Tamsioji filosofijos marginalo pusė

… nacių nusikaltimai žydams atrodo „radikalūs“ būtent dėl to, kad juos įgyvendino ne „stipresni už gyvenimą“ monstrai, pirmieji romantizmo „Blogio genijai“, kurie, gimę iš antžmogiškojo hubris, iš tam tikros „normalios“ žmoniškosios valios demoniškos perversijos, geidžia savo nusikaltimų ir herojiškai suvokia jų monstrišką Blogį – tai buvo eiliniai, „padorūs“ žmonės, kurie atliko monstriškus veiksmus taip, lyg tai būtų dar viena techninė-administracinė priemonė, kurią reikią įgyvendinti. Arendt atkaklus tvirtinimas, kad tokie veikėjai kaip Eichmannas nebuvo „iškrypę sadistai“, prasilenkia su tiesa tiek, kiek remiasi ikiteorine, banalia „sadisto“ samprata, pagal kurią tai asmuo, geidžiantis sukelti kitiems kančias ir besimėgaujantis jomis.

Prieštaraudamas šiai banaliai sampratai, Lacanas tvirtina, kad svarbiausias iškrypėlio subjektyvios pozicijos požymis yra radikalus savęs suinstrumentinimas, susitapatinimas su Kito jouisance grynuoju instrumentu-objektu: Lacanui sadistiškas iškrypėlis yra ne aistringa demoniško blogio figūra, bet visiškai beasmenis „Blogio biurokratas“, grynas vykdytojas – jo asmenybė neturi jokios psichologinės gelmės, jokio sudėtingo trauminių motyvacijų voratinklio.

Nurašyta nuo Slavoj Žižek „Viskas ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2005, 172 psl.

Comments Off on Skaitymai. Slavoj Žižek apie mechaninį sadizmą | In: Filosofija, Skaitymai | tags: genocidas, psichoanalizė, skaitymai, Žižek. | #

Vis susimastau apie žodžių reikšmę ir apie jų santykį su kitomis žodžių reikšmėmis. Žodis, kaip mus moko Wittgensteinas, visuomet nurodo į kažką, kas pats nėra žodis. O į ką nurodo žodis „sąvoka“? Vokiečių kalboje labai įdomus yra žodis der Bergriff, kurį į lietuvių kalbą galėtume versti žodžiu „sąvoka“. Tuo tarpu žodis der Griff (angliškai grip) reiškia sučiupimą, sugriebimą. Ir tokia žodžio „sąvoka“ etimologija neatsitiktinė. Jei aš sukuriu sąvoką, aš tarsi sučiumpu tam tikrą objektą ir neleistinai atriboju jį nuo konteksto. Tarkim, jei sėdėdamas tamsiame kambaryje su draugu prie degtinės butelio, aš jam sakau, kad Saulė čia nešviečia, tiek jis, tiek aš suprantame apie ką kalbama. Mes abu žinome į ką nurodo žodis „Saulė“ ir ką reiškia šviesti, ir nei jis, nei aš sakydami žodį „Saulė“, negalvojame nei apie dangų, kuriame esame įpratę matyti ją šviečiant, nei apie rausvas šviesas už horizonto, jai leidžiantis. Tačiau pabandykite įsivaizduoti tik Saulę. Tai yra tik tą objektą, į kurį nurodo žodis „Saulė“, atsietą nuo bet kokio kito materialaus konteksto! Sąvoka tarsi sučiumpa savo įvardijamą daiktą, užrakina jį atskirtą nuo pasaulio arba, šiuo atveju, sakydamas „Saulė šviečia“ aš tartum išpjaunu ją iš dangaus. Der Begriff – der Griff. Ar nesuklydo Heideggeris teigdamas, kad kalba yra būties namai? Greičiau kalba yra būties kalėjimas…

Netikėtai panašią sampratą aptikau ir lietuvių kalboje. Juk sąvoka konstruojama apibūdinant tam tikrus daiktus pagal tam tikrus kriterijus ir po ja pakišant. Čia pagrindinis vaidmuo tampa žodžiui būda. Ką nor apibūdindamas aš išskiriu tam tikras objekto savybes ir atskiriu jį nuo likusio pasaulio arba uždarau į būdą. Jei aš sakau žodį „žemdirbys“, tuomet aš taip apibūdindamas, atskiriu, atitveriu jį nuo, pavyzdžiui, stomatologo. Jei kitą žmogų aš apibūdinu sąvoka „runkelis“, reiškia aš jį atriboju nuo tų žmonių, kurie sėdi sau orūs mano sąmonės būdoje, vadinamoje „pilietinė visuomenė“ ir uždarau jį į kitą būdą kartu su rudens derliaus gėrybėmis. Šiuo atveju ir išvestinė sąvoka „būdas“, reiškia specifines tam tikros būdos gyventojų charakterio savybes.

Šiuo požiūriu Umberto Eko aprašytas ančiasnapis yra kur kas sunkiau sučiumpamas ir uždaromas į būdą nei žmogus. Jis leidžiasi apibūdinamas sąvoka „žinduolis“, tačiau vienintelis iš visų žinduolių turi snapą ir deda kiaušinius, todėl žinduolių būdoje jam vis tiek tenka išskirtinė vieta. Dėl snapo ir plaukmenų jis lyg ir tiktų į vandens paukščių būdą, tačiau ten žinduoliai ir dar turintys kailį, niekada nebuvo priimami. Su žmogum daug paprasčiau, jam daug labiau tinka senovės kinų pasakymas apie grandine prie būdos prirakintą ir nuo jos besiplėšiantį šunį. Tiesiog paleiskite jį nuo grandinės – pabėgios pusdienį ir pats sugrįš ir galiausiai įlindęs atgal į būdą ims antkaklį uostyt. O visokie anapus jo būdos ramiai sau gyvenantys, dar neapibūdinti ančiasnapiai, nusipelno būti aplotais. Nėra nieko nemalonesnio ir labiau erzinančio už juos. Toks jau tas būdas lietuvių ir žemaičių, kaip pasakytų Simonas Daukantas.

5 Comments | In: Filosofija, Visuomenė | tags: Filosofija, Heideggeris, ksenofobija, visuomenė, Wittgensteinas. | #

Tuo metu, kai dar visai buvo jaunas, Nyčė labai draugavo su Wagneriu. Nyčė kuo švenčiausiai buvo įtikėjęs tą, kuris muzikuoja, daug geresniu filosofu esant už tą, kuris visokiais nesuprantamais žodžiais savo miglotas mintis ant popieriaus dėsto. Tas Wagneris labai gerai muzikoje nusimanydavo ir dėl to Nyčė jį be galo gerbė. Štai išeina Wagneris kur nors pasivaikščioti, o Nyčė kur buvęs, kur nebuvęs: „Labas. Kaip sekasi? Kaip gerai, kad sutikau Jus. Mums turbūt pakeliui?“. Niekur nesidėsi, tekdavo Wagneriui kartu su juo eiti. Susitinka jie ką nors, o Nyčė iš kart sveikintis puola, Wagneriui net kvėptelt nespėjus: „Guten Tag Herr, čia mes su Herr Wagner vaikštinėdami nusprendėme, kad vokiečių tautos atgimimas įmanomas tik iš antikinės muzikos dvasios. Štai Herr Wagner irgi man pritaria ir tą mano nuomonę taip stipriai savo paskutinėje operoje išreiškė. O jūs jos jau klausėtės? Ne, kaip tai? Mein lieber Herr, jūs tiesiog privalote ją išgirsti, nes tuomet paprasčiausiai nesuprasite to, ką aš Jums dabar sakau! Jau einate? Na ką gi, iki pasimatymo operoje, lieber Herr“. Štai taip ir vaikštinėdavo Nyčė kartu su Wagneriu.

Kartą taip vaikštinėdami užėjo jiedu į knaipę. Atsisėdo, užsisakė alaus. Ir kad ims Nyčė pasakoti. Apie dekadansą, apie resentimentą, apie tai, kad tik Wagnerio muzikoje atgimsta tikrasis atiškosios tragedijos Dionizo šėlsmas ir dar apie daug ką. Klausėsi Wagneris jo, klausėsi ir tarė: „Fricai, tai ką tu sakai gal ir tiesa, bet tau reikėtų ūsus savo nusiskusti. Va tu kalbi, o tau nuo ūsų alaus puta dremba. Arba tau tada reikėjo ne alaus, o kokio šnapso užsisakyti. Bet kuriuo atveju, labai jau tie tavo ūsai nehigieniški“. Nustėro Nyčė, tarsi perkūno trenktas. Klaikiu žvilgsniu į Wagnerį įsistebeilijo. Tada, išleidęs kažkokį duslų gomurinį garsą, stvėrėsi sau už galvos ir strimgalviais puolė lauk iš knaipės. Blaškėsi Nyčė kažkur gal dvi paras, po to grįžo namo, nusipirko bilietą į traukinį ir išvyko nežinia kur. Vieni sakė jį į Šveicariją, kiti į Italiją išvykus.

Po kiek laiko Wagneris ėmė gauti laiškelius iš užsienio, kuriuose būdavo parašyta, kad vokiečiai yra bjauriausia tauta Europoje, kad jie valgo riebų maistą ir kad jų žarnas alus yra iš vidaus pragraužęs. Ten taip pat būdavo įrodinėjama, kad joks dvasinis vokiečių tautos atgimimas neįmanomas, nes visi vokiečiai esą mužikai iš prigimties. Tuos laiškelius pasirašinėdavo „Antikristas“, „Nukryžiuotasis“, „Dionisas“, „Zaratustra“ ir dar keli Wagneriui visiškai nepažįstami asmenys. Nelabai Wagneris suprasdavo apie ką ten rašoma. Norėjo kartą atrašyti, tačiau tų laiškelių atgalinis adresas būdavo labai neaiškus – nei miestas, nei gatvė, nei namo numeris nebūdavo nurodomas, tik ligoninės pavadinimas. Bet jis nelabai dėl to jaudinosi ir tuos laiškelius dažniausiai net neskaitęs išmesdavo į šiukšlių dėžę.

Comments Off on Filosofijos istorijos etiudai. Nyčė susipyksta su Wagneriu | In: Filosofija | tags: Filosofija, filosofijos etiudai, Nietzsche, richard wagner. | #

Paskaičiau vieną Rokiškio tekstą, po to kitą, o po to lyg tai dar kažkokie buvo… Ir galvoju, kodėl mes viską linkę suprasti taip vienareikšmiškai, tarsi visi daiktai turėtų tik vieną paskirtį ir tik vieną reikšmę? Štai dabar prisimenu aš tokią dešrą, kurią neseniai mačiau viename prekybos centre.

Kabojo jinai greta kitų dešrų. O jų buvo daug, įvairių dydžių ir formų. Vienos ilgos, kitos trumpesnės, vienos trumpos, kitos storesnės. Galima pačiupinėti – kai kurios itin kietos, o kitos minkštesnės. Parduodamos po vieną arba po kelias. Mačiau keleta tokių mažų vakuuminiame įpakavime, „Tarybinės“ vadinasi. Savo dydžiu ir forma panašios į tuos cigarus, kur mėgdavo rūkyti Z. Freudas. Įsikišdavo jis cigarą tarp savo lūpų ir traukdavo jį. Freudas, apskritai labai daug rūkydavo ir dėl to netgi žandikaulio vėžiu sirgo. Bet jis čia nė prie ko, nes „tarybinėje“ santvarkoje nebuvo sekso. Galbūt ir „Tarybinės“ dešrelės čia nė prie ko. Dar mačiau vieną visai minkštą ir storą dešrą, įvilktą į rožinės spalvos politeleninį apvalkalą.

Pačiupinėjus susidarė įspūdis, kad prapjovus politeleną, jinai ištekėtų lauk. Gerai dar, kad galai tvirtai užveržti. Keistas jos rožinio apvalkalo kvapas… Įdomu, ar yra tokio skonio (ar kvapo) prezervatyvų? O šalia dar pakuotės visai mažučiukų, vos kelių cm. ilgio dešriukų vakuuminėje pakuotėje su užrašu „Prie alaus“. Daug vienoje pakuotėje. Be abejo dėl to, kad vieno tokio niekaip neužtektų – tokių į savo kūną galima susikimšti labai daug. Tada vėl prisimenu savo išsirinktąją dešrą. Rūkyta, kieta, kokių 3 cm. skersmens ir 30 cm. ilgio. Ją galima vartoti ir taip, o galima prieš vartojimą ir supjaustyti pvz. 5 centų monetos dydžio ir storio griežinėliais ir išdėlioti juos ant sumuštinių arba tiesiog išdalinti šeimos nariams be nieko. Kaip Komuniją. Sakralus aktas ar incestas? Prisimenu kaip kadaise, infliacijai šoktelėjus iki 11 proc. ribos, tuometinis premjeras Kirkilas pranešė, kad dešra atpigo 20 proc. Po to visi stebėjosi kaip čia taip gali būti, o vienas mano bičiulis, atidžiai dar kartą perskaitęs tą premjero pareiškimą, atkreipė dėmesį, kad buvo pasakyta ne dešros kainą nukritusią 20 proc. esant, o dešros kainos kilimą. Subtilus niuansas, tačiau aš vis tiek likau nesupratęs kurią būtent dešrą omeny turėjo premjeras.

Bepigu jam, nes tuo metu kai jis mokėsi valdyti valstybę buvo tik viena dešra, visiems laikams ir visoms Sovietų Sąjungos tautoms – daktariška. Kai viena dešra tuomet visiems aišku ką Vyriausybė pakelia ir ką ji nuleidžia. Kai pakelia, žmonės pyksta, o kai nuleidžia, žmonės džiaugiasi. Gal dėl to ir sekso Sovietų Sąjungoje nebuvo… Ką simbolizuoja toji lenkta metalinė dešra ant Nėries krantinės? Nuleido? Į vandenį? Vanduo yra gyvybė, tačiau ne veltui sakoma, kad į tą patį tekantį vandenį du kartus nenuleisi. Krizė. Rokiškis va jau parašė apie archetipus, bet aš nebeskaitysiu.

Comments Off on Psichodeliškai apie dešrą | In: Filosofija, Visuomenė | tags: dešra, psichoanalizė, Visiškos pievos. | #

 „Mes nematome pasaulio, o tiktai prieš mus tyvuliuojantį Niekio vandenyną.“ – kalbėdavo Šliogeris. „Mes savo rega ir kitais pojūčiais nebeturime tokio ryšio su pasaulio daiktais, kokį turėjo senovės graikai. Tai ką mes matome yra ne tikrieji daiktai, o iš juodosios Niekio bedugnės išnyrantys fantomai ir pamėklės. Mūsų mąstymas blaškosi priešmirtinėse konvulsijose, pakliuvęs į negailestingus Niekio žabangus. Štai imkime medį. Ar mes matome jį, kai kasdien einame pro jį į darbą? Ne! Iš tiesų mes į jį atkreipiame dėmesį tik tuomet, kai vieną kartą, kaip visada, eidami pro šalį pamatome tą medį nupjautą. Tik tuomet, kai prieš mus atsiveria kelmo esinys, šviečiantis ką tik benzapjūklo padaryta žaizda, tik tuomet mes, Niekio sūnūs, imame suvokti koks tas medis buvo nuostabus. Bet jau būna vėlu. Medis jau būna nugarmėjęs besotės Niekio prarajos verpetuose, jį jau būna prarijusi begalinė Niekio kiaurymė.“ – rėždavo Šliogeris nepagražintą teisybę visiems tiesiai į akis.

                      Štai eina Šliogeris vėlų vakarą iš paskaitų. Tamsu, įkyriai ir smelkiančiai purškia lietus, suka šąlančius sąnarius. Priėjęs savo namus pamato suvažiavusias gaisrininkų mašinas, išvyniotas ir ant žemės numestas gesinimo žarnas, po gaisro gesinimo berūkančius gaisrininkus ir iki pat pamatų supleškėjusį savo namą. „Tikriausiai čia dėl paliktos įjungtos viryklės“ – išpūsdamas „San George“ cigaretės dūmą sako Šliogeriui vienas iš gaisrininkų. Žiūrį Šliogeris į nuodėgulių krūvą, užpiltą storu gesinimo putų sluoksniu… staiga dvelkteli stiprus ir žvarbus vėjo gūsnis, lietaus lašai pasunkėja… „Koks gražus mano namas“, pagalvoja Šliogeris.

Comments Off on Filosofijos istorijos etiudai. Lietuvos filosofija. Šliogeris grįžta namo. | In: Filosofija | tags: Filosofija, filosofijos etiudai, Šliogeris. | #

Kantas visą savo gyvenimą nugyveno pagal grafiką. Jis visada vienu metu keldavosi, vienu metu guldavosi, o rašydavo labai nuobodžiai. Keldavosi jis labai anksti, vos pradėjus švisti ir guldavosi jis labai anksti, vos pradėjus temti. Žodžiu, per tą grafiką, Kantas niekada nebuvo matęs žvaigždžių. Kai jos užsižiebdavo, jis jau būdavo užmigęs, o kai jis pabusdavo, jos jau būdavo užgesusios. O kai nemiegodavo Kantas rašydavo šiaip jau labai protingai, na bet itin nuobodžiai ir nesuprantamai.

Ir štai vieną vakarą Kantas pajuto, kad negali užmigti. Ant vieno šono verčiasi, ant kito. Neima miegas ir gana. Valanda praėjo, antra… Atėjo vidurnaktis ir keistas jausmas užplūdo jį. Įsispyrė jis į šlepetes, pasiėmė savo pypkę ir su vienais naktiniais atsisėdo ant savo namų lauko durų slenksčio. Užsidegė pypkę ir palengva užsitraukė kvapnų dūmelį. Dvelktelėjo lengvas ir šiltas vėjelis, atnešdamas švelnų žolės kvapą. Tyliai suošė medžiai, netoliese čirpė žiogai, o kažkur tolumoje girdėjosi lakštingala. Sekdamas kaip ore sklaidosi jo pypkės dūmai, Kantas pakėlė akis ir išvydo skaidriame nakties danguje mirgančias žvaigždes. Visur aplink tvyrojo rami palaima. Kantas palengva baigė rūkyti pypkę, grįžo į savo kambarį, atsisėdo prie savo rašomojo stalo ir pasidėjo prieš save baltą popieriaus lapą. Ranka rašė tarsi savaime.

„Du dalykai pripildo sielą vis naujo ir vis stiprėjančio susižavėjimo bei giliausio pagarbumo, kuo dažniau ir ilgiau apie juos susimąstome, – žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsnis manyje. Nei vieno, nei antro man nereikia ieškoti ir tik tarti kaip apgaubtų tamsumos arba esančių už mano akiračio ribų; aš juos matau priešais save ir tiesiogiai juos sieju su savo egzistavimo įsisąmoninimu. Pirmasis prasideda nuo tos vietos, kurią aš užimu išoriniame jutimais suvokiamame pasaulyje, ir sąsają, kuriai aš priklausau, išplečia į neapžvelgiamą tolį su pasauliais virš pasaulių ir sistemų sistemomis, be to, dar jų periodinio judėjimo, jų pradžios ir tęsimosi beribiuose laukuose. Antrasis prasideda nuo mano neregimo Aš, manosios asmenybės, ir atvaizduoja mane pasaulyje, kuris iš tiesų begalinis, bet apčiuopiamas tik intelektu, ir aš pažįstu save susijusį su juo (o per jį kartu ir su visais tais regimais pasauliais) ne tik atsitiktiniu ryšiu, kaip ten, bet visuotiniu ir būtinu ryšiu. Pirmasis, nesuskaičiuojamos pasaulių daugybės, reginys tarsi sunaikina mano svarbumą kaip g y v ū n i š k o p a d a r o, kuris vėl turi planetai (tik taškui visatoje) grąžinti materiją, iš kurios jis atsirado, po to kai šiai materijai trumpą laiką (nežinia kokiu būdu) buvo suteikta gyvybinė jėga. Antrasis, priešingai, be galo iškelia mano vertę kaip p r o t a u j a n č i o s u b j e k t o per mano asmenybę, kurioje moralės dėsnis man atveria nuo gyvūniškumo ir netgi nuo viso jutimais suvokiamo pasaulio nepriklausomą gyvenimą, bent jau kiek apie tai galima spręsti iš tikslingos manajam egzistavimui šiuo dėsniu priskirtos paskirties, kuri neapribota šio gyvenimo sąlygomis ir ribomis, bet siekia begalybę.“

Kantas baigė rašyti, atsigulė į lovą ir iš karto užmigo. Kitą dieną pabudo auštant, įprastu laiku. Tai buvo vienintelis kartas, kai jis sulaužė savo paros grafiką. Vėliau jis ir toliau keldavosi ir guldavosi įprastu laiku ir daugiau taip niekada neberašė. Ech, jei taip pamąsčius, būtų žmogus kitą paros metą miegojimui pasirinkęs, visai kitaip jo gyvenimas būtų pakrypęs. Gal net būtų apsiženijęs…

Comments Off on Filosofijos istorijos etiudai. Naujieji laikai. Kartą Kantas nueina miegoti per vėlai. | In: Filosofija | tags: Filosofija, filosofijos etiudai, Kantas. | #

 Tas kartų be „mokytojų“ liūdesys. Mūsų mokytojai nėra vien tik viešieji profesoriai, nors mums iš tiesų trūksta profesorių. Mūsų mokytojai yra tie, kurie mums pasiekus brandą suteikia mums kažką radikalaus ir naujo, kurie žino kaip atskleisti meninę ar literatūrinę techniką, rasdami tuos mąstymo būdus, kurie atitinka mūsų modernybę t.y tiek mūsų pastangas, tiek mūsų tuščią entuziazmą <…>.

                      „Nuošalūs mąstytojai“ gali būti suprantami kaip priešybė „vešiesiems profesoriams“. Netgi Sorbonai reikia anti-Sorbonos ir studentai iš tiesų neklauso savo profesorių tol, kol jie neturi kitų mokytojų. Nietzsche turėjo savo laiku liautis būti profesoriumi tam, kad taptų nuošaliu mąstytoju. Sartras padarė tą patį kitame kontekste ir su kitomis pasekmėmis. Nuošalūs mąstytojai pasižymi dvigubu charakteriu – tam tikru vienišumu, kuris lieka būdingu jiems kiekvienoje situacijoje; bet tuo pačiu ypatingu susijaudinimu, išskirtine pasaulio, kuriame jie iškyla ir kalba, netvarka. Jie kalba tik savo vardu, nieko „nereprezentuodami“; ir jie užkabina tas grubias esatis, tas atviras jėgas, kurios vargu ar gali būti labiau „reprezentatyvios“ <…>.

                      Nuošaliam mąstytojui reikalingas pasaulis pasižymintis tam tikros netvarkos minimumu, net jei tai tik revoliucinė viltis, nuolatinės revoliucijos sėkla <…>.

Laisvas vertimas iš Gilles Deleuze Desert Islands, 77-78 psl.

Comments Off on Gilles Deleuze: „Jis buvo mano mokytojas“ | In: Filosofija | tags: Filosofija, Gilles Deleuze, skaitymai. | #

 Pasaulis-miestas ir provincija – dvi pamatinės kiekvienos civilizacijos idėjos – iškelia visai naują Istorijos problemą-formą, tą pačią problemą, kurią mes išgyvename šiandien, nė iš tolo nesuvokdami jos masto. Yra nebe pasaulis, o miestas, taškas, kuriame telkiasi visas plačių regionų gyvenimas, o kiti plotai išsenka. Tipą atitinkančių žmonių, gimusių ir išaugusių ant žemės, vietą užėmė naujoviškas klajoklis, nestabiliai įsiliejęs į tokias mases, parazitinis mieto gyventojas, nepažįstantis tradicijų, grynai dalykiškas, nereligingas, gudrus, nevaisingas, su didele panieka žiūrintis į kaimietį, ypač į tą aukščiausią kaimiečio apraišką – kaimo didiką. Tai labai didelis žingsnis neorganiškos plotmės link, pabaigos link – ką tai reiškia?

                                                                 Oswald Spengler. Vakarų saulėlydis

Comments Off on O. Spengler apie urbanizaciją | In: Filosofija | tags: Filosofija, Osvald Spengler, skaitymai. | #