Tamsioji filosofijos marginalo pusė

Pagaliau perskaičiau savo pirmą Charles Bukowski knygą „Skaitalas“, kuri buvo paskutinė šio autoriaus knyga (pagaliau apskritai per kažkiek metų perskaičiau grožinės literatūros knygą). Knyga skaitosi lengvai ir greitai. Tikrai iš tų, kurios suryjamos per vieną vakarą.

Pasakau iš karto – save laikau šiokiu tokiu detektyvinio žanro ir juodojo humoro fanu, taigi šią knygą pasirinkau neatsitiktinai, kaip ir jos autorių, o kadangi aš esu ne iš tų, kurie jau nuo pat pradžių bijodami nusivilti užprogramuoja save blogiausiam, tai užvertęs paskutinį knygos puslapį pasijutau kiek nuviltas.

Kas dėl pagrindinio herojaus, tai šiame fronte nieko naujo – jis yra privatus detektyvas, kuris yra kietas. Čia verta pastebėti, kad Bukowski savo skaitalą dedikuoja „prastai literatūrai“, tačiau iš esmės likau nesupratęs šios dedikacijos intencijos. Ar tai pasiūlymas kai kuriems šio žanro kūrėjams pasimokyti kaip reikia rašyti, ar tai kažkoks pafliuksavimas t.y. kažkoks metalisto bandymas sudalyvauti viename koncerte su Ryčiu Cicinu, neva nors aš ir kitoks, bet galiu pavaryt ir taip kaip tu.

Kai sakau, kad knygos herojus yra kietas (be abejo, tuo pačiu ir pasiutęs), tai tą ir turiu omeny. Nors teko skaityti šios knygos kritikų atsiliepimus, neva, čia yra tapomas privataus detektyvo-nevykėlio portretas, tačiau toks jisai atrodo nebent lyginant su privačiais detektyvais-supermenais, tokiais kaip Nick Carter, Mike Hammer ar naujausia holivudine ekranizuoto Šerloko Holmso versija. Būnant 55 metų amžiaus, per porą dienų daugmaž garbingai ir daugmaž sėkmingai sudalyvauti penkiose-šešiose muštynėse ir dviejuose trijuose susišaudymuose gali anaiptol ne kiekvienas (jei Jums tai nieko tokio, tai pridėjęs ranką prie širdies galiu pasakyti, kad Jūsų organizmui reikalingos nežmoniškos adrenalino dozės). Ir visa tai su tebegaruojančiu iš po vakar išgertu 0,75 buteliu viskio.

Vėlgi ko pasigedau knygoje, tai išbaigtumo. Vėlgi pabambėsiu lygiai taip pat, kaip kadaise  apie tai, kad nederėtų ignoruoti klasikinio detektyvo principus, kuriais remiantis, siužetas turi vystytis tarsi šachmatų partijoje – visi ėjimai žinomi, figūrų skaičius ribotas, tačiau vis tik yra jų ėjimuose kažkas, ko paprastas žiūrovas nepastebi. Tai, kas lieka žiūrovo nepastebėta vėliau ir sudaro visą atomazgos sprogstamą užtaisą. Tuo pas Bukowski veiksmas vyksta kone trijose dimensijose. Čia rasime Ledi Mirtis, kuri pasirodo ir yra Ledi Mirtis, Džini Nitro, kuri iš tiesų yra ateivis iš kosmoso. Prie šių dviejų galima būtų dar pridėti tokią Sindį, kuri yra tiesiog moteris ir gautume išbaigtą tripoliarią Bukowskio „Skaitalo“ metafizinę struktūrą, kur trys moterys, kurių visų užpakalių nuostabumą Bukowski aprašinėja po pusę puslapio, simbolizuoja atskirą erdvę. Ledi Mirtis – pasaulį anapus, Džini Nitro – kosmosą, su kažkur jo tolybėse esančiais ateiviais ir Sindi – mūsų ašarų pakalnę, kur jaunos žmonos būtinai yra neištikimos savo nors ir turtingiems, bet pagyvenusiems vyrams.

Taigi, mano galva, pagrindinis knygos trūkumas ir yra tai, kad Bukowski nesuvaldo tų trijų pasaulių. O taip, galima sakyti, kad jisai net nesistengia jų suvaldyti, tačiau aš visgi sakysiu kitaip- jisai jų tiesiog nesuvaldo. Rašyti Bulgakovo maniera skirta ne kiekvienam. Smalsumą sužinoti kas bus to, bent jau manąjį, labai neigiamai veikia sunkokai prognozuojami siužeto vingiai. Ledi Mirtis, kaip ir Džina Nitro reguliariai pasirodo vieno ar kito veiksmo įkarštyje ir juos užslopina savo antgamtinėmis galiomis, tiesą pasakius velniai žino kaip ir velniai žino kodėl. Mane tokie dalykai, kiek erzina, todėl jau knygą įpusėjęs nustojau spėlioti t.y. skaitant bandyti kurti, o ėmiau tiesiog puslapis po puslapio priiminėti informaciją t.y. vartoti.

Pasakyti apie šią knygą kažką gero irgi yra nesunku. Turbūt pats pagrindinis dalykas – tai yra įtraukianti knyga. Tam, kuris laukia siužeto atomazgos pagal siužeto vingius, kaip minėjau, knyga neturėtų pasirodyti „kietai sukalta“, tačiau tam, kuris tiesiog mėgaujasi pačiais vingiais ir moka džiaugtis pikantiškais epizodais, nesistengdamas sujungti visų veiksmų į nuoseklią seką, šį knyga turėtų pasirodyti tikras ciniško humoro gardėsis. Pagrindinis, aš pasakyčiau vienintelis, knygos herojus, pastoviai įkalantis viskio ir visus įvykius palydintis savo pamąstymais irgi labai patrauklus, tačiau kyla įtarimas, kad nuomonė neva „Skaitalas“ yra mažiausiai autobiografinė Bukowski knyga yra klaidinga. Kažkada reikės prisiruošti perskaityti jo „Paštą“ ir jau dabar turiu įtarimą, kad anos knygos herojus, nors ir dirbdamas visiškai nepanašų į privataus detektyvo darbą, į pasaulį žiūrės lygiai tokiu pačiu, kas be ko pragertu, žvilgsniu.

2 Comments | In: Knygos | tags: Charles Bukowski, knygos. | #

Šiuo metu Lietuvoje besisvečiuojant Josteinui Gaarderiui, nutariau pasidalinti prisiminimais apie jo jau kadais legenda tapusią knygą „Sofijos pasaulis“. Perskaičiau prieš kokius 13 metų ir knyga tikrai padarė įspūdį, tačiau tik kuriam laikui. Šiuo metu vis stiprėja įsitikinimas, kad ši knyga yra tiesiog nuostabiai pervertinta. Iš anksto norėdamas apsidrausti nuo galimų A. Užkalnio išpuolių pagrįstų argumentų dėl manosios klasikinės megztojo sijono pozicijos, pasakysiu, kad per savo gyvenimą esu nusipirkęs du šios knygos egzempliorius – vieną sau, kitą dovanai. Vieną minkštais viršeliais už 16 litų, kitą kietais, berods už 23 litus. Taigi šiame kontekste išsakyta mintis, kad puikiai perkama nebūtinai yra puiki, galbūt atrodys kiek mažiau šventvagiška.

Pats „Sofijos pasaulio“ autorius ne kartą yra prisipažinęs, kad visiškai nesitikėjo tokios knygos sėkmės ir jį, tiesa pasakius, galima visiškai suprasti, bet kaip sako rusai „kuom velnias nejuokauja“. Pasirodo, kad filosofija irgi gali tapti tiesiog pelningu produktu, tačiau tokiu ją paversti sugebėjo ne sausai mokslingas akademikas ar vienišas, ant beprotybės ir skurdo ribos balansuojantis genijus, o vidutiniškas dėstytojas, pasižymintis anaiptol ne visada filosofams būdingomis savybėmis – nuoširdumu, atvirumu ir charizma. Dar vienas nematomos laisvosios rinkos rankelės pokštas. Atrodė kiek keista tuomet, tačiau dabar linkstu prie nuomonės, kad ir „Sofijos pasaulio“ sėkmė buvo atsitiktinė. Ši knyga, tarsi ta Odisėjo paleista strėlė, pralėkė pro dvylikos kirvių ąsas ir įsmigo tiesiai į taikinį. Tai, kad šiuo atveju „Odisėjas“ Gaarderis šovė užrištomis akimis, daro sunkiai tikėtiną galimybę, kad kam nors antrą kartą pavyks pakartoti jo žygdarbį. Knyga sugebėjo atrasti gilią, niekieno dar neatrastą nišą ir užpildė ją sklidinai.

Mano galva, jei jūs esate knygas skaitantis žmogus ir jei praėjus dvidešimt metų po „Sofijos pasaulio“ perskaitymo jinai tebelieka jums gyvenimo knyga, tuomet galbūt jums taip ir nepavyko per savo gyvenimą atsiversti išties geros knygos. Aišku, žmogus turi teisę, kaip dabar mėgstama sakyti, pasirinkti. Taigi gyvenimo knyga gali būti ir Mickey Mouse komiksai (kai buvau ikimokyklinio amžiaus turėjau vieną tokį ir iki šios prisimenu kaip kažką įstabaus), tačiau lengvabūdiškai suprasdami teiginį, kad būti filosofu reiškia mąstyti kaip vaikui, jūs rizikuojate tapti paprasčiausiu infantilu.

„Sofijos pasaulis“ yra tikrai išskirtinė knyga, tačiau ne knygų pasaulyje, o pastarųjų dviejų dešimtmečių knygų rinkoje. Jos, greičiausiai kaip ir kiekvieno išskirtinio daikto, stipriosios savybės yra paradoksaliai susipynusios su silpnosiomis. Tūlam kritikui atnarpliojus jas, atskyrus viena nuo kitos, stipriąsias sustiprinus, o silpnąsias pašalinus, knyga tikriausiai taptų visiems nebeįdomi ir niekas jos nebepirktų. Taigi jei jūs nors kiek rimčiau domėjotės filosofija prieš skaitydami „Sofijos pasaulį“, tenai jūs nerasite nieko naujo. Tiesiog tos pačios senos tiesos, tos pačios  pripažintų filosofų kažkada suformuluotos frazės, skirtos trumpai ir paprastai nusakyti jų idėjoms ir tie patys, paauglius kartais kamuojantys klausimai, atsakymus į kuriuos jie šiandien lengvai gali gauti pas psichologą jau beveik visose Lietuvos vidurinėse mokyklose. Beje, nenuvertinkite mūsų psichologų ir nemanykite, kad „pavaryti“ kaip J. Gaarderis gali tik vienetai iš jų. Tiesiog pas mūsiškius kur kas didesnis darbo krūvis nei viena, rami 14metė Sofija. Be to dar reikėtų atskirai pakalbėti apie pedagogų atlyginimus…

Knygoje skelbiama, kad tai romanas apie filosofijos istoriją. Tiesos tame yra, tačiau aš nepastebėjau pas autorių kažkokios įdomesnės filosofines idėjas vienijančios koncepcijos, o tas siužetas kurio fone pristatomos filosofijos idėjos, jau irgi kažkur seniai girdėtas visokiose fantastinėse ir mistinėse istorijose. Įdomu tai, kad J. Gaarderis puikiai išlaikydamas antikinės filosofijos dėstymo nuoseklumą, kuo toliau tuo labiau neria į miglas. Čia ne vien tik jo problema. Daugelis besidominčių filosofija  žino kaip sąlyginai lengvai į lentynėles susidėlioja antikos mąstytojai ir įvairios jų mokyklos, ir koks neprasibraunamas minčių šabakštynas yra modernioji filosofija. Galbūt dėl to, kad suvokdami ją mes esame betarpiškai jos veikiami ir negalime į ją pažvelgti iš šalies?Prisimenu, kad kalbėdamas apie Kantą, Gaarderis supaprastino jį tiek, kad įžūlesniam paaugliui galėjo kilti klausimas – o kuom aš prastesnis už tą Kantą? Autorius sau užsibrėžia tikslą patraukliai pristatyti filosofijos istoriją. Sprendžiant ne tik iš knygos tiražų, bet ir iš susižavėjusių skaitytojų atsiliepimų, tenka pripažinti jį įvykdžius savo sumanymą 200 procentų, jei ne daugiau. Tik manęs neapleidžia viena abejonė – ar tai, kas yra šiame romane tikrai yra filosofija? Ar nebuvo jinai paaukota vardan patrauklumo? Manau vienintelis būdas atsakyti sau į šiuos klausimus yra nesustoti ties šia knyga. Juolab tai, kad perskaitę „Sofijos pasaulį“, jūs eitumėte toliau, manau, ir yra tikrasis autoriaus tikslas.

Comments Off on Dar viena recenzija iš atminties. Jostein Gaarder „Sofijos pasaulis“. | In: Knygos | tags: Filosofija, knygos. | #