Jaučiu šiokią tokią pagarbą formalizmui, nors iš šalies gal ne visada matosi. Dauguma „senosios kartos“ žmonių sakosi žiną, kas tai yra „ruskaja duša“. Aš nelabai žinau, bet, jei neklystu, tai yra kuomet visiškai nepažįstamas žmogus persiplėšia sau ant krūtinės marškinius ir daro tai vardan kažko (ypač tai turėtų vežti, kai daro tai dėl tavęs). Aš jau nelabai to besuprantu, juolab kai sužinau tą žmogų esant šventai įsitikinus, kad tuos marškinius jam privalo parūpinti Valstybė. Tačiau daugeliu atveju tai sukrečia, tai įtikina, tai išskiria. Ir toje nuogoje krūtinėje pulsuojantis gyvenimas skelbiasi draskantis formalias gyvenimo taisykles, kuriose nėra gyvybės, o vien tik socialinė priespauda.
Įstatymas arba taisyklės yra sausos, negyvos ir smaugiančios laisvę mėgstančio lietuvio (arba kaip pasakytų Nerija Putinaitė „lietuviškai kalbančio ruso“) kaklą. Taigi jei yra sutartis, arba „sausa“ taisyklė, pagal kurią lietuvis skolinasi pinigų vienam mėnesiui, tai tą skolą atiduoti po mėnesio būtų pernelyg banalu. Nuobodu, neaistringa. Dar blogiau būtų skolą gražinti iki to termino. Toks pavyzdinis uolumas padoriems žmonėms gali sukelti pagrįstų abejonių ar tavo gyslomis neteka Abraomo ir jo genties kraujas. O štai lietuviui, tam aistringajam arijų palikuoniui, skolos gražinimo terminas tėra tik dingstis emociniam kontaktui su savo kreditorium.
Kaip ir ką atiduosime mes galvojame tuomet, kai jau kreditorius ima žvanginti visais savo ginklais. Ar mes laužome galvą sau dėl to kai sudarydami sutartį mes įsipareigojame atlikti kažką? Greičiau jau tuo metu mūsų dėmesį tiesiog užvaldo, kad kažką gauname. Juk tuo metu svarbiausia, kad kažką paimame. Įsipareigojimai mums pasidaro aktualiais tuomet, kai galų gale reikia kažką atlikti (pvz. uždaryti Ignalinos AE) už tai ką gavome. Tada jau mes tampame mylinčiais, kenčiančiais, pasiaukojančiais ir, mūsų supratimu, itin logiškais.
Taip galvodavau anksčiau, tačiau dabar tai parašiau kaip kontrastą tam, ką vis dažniau pamatau gatvėse. Štai buvo uždrausta rūkyti kavinėse ir visi klauso. Niekas nerūko, velniai rautų, ir jau nedaug kas prisimena, kaip kadaise žmogus, užėjęs vakare į kaboką išgerti poros bokalų alaus, namo grįždavo kiaurai prasmirdęs „Bond“ ir „Sant George“ cigarečių aromatu. Visi klauso ir, kas keisčiausia, negirdėjau rūkalių bambant. Nes toks yra vadžios, kad ir kaip nekenčiamos, sprendimas arba tokios taisyklės… Dura lex, sed lex ir tai veikia! Tiesa, ne visada, bet tikrai veikia.
Visai neseniai buvo nustatyta nauja tvarka Vilniuje į autobusus lipti tik pro priekines duris ir vėl visi klauso, paburba ir klauso, nesvarbu kad ir lietus lyja. Prisimenu, kaip prieš dešimtį metų mano draugas grįžęs iš JAV stebėjosi, kaip visi amerikiečiai iškart atitinkamai reaguoja į naujienas pranešamas per televizorių (pvz. jei praneša, kad nustatyta tokį ir tokį maisto produktą esant kenksmingu). Niekas neklausia kodėl, nes visi žino, toks yra valdžios sprendimas. Nemanau, kad tai yra tas pats, kas sovietų laikais buvo vadinama „partinė linija“. Kažkodėl norisi tikėti, kad tai nors ir nedidelis, bet visgi pasitikėjimo kreditas savo pačių išrinktai valdžiai. Tuo pačiu ir pripažinimas, kad valdžią renkame mes patys.
Ir dar vienas epizodas, itin įstrigęs atmintin. Vilnius, Fabijoniškės, Stanevičiaus gatvė (siaura, dviejų juostų), vidurdienis, pėsčiųjų perėja, dega raudona šviesoforo šviesa pėstiesiems. Gatvė tuščia, nė vieno automobilio nei iš kairės, nei iš dešinės, iki kito „bordiūro“ vos keli žingsniai. Stovim dviese, aš ir kažkoks bachūras (cepa, aptempta maikė, kedai), abu stovim prieš tuščia gatvę, prieš pėsčiųjų perėją. Automobilių nė kvapo. Stovim, nejudime iš vietos, nes dega raudona šviesa. Nėra automobilių. Praeina sekundė, vis dar dega raudona, antra sekundė, ilga kaip šimtmetis, raudona tebedega. Gatvė vis dar tuščia ir automobilių nematyti. Neiškenčiu ir keliais žingsniais pereinu ją. Žvilgteliu pro petį, raudona šviesoforo spalva tebedega (kokia 6-ą sekundė), o tas bachūras tebestovi. Gatvę jis perėjo tik užsidegus žaliai šviesai. Po to dar kartu stovėjom „Rimi“ su alaus buteliais eilėje prie kasos aparato. Nedaug aš jį teaplenkiau ir buvo kažkodėl nesmagu.
O kokia išvada? Ogi kai kuriems iš mūsų visuomeninio gyvenimo taisyklės įsigėrė į kraują daug greičiau tiesiog Lietuvoje gyvenant, nei sėdint prie kompo visokias pseudosociologines nesamones apie visuomeninį lietuvių nebrandumą rašinėjant.
PS. Čia kiek anksčiau, gal prieš porą savaičių, parašytas tekstas. O va prieš porą dienų ėjau pro tą pačią vietą, tai du kartus paprašė parūkyt ir vieną kartą 10 centų. Krizė visgi.
No Comments, Comment or Ping