Rytas Kaune



"Rima Kondratienė, Aušra Bičkutė ir Anatolijus Bulatovas nuteisti už tai, kad 2003 m. liepos 26 d., tarp 8.00 ir 12.00 val., Kaune, V. Krėvės pr. 55–517, veikdami bendrininkų grupe, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kilus konfliktui dėl per garsiai klausomo radijo, A. Bulatovas sudavė du smūgius kumščiu nukentėjusiajam V. Šturmai į veidą, šiam nukritus ant lovos, R. Kondratienė šokinėjo jam ant krūtinės, sudavė ranka apie septynis smūgius į veidą, dūrė šakute į sėdmenis ir kaklą, kandžiojo ausį, adatomis badė pakaušį, A. Bičkutė adatomis badė kulną, apšlapino nukentėjusįjį, švirkštu leido nukentėjusiajam į rankos veną ir kirkšnį grybų nuovirą, seiles, orą, taip padarė V. Šturmai taškines durtines žaizdas galvoje – momeninėje srityje, alkūnių duobėse, durtines žaizdas kairėje kaklo pusėje, kairiojo sėdmens viršutinėje dalyje, paviršines žaizdas kairiosios ausies kaušelyje ir dešiniosios akies viršutiniame voke, poodines kraujosruvas dešiniosios akies vokuose, kairiosios akies apatiniame voke, kairiojoje kaktos pusėje, kairiajame smilkinyje, skruoste ir žande, kairiosios ausies kaušelyje, kairiojoje krūtinės pusėje, dešiniosios rankos žasto užpakaliniame paviršiuje, alkūnės srityje ir dilbio vidiniame paviršiuje, kairiojoje blauzdoje, muštinę žaizdą apatinėje lūpoje, kairiosios pusės III, IV ir XI šonkaulių lūžius; po to visi trys bendrai vieninga tyčia smaugė V. Šturmą kaklaraiščiu ir virve, užveržus kilpą ir suspaudus kaklą nukentėjusysis dėl asfikcijos mirė."

Share


Dėl to nusKEDImo prūde


Nenoriu šį kartą nieko komentuoti savo ciniška maniera. Ne vien tik dėl etinių sumetimų, bet ir dėl to, kad išties žinau labai nedaug. Mano televizorius beveik visada išjungtas. Balta ir juoda, herojus ir antiherojus, galiausiai tapo tik simboliais. Žmogus pripažįstamas kaltu tik įsigaliojus apkaltinamajam teismo nuosprendžiui. Tačiau kaip tuo atveju, jei kaltinamasis „mirė“? Nežinau ar „galai į vandenį“, bet esu tikras, kad dabar juos traukios ir kaišios bet kas ir bet kur. Tradiciškai šventuoju paskelbiama po mirties, kadangi kol esi gyvas, tol išlieka tikimybė, kad ką nors prisidirbsi. Miršti, ir jau tada tampi „baigtas“ simbolis – atviras vertinimui ir interpretacijoms. O ar turi simbolio interpretacija ribas? Po mirties apdovanoti galima, o nuteisti? Mirtis gali paversti herojumi, o ar gali ji paversti antiherojumi? Mirtis mus apibrėžia, įrėmina, apibūdina (t.y. uždaro į būdą) – daugiau jau mes nieko nebepadarysime (ar nepridarysime, nepridirbsime). Perskyra „runkeliai“ – „elitas“ ne tik, kad paseno, bet tuo pačiu ir beviltiškai atsibodo. Dar daugiau – tolimesnis jos eskalavimas, turbūt, nelabai ir pelningas. Pačiame šios perskyros turinyje kažkiek dar buvo svarbu pinigai, o dabar dalinsimės teisingumą. Tų teisingumas ir anų teisingumas. Laukia karšta vasara, žadanti dar daugiau minios teisingumo ir apaštalų, moralinių kankinių, maišto prieš „tuos, anuos“ valdžioje, „itin profesionalių“ žurnalistinių tyrimų su dantų pastos reklamomis ir jos didenybe Sąmokslo Teorija. Ir bjauriausia, kad vis sunkiau jai atsispirti – neatsakytų klausimų pernelyg daug. 

Share


Univieras, bulvių laukai, traukinių stotis ir tt.


Nuo akademinių tribūnų vis girdime apie kažkokią tai „universitetinę bendruomenę“. Štai universiteto bendruomenė priėmė, pasakykim gražiau įsileido, į savo gretas, naują pirmakursių srautą arba girdime kaip universitetinė bendruomenė išleido į pasaulį naują absolventų laidą. O kas tai yra tą universitetinė bendruomenė ar akademinė bendruomenė? Kaip pavadinsi, taip nepavadinsi. Klausiu nes nelabai suprantu kodėl tokiu atveju žiūrima į studentus taip tarsi tas ar anas akademikas nėra su studentu kartu kiaulių ganęs.

 

Man kažkaip kiaulių ganymas kartu arba tas pats bulviakasis kaip tik ir asocijuojasi su tam tikru bendruomeniškumu. Po tą patį mėšliuką braidom, paskui kiaulių riestus stimburius kartu lakstom, tą pačią žemelę nagais kapstom bulvių ieškodami. Na o čia gi Universitetas! Bet gi tie patys mokslo purvynai ir tos pačios kiaulių uodegytės – krust, krust, pagal vėjo kryptį, tik spėk kartu su jomis sekti arba kepšt, kepšt nagais į žemę, o iš ten vietoj maistingų bulvių – protingai pliktelėjusios akiniuotos galvos.

 

„Sutvarkykite literatūros sąrašą abėcėline tvarka“ – „labiau norėčiau alaus“, „tvarkingai sudėkite išnašas“ – „bet su jumis negerčiau, negražu gi“, „struktūra neatitinka reikalavimų“ – o gal geriau vyno… o gal negeriam šiandien, gal neinam geriau bulvių kast, arba kiaulių paganyt, o gal geriau einam šieno abu paravėt? Supratau, tyliu. Jūs su manimi šieno neravėsite, ir indų neplausite, ir alaus negersite. Aš su jumis irgi. Aš geriau su savais. Aš dirbu, neturiu laiko ir šiaip visaip kaip užsiėmęs, bet man diplomo reik. Žinių irgi reik, bet jei jau žinai kad nieko nežinai, tai kokių dar žinių gali bereikėt? Kiek? Per dvi dienas pabaigt, kitaip neprileisit? Negali šioj vietoj būt blogai parašyta, juk nuo jūsų disertacijos vadovo straipsnio žodis į žodį nurašiau. Tik pamiršau nurodyti, kad cituoju. Turi matytis mano nuomonė ?– bet gi tuomet nebesutaps su akademinio teksto reikalavimais. O ką apie tai pagalvos akademinė bendruomenė? Ne, ne ta, o ana iš gretimo bulvių lauko. Nu jo, Jūs čia kasate, o mes tenai, o kaip ir kada kiaulės prabėga aš ir pats nežinau. Negano jų čia niekas. Žinau, kad ir nekasate, mes irgi nekasame, tiesa pasakius. Nėra laiko – reikalai, mes gi jau suaugę žmones. Taigi ateini į Univiera, bet jau nebe kaip į kaboką, greičiau kaip į peroną. Mums į vieną pusę, jums į kitą.

 

 

Share


Filosofijos istorijos etiudai. Heideggeris randa NSDAP nario pažymėjimą


Tuo metu kai gyveno ir skaitė filosofijos paskaitas Freiburge, Heideggeris mėgdavo nepailsdamas klajoti Švarcvaldo takeliais. Ypač jį viliodavo siauri, vos praminti takeliai, paslaptingi ir nenuspėjami, nežinia kur vinguriuojantys tarp medžių ir krūmų. Ištekėdavo jie iš giliau pramintų takų ir vesdavo tolyn į nežinomą mišką. Heideggeris niekaip negalėdavo atsispirti jų mistinei traukai. Paklaustas ką jis tikisi atrasti vaikščiodamas šiais takeliais, jisai vylingai šypsodamasis į ūsą atsakydavo, kad šitie takeliai veda prie ištakų.
 

Share


Filosofijos istorijos etiudai. Antika. Apie ikisokratiką Filandrą


Sokratui kartu su kitais bičiuliais ir Platonu diskutuojant bei išgėrinėjant Agatono namuose rengiamuose simpoziumuose, tenai kartais lankydavosi toks Filandras. Buvo jis jau senyvo amžiaus, o ir filosofinių pažiūrų laikėsi senovinių. Savo filosofija jisai buvo daug artimesnis dar iki Sokrato gyvenusiems, mąsčiusiems ir išgėrinėjusiems filosofams. Žmogaus savęs pažinimo problema Filandro nedomino. Labiausiai jis gilinosi į Būties klausimą ir todėl daugiausia laiko jis skirdavo tokių filosofų kaip Talis, Herakleitas ar Parmenidas, idėjų aptarimui.
 

    

Share


Filosofijos istorijos etiudai. Lietuvos filosofija. Šliogeris susitinka Niekio Sūnų


Kartą eidamas gatve Šliogeris pamatė keistą žmogų. Tas žmogus sėdėjo sukryžiuotomis kojomis ant šaligatvio, nugarą atsirėmęs į namo sieną ir skaitė Herakleito „Fragmentus“. Jo kūną dengė skylėti skarmalai, nepraustas ir įdegęs veidas buvo apaugęs kelių mėnesių barzda, o neplauti plaukai sulipusiomis sruogomis vilnijo iki pat juosmens. Priešais jį ant žemės buvo padėta nudriskusi apversta kepurė, kurios vidus į pro šalį praeinančiuosius žiojėjo prairusio pamušalo skylėmis.

    

Share


Visus su Vasario 16! Ta proga ir Valentino mintis apie tai.


Vasario 16 proga paskelbsiu kontroversišką mintį. Tai, kad daugumai tautiečių yra dzin ant nepriklausomybės dienos, kad valentinkė yra didesnė šventė, kad TV3 eilinį kartą parodys Independence day, žodžiu tai, kad daugumas užmiršo tikrąją Vasario 16 d. prasmę yra ne blogai, o gerai. Tai nuostabu, nes rodo, kad mes iš tikro esame nepriklausomi, jei apie tai nebegalvojame. Nepriklausomybę mes suvokiame kaip duotybę. Tai yra puiku. Su Vasario 16!

Valentinas

Komentaras Ligi Dangaus bloge
2010, vasario 16 d., 9:30

Kreivadakcija irgi kuo nuoširdžiausiai prisideda prie sveikinimų 🙂

Share


Filosofijos istorijos etiudai. Nuo Šliogerio pasprunka simuliakrinis autofantomas.


Per savo gyvenimą Šliogeris prirašė daugybę žodžių, tačiau jais visiškai nepasitikėjo. Ir kuo daugiau jis tų žodžių rašė, tuo mažiau jais pasitikėjo. Jis visiems sakydavo, kad kalba sunaikina daiktus, o žodžiai besantys tik pamėklės, fantomai ir simuliakrai.
 
 

Share


Filosofijos istorijos etiudai. Sokrato draugai susikivirčija.


Kartą puotaujant pas Agatoną namuose, Sokratas atsistojo ir ėmė kalbėti visiems kas tai yra gera valstybė ir kokiu būdu ji turėtų būti sutvarkyta. Kalbėjo jis ilgai, o Platonas net liežuvį iš stropumo iškišęs, užsirašinėjo kiekvieną jo žodį. Taip bijojo kokią nors reikšmingą frazę praleisti, kad net vyno negėrė, budrumą prarasti vengdamas.

 

Share


Skaitymai. Šliogeris apie parazitinę kalbą.


      … žargonine banalybe arba tiesiog tokiu žodžiu, kuris tariamas ir rašomas tada, kai neturima ką pasakyti ir griebiamasi bet kokiam žargonui būdingo triuko, jį siejančio su paprasčiausiais plepalais (das Gerede, kaip sako Heideggeris) ar net kliedesiais – gaminti kalbą, neturinčią jokio ryšio su bekalbiais daiktais arba vartoti jau pagamintą kalbą, net iš tolo nebenurodančią į jokį patyrimą (net kalbos patyrimą), vadinasi, kalbėti apie kalbą, savo ruožtu kalbančią apie kalbą, kalbančią apie kalbą ir taip ad infinitum. Mūsų metą, dažnai vadinamą "postodernizmu", galime vadinti katastrofiško kalbos pertekliaus situacija, vergiškai pavaldžia niekada (gal tik erų sąvartos Aleksandrijoje) anksčiau neregėtam parazitinės kalbos terorui, iškilmingai vadinamam informacijos srautu; šis globalinis parazitinės kalbos auglys sudarytas būtent iš žargono arba diskurso – tačiau tarp šių dviejų žodžių ramiausiai galima dėti lygybės ženklą – ląstelių, kurios dauginasi pašėlusiu greičiu ir visiškai taip pat, kaip vėžio ląstelės…" 

Nurašyta nuo A. Mickūnas, A. Šliogeris "Filosofijos likimas", baltos lankos 2009, 420-421 psl.

Share


Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar