Kartą eidamas gatve Šliogeris pamatė keistą žmogų. Tas žmogus sėdėjo sukryžiuotomis kojomis ant šaligatvio, nugarą atsirėmęs į namo sieną ir skaitė Herakleito „Fragmentus“. Jo kūną dengė skylėti skarmalai, nepraustas ir įdegęs veidas buvo apaugęs kelių mėnesių barzda, o neplauti plaukai sulipusiomis sruogomis vilnijo iki pat juosmens. Priešais jį ant žemės buvo padėta nudriskusi apversta kepurė, kurios vidus į pro šalį praeinančiuosius žiojėjo prairusio pamušalo skylėmis.
Žmogus pakėlė akis nuo purvinose rankose laikomos knygos ir judviejų akys susitiko. Šliogeris pajuto, kad šį keistą žvilgsnį seniai jau kažkur buvo sutikęs. Jisai priėjo arčiau.
– Mes kažkada jau matėmės? – paklausė Šliogeris sėdinčio žmogaus.
– Taip. Kažkada seniai aš buvau Jūsų studentas, profesoriau, – pagarbiai atsakė tasai.
– O ką tu veiki dabar? – vėl paklausė Šliogeris.
– Dabar aš esu Niekio Sūnus…
Šliogeris dar kartą atidžiai nužvelgė jį nuo galvos iki kojų. Tada pasikuitė savo kišenėse ir po kiek laiko ištraukė iš vienos jų žalią, neskustą bulvę.
– Štai, imk, – tarė Šliogeris, – metafizika yra šioje bulvėje. Visa kita yra tuštuma. Nėra žmogaus sielos, Dievo irgi nėra. Ši bulvė tai vienintelė Esmo salelė, šiame šniokščiančiame Niekio vandenyne. Tai yra visos mūsų būties Alfa ir Omega.
Pasakęs tai, jis pasilenkė ir atsargiai įdėjo bulvę į kepurę, numestą priešais Niekio Sūnų ant žemės.
– Dėkoju, Mokytojau. Jūs pernelyg geras man. Ši dovana man tarsi gelbėjimosi ratas. Net nežinau kuom galėčiau Jums atsidėkoti už ją. Nebent…, – žmogus pasirausė kažkur vidinėse savo nudriskusių drapanų kišenėse ir ištraukė į apvalų gniužuliuką suglamžytą 100 litų banknotą, – nebent šitą tikrovės simuliakrą. Atleiskite man, Mokytojau, bet išskyrus šią Niekio išskyrą, daugiau nieko neturiu. Va, visai neseniai turėjau obuolio nuograužą, bet kaip tyčia ją šįryt suvalgiau. Tad priimkite iš manęs bent šį tikrovės falsifikatą, kaip kuklų dėkingumo ženklą.
Šliogeris atsargiai paėmė banknotą, pakėlė arčiau prie veido ir atidžiai įsižiūrėjo į jį, pauostė, lėtai pakramtė jo kraštelį. Liežuviu pajuto rūgštoką prakaituoto ir purvino popieriaus skonį. Tada įsidėjo banknotą į kišenę ir patraukė toliau savais keliais. „Ir kas galėjo pagalvoti, kad šioje nihilizmo kloakoje net ir tarp buvusių mano studentų pasitaiko normalių žmonių“, – vienas sau pagalvojo Šliogeris.
No Comments, Comment or Ping