Įžangėlė. Ketinu paeiliui pateikti kelis fragmentus iš Platono kūrinio „Puota“, plačiau jų nekomentuodamas. Norėčiau tik atkreipti jūsų dėmesį, kad Platonas nevengdavo savo kūriniuose kalbėti kitų žmonių lūpomis, taigi ir žemiau pateikti tekstai yra Aristofano kalbos ištraukos. „Puotoje“ puotaujantieji paeiliui rėžia kalbas, pagiriančias Erotą. Pausanijui pabaigus sakyti savąją kalbą, turėjo kalbėti Aristofanas, tačiau jį apėmė žagsulys ir dėl to, jo vietoje, pasisakė Eriksimachas. Po jo kalbos, jau įveikęs žagsėjimą, prabilo Aristofanas, kuris štai šitaip kalbėjo:
„Pirmiausia turite patirti apie žmonių prigimtį, ir kas jai nutiko. Senovėje mūsų prigimtis buvo ne tokia, kaip dabar, bet visai kitokia. Pirmiausia, buvo trys žmonių lytys, o ne, kaip dabar, vyriška ir moteriška. Buvo dar trečia lytis, jungusi šias abi: vardas liko ligi šiol, tačiau pati ji išnykusi. Mat anais laikais buvo dar viena atskira androginų lytis, ir pavidalu, ir vardu jungusi vyriškąją ir moteriškąją lytį. O dabar liko vien smerkiamasis vardas. Be to, kiekvieno visas pavidalas buvo apvalus; nugara ir šonai lenkti ratu. Rankos buvo keturios, tiek pat kojų, du visiškai vienodi veidai ant apvalaus kaklo, o šių dviejų priešingai atgręžtų veidų pakaušis buvo vienas. Ausys keturios, gėdingosios vietos dvi, – visą kitą galėtume įsivaizduoti pagal tai. Judėdavo jie kaip ir dabar – stačiomis, bet kuria kryptimi, o leidęsi bėgti mikliai versdavosi kūliais, remdamiesi visomis aštuoniomis anuomet turėtomis galūnėmis, kaip akrobatai verčiasi per galvą, kojomis apsukdami ratą. O trijų ir būtent tokių lyčių būta todėl, kad vyriškoji giminė buvo kilusi iš Saulės, moteriškoji – iš Žemės, o abiejus pradus turinčioji – iš Mėnulio, nes ir Mėnulis turi abiejų pradų. O tas apvalumas – ir jų pačių, ir judėjimo, – iš panašumo į gimdytojus.“
Pagal Platonas "Puota", Aidai, 2000
No Comments, Comment or Ping