Mintis, kurią norėčiau aiškiai parodyti, yra ši: mistika atsiranda tik tam tikroje religijos istorijos stadijoje. Ji susijusi su tam tikra religinės sąmonės stadija. Dvejais laikais mistika ta prasme, kurią ji turi tikrojoje religijos istorijoje, yra neįmanoma.
Pirmasis periodas: kol pasaulis dar tebėra dieviškas, pilnas dievų, kuriuos visur gali sutikti ir palenkti į savo pusę, su kuriais gali susimaišyti ir nesistengdamas pasiekti ekstazę. Tai reiškia: kol praraja, skirianti žmoniškąjį ir dieviškąjį pasaulius dar visai nėra atsiskleidusi kaip tikras, pačią sielą paliečiąs faktas, mistika negali egzistuoti. O tai yra mito, tautų jaunystės pasaulis. Tiesioginis visko su viskuo sąsajos suvokimas, suvokimas sąsajos, tveriančios dar prieš atsiskyrimą ir apie atsiskyrimą nieko nežinančios, tikrasis monististinis kosmas neįsileidžia mistikos. O sykiu yra ir suprantama, kad tam tikri šio visų daiktų vienovės suvokimo bruožai mistikoje – pakitę ir kitu lygmeniu – vėlei sugrįžta. Šioje stadijoje gamta yra tikroji žmogaus ir dievo ryšio arena.
Antrasis periodas, kuriame mistika nežinoma, yra tasai kūrybingasis metas, kai religija įsitvirtina. Juk didžiausias religijos darbas yra tas, kad ji žmogų išplėšia iš svajingosios stadijos, kurioje tveria žmogaus, pasaulio ir dievo vienovė. Juk religija savo klasikiniais pavidalais kaip tik ir atveria tą absoliučią ir kraupią prarają, kurioje Dievas, begalinis asmuo ir transcendentinė būtis, stoja prieš baigtinį kūrinį ir baigtinį asmenį. Todėl pozityviosios religijos gimimas, klasikinė religijos istorijos stadija, yra labiausiai nutolusi nuo mistikos galimybės. Čia žmogui įdiegiamas dvilypybės suvokimas, suvokimas pragarmės, kurią įveikia jau tiktai balsas: balsas Dievo, per Apreiškimą vadovaujančio ir duodančio įstatymus, ir besimeldžiančio žmogaus balsas Didžiosios monoteistinės religijos gyvos šio poliariškumo ir šių amžinai neįveikiamų pragarmių suvokimu. Religijos areną jos perkėlė iš gamtos į dorovinį religinį žmogaus gyvenimą ir religinės bendruomenės veiklą. O pastaroji tam tikra prasme yra nuoroda į istoriją, kaip naująją žmogaus ir Dievo santykių areną.
Tik dabar , kai religija apibrėžtu tikėjimo ir bendruomenės gyvenimu įgyja klasikinę savo raišką istorijoje, mistika darosi įmanoma ir reiškiasi tuo, ką galbūt galima pavadinti romantiškuoju religijos periodu. Ji regi didžiąją prarają, ši patirtis apskritai yra jos išeities taškas. Tačiau visiškai suvokdama šią pragarmę, ji ieško paslapties ir kelio, galinčio prarają užverti. Mistika mėgina atkurti religijos suardytą vienovę nauju lygmeniu, kuriame mito pasaulis ir Apreiškimo pasaulis susitinka žmogaus sieloje. Todėl jos arena iš esmės yra kaip tik siela, o jos objektas – sielos kelias per visas daugialypes prarajas į išgyvenimą dieviškosios tikrovės, kuri dabar pasirodo kaip pirminė visų daiktų vienovė. Taigi mistika tam tikru laipsniu yra grįžimas prie mitinių patirčių, nors, žinoma, nevalia pamiršti, kad esama esminio skirtumo tarp vienovės, tvėrusios pirma bet kokio susiskaidymo, ir vienovės, kuri atkuriama per naują sąmonės pakylėjimą.
Nurašyta nuo Gershom Scholem "Žydų mistika ir jos pagrindinės srovės", Vilnius, Aidai. 2009. 28-29 psl.
No Comments, Comment or Ping