie piktą vilką Kubilių, rytais kepamų blynų kvapas, uogienės saldumas. Visa tai daug skaniau nei prėskas kontoros sienų cementas, o egzistencinė šiluma – nesuvaidinta ir įkvepianti. TAM jau tikrai atėjo laikas.
PAGALIAU atėjo.
No Comments, Comment or Ping