August 17th, 2012
Knygos. Charles Bukowski “Skaitalas”.
Pagaliau perskaičiau savo pirmą Charles Bukowski knygą „Skaitalas“, kuri buvo paskutinė šio autoriaus knyga (pagaliau apskritai per kažkiek metų perskaičiau grožinės literatūros knygą). Knyga skaitosi lengvai ir greitai. Tikrai iš tų, kurios suryjamos per vieną vakarą.
Pasakau iš karto – save laikau šiokiu tokiu detektyvinio žanro ir juodojo humoro fanu, taigi šią knygą pasirinkau neatsitiktinai, kaip ir jos autorių, o kadangi aš esu ne iš tų, kurie jau nuo pat pradžių bijodami nusivilti užprogramuoja save blogiausiam, tai užvertęs paskutinį knygos puslapį pasijutau kiek nuviltas.
Kas dėl pagrindinio herojaus, tai šiame fronte nieko naujo – jis yra privatus detektyvas, kuris yra kietas. Čia verta pastebėti, kad Bukowski savo skaitalą dedikuoja „prastai literatūrai“, tačiau iš esmės likau nesupratęs šios dedikacijos intencijos. Ar tai pasiūlymas kai kuriems šio žanro kūrėjams pasimokyti kaip reikia rašyti, ar tai kažkoks pafliuksavimas t.y. kažkoks metalisto bandymas sudalyvauti viename koncerte su Ryčiu Cicinu, neva nors aš ir kitoks, bet galiu pavaryt ir taip kaip tu.
Kai sakau, kad knygos herojus yra kietas (be abejo, tuo pačiu ir pasiutęs), tai tą ir turiu omeny. Nors teko skaityti šios knygos kritikų atsiliepimus, neva, čia yra tapomas privataus detektyvo-nevykėlio portretas, tačiau toks jisai atrodo nebent lyginant su privačiais detektyvais-supermenais, tokiais kaip Nick Carter, Mike Hammer ar naujausia holivudine ekranizuoto Šerloko Holmso versija. Būnant 55 metų amžiaus, per porą dienų daugmaž garbingai ir daugmaž sėkmingai sudalyvauti penkiose-šešiose muštynėse ir dviejuose trijuose susišaudymuose gali anaiptol ne kiekvienas (jei Jums tai nieko tokio, tai pridėjęs ranką prie širdies galiu pasakyti, kad Jūsų organizmui reikalingos nežmoniškos adrenalino dozės). Ir visa tai su tebegaruojančiu iš po vakar išgertu 0,75 buteliu viskio.
Vėlgi ko pasigedau knygoje, tai išbaigtumo. Vėlgi pabambėsiu lygiai taip pat, kaip kadaise apie tai, kad nederėtų ignoruoti klasikinio detektyvo principus, kuriais remiantis, siužetas turi vystytis tarsi šachmatų partijoje – visi ėjimai žinomi, figūrų skaičius ribotas, tačiau vis tik yra jų ėjimuose kažkas, ko paprastas žiūrovas nepastebi. Tai, kas lieka žiūrovo nepastebėta vėliau ir sudaro visą atomazgos sprogstamą užtaisą. Tuo pas Bukowski veiksmas vyksta kone trijose dimensijose. Čia rasime Ledi Mirtis, kuri pasirodo ir yra Ledi Mirtis, Džini Nitro, kuri iš tiesų yra ateivis iš kosmoso. Prie šių dviejų galima būtų dar pridėti tokią Sindį, kuri yra tiesiog moteris ir gautume išbaigtą tripoliarią Bukowskio „Skaitalo“ metafizinę struktūrą, kur trys moterys, kurių visų užpakalių nuostabumą Bukowski aprašinėja po pusę puslapio, simbolizuoja atskirą erdvę. Ledi Mirtis – pasaulį anapus, Džini Nitro – kosmosą, su kažkur jo tolybėse esančiais ateiviais ir Sindi – mūsų ašarų pakalnę, kur jaunos žmonos būtinai yra neištikimos savo nors ir turtingiems, bet pagyvenusiems vyrams.
Taigi, mano galva, pagrindinis knygos trūkumas ir yra tai, kad Bukowski nesuvaldo tų trijų pasaulių. O taip, galima sakyti, kad jisai net nesistengia jų suvaldyti, tačiau aš visgi sakysiu kitaip- jisai jų tiesiog nesuvaldo. Rašyti Bulgakovo maniera skirta ne kiekvienam. Smalsumą sužinoti kas bus to, bent jau manąjį, labai neigiamai veikia sunkokai prognozuojami siužeto vingiai. Ledi Mirtis, kaip ir Džina Nitro reguliariai pasirodo vieno ar kito veiksmo įkarštyje ir juos užslopina savo antgamtinėmis galiomis, tiesą pasakius velniai žino kaip ir velniai žino kodėl. Mane tokie dalykai, kiek erzina, todėl jau knygą įpusėjęs nustojau spėlioti t.y. skaitant bandyti kurti, o ėmiau tiesiog puslapis po puslapio priiminėti informaciją t.y. vartoti.
Pasakyti apie šią knygą kažką gero irgi yra nesunku. Turbūt pats pagrindinis dalykas – tai yra įtraukianti knyga. Tam, kuris laukia siužeto atomazgos pagal siužeto vingius, kaip minėjau, knyga neturėtų pasirodyti „kietai sukalta“, tačiau tam, kuris tiesiog mėgaujasi pačiais vingiais ir moka džiaugtis pikantiškais epizodais, nesistengdamas sujungti visų veiksmų į nuoseklią seką, šį knyga turėtų pasirodyti tikras ciniško humoro gardėsis. Pagrindinis, aš pasakyčiau vienintelis, knygos herojus, pastoviai įkalantis viskio ir visus įvykius palydintis savo pamąstymais irgi labai patrauklus, tačiau kyla įtarimas, kad nuomonė neva „Skaitalas“ yra mažiausiai autobiografinė Bukowski knyga yra klaidinga. Kažkada reikės prisiruošti perskaityti jo „Paštą“ ir jau dabar turiu įtarimą, kad anos knygos herojus, nors ir dirbdamas visiškai nepanašų į privataus detektyvo darbą, į pasaulį žiūrės lygiai tokiu pačiu, kas be ko pragertu, žvilgsniu.
