… nacių nusikaltimai žydams atrodo „radikalūs“ būtent dėl to, kad juos įgyvendino ne „stipresni už gyvenimą“ monstrai, pirmieji romantizmo „Blogio genijai“, kurie, gimę iš antžmogiškojo hubris, iš tam tikros „normalios“ žmoniškosios valios demoniškos perversijos, geidžia savo nusikaltimų ir herojiškai suvokia jų monstrišką Blogį – tai buvo eiliniai, „padorūs“ žmonės, kurie atliko monstriškus veiksmus taip, lyg tai būtų dar viena techninė-administracinė priemonė, kurią reikią įgyvendinti. Arendt atkaklus tvirtinimas, kad tokie veikėjai kaip Eichmannas nebuvo „iškrypę sadistai“, prasilenkia su tiesa tiek, kiek remiasi ikiteorine, banalia „sadisto“ samprata, pagal kurią tai asmuo, geidžiantis sukelti kitiems kančias ir besimėgaujantis jomis.
Prieštaraudamas šiai banaliai sampratai, Lacanas tvirtina, kad svarbiausias iškrypėlio subjektyvios pozicijos požymis yra radikalus savęs suinstrumentinimas, susitapatinimas su Kito jouisance grynuoju instrumentu-objektu: Lacanui sadistiškas iškrypėlis yra ne aistringa demoniško blogio figūra, bet visiškai beasmenis „Blogio biurokratas“, grynas vykdytojas – jo asmenybė neturi jokios psichologinės gelmės, jokio sudėtingo trauminių motyvacijų voratinklio.
Nurašyta nuo Slavoj Žižek „Viskas ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2005, 172 psl.
No Comments, Comment or Ping