Inocentas jau buvo nemažai metų nugyvenęs ir jis buvo jau daug gyvenimo matęs. Todėl jis buvo labai protingas ir labai patyręs ir tą dažnai sakydavo savo žmonai. Jo žmona irgi taip galvodavo, nes visada kalbant Inocentui linksėdavo galva. O va Inocento dukra jam kalbant galva nelinksėdavo, bet ji jau nuo mažens keista buvo.
Mažai kalbėdavo ir daug skaitydavo. Inocentas jai visada sakydavo, kad ji durnas knygas skaito ir kad reikia protingas knygas skaityti. Pats jis durnų knygų neskaitydavo, nes jos durnos, o protingų knygų neskaitydavo, nes nebūdavo laiko – reikėdavo dirbti. Po darbo jis grįždavo pavargęs, todėl tik pavalgydavo ir sėsdavo prie televizoriaus. „Nutolsi nuo tikro gyvenimo su tom savo knygom“, mėgdavo kartoti Inocentas savo dukrai, maigydamas distancinio valdymo pultelį. O ta tik pakelia trumpam savo keistas akis, neva klauso kas jai sakoma, o po akimirkos vėl tylėdama įbeda savo ilgą nosį į knygos puslapius. „Susigadinsi akis, reiks akinius nešioti. Ir taip graži nesi, o kai dar su akiniais būsi, tai iš viso niekas ant tavęs nesiženys“, protino Inocentas dukrą. Tačiau ta užsispyrusiai savo darydavo. Neužilgo jai gydytojai iš tiesų išrašė akinius. “Juk sakiau”, burbėjo Inocentas. O dar vėliau ji netgi įstojo į Universitetą ir pradėjo ten studijuoti lietuvių literatūrą. Pyko tėvas ant jos už tai ir aiškindavo koks tai nepraktiškas žingsnis ir kaip bus sunku darbą susirasti pabaigus, bet galiausiai numojo ranka į viską. O ji namuose pradėjo būti daug rečiau. Dažniausiai ji sėdėdavo kokioje kavinėje su alaus buteliu, ilgu languotu sijonu, susuktais pakaušyje plaukais, akiniais ant savo ilgos nosies ir atversta knyga. Namo grįždavo tik vakarop. Taip bėgo metai ir niekas ant jos nesiženijo. „Aš juk tau sakiau. Pati dabar matai, kad aš teisus buvau. Tai dabar pati ir esi kalta, kad manęs neklausei, nes jei būtum manęs klausius būtum dabar ženota“, dažnai kartodavo savo dukrai Inocentas.
No Comments, Comment or Ping