Filosofijos istorijos etiudai. Lietuvos filosofija. Genzelis interpretuoja Valančių.


 Genzelis buvo profesorius ir mokindavo filosofijos savo studentus. Štai būna, kad sėdi studentai auditorijoje ir čia įeina Genzelis. Atsistoja prieš visus ir sako:„Kadaise Lietuvą užkariavo Caras. Vienžo, lietuviai tuo metu daug gėrė. O Žemaitijoje tuomet kaip tik gyveno Valančius. Jisai buvo vyskupas, nes visur kur tik benueidavo būdavo užsivilkęs sutaną. Valančius pats tai negerdavo ir kitiems neleisdavo. Jei pamatydavo ką nors prisigėrusį baisiausiai grūmodavo. Parapijonys jo labai bijodavo. Vienžo, kai kurie iš tos baimės netgi nustojo gerti. Valančius dar sakydavo, kad valdžia yra tarsi raktas. Jeigu, kas turi valdžią, tai tarsi turi raktą. Raktas negali būti geras arba blogas. Geras arba blogas yra tas, kuris raktą turi arba neturi. Iš pradžių taip kalbančio Valančiaus klausydavosi tik žemaičiai. Tačiau vėliau tos jo idėjos pasklido po visą Lietuvą. Vienžo, Valančius visiems lietuviams taip patiko, kad ir pas juos kai kurie metė gerti.“

                      Štai šitaip Genzelis interpretavo Valančiaus politinę filosofiją Vakarų Europos politinės filosofijos kontekste.

 

 

Share


Filosofijos istorijos etiudai. Antika. Diogenas paguodžia Platoną.


 Šiaip jau Platono nemėgdavo visi Sokrato draugai. Nemėgdavo jo ir gana, kad ir kaip anas mėgino visiems įsiteikti. Visi į jį tik šnairuodavo, o kalbėdavo su juo dažniausiai atsukę nugarą, per petį.

Share


Filosofijos istorijos etiudai. Naujausi laikai. Russellas vertėjauja.


 Vienoje, dar prieš Pirmą pasaulinį karą, gyveno keletas draugų, kurie mėgdavo kartu išgerti ir pasišnekučiuoti. Jie buvo taip artimai susigyvenę, kad aplinkiniai juos praminė „Vienos rateliu“. Taip ir bendraudavo jie tarpusavyje smagiai ir be rūpesčių. Tačiau ilgainiui jų draugijoje ėmė rodytis toks Wittgensteinas. Kol jis sėdėdavo ramiai ir klausydavosi viskas būdavo dar puse bėdos, bet kai tik jis pradėdavo kalbėti, visiems nuotaika iš karto ir sugesdavo, kadangi kalbėdavo jis visiškai nesuprantamai. Štai šnekučiuojasi jie sau, o Wittgensteinas ima ir pasako kažkokį sakinį. Visi nutyla ir laukia, kol jis dar kažką pasakys. O jis irgi nutyla ir taip pat laukia ką kiti pasakys, tuo tarsi duodamas suprasti, kad jo mintis jau baigta. Kadangi Vienoje draugai tarpusavyje kalbėdavosi vokiškai, jie iš pradžių manė, kad Witgensteinas kalba kažkokia kita kalba ir tik kai jis vieną kartą jam alaus atnešusiai padavėjai pasakė „danke“, suprato, kad jis irgi kalba vokiškai.

Būtų draugai su juo taip ir kankinęsi, jei vienam iš jų nebūtų kilusi mintis parašyti laišką Russellui, kuris tuo metu gyveno Anglijoje, ir paprašyti jo pagalbos. Russellas atvykęs į Viena iškart prisijungė prie jų ratelio. Sėdi visi kartu, šnekučiuojasi ir staiga Wittgensteinas kaip leptels kokį sakinį! Draugai suklūsta, o Russelas iš kart ima jiems aiškinti ką anas turėjo omeny. Tiesa Russellas buvo anglas ir beveik nemokėjo vokiškai, todėl viską aiškindavo jiems angliškai. Ratelio nariai, savo ruožtu, kalbėdavosi tik vokiškai ir beveik visai nesuprato angliškai. Tačiau nepaisant to, su Russellu pokalbis buvo daug aiškesnis negu be jo.   

 

Share


Filosofijos istorijos etiudai. Naujausi laikai. Genzelis nesupranta Šliogerio.


 Šliogeriui viskas atrodė juodomis spalvomis. Vaikščiodavo jis visą laiką susiraukęs ir rūkydavo. Kai būdavo itin susirūpinęs, tai rūkydavo kaip kaminas. O kai išviso nebegalėdavo tverti, tai eidavo pas Genzelį. Va ir būdavo, nueina Šliogeris pas Genzelį ir sėdi susikrimtęs. Sėdi valandą, antra ir tyli. Tyli ir Genzelis, nes to Šliogerio jis, tiesa pasakius, šiek tiek privengdavo ir pokalbio pirmas niekada nepradėdavo. Taip ir sėdi jie tylėdami ir žiūri vienas į kitą. Šliogeris tyli ir laukia kol Genzelis kažką pasakys, o Genzelis tyli ir laukia kol Šliogeris išeis. Ir staiga Šliogeris pakylą neva ketindamas išeiti. Genzelis paslapčiom su palengvėjimu atsikvėpia, o Šliogeris staiga ima ir sako: „mes esame juodojoje Niekio ertmėje“. Genzelis tik mirkt, mirkt perbalęs. Šliogeris tęsia – „nėra Lietuvoje didžių filosofų, mes esame žiojinčioje Niekio kiaurymėje“. Man galas, pagalvojo Genzelis ir paslėpė savo drebančias rankas po stalu. „Senovės Graikijoje buvo tokie genijai kaip Herakleitas, Sokratas ir Platonas, o pas mus kas? Kas pas mus aš klausiu, atsakyk?“ – labai griežtai klausia Šliogeris. Genzelis pajuto kaip jį sukausto paralyžius. „Kaip gali pas mus užgimti Alfa ir Omega jeigu mes tarsptame šniokščiančių Niekio verpetų sūkuriuose?“, neatlyžta Šliogeris ir šaltai pažvelgęs Genzeliui į akis pareikalauja – „atsakyk man!“. „Vienžo“, sukaupęs paskutinius valios likučius pralemena Genzelis. Šliogeris tyli ir žiūri į jį, užsitraukia papirosą ir toliau žiūri ir tyli. Genzeliui atsiranda mažytė vilties kibirkštėlė. Tada Šliogeris išpučia jam dūmus į veidą, apsisuka ir išeina. „Tas Genzelis yra Niekio avataras“, jau nueidamas pagalvojo Šliogeris.

                      Panašūs pokalbiai būdavo dažni, tačiau Genzelis, tiesą pasakius, niekada nesuprasdavo dėl ko taip kamuojasi Šliogeris, kadangi Genzelis didžiausiais pasaulio filosofais laikė Valančių, Kudirką ir Maceiną.

 

Share


Filosofijos istorijos etiudai. Naujausi laikai. Marksas nemiega.


 Marksas naktimis beveik nemiegodavo. Atsigula į lovą ant nugaros ir žiūri į lubas. Tada staiga pripuola prie lango, atidaro jį ir spokso į gatvės tamsą. Ir taip tęsėsi metų metais. Marksas taip vis laukdavos didžiosios proletariato revoliucijos, kuri nušvis kruvina pašvaiste ir išlaisvins žmoniją iš buržuazinių pančių. Pats suprasdavo ir pripažindavo, kad gal šiek tiek ir perlenkia, bet vis tiek – atsigula ir niekaip negali užmigti. Bijo pramiegoti istorinį momentą. Guli tamsoje ir klauso – o kas jei neužilgo prasidės? Praskris kur nors naktyje paukštis, šlamindamas sparnais – Marksui širdis taip ir suspurda. Sulos kažkur toli šuo – kažkokia nematoma jėga jį iš lovos išmeta. O kas su Marksu prasidėdavo, jei jis gatvėje išgirsdavo kažkieno girtą dainą arba policininko švilpuką! 

Share


Filosofijos istorijos etiudai. Vokiečių idealizmas. Hegelis skaito paskaitas.


Hėgelis dar būdamas gyvas įgijo milžinišką šlovę kaip filosofas. Kritikai vieningai pripažino jo autoritetą. Į jo paskaitas klausytojai traukdavo miniomis, auditorijos, kuriose jis kalbėdavo visada buvo sausakimšos. Tačiau jis turėdavo vieną labai keistą savybę – išėjęs skaityti paskaitą prieš auditoriją, jis pasidėdavo prieš save ant žemės prirašytus popieriaus lapus su savo mintimis, tada atsistodavo ant galvos, taip, kad tie lapai būdavo prieš pat jo nosį ir imdavo iš jų skaityti savo paskaitą. Auditorija jo klausydavo užgniaužusi kvapą, stengdamasi nepraleisti nė vieno žodžio. Ir nors visi įtardavo, kad kažkas čia ne taip, niekas nedrįsdavo to paklausti garsiai – toks didelis buvo Hegelio autoritetas. Labiausiai dėl to putojosi Šopenhaueris, bet ir tas nedrįso Hėgeliui atvirai prieštarauti. Pabandė sėdėdamas gretimoje auditorijoje skaityti paskaitas tuo pačiu metu kaip Hėgelis, tačiau viskas veltui – pas jį niekas neidavo. Visi tūnodavo sulindę pas Hėgelį, tarsi užhipnotizuoti žiūrėdavo į besistiebiančias į viršų jo kojas ir klausydavosi iš apačios sklindančios jo išminties. Šopenhaueris, kuris irgi nieko nesuprato, baisingai niršo, iš nevilties keikė Hegėlį savo knygose, tačiau viskas buvo veltui. Taip bėgo metai ir visi sau tyliai svarstė – čia vis tiek kažkas ne taip. 

                      Ir taip būtų tęsesi bala žino kiek laiko, jei Marksas nebūtų supratęs kur čia šuo pakastas.  

Share


Filosofijos istorijos etiudai. Antika. Sokratas pagaili Platono


 Tuomet kai Sokratas reždavo protingas kalbas savo draugams, Platonas dar buvo jaunas, durnas ir nieko nesuprasdavo, todėl jam draugai neleisdavo nei kalbėti, nei gerti. Tiesa pasakius, jei ne Sokratas, Agatonas ir kiti Platoną seniai būtų išmetę – keistas jis kažkoks visiems atrodė, nes nuolatos kažką užsirašinėdavo. Pakęsdavo jį, nes Sokratas kadaise iš Atėnų turgaus sugrįžęs jiems pasakė: „Gaila vaikio, neblogas jis, nors ir niekam tikęs. Tegul pabūna ir mums ąsočius su vynu nešioja… susimilkite, pražus jis vienas“. Draugai, Sokratą gerbdami, jo paklausė. 

Share


Filosofijos istorijos etiudai. Antika. Sokratas atstumia Alkibiadą.


Savo laiku Sokratas buvo labai savo draugų filosofų mėgstamas. Dažnai jie susirinkdavo namuose pas tokį Agatona ir gerdami protingai blevyzgodavo iki pat paryčių. Kartais, kad smagiau būtų blevyzgoti, pasikviesdavo moterų. Jei, išgertuvėms įpusėjus, jie užsimanydavo kūniškos meilės, tas moteris tekdavo išprašyti laukan… Tuomet likę vieni filosofai be to, kad dar gerdavo ir kalbėdavo tokiomis protingomis temomis kaip „Erotas“, „kūnų trauka“ ar „meilė“ neretai atsiduodavo ir kitiems malonumams.

Ir štai vieną kartą, jau gerokai po vidurnakčio, kai moterys jau seniai buvo išvarytos,  visiškai girtas Alkibiadas visiems pareiškė, kad jis norėdamas įgyti Sokrato išmintį, ketino jam atsiduoti. Jis papasakojo, kaip nuogas įslinko į Sokrato guolį ir atsigulė šalia, tyliai murkdamas ir siūlydamas Sokratui savo jaunystę. Tačiau Sokratas užuot jį paėmęs, tik apsikabino ir taip išgulėjo visą naktį šalia jo, nieko jam nedarydamas. Šitai papasakojęs Alkibiadas ėmė šlovinti Sokrato santūrumą ir valios jėgą. Alkibiadui pritarė ir draugai, kuriems visiems jaunasis Alkibiadas labai patiko. Sokratas santūriai šypsodamasis klausėsi pagyrų. Kaip visada jis jautėsi visa galva pranašesnis už kitus, nes nė vienas iš jo draugų nežinojo, kad Sokratas nėra paiderastos.

Platonas tai apskritai nieko nesuprato apie ką kalbama. Tiesiog padrikai užsirašė ką spėjo išgirsti ir tiek…

Share


Valinskas „prieš“ Paksą 2. Finalas.


 Kažkada lygindamas A. Valinską su R. Paksu nemaniau , kad ateityje kils noras dar juos kada nors lyginti. Tiesiog sunku buvo patikėti, kad nors ir būdami panašūs savo siekimo valdžios ir savo įvaizdžio kūrimo būdais, finišuos jie irgi taip panašiai. Nors kita vertus, reikia pripažinti, kad nepilni metai, kuriuos A. Valinskas praleido užimdamas praleido užimdamas „vieno iš trijų svarbiausių“ Lietuvos pareigūnų postą, parodė, kad tai visgi skirtingo kalibro politikai.

Terminai. Tiek A. Valinskui, tiek A. Paksui politiniai oponentai sudavė praėjus maždaug pusmečiui nuo posto užėmimo ir tai prilygo bombos sprogimui viešųjų ryšių atžvilgiu. Abiems atvejais buvo paviešinta informacija apie galimus nusikalstamo pasaulio atstovų ryšius su aukščiausius politinius postus valstybėje užimančiais asmenimis. Tiesa, R. Pakso atveju tokią informaciją pateikė Valstybės saugumo departamentas, o A. Valinsko atveju visa informacija apie Seimo pirmininko ryšius su daktarų grupuote buvo pumpuojama pačios žiniasklaidos iniciatyva. Kaip ten bebūtų, maždaug po gero pusmečio apie jų galimą pažeidžiamumą dėl galimų ryšių su kriminalinio pasaulio atstovai žinojo visi, kurie bent retkarčiais įsijungia TV žinias, paima į rankas laikraštį ar panaršo po internetinius portalus.

Schemukės. Visoje politinėje košėje, į kurią papuolė dabartinis Seimo pirmininkas, kaip ir R. Pakso atveju, vėl pasirodė labai mielas lietuviškos kompromatologijos elementas – schemukė . Tai labai sunkiai apibrėžiamas žaidimas, pradėtas Lietuvoje žaisti R. Pakso laikais ir vėl pasirodęs dabar. Žaidimas primena į ikimokyklinio amžiaus vaikams skirtus atmintį ir loginį mąstymą lavinančius žaidimus, kuriuose ant skirtingų popieriaus kortelių būna pavaizduoti įvairūs augalai, gyvūnai ir pan. Kiekvienas darželinukas paeiliui atverčia nežinoma kortelę ir stengiasi jas dėlioti pagal tam tikrus požymius. Laimi tas, kuris pirmas ir taisyklingai sudėlioja savo korteles. Panašiai žaidžiamos ir kompromatologinės schemukės. Kortelės su įvairių politikų ir verslininkų veidais spalvotomis rodyklytėmis, reiškiančiomis tam tikrus interesus, jungiamos viena su kita, stengiantis jas sujungti į vientisą sistemą. Laimi tas, kuris turi geresnius ryšius ir daugiau pinigų. Beje, būtina pastebėti, kad schemukės yra grynai ugdomojo pobūdžio žaidimas, padedantis mūsų politikams lavinti įgūdžius, praverčiančius aktyviai dalyvaujant Lietuvos politikoje. Šis užsiėmimas yra padiktuotas grynai sportinės ir meninės aistros ir su tokia procedūra kaip ikiteisminis tyrimas beveik neturi nieko bendro.   

Strazdanota agonija. Legendos apie pankų gyvenimą byloją apie žaidimą „strazdanėlė“, kai ant stalo iškratoma išmatų krūvelė. Tuomet visi žaidėjai susėda aplink stalą, o vienas iš jų staigiu ir stipriu delno smūgiu tą krūvelę ištaško… Pralaimėjusiu pripažįstamas tas, kuris lieka labiausiai „strazdanotas“. R. Paksas, turbūt turėdamas omeny būtent šį žaidimą, į pasaulį paleido savo nemirtingą frazę „šikau ir tapšnojau“. Šiuo metu „strazdanėlę“ ėmė žaisti ir Seimo pirmininkas, kurį norom nenorom ištinka R. Pakso likimas – strazdanėlių pas jį atsirado jau tiek, kad nelabai ir besvarbu, kad pas kažką kitą jų yra viena kita daugiau. Būtent strazdanėlių kiekis pasmerkia kiekvieną, nesvarbu gerą ar blogą, politinio žaidėjo poelgį visuotinėms patyčioms.

Chebrytė. Priešingai daugelio politologų prognozėms R. Pakso suburta partija išgyveno ir pakartotinai pasitikrino savo reitingus 2008 m. Seimo ir 2009 m. Europarlamento rinkimuose, tuo tarpu A. Valinsko šaikai prognozuoti kažkokias perspektyvas 2012 m. Seimo rinkimuose galėtų nebent Mauzeris su Surskiu. Tą matyt suprasdamas A. Valinskas atrinko iš savo chebros pačius beviltiškiausius dūbus ir kartu su jais atitinkamai pasivadino „Ąžuolo“ frakcija.  

 

Paradoksalu, tačiau Prisikėlimo partijos pavadinimas daug labiau tiktų partijai „Tvarka ir teisingumas“, o ne valinskininkams. Pirmieji nors ir daugelio laidojami, sugebėjo prisikelti, o jų lyderis mėgaujasi europarlamentaro mandatu, tuo tarpu patarlė „aukštai kilęs žemai pulsi“, regis, tiks tik politinės gravitacijos jėgų neperpratusiam ir lakūno patirties neturinčiam A. Valinskui.

 

Share


Apie profesorių Leonidą, liaudyje vadinamą filosofu


 Štai ir dingo iš mūsų viešosios erdvės žymus akademikas, profesorius Leonidas, kuris mėgdavo save vadinti filosofu ir mielai leisdavosi kitų taip vadinamas. Taip ir vadindavo jį visi, o profesorius nuolat plečiantis jo charizmatinei aurai pamažu akademiniame pasaulyje ėmė tapti tuo, kuo verslo pasaulyje tapo Žilvinas Grigaitis. Tiesa mes nežinome, kokios spalvos kostiumus labiausiai profesorius mėgsta, tačiau jau turėjome galimybę pasiklausyti jo komentuojamų futbolo rungtynių bei jo pasakojimų apie įvairių Europos sostinių kavinių meniu. Be abejo, reikia tikėtis, kad profesorius dingo neilgam, juk jo dingimo priežastys yra visai suprantamos – europarlamentaro mandatas yra rimtas iššūkis kiekvienam save tikru europiečiu laikančiam žmogui, o profesorius save būtent tokiu ir laiko, toks jis, mano galva, ir yra.

                      Profesorių matydavome ir girdėdavome visur – per radiją, televiziją, jo publicistiniai tekstai reguliariai pasirodydavo kiekvieną penktadienį internete. Savo laidoje kiekvieną savaitgalį jis patogiai įsitaisęs ant sofutės su kokiu nors savo kolega ramiai ir „be pykčio“ pasišnekučiuodavo kokia tai aktualia mūsų visuomenei tema. Tai tapo taip įprasta, kad viskam pasibaigus tapo gana nejauku, tarsi koks R. Valatka kelis pirmadienius iš eilės nebūtų nieko parašęs apie tai kas per idiotai sėdi Seime …nejučia kiltų noras skambinti ir teirautis – gal žmogui atsitiko kas?

                      Ir visgi pasinaudodamas šia, manau neilga, jo visuomeninės veiklos pertrauka noriu savęs paklausti – o kas tai yra donskizmas? Man visada būdavo keista skaityti nuoširdžios pagiežos ir vulgarios neapykantos kupinus komentarus po jo straipsniais, o kita vertus gana nejaukiai nuteikdavo kupini susižavėjimo komentatorių šūksniai apie tai, kad profesorius kažkam atvėrė akis, apie tai kaip gaila, kad tiek mažai Lietuvoje tokių protingų žmonių ir pan. Regis profesoriaus visuomeninė veikla tikrai skatino žmonių susidomėjimą, keldama tiek teigiamas, tiek neigiamas emocijas. Aišku, negalima sakyti, kad jis buvo tapęs visuotinio garbinimo objektu, tačiau jam pavyko tai, ką ne vienas iki jo nesėkmingai (išskyrus galbūt A. Bumblauską) bandė pasiekti.

                      Kalbant apie donskizmą, mano galva, viena iš priežasčių, dėl kurių šis reiškinys pamažu vis dažniau imdavo kelti kiek neigiamas emocijas buvo jo monotonija. Tas tikslas, regis dėl kurio ir atsirado donskizmas, o būtent – tapti ramia ir saugia nuo pykčio intelektualine užuovėja, pamažu virto į reguliariai giedamus ditirambus ir garsius gongo dūžius – donnn… liberalizmas, donnn… vakarietiška demokratija, donnn… viešieji intelektualai, donnn… atvira visuomenė… ir taip be galo. Iš ramios užuovėjos su tyliai skambančia klasikine muzika, donskizmas tapo aktyvia propaganda. Profesorius savo laiku buvo bene vienintelis interneto komentatorius kurio tekstai vienu metu pasirodydavo vienu metu iš karto trijuose (balsas.lt, alfa.lt, bernardinai.lt) internetiniuose portaluose. Vėliau jo tekstai buvo surenkami ir išleidžiami atskiromis knygomis tokiais kukliais pavadinimais kaip „tyliosios alternatyvos“ arba „nepopuliarios įžvalgos“. Šias knygas pavadinus priešingą reikšmę turinčiais žodžiais pvz. „triukšmingasis oficiozas“ arba „mąstymo popsas“, nemanau, kad jų pavadinimas neatspindėtų tų knygų turinio. Problema visgi ne tame, kad jos lėkštos… Problema manyčiau, kad jos nėra nei alternatyvios, nei labai intelektualios t.y. jos nėra akademiniai tekstai. Jos yra skirtos panašiai auditorijai kaip ir ką tik kadenciją baigusio mūsų prezidento kalbos – akcentuojama gerų darbų svarba ir laidomos žaibų strėlės į kenkėjus, tuo tarpu kas yra „geriečiai“, o kas „blogiečiai“ paliekant išsiaiškinti jiems patiems. Visa ši mišrainė būdavo pagardinama citatomis iš profesoriaus perskaitytų knygų. Panašūs priekaištai būdavo keliami ir jo vedamai televizijos laidai, kurioje nesant naujų temų profesorius reguliariai tiesiog pasikalbėdavo su savo kolega ir laidos bendraautorium istoriku apie gyvenimą, bičiuliškai vadindami vienas kitą vardais.

Būtent virtimas pernelyg oficialiu ir tapo pagrindinė profesoriaus Leonido problema, nors galbūt tai ir buvo tikrasis jo tikslas. Juk jei nebūtų tapęs europarlamentaru, jis būtų likęs prestižinio VDU instituto direktoriumi. Apskritai nors ir nuolat prisistatydamas undergroundine asmenybe ir amžinu opozicionieriumi, jis tapo oficialiai pripažintu Lietuvos akademinio gyvenimo sunkiasvoriu, galinčiu užimti praktiškai bet kurio humanitarinės ar socialinės pakraipos studijų fakulteto dekano vietą ir turbūt niekam net nekiltų klausimas – kodėl jis, o ne kas kitas? Nemanau, kad jam po kelių metų užsimanius išleisti prisiminimus apie darbą europarlamente bus problemų su leidėjais. Sutinku, kad galbūt tai yra užtarnautas įvertinimas, tačiau kaip galima būti tuo pačiu metu svajotoju revoliucionieriumi ir žvaigžde a la Davidas Bechamas, kuriam net ir neįmušus 11 metrų baudinio, virš vartų skersinio į žiūrovų tribūnas nuskriejęs kamuolys vėliau aukcione buvo parduotas už 10 000 svarų. Kaip tas mitinis karalius Minas, kuris savo prisilietimu bet kurį daiktą paversdavo auksu, taip ir profesoriaus lūpos ištarusios bet kurią miglotą frazę, ją paverčia intelektualine įžvalga, kuriai jau iš anksto pasiruošę pritarti šimtai gerbėjų. Todėl retkarčiais pasitaikantys profesoriaus padūsavimai apie jo intelektualinę vienatvę sukelia panašias emocijas, kaip ir jo mėgstamo politiko ir dabar jau buvusio prezidento V. Adamkaus mintis apie prezidento vienatvę, kai taip norisi jo pasiteirauti – o tai kodėl Jūs toks vienišas? O tai kaip Božena, Albinas, Lauras… galų gale Alma… negi jie su Jumis nebebendrauja? Kad ir kokius aukštus politinius ar akademinius postus užimtume, draugų už mus niekas nesirenka, juos mes renkamės patys.

                      Kaip ten bebūtų – sėkmės profesoriui Europarlamente, jis tikrai nėra pats blogiausias iš tų kuriuos mes siuntėme pernai ir iš tų kur siuntėme prieš penkis metus. Tikėkimės, kad vėl sulauksime jo rašinių apie Briuselį, apie gyvenimą ir pamąstymų apie tai kaip atrodo darbas Europarlamente pro humanitaro akinius, kurie neužilgo bus išleisti ir atskiromis knygomis, o vėliau aptarti naujose televizijos laidose. 

Share


Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar