Štai ir dingo iš mūsų viešosios erdvės žymus akademikas, profesorius Leonidas, kuris mėgdavo save vadinti filosofu ir mielai leisdavosi kitų taip vadinamas. Taip ir vadindavo jį visi, o profesorius nuolat plečiantis jo charizmatinei aurai pamažu akademiniame pasaulyje ėmė tapti tuo, kuo verslo pasaulyje tapo Žilvinas Grigaitis. Tiesa mes nežinome, kokios spalvos kostiumus labiausiai profesorius mėgsta, tačiau jau turėjome galimybę pasiklausyti jo komentuojamų futbolo rungtynių bei jo pasakojimų apie įvairių Europos sostinių kavinių meniu. Be abejo, reikia tikėtis, kad profesorius dingo neilgam, juk jo dingimo priežastys yra visai suprantamos – europarlamentaro mandatas yra rimtas iššūkis kiekvienam save tikru europiečiu laikančiam žmogui, o profesorius save būtent tokiu ir laiko, toks jis, mano galva, ir yra.
Profesorių matydavome ir girdėdavome visur – per radiją, televiziją, jo publicistiniai tekstai reguliariai pasirodydavo kiekvieną penktadienį internete. Savo laidoje kiekvieną savaitgalį jis patogiai įsitaisęs ant sofutės su kokiu nors savo kolega ramiai ir „be pykčio“ pasišnekučiuodavo kokia tai aktualia mūsų visuomenei tema. Tai tapo taip įprasta, kad viskam pasibaigus tapo gana nejauku, tarsi koks R. Valatka kelis pirmadienius iš eilės nebūtų nieko parašęs apie tai kas per idiotai sėdi Seime …nejučia kiltų noras skambinti ir teirautis – gal žmogui atsitiko kas?
Ir visgi pasinaudodamas šia, manau neilga, jo visuomeninės veiklos pertrauka noriu savęs paklausti – o kas tai yra donskizmas? Man visada būdavo keista skaityti nuoširdžios pagiežos ir vulgarios neapykantos kupinus komentarus po jo straipsniais, o kita vertus gana nejaukiai nuteikdavo kupini susižavėjimo komentatorių šūksniai apie tai, kad profesorius kažkam atvėrė akis, apie tai kaip gaila, kad tiek mažai Lietuvoje tokių protingų žmonių ir pan. Regis profesoriaus visuomeninė veikla tikrai skatino žmonių susidomėjimą, keldama tiek teigiamas, tiek neigiamas emocijas. Aišku, negalima sakyti, kad jis buvo tapęs visuotinio garbinimo objektu, tačiau jam pavyko tai, ką ne vienas iki jo nesėkmingai (išskyrus galbūt A. Bumblauską) bandė pasiekti.
Kalbant apie donskizmą, mano galva, viena iš priežasčių, dėl kurių šis reiškinys pamažu vis dažniau imdavo kelti kiek neigiamas emocijas buvo jo monotonija. Tas tikslas, regis dėl kurio ir atsirado donskizmas, o būtent – tapti ramia ir saugia nuo pykčio intelektualine užuovėja, pamažu virto į reguliariai giedamus ditirambus ir garsius gongo dūžius – donnn… liberalizmas, donnn… vakarietiška demokratija, donnn… viešieji intelektualai, donnn… atvira visuomenė… ir taip be galo. Iš ramios užuovėjos su tyliai skambančia klasikine muzika, donskizmas tapo aktyvia propaganda. Profesorius savo laiku buvo bene vienintelis interneto komentatorius kurio tekstai vienu metu pasirodydavo vienu metu iš karto trijuose (balsas.lt, alfa.lt, bernardinai.lt) internetiniuose portaluose. Vėliau jo tekstai buvo surenkami ir išleidžiami atskiromis knygomis tokiais kukliais pavadinimais kaip „tyliosios alternatyvos“ arba „nepopuliarios įžvalgos“. Šias knygas pavadinus priešingą reikšmę turinčiais žodžiais pvz. „triukšmingasis oficiozas“ arba „mąstymo popsas“, nemanau, kad jų pavadinimas neatspindėtų tų knygų turinio. Problema visgi ne tame, kad jos lėkštos… Problema manyčiau, kad jos nėra nei alternatyvios, nei labai intelektualios t.y. jos nėra akademiniai tekstai. Jos yra skirtos panašiai auditorijai kaip ir ką tik kadenciją baigusio mūsų prezidento kalbos – akcentuojama gerų darbų svarba ir laidomos žaibų strėlės į kenkėjus, tuo tarpu kas yra „geriečiai“, o kas „blogiečiai“ paliekant išsiaiškinti jiems patiems. Visa ši mišrainė būdavo pagardinama citatomis iš profesoriaus perskaitytų knygų. Panašūs priekaištai būdavo keliami ir jo vedamai televizijos laidai, kurioje nesant naujų temų profesorius reguliariai tiesiog pasikalbėdavo su savo kolega ir laidos bendraautorium istoriku apie gyvenimą, bičiuliškai vadindami vienas kitą vardais.
Būtent virtimas pernelyg oficialiu ir tapo pagrindinė profesoriaus Leonido problema, nors galbūt tai ir buvo tikrasis jo tikslas. Juk jei nebūtų tapęs europarlamentaru, jis būtų likęs prestižinio VDU instituto direktoriumi. Apskritai nors ir nuolat prisistatydamas undergroundine asmenybe ir amžinu opozicionieriumi, jis tapo oficialiai pripažintu Lietuvos akademinio gyvenimo sunkiasvoriu, galinčiu užimti praktiškai bet kurio humanitarinės ar socialinės pakraipos studijų fakulteto dekano vietą ir turbūt niekam net nekiltų klausimas – kodėl jis, o ne kas kitas? Nemanau, kad jam po kelių metų užsimanius išleisti prisiminimus apie darbą europarlamente bus problemų su leidėjais. Sutinku, kad galbūt tai yra užtarnautas įvertinimas, tačiau kaip galima būti tuo pačiu metu svajotoju revoliucionieriumi ir žvaigžde a la Davidas Bechamas, kuriam net ir neįmušus 11 metrų baudinio, virš vartų skersinio į žiūrovų tribūnas nuskriejęs kamuolys vėliau aukcione buvo parduotas už 10 000 svarų. Kaip tas mitinis karalius Minas, kuris savo prisilietimu bet kurį daiktą paversdavo auksu, taip ir profesoriaus lūpos ištarusios bet kurią miglotą frazę, ją paverčia intelektualine įžvalga, kuriai jau iš anksto pasiruošę pritarti šimtai gerbėjų. Todėl retkarčiais pasitaikantys profesoriaus padūsavimai apie jo intelektualinę vienatvę sukelia panašias emocijas, kaip ir jo mėgstamo politiko ir dabar jau buvusio prezidento V. Adamkaus mintis apie prezidento vienatvę, kai taip norisi jo pasiteirauti – o tai kodėl Jūs toks vienišas? O tai kaip Božena, Albinas, Lauras… galų gale Alma… negi jie su Jumis nebebendrauja? Kad ir kokius aukštus politinius ar akademinius postus užimtume, draugų už mus niekas nesirenka, juos mes renkamės patys.
Kaip ten bebūtų – sėkmės profesoriui Europarlamente, jis tikrai nėra pats blogiausias iš tų kuriuos mes siuntėme pernai ir iš tų kur siuntėme prieš penkis metus. Tikėkimės, kad vėl sulauksime jo rašinių apie Briuselį, apie gyvenimą ir pamąstymų apie tai kaip atrodo darbas Europarlamente pro humanitaro akinius, kurie neužilgo bus išleisti ir atskiromis knygomis, o vėliau aptarti naujose televizijos laidose.
1 Comment | In: Uncategorized | tags: Leonidas Donskis. | #
