Vienas iš naujesnių rusų fantastinių filmų Gyvenamoji sala (Obitajemyj ostrov). Šiaip jau tik iš pirmo žvilgsnio pramoginis, nieko naujo neparodantis filmas. O pati pramoga, tai puse velnio – šaudosi, gaudosi ir visa kita. Kitaip sakant tolimose planetosenieko naujo arba tiksliau, kitose planetose tas pats mėšlas kaip ir pas mus, gal net dar didesnis, nes ten ką tik žlugo visais ir viskuo besirūpinanti valstybinė santvarka ir visi pasmerkti paskęsti demokratijos saulėtekio chaose.
Žodžiu veiksmas vyksta taip: keliauja toks Maksimas kosminiu laivu, anas sugenda ir Maksimas nukrenta į nežinomą planetą ir patenką į ten vykstančių politinių-visuomeninių įvykių sūkurį. Reikia pripažinti, Maksimo išvaizda tokia, kad jei šiuo metu Rusijoje vyktų koks nors Mister Guy Russia, jis būtų vienas realiausių kandidatų į nugalėtojus. Savo charakteriu Maksimas kažkuo primena tuos naivius, geraširdžius užsieniečius, kurie atvykę 90-aisiais į Rusiją stebėdavosi ir džiaugdavosi viskuo, ką tik pamato. Jis nerūko, negeria, atrodo sveikas ir nepripumpuotas jokios ideologijos, visus daiktus matantis tokiais kokie jie yra, nebijantis kalbėti tiesą ir nesuvokiantis kaip galima apgaudinėti arba mušti žmones dėl tokių smulkmenų kaip pinigai ar nemandagus žvilgsnis. O jau valdžios Maksimas nebijo visiškai ir dėl to vietiniams atrodo gana kvailas ir nieko neišmanantis politikoje. Jam niekuomet nekyla finansinių, buitinių problemų. Jis yra tikras džentelmenas ir nedaužo atžagaria ranką vietinių merginų per užpakalius ir dėl to joms labai patinka. Beje, tame kaboke, kur Maksimas, tas simpatiškas vyriškis, jei galima taip pasakyti, „iš užsienio“, susipažįsta su vietine mergina Rada, prie jų prisikabino nemalonus tipas su cilindru ir, aišku, vėliau gavo nuo Maksimo į snukį. Bet tas tipas, bent jau man, buvo labai mielas, nes kažkodėl labai priminė tą Vandenį iš vaikystės animacinio filmuko „Skraidantis laivas“. Prisimenate? „Ja vodienoj, ja vodienoj…. a mnie lietatj ochota“. Na, tai jį ten mūsų herojus Maksimas pendeliu ir paskraidino. Išsipildė idioto svajonė, taip sakant. Apskritai, visi kostiumai kažką primena – laboratorijoje dirba žmonės su skafandrais, kurie juos daro panašius į spydermenus, pas vieną blogietį šukuosena iš „5-o elemento“ ir tt.
Vėlgi Blogio Imperija sunaikinama vadovaujantis klasikiniais scenarijais. Yra kažkoks Įtaisas pvz. raktas, mikroschema, kristalas, videokasetė su virusu, kolba su kažkokiu myžalo spalvos kisielium, žodžiu, priklauso nuo scenaristo fantazijos. Tą Įtaisą Herojus turi pristatyti į tam tikrą Vietą. Vieta paprastai būną kažkelintam aukšte, ilgo koridoriaus gale. Prie įėjimo į tą koridorių paprastai stovi sargybiniai su automatais. Reikia prieiti prie sargybinio ir kai jis paprašo leidimo, reikia įkišti ranką į užantį ir apsimesti, kad kažko ieškai, o tada netikėtai duoti jam per galvą. Tada reikia kiek kojos neša bėgti koridorium iki galo ir įstatyti Įtaisą į Vietą. Galima kai kada panaudoti froidiškus motyvus, kaip „5 elemente“ su Bruce Willis. Tuomet atsitinka Įvykis – arba kažkas sprogsta, arba kokie kompai išsijungia, kažkas miršta, paleidžiamas vanduo ar dujos ir pan. Vėlgi priklausomai nuo scenaristų fantazijos ir filmo biudžeto. Tada, atlikus reikalą, galima ir kokiai vietinei gražuolei rūkstančių griuvėsių fone į lūpas įsisiurbt, tvirtai ją apkabinus. Arba brunetei, arba blondinei. Irgi priklausomai nuo fantazijos ir biudžeto.
Maloniai nuteikia ir scenaristo sprendimas nevaizduoti įvykio apsiribojant kova tarp dviejų stovyklų. Susiskaldę čia visi, tiek Blogio Imperijos nomenklatūra, tiek ir su ja kovojanti, pavadinkime juos demokratais, opozicija. Demokratai stengia nuversti vadovaujančią nomenklatūrą ir perimti jos galios instrumentus. Iš ties žavus sumanymas – ne sunaikinti, o perimti juos ir panaudoti juos pagal paskirtį, tačiau „kitiems tikslams“. Patys demokratai irgi nevieningi, dalis jų tikri „biezpridielšikai“, kuriems rūpi tik griauti ir žudyti, dar kiti bevaliai ir palūžę žmogystos. Pačioje Blogio Imperijos nomenklatūroje, kaip minėta, irgi jau kadaise subrendęs skilimas. Ten, pasirodo, jau 20 metų sėdi kažkoks infiltruotas veikėjas vardu Strannik, kuris visus tuos metus kūrė „perestroikos“ planą, kaip reformuoti Blogio Imperiją patiriant minimalius nuostolius. Ta jo „perestroika“ savo dvasia niekuo nesiskiria nuo gorbačiovinės – tai menas kaip reikia perstatyti visuomeninės santvarkos pastatą esant griežtai instrukcijai neliesti fundamento ir viršutinių aukštų. Taigi filmo kūrėjai rėmėsi savo karčia gyvenimiška patirtimi, sąkančia, kad sugriovus Imperiją žmonės nebūtinai bus laimingesni, o teisingumo ir gerovės nebūtinai bus daugiau.
Ir kur tik nemėtė mūsų Maksimo filmo siužeto vingiai. Imperijos pasieniuose jisai su puldinėjančiais barbarais kovėsi, netgi į štrafbatą buvo papuolęs, kur reikėjo sėdus į tanką važiuoti į uraganinę ataką, o už nugaros kažkokie kiti geltoni tankai važiavo. Ant vieno iš jų berods netgi matėsi rusiškos raidės „NKVD“.
Atskleisiu filmo baigtį – Maksimas Įtaisą pristatė į Vietą ir Įvykis įvyko. Siužetą gana netikėtai vainikavo finalinis Stranniko ir Maksimo šparingas vienas prieš vieną. Beje tas Strannikas iš pradžių ne tik Maksimą spardė į veidą, bet ir uždavinėjo visai nekvailus klausimus pvz. „va sugriovei santvarką, o ką tu dabar darysi, kai čia visur prasidės infliacija?“. Deja, Maksimas jokių protingesnių atsakymų jam nedavė. Tiesiog kraujų pilna burna suriaumojo „kol gyvas būsiu kovosiu su infliacija!!!“ ir smogė Strannikui tokį smūgį į pilvą, kad tas skrido kokius 50 metrų, kol atsitrenkė į sudegusį tanką ir numirė.
Žodžiu, visai neblogas, pasakyčiau, tikroviškas filmas. Jei kino teatruose žiūrėsite, nusipirkite dvigubą popcorno, nes ten dvi serijos.
No Comments, Comment or Ping