Sako, kad papartis pražysta tik per Joninių naktį. Kai krenta žvaigždės, romantikai skuba sugalvoti norus. Būna tokių kartais ypatingų akimirkų, kai norisi sušukti „sustok, akimirka žavinga!“. Tačiau būna gyvenime ir kiek keistesnių epizodų, tarkim tuščioje gatvėje netikėtai iš kažkur atsidūręs ir prieš pat nosį dideliu greičiu pralėkęs automobilis. Praskrenda milžinišku greičiu ir po akimirkos dingsta už kampo, palikdamas spoksoti į pėsčiųjų perėjos dryžius priešais ir į kitoje gatvėje šviečiančią žalią šviesoforo šviesą. Nejučiomis susimąstai – o gal nebuvo jokio automobilio, gal čia įsisenėjanti paranoja ar baltoji karštinė?
Atsimenu tokį Zigmą Vaišvilą, aktyvų mūsų Nepriklausomybės aušros politikos veikėją. Ar jis ir tas jau į šeštąjį dešimtmetį įkopęs, bet ne pagal metus jaunai atrodantis vyriškis, kurio pasisakymai prieš pusmetį buvo užpūdę mūsų viešąją erdvę, yra vienas ir tas pats asmuo? Lyg ir taip, nes ir anas, kur buvo tada, ir tas, kurį matėm visai neseniai, yra labai panašūs iš veido, jų vardai ir pavardės sutampa, o be to, tas kuris čia rodėsi prieš pusę metų, savo pasisakymais irgi ne kartą tiesiogiai davė suprasti, kad jisai ir tas žymusis Zigmas Vaišvila iš Sąjūdžio laikų yra vienas ir tas pats asmuo. O tai, kur jisai buvo dingęs visą tą laiką? Suprantu, daug žymių to meto asmenybių, kaip pvz. Antanas Terleckas, jau negrįžtamai nuėjo į praeitį ir tapo nebeįdomūs. Bet kodėl Z. Vaišvila staiga buvo prisimintas ir tapo toks visiems įdomus ir reikšmingas prieš pusmetį? Tiesa, jo pareiškimai vienareikšmiškai sietini su pavojumi valstybei, todėl galbūt galime daryti prielaidą, kad būtent ši aplinkybė privertė jį pasirodyti… Bet, o tai kur jis dingo dabar? Ir niekas jo nepasigenda… Tai gal jo išvis prieš pusmetį ir nebuvo? O tai valstybė jau nebe pavojuje? Vieni klausimai…
Kreivarankis
No Comments, Comment or Ping