„Kai pirmykštė būtybė buvo šitaip perpus perpjauta, kiekviena pusė, ilgėdamasi antrosios, siekė su ja suartėti. Apsikabinusios, susiglaudusios, geisdamos suaugti, jos mirdavo – iš bado ir visiško neveiklumo, nes nieko nenorėjo viena be kitos daryti. Mirus vienai kuriai pusei, likusioji ieškodavo kitos pusės ir prie jos priglusdavo, – sutikdavo arba pusę visos moters (dabar tai vadinama moterimi), arba vyro. Taip jos ir mirdavo. Pasigailėjęs Dzeusas sugalvojo naują gudrybę – priekin perkelti jų gimdymo organus. Mat iki tol juos turėjo priešingoje pusėje, todėl pradėdavo ir gimdydavo [leisdami sėklą] ne vienas į kitą, bet žemėn kaip cikados. Taigi perkėlė juos priekin, kad galėtų jais vienas kitame gimdyti, – vyro organu moteryje. Jis norėjo, kad suartėję, jei būtų vyras ir moteris, pradėtų ir pagimdytų palikuonį, o kartu, nors ir būtų du vyrai, bent jau patirtų sueities pasitenkinimą, nusiramintų, imtųsi veiklos bei pasirūpintų kitais gyvenimo reikalais. Štai nuo kokių laikų žmonėms įgimta erotinė tarpusavio meilė, pirmykštės būtybės surinkėja, mėginanti iš dviejų atkurti vieną ir išgydyti žmogaus prigimtį.“
Pagal Platonas "Puota", Aidai, 2000
No Comments, Comment or Ping