Kristinos Sabaliauskaitės knyga „Silva Rerum“ vos tik pasirodžiusi knygynuose sulaukė didelio visuomenės dėmesio. Nemažai prie to prisidėjo ir Lietuvos Ryto reklama. Autorė maudėsi liaupsėse ir buvo pristatinėjama lietuviškąją Umberto Eko versija. Dėja tos knygos nesu skaitęs ir dėl laiko stygiaus to negalėsiu padaryti. Kas patraukė mano dėmesį, tai dėl tos knygos kilusios aistros, kuomet buvo užsipulta viena kritikė, savo straipsnyje „Šiaurės Atėnuose“ drįsusi skeptiškai atsiliepti apie šią knygą. Tai nulėmė kelių straipsnių atsiradimą, mano galva neblogai iliustruojančių mūsų supratimą apie literatūrą. Ketinu pateikti tų straipsnių ištraukas, kurios yra parinktos labai selektyviai, tam kad būtų galima pažvelgti į šią „diskusiją“ mano akimis. Neslepiu selektyvumo, kaip ir paties fakto, kad „Silva Rerum“ aš kol kas nesu skaitęs. Tačiau tam, kad suprasti K. Sabaliauskaitės apologetus tai nėra būtina. Visas Brigitos Speičytės straipsnis yra čia.
- Brigita Speičytė. „Uodas, menka bjaurybė, arba smulkiu šriftu apie „Silva Rerum“
Širdingai sveikinu autorę su kitos „lengvaplunksnės“ – Jurgos Ivanauskaitės premija. Taip pat nenoriu tęsti ties K. Sabaliauskaitės pirmtakės kūryba virusių diskusijų dėl jos priklausomybės populiariajai ar nepopuliariajai literatūrai, nes, mano supratimu, šiuo atveju tai visiškai akivaizdu (kaip gal kartais nebūdavo visiškai akivaizdu skaitant J. Ivanauskaitę). Štai sulaukėme gero populiariosios literatūros teksto, kurio kritikai vis pasigesdavo, sakydami, kad „popsas“ lietuvių literatūroje vis dar tebėra keiksmažodis, nors galėtų būti tiesiog žanro įvardijimas, nusakantis kalbėjimo būdą, temą ir auditoriją, o taip esą todėl, kad nėra gerų šios rūšies kūrinių. Taigi toksai pasirodė, ir visiškai pritariu, kad šis romanas buvo įtrauktas į LLTI kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, nes argi galima tikėtis, kad gerą populiarią knygą parašyti įmanoma be kūrybiškumo ir išmonės?
Mano rašinėlis tebūnie kaip tas smulkučio šrifto vos įskaitomas tekstelis ant kokio nors maisto produkto, kurio etiketėje puikuojasi riebus užrašas (maždaug „Gamtos dovana“), o tekstelyje išvardyti konservantai ir maisto priedai. Dėlei vartotojų teisių, nieko daugiau.
Pasakotojas čia yra ne tiek visažinis kaip realistinėje prozoje, kiek visagalis ironiškas manipuliatorius marionetėmis, kostiumais ar kaukėmis. Tokia pasakotojo pozicija akivaizdžiai rodo, viena vertus, tai, kad šis romanas lyg ir pretenduoja, bando, bet vis dėlto neturi būdo – t. y. kalbos ir žiūros – perteikti XVII a. LDK istorinio ir kultūrinio pasaulio raiškumą, ir dėl to tasai pasaulis (istorija, kaip individuali būtis laike) apskritai romane neįgyja ypatingos savaiminės vertės. Dėmesys šiems dalykams romano pasakojime reikštų dėmesį savarankiškiems herojams ir jų aplinkai. Tuo tarpu herojai romane net neįgauna savarankiško balso, kurį, kaip minėta, nusavina pasakotojas, o aplinka panašesnė į nuotykinių romanų erdvę, kaip gana abstrakčią veiksmo terpę, – nors XVII a. Vilnius romane figūruoja kaip didelės siužeto dalies veiksmo vieta, jis neįgauna didesnio simbolinio svorio.
Šis romanas nesiekia kokiu nors būdu perteikti, interpretuoti XVII a. Lietuvoje gyvenusių žmonių sąmonės, jų specifinio santykio su pasauliu, ir tuo jis nedaug skiriasi nuo kokio nors Vinco Pietario „Algimanto“, kur XIII a. lietuvių kostiumais pasirodo XIX a. pabaigos valstiečiai. Tai elementarus ir, kaip būdinga populiariajai kultūrai – kiek vaikiškai egocentriškas santykis su istorija, kai, skaitydami tekstą apie praėjusį amžių, nesunkiai ir su didžiu susitapatinimo lengvumu ir iš to kylančiu pasitenkinimu atpažįstame save, šiandienos ar nesenos praeities realijas (pvz., skinų ir hipių / pankų ar kitų subkultūrų atstovų kovos gatvėse, orgiastiniai tūsai). Be to, ką ir sakyti, tie XVII a. žmonės romane tokie sekuliarūs, na, daugių daugiausia šiandieniniai sekmadieniniai ar šventiniai krikščionys; barokinio homo religiosus nėra nė pėdsako (nors viršelyje Irenos Vaišvilaitės lūpomis skelbiama, kad „viskas“, kas yra barokas, yra šiame romane, galima žaisti žaidimą „atrask 100 skirtumų“).
Nuosekliai šis romanas siūlo vartotojo santykį su istorija: pasakojimas kuriamas taip, kaip madingas, istorinėmis detalėmis, antikvariniais baldais ir kitais aksesuarais dekoruotas būstas, kuriame apsigyvena šiuolaikiniai žmonės. Ir nieko čia bloga – tai ir malonu, ir gražu, ir užpernykštis sniegas nerūpi. Tik nereikia kalbėti apie šį romaną kaip „kelionę laiku“, nes tokios kelionės vyksta kitaip ir yra vedamos kitokių vedlių. Čia turime daugių daugiausia muziejinį santykį, būdingą dabartinei masinei vartotojų kultūrai – ir vėlgi nieko čia bloga, muziejų misija yra vertinga ir demokratiška – muziejai siekia masėms pritaikyti tai, kas ilgus amžius buvo saujelės išrinktųjų privilegija. Ir žinome, kad toji misija šiandien gali būti efektinga, ypač esant dabartinėms technologijoms – kai muziejuje paspaudi ekrano meniu mygtuką, ir pasirodo koks nors animacinis ar kostiuminis Erodas, „savu“ įgarsintu balsu, kasdienėmis intonacijomis pasakojantis „savo“ istoriją. Ne koks nors nuobodus aprašas prie iškasenos.
Mano galva – kritika, kaip kritika ir nėra nieko bloga tame, kad ji šiek tiek skiriasi nuo oficialiuose knygos pristatymuose rėžiamų kalbų. Tuomet „Lietuvos Ryte“ pasirodė save atkakliai filosofu ir rašytoju vadinančio Viliaus Normano tekstas, kuriame jis išsako savo nuomonę apie šią kritikę ir jos tekstą. Primenu, žemiau pateikta selektyvi teksto santrauka. Jį visą galite perskaityti čia.
2. Vilis Normanas. Lietuvos rašytojų genocidas už jūsų pinigus
Lietuvoje greit neliks rašytojų <…> Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ – sulaukė aršaus akademinių padugnių puolimo ir jų verdikto: bloga, nes populiari <…> Tokia filologių, kurias teisingiau būtų vadinti logofilėmis, kritika viaukčiojama ne be priežasties: skaitomas rašytojas Lietuvoje yra antras blogiausias dalykas po ekonominės krizės.
Ne veltui neseniai spaudoje pasirodžiusio pamfleto apie „Silva Rerum“ autorė prisimena šviesios atminties rašytoją Jurgą Ivanauskaitę ir su nuoskauda apgailestaudama konstatuoja, kad ši lietuvių literatūros ikona buvo populiari.
Sunku paaiškinti, kaip tokiems žmonėms kyla rankos rašyti apie gyvenimą kūrybai atidavusią menininkę, kurios kraują visa (tual)elitinė kritika gėrė iki paskutinės akimirkos.
Liedama savo neapykanta praskiestą tulžį, recenzentė pažymi, kad populiarumas bet kuriuo atveju yra blogis pats savaime, nepagaili ir labai įdomių epitetų „Silva Rerum“ ir jos autorei, aiškindama šį fenomeną reklaminio triuko iki simuliakro sąvokomis.
Neabejotinai, neigiami straipsniai rašomi sąmoningai, norint parodyti, kad Lietuvoje nėra geros literatūros ir žmonių, sugebančių ją kurti.
Siaurapročių kritikų nedomina tai, kas įdomu pasauliui. Kaip ir pasaulio nedomina tai, ką jie rašo.
maištingos sielos gerokai pagadino nervus visoms netekėjusioms kritikėms ir visiems išsiskyrusiems kritikams, parodydamos, kad įmanoma ir kitokia nei jų galvose esanti literatūros samprata.
Kristina Sabaliauskaitė, tikėkimės, nepasiduos šitai dvokiančiai srutų papilai, kurią ant jos išliejo viena logofilė (taip įkvėpdama drąsos kitiems trokštantiems išsilieti ne ten, kur reikėtų.)
Lietuvoje vykdomas pats tikriausias rašytojų genocidas ir apie tai kalbėti – taip pat nepadoru, kaip būti rašytoju.
Kadangi man nusispjaut, ką šiuo klausimu pasakys koks nors savo laikraštukui tarnaujantis klapčiukas, nebijau išties žiaurios formuluotės: rašytojų genocidas už jūsų pinigus! Nebijau ir to, kokių asmeniškumų ar neasmeniškumų šiame tekste kas nors įžvelgs. Nes čia jų iš viso nėra.
Lietuvoje jau seniai tiesiog šlykštu žiūrėti į tai, kokią nepagarbą menui ir jo žmonės rodo ne tik valdžia, bet ir jai tarnaujantys šliužai.
Tikrai apokaliptinis, sąmokslo teorijas susigalvoti verčiantis „vaizdelis“. Į tai sekė Rimanto Kmitos atsakymas.
3. Rimantas Kmita. Kaip pažemintieji su Lietuvos rašytojų genocidu kovoja. (Visas straipsnis čia)
Tiek daug triukšmo dėl nieko – Lietuvos ryto žurnalistė ir mokslininkė Kristina Sabaliauskaitė išleido romaną Silva rerum, o šio kūrinio reklama užsiėmė ir Lietuvos rytas. Nieko čia bloga, tačiau kada galingas dienraštis pajuto, kad po jo pasakyto „amen“ dar kažkas drįsta burbėti ir nesutikti, jis paleido savo jauną skaliką visų aploti. O tokie dialogo kultūra nepasižymi.
O galiausias viską apibendrina rašytojas, žurnalistas, visuomenės veikėjas ir šiaip literatūros ekspertas Andrius Užkalnis. Ten lyg apie „Silva Rerum“ pas jį turėjo būti…
4. Andrius Užkalnis. Ir aš apginsiu kolegę rašytoją nuo megztųjų sijonų (Visas straipsnis čia)
Pirmiausia, kolegė Kristina Sabaliauskaitė yra mano beveik kaimynė: mes abu, skirtingu laiku ir skirtingiems pirkėjams pardavę Lietuvą už 30 sidabrinių (prieš mokesčių atskaitymą), apsigyvenome į vakarus nuo Londono centro, tik Kristina arčiau – jos gyvenimas ir rašymas labiau glamūrinis, jai taip reikia, o aš toliau, nes esu senesnis, man reikia ramesnės aplinkos ir mano priemiestyje daugiau mėsainių ir dešrainių užkandinių.
Antra, negaliu tylėti, kai girdžiu Lietuvos Sovietinės Socialistinės Respublikos kultūros tradicijų širdies plakimą. Net kai pareikštas jaunosios kartos recenzenčių lūpomis – vis tiek šlapias, šaltas ir su niekuo nesupainiojamas, kaip daktariška dešra.
Trečia, pats parašiau ir tik ką išleidau knygą apie Angliją (pavadinimo nerašysiu, kad nebūtų reklama, susiraskit patys, taip bus smalsiau). Todėl žiūriu ir stebiuosi, kokios bangos aplink „Silva Rerum“, ir mano nervingai drebanti ranka gniaužiasi į pavydo kumštį: noriu ir aš tokio dėmesio. Taip norėčiau, kad ir mano knygą taip sudirbtų.
Todėl, kad man, nepakančiam ir neapsiplunksnavusiam piemeniui, arogantiškam naujojo chamizmo trubadūrui ir išsišiepusiam bebro šypsena mėsainiui, niekas taip nepakelia nuotaikos, kaip auklėjamojo pobūdžio pamokymai iš žmonių, kurie yra sunerimę dėl mūsų Tikrosios Kultūros likimo.
Minėtosios recenzijos ten iš tiesų net nebūtina visos skaityti: visko pagrindas ten yra sudėtas į vieną sakinį: „Praėjus metams po knygos pasirodymo ir teisėtai ja pasidžiaugus, nebėra tokios būtinybės primygtinai girti ir siūlyti leidinio, kad tik pirktų“.
Ir recenzentė, negalinti kvapo iš bejėgio pavydo atgauti, žiūrėdama į gerai reklamuotą, gerai perkamą ir su pasimėgavimu skaitomą kitos rašytojos knygą, apsimetėliškai susimenkinanti – „mano rašinėlis tebūnie kaip tas smulkučio šrifto vos įskaitomas tekstelis“ (o kaipgi ne: būtent toks ir yra pasakojimas, užguita bet teisinga bibliotekos peliukė prieš kaustytus negailestingus komercinius aulinius batus, traiškančius viską, kas gyva), pati sau negali prisipažinti, kad ir ji norėtų, jog ir jos kūrybą kas nors taip mėgtų, kad būtų ir ant jos kūrinių antrojo leidimo pagiriamosios citatos, kad ir ją rodytų per televiziją ir kalbintų.
Tai tiek to skaitymo. Mano nuomonė apie tai – vienintelė kuri kažką kalbėjo apie patį „Silva Rerum“, buvo Brigita Speičytė, Užkalnis su Normanu eilinį kartą pasinaudojo proga išsiplautį savo kojines svetimoje skalbimo mašinoje.
Kreivarankis
No Comments, Comment or Ping