Nesu didis ekonomistas, tiesą pasakius nesu net mažas ekonomistas, o jei jau kalbėti atvirai ir ranką prie širdies pridėjus, tai apskritai nesu ekonomistas. Žinau kažką apie burbulus, kažką apie kartonkes ir kažką apie dugną. Burbulas tai toks perregimas muilo rutulys, kurį galima pripūsti per pienės šiaudelį. Taigi, nuskynei pienę, nugnybai jai galvą, perskeli kryžmai vieną jos galą ir pamirkai muilo putose, o į kitą galą lengvai pūti. Pūsti reikia lėtai ir atsargiai, kad muilo burbulas nesprogtų. Pučiant jis plečiasi ir pasiekęs tam tikrą dydį, skaisčiai sumirga visomis vaivorykštės spalvomis. Atsargus pūtėjas gali su pasigėrėjimu mėgautis, kaip besiplečiančio burbulo paviršiumi slydinėja ir persiliedamos mainosi kerinčios jo spalvos. Tada atsargiai paleidus jį nuo šiaudelio galo, burbulas atitrūksta ir pakilęs dar nuostabiau sumirga saulėje.
Regis krizės “dugnas” irgi jau pasiektas. Dugnas tai toks kietas pagrindas, kurį pasiekus viskas ima keistis tik į gerą – kad ir ką bedarytum. Taigi žinokite, jei kada skęsite, tikrai pravers. Ostapas Benderis ne veltui sakė, kad skestančiųjų gelbėjimas yra jų pačių reikalus, o Nestoras Machno irgi neklydo sakydamas, kad proletariato gelbėjimas – pačių proletarų reikalas. Dugnas tiesiog pasiekiamas, o jau tada neišvengiamai prasidės pakilimas, neišvengiamai kadangi dar žemiau kristi paprasčiausiai neįmanoma. Todėl reikia stengtis dugną pasiekti kuo greičiau. Ir nuo tada viskas, kas bus bedaroma, neišvengiamai prisidės prie ekonominio pakilimo, kadangi kokia nors veikla dar labiau pakenkti paprasčiausiai jau bus nebeįmanoma. Todėl Zimbabvės prezidentas, sakydamas Vakarų pasauliui “we will never surrender!”, juvelyriškai tiksliai įvertino ekonominę Zimbabvės situaciją. Ekonominis Zimbabvės šuolis yra tiesiog neišvengiamas. Tą patį galima pasakyti ir apie Afganistaną.
Kartonkė nūdienos Lietuvoje yra toks vertės matas. Tačiau tai nėra tiesiog pinigų pakaitalas. Esant socialistinei-planinei ekonomikai panašų vertės mato vaidmenį atlikdavo dėšra, konjako butelis arba konservuotų žirnelių “sloikėlis”. Tiesa, juos buvo galima tiesiog valgyti, tiksliau, vieną išgerti, o kitais užsikąsti. Bet tai nebuvo vien tai, kas tiesiog išgeriama ir suvalgoma (užkandama). Nebuvo tai ir tiesiog pinigų pakaitalas ar miestelėniško prestižo atributas. Tai buvo daiktai, kuriuos tiesiog reikėjo turėti, o dar geriau sugebėti jų gauti kada panorėjus. Tai buvo gyvenimo kokybės simbolis. Pakilimo laikotarpiu šį vaidmenį perėmė “kartonkės”. Imi paskolą, perki kartonkę ir tuomet tai jau yra tavo. Formulė – sumokėjus paskolą ir komunalinius turi likti 500 litų. Turėsi savo kartoinkę ir jau niekada pas tave nelauktai nebeužeis surauktasnukė šeimininkė. Tu turėsi savo būstą, tu pats būsi šeimininkas. Tiesa, tas būstas nėra labai didelis, o be to iš kartono, tačiau jis yra tavo, o be to šalia – mokykla ir, kas svarbiausia, prekybos centras.
Ir štai pasieki dugną, o tada ir pagalvoji, kad galbūt “dugnas” – tai ne kas kitas o jos didenybė Teisybė? Dugnas pasiekiamas tada, kai sužinai, kad dešra – tik dešra, kartonkė – tik kartonkė, burbulas – tik burbulas, o net ir baisiausiai perkreipta šeimininkės fizionomija mielesnė už patį nuoširdžiausią žydrų, ilgablakstienių antstolio akių žvilgsnį. Tokia jau ta Teisybė rūsti, kad net pats niūriausias antikrizinis premjeras yra Motina Terezė palyginus su ja .Tada jau tikrai “dugnas”, bet ne tas “kietas”, o tas kurio nors ir niekada nebus per mažai, bet visada bus galima gauti dar daugiau. Nes dugnas yra kaip teisybė – jis beribis.
Comments Off on Dugno teisybė | In: Ekonomika | tags: dešra, parypavimai, visuomenė. | #
