Šiaip jau Platono nemėgdavo visi Sokrato draugai. Nemėgdavo jo ir gana, kad ir kaip anas mėgino visiems įsiteikti. Visi į jį tik šnairuodavo, o kalbėdavo su juo dažniausiai atsukę nugarą, per petį.
Platono laimei jį visada užtardavo Sokratas, tačiau kodėl didysis išminčius taip darydavo nesuprasdavo ir pats Platonas. Bet vieną kartą, kai Sokratas buvo išėjęs į Atėnų turgų, jo draugai ėmė ir išvarė Platoną. Nusiminė jisai baisiausiai, įsiskaudino. Ėmė jis bastytis po Atėnus ieškodamas Sokrato, kad tas jį paguostų, bet nerado. Skundėsi žmonėms, bet tie nuo jo nusisukdavo, šunys aplodavo. Baisiai nelaimingu pasijuto Platonas. Net nepastebėjo jis kaip išėjo už miesto. Ėjo jis ėjo ir turbūt jau niekas nepasakys kiek jis nuėjo kelio ir kur nukako.
Tik staiga jis taip beklaidžiodamas susitiko iš kažkur atklydusį Diogeną Sinopietį, kuris namų neturėjo, o gyvendavo bačkoje. „Kas tu toks?“, paklausė jisai. „Aš esu Platonas“, atsakė Platonas ir dar paskubomis pridūrė – „aš esu visų atstumtas“. „Nenusimink“, pasakė Diogenas, „nori, priimsiu tave į savo būstą ir gyvensime kartu?“. Pagalvojo Platonas apie jo bačką ir pratrūko raudoti pasikūkčiodamas.
No Comments, Comment or Ping