Tamsioji filosofijos marginalo pusė

Sėdėjo kartą Inocentas priešais televizorių su savo žmona ir dukra. Visi trys žiūrėjo laidą „Paskutinė instancija“, kurioje buvo rodoma apie pedofilus. Spoksojo, spoksojo Inocentas į televizorių ir nebeištvėrė:

– „Na va! Dabar Lietuvoje gerai gyvena tik pedofilai ir pederastai, o paprastas žmogus visai užguitas. Valdžioje vieni vagys, prisigrobė ir sau ir savo vaikams ir anūkams, o paprastam žmogui kas? Va koks riebus to Ūso snukis… pasėdėtų kaliūzėj su žulikais, tai kaip mat lašiniai nukristų. Pederastai viską išgrobstė. Liandzbergis pardavė „Mažeikių naftą“ ir išdraskė kolchozus, o už tai gauti pinigai kur? Aišku, geriau jau juos visokiem pedofilam išdalinti, o ne sąžiningiem žmonėm. Dėl to ir prie mūsų valdžios tik iškrypėliai visokie gerai gyvena“, – paniekinamai ištarė televizoriaus pusėn pasipiktinęs Inocentas.

                      – Betgi tėveli, Landsbergis niekada nebuvo, tarkim, kokios Latvijos valdžioje, o ten kolchozai juk irgi iširo, – nedrąsiai ištarė Inocentui jo dukra. Šis tylėjo, tylėjo paniuręs ir galų gale pasakė žmonai:

                      – Va pasigrožėk, kaip vaiką man išauklėjai. Juk visą gyvenimą tau sakiau, kad per daug jai leidi, o va dabar pažiūrėk kas darosi – jinai pedofilus gina. Gerai dar, kad kiti žmonės negirdi. „O tai ką dabar daryti, kad man svoris nekrenta, negi dabar aš į kalėjimą turiu sėstis? “, pagalvojo Inocento žmona, bet garsiai nieko nepasakė. Jinai apskritai vengdavo pokalbių apie politiką.

Comments Off on Inocentas smerkia pedofilus. | In: Uncategorized | tags: gyvenimo veidai, inocentas. | #

Taigi. Šiandien yra pirmasis Naujapilio gimtadienis. Kiek pastebėjau LJ nebūna postų tokiomis gimtadieninėmis temomis, bet visgi nusprendžiau padaryti sau išimtį. Be to tai yra proga šiek tiek pristatyti Naujapilį ir pakalbėti apie LJ, kurio naujokas aš esu.

Naujapilis užgimė kai tūlas Percy Arms, galutinai praradęs kantrybę ir viltį susikurti normalų gyvenimą Lietuvoje, metė darbą čia ir persikraustė gyventi ir studijuoti į Anglijos miestą Newcastle. Iš čia ir žurnalo pavadinimas. 2009 m. vasario 7 d. buvo įdėtas pirmasis postas. Neužilgo debiutavau ir aš, pasiūlydamas idėją valstybinio aparato reformai, kuri, aišku liko be mūsų valstybės reformatorių dėmesio. O gaila – valstybės biudžetas būtų gavęs nemažas įplaukas.

Taip ir gyvenom. Ką nors parašydavom, dažniausiai apie politiką ir dažniausiai kaip įprasta – pakritikuodavom, padejuodavom ir pasakydavom kokie jie visi tokie ir anokie. Žodžiu, stūmėm tą patį ką ir kiti ir naudojomės proga pasijusti teisėjais ir vertintojais, bent internete. Beje nevengiame to ir dabar.

Ir kažkaip vykstant Europos krepšinio čempionatui sugalvojau parašyti apie „kašį“. Va tada ir prasidėjo friendinimai, atsirado skaitantys ir komentuojantys. Iki tol pačiu LJ nelabai domėjausi, Naujapiliu naudodavausi kaip išorės vartotojas, mano tekstus įmesdavo Percy Arms, o kai reikdavo atsakyti į kokį tai netyčia atsiradusį komentarą, tiesiog rašydavau „iš išorės“ ir pasirašydavau. Aišku, padaugėjus skaitytojų buvau priverstas peržengti kai kurias savo technofobijas ir bent minimaliai išmokti kaip naudotis LJ. LJ-cut meną pasižadu įvaldyti netolimoje ateityje :).

Vėliau prie mūsų prisijungė pseudoistorikas (nes nelabai tautinis ir dar be diplomo) Tukulti ir negeriantis, nerūkantis ir mėsos nevalgantis, anarchosindikalistas Daigtas. Ketinome  Antiblogą inkorporuoti į Naujapilį, bet dėja nieko nepavyko – neužilgo Tukulti apskritai metė rašymą, o Daigtas grįžo atgal į savo „tolerastų kampelį“. Percy Arms vis žada sugrįžti, tai kaip ir vis tikiuosi jo dar čia sulaukti. Apmaudu, nes kai rašau aš vienas, žurnalas, mano nuomone, gaunasi labai vienapusiškas, be to atsibosta pasirašinėti po kiekvienu komentaru. Taigi, Naujapilis lyg ir pretenduoja būti apjungianti kategorija ir kol kas nelabai sėkmingai.

Taip jau atsitiko, kad vidurinėje mokykloje turėjau labai griežtą lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją. Prieš rašant kokį nors rašinį ar interpretaciją jinai nuosekliai versdavo mus susidaryti būsimo teksto planą, turėti bendrą idėją to, ką norime pasakyti, tai pristatyti įžangoje, vėliau tai išdėstyti, o gale parašyti išvadas. Taip pat reikėdavo mokėti dviem-trimis sakiniais atsakyti į klausimą – „o ką gi tu visu tuo norėjai pasakyti“. Taip pat negalima buvo rašyti su gramatinėmis klaidomis, jau nekalbant apie rusiškus keiksmažodžius. Ir va dabar jaučiu, kad besivadovaudamas tokiais principais LJ, esu čia tarsi koks ultra-retro stiliaus pankas-seniena. Taigi pagal rašymo stilių man artimiausias lyg ir būtų  , na gal dar kiek  . Regis, jis kol kas taip ir lieka vieninteliu, kuriam deja pavyko mane išprovokuoti. Nors, kas dėl  , tai man vis tiek lieka paslaptimi, kokiais kriterijais remdamasis jis paskirsto savo tekstus tarp tokių jo tinklaraščio tegų kaip pvz.  „bepročiai“, „debilai“, „durniai“, „idijotai“, „psichai“ ir dar lygiagrečiai jiems visiems einančio tego „pydarai“. 

Apskritai susitikau čia daug įdomių žmonių. Visada su malonumu perskaitau daugelį tekstų ar pranešimų. Viename pokalbyje likau labai nustebęs, kad žmonės nepatenkinti ilgomis paklodėmis ir jiems trūksta žmogaus už jų matymo. Liksiu prie savo ankstesnių nuostatų – internetas yra viena iš blogiausių vietų žmogaus ieškojimui, blogesnė netgi už mobilų telefoną. Turiu nuvilti buitinio folkloro mėgėjus – Naujapilio paklodės, primenančios nuobodžius studijų laikais nuo knygų nurašomus referatus, ir toliau per prievartą bus jums brukamos. Jei norite gyvo žmogaus, tuomet nupirkite gėlių savo mamai – efektas šimtaprocentinis.

Nepykite, jei netyčia sulaužau kokias LJ taisykles ar chamiškai kur nors pakomentuoju. Rašau neseniai ir man sunku prisitaikyti. Netikėtai sužinojau, kad čionykštis senbuvis   yra ilgametis mano sugėrovas ir tik LJ pagalba sužinojau, kad jam yra būdinga melancholija ir jautrumas. Taigi gal iš tiesų esu neteisus aš, o žmonės čia yra tikresni, nei anapus LJ. Bet kol kas lieku prie savo nuostatų, o   mane kartais paprotina ko galima daryti, o ko ne. Tai aš irgi kartais stengiuosi įsiklausyti, o kartais nelabai.

Na ką gi, dėkui kad čia užsukate, paskaitote, pakomentuojate. Atleiskite, jei ką nors nepelnytai išdėjau į šuns dienas. Tikiuosi ne per daug atitraukiau nuo rimtų sekmadieninių darbų 🙂

Comments Off on Naujapiliui jau vieneri… | In: Uncategorized | tags: blogosfera, pašventimai. | #

Labai sunku parašyti visiškai objektyviai negyvenus tuo laikotarpiu, nors gyvenus irgi matyt sunku. Jei manęs kas klaustų, kas pasikeitė per 20 metų Lietuvoje, tai pasakyčiau, kad pasikeitė kvapas. Prie socializmo dezodorantai kvepėjo vakarais. Tais laikais didžioji dalis moterų nesiskuto pažastų, o apie pažastų kvėpinimą žinojo tik tie, kurie buvo buvę užsienyje. Tas pat pasakytina ir apie higieninius paketus – tai tiesiog buvo nežinoma prekė. Greičiausiai todėl žmonės labiau jausdavo savo biologinį suderinamumą – artumas atsirasdavo feromonų ir hormonų lygyje – dingdavo būtinybė bendrauti ilgai ir beprasmiškai. Dabar, bendraudami internetu, dažnai mes nežinom beveik nieko apie tuos, su kuriais kalbamės.

December 30th, 2009, 12:41 am
Ligi Dangaus. "Drėbtelk ir tu kartu su Maru".

1.
 

Comments Off on Romas apie tai kaip Lietuvoje per 20 metų pasikeitė kvapas | In: Uncategorized | tags: blogosfera, pamąstymai, Visiškos pievos. | #

Perskaičiau  nulis.lt gana kvailoką Umberto Eko knygos „Fuko švytuoklė“ pristatymą ir nusprendžiau parašyti pats kai ką apie šią kritikų taip išliaupsintą knygą. Tik viena problema – aš ją skaičiau 2 kartus, pirmą prieš 13 metų, antrą prieš 10. Taigi daug ko jau nebeprisimenu, nors galbūt tai yra privalumas – per tiek laiko knygos siužetas mano galvoje ne tik apaugo užmaršties kerpėmis, bet ir išsikristalizavo į esminius dalykus. Daug techninio pobūdžio detalių nebeprisimenu, todėl jas atkūrinėsiu visiškai laivai.

                      Knygoje pasakojama apie kelis draugus, kurie dirbdami ezoterinės literatūros leidykloje sugalvoja „pažaisti“. Jie žaisdami sukuria Planą, turintį atskleisti pasaulinį sąmokslą. Kadangi visi draugai yra intelektualai, savo profesinėje veikloje papildomai susiduriantys su įvairaus plauko ezoterinių knygų autoriais, aplinka tokiam žaidimui kuo palankiausia. Kertinė knygos idėja skirta ne paties Plano, o metodo kuriuo jis konstruojamas, aprašymui. Taigi draugai preziumuoja, kad yra kažkokia tai tūkstančius metų gyvuojanti organizacija, kuri siekia „užvaldyti pasaulį“ ar kažko tai panašaus. Štai ir visas Planas – dabar draugams belieka jį apauginti faktais. Čia ir prasideda knygos šarmas – Umberto Eko nuosekliai analizuoja įvairius sąmokslo teorijų konstravimo būdus. Centriniu išeities tašku ilgametėje tariamos organizacijos istorijoje tampa XIV a. vykęs tamplierių procesas. Draugai nusprendžia įrodyti, kad tamplieriai sugebėjo slapta išlaikyti savo ordino tęstinumą ir tam pasitelkia panašius metodus, kuriuos savo laidose naudoja Rūta Janutienė. Nors kiek savo prigimtimi panašūs faktai tiesiog dėstomi vienas po kito norima tvarka, o ryšiai tarp jų atsiranda patys savaime.

Kas galėjo pratęsti tamplierių veiklą? Ogi Rozenkreiceriu, masonų ir visi kiti ordinai. Umberto Eko mini, kad kažkada Rene Dekartas buvo įtartas priklausąs slaptam Rozenkreicerių ordinui. Tuomet jis, norėdamas tuos gandus paneigti, ėmė kuo dažniau rodytis viešumoje, gyventi kuo atviresnį gyvenimą. Atitinkamai visi suprato, kad jei žmogus gyvena atvirai ir nesislapstydamas, vadinasi jis nori nuslėpti savo priklausymą slaptai organizacijai.

O ar nėra Dekarto ir kitų mąstytojų raštuose užmaskuotos pasaulio užvaldymo idėjos? Juk, pavyzdžiui, kai paaiškėjo, kad pasaulinį žydų sąmokslą aprašantys Siono išminčių protokolai yra Caro ochrankos klastotė, buvo pareikšta, kad nors protokolai netikri, tačiau jais perduodama žinia yra tikra! Kas galėtų šias idėjas saugoti šiandien? Galbūt moderniosios druidų organizacijos. O kas yra druidų organizacija? Tai yra organizacija, kurios nariai yra druidai, jie atlieka druidinius ritualus, nešioja druidinę simboliką, puoselėja druidų pasaulėjautą, save laiko druidais ir kitų druidais yra laikomi. Bet ar mes galime šiandienines druidų organizacijas laikyti autentiškomis, juk praėjo tiek laiko ir visi tie judėjimai tėra butaforiniai? O gal čia kaip tik ir yra esmė – jeigu jūs esate kelių tūkstantmečių senumo druidų organizacijos, siekiančios užvaldyti pasaulį, narys, tuomet geriausias būdas jums užsimaskuoti moderniame pasaulyje, yra tiesiog įkurti ir registruoti druidų organizaciją, kaip tam tikrą viešą juridinį asmenį ir visi jus laikys keistuoliais-nepritapėliais ir niekam nė nešaus į galvą, kad tai yra tikra druidų organizacija.

Visi žinome kokias paslaptis atskleidžia Egipto piramidžių geometrinių išmatavimų duomenys. O jūs išmatuokite greta savo  namų stovintį spaudos kioską. Galbūt jo tūrį padauginę iš skaičiaus „π“ mes apytikriai gausime vieną milijoninę visų Žemės gyventojų skaičiaus dalį. O galbūt sudėjus jo stogo kraštinių ilgį, gautų centimetrų skaičius sutampa su Pirmojo Pasaulinio karo data? O kas jei keliais centimetrais yra per daug? Nesileiskite suklaidinami druidų, masonų ir rozenkreicerių – kiosko stogą reikia nuzulinti iki reikiamo skaičiaus. Taigi kalta ne centimetrų sudėties metodika, kaltas spaudos kiosko stogas ir tamplieriai (=satanistai, masonai, druidai, rozenkreiceriai, sionistai).

Draugai taip įsijaučia, kad užsižaidžia ir … prisižaidžia. Juos ir jų Planą ima medžioti slapta organizacija, įsitikinusi, kad draugų intelektualiniais žaidimais sukurtas Planas yra galutinė, esminė grandis, padėsianti iššifruoti pačios organizacijos turimą kažkokią tai informaciją ir žmogžudystė nėra ta riba, ties kuria jie sustotų.

Siužetas vystomas tikrai intriguojančiai ir meistriškai, tik įterpiamos "galimos" istorinių įvykiu interpretacijos neatidų skaitytoją gali lengvai paklaidinti. Knyga tiesiog trykšta ironija bei istorinių faktų gausa, kurie atrinkinėjami ir jungiami vienas su kitu visiškai laisvai. Taigi, gerbiamieji nūdienos internetiniai intelektualai, neapsirikite – lyginti Umberto Eko su Danu Brownu yra tas pats, kas lyginti Servantes „Don Kichotą“ su viduramžių riterių romanais, atseit ir vienur ir kitus rašoma apie klajojantį riterį, tarnaujantį savo širdies damai ir kovojantį su Blogiu.

Comments Off on Umberto Eko “Fuko švytuoklė”. Recenzija iš atminties. | In: Uncategorized | tags: istorija, knygos, literatūra, umberto eko. | #

Mintis, kurią norėčiau aiškiai parodyti, yra ši: mistika atsiranda tik tam tikroje religijos istorijos stadijoje. Ji susijusi su tam tikra religinės sąmonės stadija. Dvejais laikais mistika ta prasme, kurią ji turi tikrojoje religijos istorijoje, yra neįmanoma.

Pirmasis periodas: kol pasaulis dar tebėra dieviškas, pilnas dievų, kuriuos visur gali sutikti ir palenkti į savo pusę, su kuriais gali susimaišyti ir nesistengdamas pasiekti ekstazę. Tai reiškia: kol praraja, skirianti žmoniškąjį ir dieviškąjį pasaulius dar visai nėra atsiskleidusi kaip tikras, pačią sielą paliečiąs faktas, mistika negali egzistuoti. O tai yra mito, tautų jaunystės pasaulis. Tiesioginis visko su viskuo sąsajos suvokimas, suvokimas sąsajos, tveriančios dar prieš atsiskyrimą ir apie atsiskyrimą nieko nežinančios, tikrasis monististinis kosmas neįsileidžia mistikos. O sykiu yra ir suprantama, kad tam tikri šio visų daiktų vienovės suvokimo bruožai mistikoje – pakitę ir kitu lygmeniu – vėlei sugrįžta. Šioje stadijoje gamta yra tikroji žmogaus ir dievo ryšio arena.

Antrasis periodas, kuriame mistika nežinoma, yra tasai kūrybingasis metas, kai religija įsitvirtina. Juk didžiausias religijos darbas yra tas, kad ji žmogų išplėšia iš svajingosios stadijos, kurioje tveria žmogaus, pasaulio ir dievo vienovė. Juk religija savo klasikiniais pavidalais kaip tik ir atveria tą absoliučią ir kraupią prarają, kurioje Dievas, begalinis asmuo ir transcendentinė būtis, stoja prieš baigtinį kūrinį ir baigtinį asmenį. Todėl pozityviosios religijos gimimas, klasikinė religijos istorijos stadija, yra labiausiai nutolusi nuo mistikos galimybės. Čia žmogui įdiegiamas dvilypybės suvokimas, suvokimas pragarmės, kurią įveikia jau tiktai balsas: balsas Dievo, per Apreiškimą vadovaujančio ir duodančio įstatymus, ir besimeldžiančio žmogaus balsas Didžiosios monoteistinės religijos gyvos šio poliariškumo ir šių amžinai neįveikiamų pragarmių suvokimu. Religijos areną jos perkėlė iš gamtos į dorovinį religinį žmogaus gyvenimą ir religinės bendruomenės veiklą. O pastaroji tam tikra prasme yra nuoroda į istoriją, kaip naująją žmogaus ir Dievo santykių areną.

Tik dabar , kai religija apibrėžtu tikėjimo ir bendruomenės gyvenimu įgyja klasikinę savo raišką istorijoje, mistika darosi įmanoma ir reiškiasi tuo, ką galbūt galima pavadinti romantiškuoju religijos periodu. Ji regi didžiąją prarają, ši patirtis apskritai yra jos išeities taškas. Tačiau visiškai suvokdama šią pragarmę, ji ieško paslapties ir kelio, galinčio prarają užverti. Mistika mėgina atkurti religijos suardytą vienovę nauju lygmeniu, kuriame mito pasaulis ir Apreiškimo pasaulis susitinka žmogaus sieloje. Todėl jos arena iš esmės yra kaip tik siela, o jos objektas – sielos kelias per visas daugialypes prarajas į išgyvenimą dieviškosios tikrovės, kuri dabar pasirodo kaip pirminė visų daiktų vienovė. Taigi mistika tam tikru laipsniu yra grįžimas prie mitinių patirčių, nors, žinoma, nevalia pamiršti, kad esama esminio skirtumo tarp vienovės, tvėrusios pirma bet kokio susiskaidymo, ir vienovės, kuri atkuriama per naują sąmonės pakylėjimą.  

Nurašyta nuo Gershom Scholem "Žydų mistika ir jos pagrindinės srovės", Vilnius, Aidai. 2009. 28-29 psl.

Comments Off on Skaitymai. Gershom Scholemas apie mistiką ir jos ištakas | In: Uncategorized | tags: mistika, skaitymai. | #

Radau tokį guru BG kūrinuką. Labai skaniai susiklausė. Beje, kažkaip labai įtaigiai viskas atlikta, gal dėl to, kad BG įvaizdis šiuo atveju – jokio įvaizdžio. O gal tiesiog keista jį matyti tokį jauną. Bent jau man, nes aš BG atradau tik prieš kokius 11 metų, o šis kūrinys daug senesnis. Gero pasiklausymo visoms geros valios būtybėms ir jų avatarams. Ommmm.

Comments Off on Komunistai sugavo vaikiną arba BG irgi buvo jaunas kažkada… | In: Uncategorized | tags: akvarium, Grebenščikovas, muzika. | #

Užteks miegoti, lietuvi. Atmerk akis ir pamatysi kaip priešai niokoja Tavo kraštą, kuriame gyveno Tavo senoliai ir kuriame Tu pats užaugai. Liepsnoja sodybos, teršiamos upės ir šaudomi į Raudonąją knygą įrašyti ereliai žuvininkai. Mesk rūkyti, čiupk į rankas štangą, pasikabink savo svetainėje kriaušę, įsigyk kastetą ar peilį, žodžiu, pradėk sportuoti. Apsiženyk ir gausink lietuvių Tautą. Atmink – prezervatyvai tai žydų išmislas, pagaminti iš likusių nuo apipjaustymo odelių, jas susintetinant. Nepamiršk, kad euras, o ypač doleris yra blogis ir šiukšlės, o žydomasonai Tavęs tyko už kiekvieno Tavo kiemo kampo. Tai jie pakabino tą paveikslą Prezidentūroje. Nustok gerti alkoholinius gėrimus ir alų. Įstok į dešiniųjų patriotų partiją. Geriausia, prisijunk prie murzininkų, iš bėdos – prie  „Jaunosios Lietuvos“ buškevičininkų. Ir svarbiausia – pradėk šviestis, skaityk knygas. Pradėti gali nuo „Mein Kampf“ ir V. Šustausko monografijų. Tavo rasės broliai iš kaimyninės šalies jau nubudo, o Tu?
 
 

Ir dar – nekęsk emigrantų, nes iš Tavęs Lietuvai tikrai daug daugiau naudos, nei iš statybose dirbančio kiniečio. Paklausyk, ką imigrantai padarė su mūsų baltosios rasės broliais rusais…

 
O taip pat nežiūrėk holivudinių filmų ir MTV…  

 Visų šalių nacionalistai, vienykitės. Ar kaip ten? Šiaip ar taip – Sieg Heil, mielieji.

Comments Off on Lietuvi, pabusk ir Tu – mesk rūkyti ir gerti!!! | In: Uncategorized | tags: ksenofobija, nacionalizmas, razborkės. | #

Turbūt nėra abejonių, kad G. Ritchie turi savo stilių, kuris matyti visuose šio režisieriaus filmuose, tačiau naujausias šio jo kūrinys verčia suabejoti ar geram filmui to užtenka, o gal net reiktų kelti klausimą radikaliau – ar nebūna taip, kad neteisingai išreikštas autoriaus ego tampa Giltinės dalgiu visam filmui.

                      Esu G. Ritchie propaguojamo žanro gerbėjas, tačiau nemažesnis ir klasikinio detektyvo fanas. Taigi G. Ritchie filmas apie Šerloką Holmsą lyg ir turėjo tapti jam iššūkiu savo stiliumi pateikti sero Arhuro Conan Doyle herojus. Manau galime drąsiai pasakyti – nesvarbu ar tokį tikslą sau buvo išsikėlęs G. Ritchie, ar ne – jokio tikrojo Šerloko Holmso filme nėra. Yra tik dar vienas, tipiška G. Ritchie maniera vystomas siužetas, kupinas muštynių, sprogimų ir juodojo humoro. Pats filmas sudaro įspūdį, kad režisierius vis dažniau ir dažniau linksta naują filmą dėlioti iš ankstesniųjų savo filmų nuotrupų. Tarkim Šerlokas Holmsas kažkuo primena filmo „Snach“ kietuolį, kurį įkūnijo Bradas Pitas. Turbūt tik vienam G. Ritchie suprantami filmo siužeto loginiai vingiai kelia nemalonias asociacijas su ankstesniu jo filmu „Revolver“ – kažkas kažką prisiminė, kažkas kažką kažkada pasakė ir taip toliau.

                      Aš tikrai nustebčiau, jei G. Ritchie skaitė nors vieną A. Conan Doyle apsakymą apie Šerioką Holmsą, tačiau tai būtų dar pusė bėdos. Jisai visiškai ignoruoja klasikinio detektyvo principus, kuriais remiantis, siužetas turi vystytis tarsi šachmatų partijoje – visi ėjimai žinomi, figūrų skaičius ribotas, tačiau vis tik yra jų ėjimuose kažkas, ko paprastas žiūrovas nepastebi. Tai, kas lieka žiūrovo nepastebėta vėliau ir sudaro visą atomazgos aprogstamą užtaisą. Tiesa yra ir skirtumai – nežinoma kuri būtent figūra yra žudikas. Bet kuriuo atveju filme jau iš pat pradžių pasakoma kas yra nusikaltėlis, daugmaž aišku ir ko jis siekia – ne tai sugražinti Britanijos Imperijai nuo jos atsiskyrusias Šiaurės Amerikos kolonijas, ne tai užvaldyti pasaulį. Na taip, regis, iš pradžių vienas po to kitas, tiksliai jau nebeprisimenu. Kai jau filmo pradžioje aišku kas kaltininkas, aišku kokie nusikaltimų motyvai, yra aukos, tuomet kyla pagrįstas klausimas – kam tada tas genialusis seklys reikalingas, juk viskas ir taip aišku. Šerlokas Holmsas tiesiog pakomentuoja, kaip blogiukui pavyko vienas ar kitas triukas, o dažniausiai jis pavyko dėl to, kad buvo naudojamos kažkokios tai eiliniam žiūrovui vargiai žinomos cheminės medžiagos ar kažkas tokio. Be abejo, originaliojo Šerloko Holmso dedukcinis metodas ne visada įtikina, tačiau G. Ritchie Šerlokas Holmsas tą neįtikinamumą išvysto iki naujų aukštumų, regis, pačiam režisieriui nuoširdžiai to nesuvokiant: „Jūs esate Blackbourno tėvas – pas jus tokios pačios, labai retos spalvos akys ir tos pačios formos ausų kaušeliai, o kad būtumėte jo brolis jūs esate per senas“, nustato tėvystę detektyvas. Tačiau logika jam šiaip jau nereikalinga, kadangi be sugebėjimo muštis, Šerlokas Holmsas tikrai nebūtų išgyvenęs iki filmo pabaigos. Tai jam yra daug svarbiau, nei dedukcijos pagalba atkurti nusikaltimo detales. Juk kaltininkas žinomas, jo nereikia identifikuoti, jį reikia tiesiog įveikti. Todėl nestebina gausios ir su tokia meile režisieriaus sukurtos snukiądaužio scenos.

                      Tiesiog tai yra dar vienas, techniniu požiūriu gal ir neblogai padarytas filmas, specefektai ir visą kita. Bet šiaip iš Šerloko Holmso likęs tikpavadinimas. Vėl masonai, vėl pasaulio užvaldymo idėja ir, aišku, pentagramos, šėtono atvaizdai  ir visas tas, jau kadais atsibodęs ezoterinis, šlamštas. Nepatikėsite, netgi Mis Hudson, pas kurią nuomojasi butą mūsų herojus ir jo padėjėjas dr. Watsonas, anaiptol dar nesulaukusi garbaus amžiaus. Atitinkamai, kalbėdamas su ja Šerlokas Holmsas naudoja šelmiškus kreipinius. Tikrai nyku. Eilinį kartą nesuprasta, kad detektyvo žavesys yra ne planuojamo nusikaltimo pavojingumas visuomenei, o jau įvykdyto painaus nusikaltimo išaiškinimas. Bet kad suprasti tai, reikia skirti detektyvą nuo trilerio. G. Ritchie to padaryti nepavyko ir gaila, kad į šią jo aferą buvo įpainiotas garbingas Šerloko Holmso vardas. Tas pats, kas pavadinti filmą „Šachmatų genijus“ ir papasakoti jame apie tai, kaip herojus tampa šachmatų figūrų sprigtavimo varžovui į kaktą čempionu.        

2 Comments | In: Uncategorized | tags: filmai. | #

"Apskritai, mano subjektyviu požiūriu, lryto ir Delfi komentarų purvynas yra nekalta ir švaroka balutė, palyginti su rafinuotais LJ šikniais, savimylomis ir cinikais, su visais jų renesansiniais pastoriais priešakyje. Kai iš LJ fermos pasigirsta moralizavimas dėl "komsomolkės" ar mano rašymo amoralumo, čia jau ne puodo ir katilo tarpusavio apsižodžiavimas – čia tiesiog kaip Pol Potas žmogaus teisių garanto vaidmenyje."

Mintis Andriaus Užkalnio išdėstyta viename iš teksto "Silva Rerum" – kritikų pabūklams nurimus" komentarų.

Comments Off on Andrius Užkalnis apie LJ | In: Uncategorized | tags: blogosfera, razborkės, Užkalnis, žiniasklaida. | #

Štai alfa.lt patalpino straipsnį apie tai, kad savo laiku neandartaliečiai naudojo makiažą. Stebint nūdienos kai kurių lietuvaičių makiažo naudojimo ypatumus, kyla abejonių – o gal mokslininkai antropologai suklydo ir jokių neandartaliečių apskritai nebuvo. Menami neandartaliečiai, galbūt, buvo tiesiog tie patys kromanjoliečiai, tik su makiažu taip, kai jį suprantame mes Lietuvoje?

Comments Off on Pamąstymai apie makiažą | In: Uncategorized | tags: pamąstymai. | #