Vėliau sužinojau, kad kambaryje su nuogų moterų atvaizdais (kitos taip intensyviai erotizuotos patalpos zonoje matyti neteko) gyveno sandėlininkas iš 1-o būrio, toks pagyvenęs, savimi pasitikinčios laikysenos žulikas, neskubantis atsistoti pareigūnams įėjus. Išdavinėdavo jis visokius šepečius ir valymo priemones. Prisimenu kai šiek tiek vėliau teko su juo bendrauti gulinčiu lovoje ant nugaros. Man reikėjo kažkokių ten rakandų, aš stovėdamas klausinėjau, o jis lovoje drybsodamas ramiausiai atsakinėjo, kad jų neturi, nors šiaip jau nuteistieji privalo atsistoti pareigūnui užėjus. Ši situacija iš tiesų nebuvo tokia dramatiška kaip gali pasirodyti, tiesiog pradedant dirbti labai sunku priimti kai kuriuos dalykus kaip savaime suprantamus.

Visi mes esame žmonės ir turime ar bent jau stengiamės turėti kažkokią privačią erdvę. Tuo tarpu pareigūnai į nuteistųjų kambarius įeina visiškai nesivaržydami ir man ilgą laiką tai buvo visiškai nepriimtina – tiesiog jūs negalite kaltinti žmogaus, kad jis savo kambaryje drybso ant paklotos lovos ir skaito laikraštį, arba sėdi prie stalo ir valgo sriubą kaip tik tuo momentu, kai jūs netikėtai užeinate. Labai sunku buvo prisiversti nepasibelsti prieš užeinant. Prisimenu kai pirmomis dienomis sustingau tarpduryje nesirįždamas užeiti, nes nuteistieji buvo susėdę ratu ir sukišę nosis į centrą kažką veikė. Kažkaip buvo labai nepatogu, nes rodėsi, kad šie nepažįstami žmonės užsiėmę ir gal aš jiems sutrukdysiu… Staiga vienas iš jų pakėlė skustą galvą ir nusišypsojo kreivais dantimis „O, viršininke, nu tai užeikit, užeikit! Drasiau, prašom!” Užėjau, nors ko man ten tuomet reikėjo ir ką jie ten tada veikė dabar jau neprisimenu, spėju, tada irgi nelabai žinojau ko man reikia…

Visi šie pižoniškumai praėjo po kelių mėnesių. Adaptacija vyko daugmaž sėkmingai ir aš jau nesivaržydamas įgriūdavau į nuteistųjų kambarius, priklausomai nuo sezono, snieguotais ar dumblinais batais, iškart sakydavau ko man reikia arba dar geriau – nė iš šio, nė iš to dar sriubai garuojant ant stalo, stovinčio nuteistojo imdavau klausinėti kaip jam sekasi.

Tačiau seniau išdirbę pareigūnai pasakojo, kad visa tai yra niekai, palyginti su tuo kaip viskas buvę anksčiau. Tiesiog man buvo paskirtas šešių mėnesių bandomasis laikotarpis, o taip pat ir patyręs būrio viršininkas, kuris turėjo mane prižiūrėti ir supažindinti su profesinėmis paslaptimis. Tuo tarpu vienas bendradarbis, išdirbęs zonoje tuo metu jau trylika metų, pasakojo, kad kai jis pirmą kartą įžengė į zoną, jam paprasčiausiai parodė baraką, kuriame gyveno nuteistieji ir pasakė, kad kažkur ten yra jo darbo kabinetas, tame kabinete jis rasiąs zavchozą, kuris ir paaiškins kaip ir ką reikia daryt.

Šiuo atveju smagioji jo adaptacijos dalis buvo tame, kad tas „zavchozas“ buvo … nuteistasis. Aš taip iki galo ir nesužinojau kaip išsišifruoja šis žodis, bet beveik esu tikras, kad tai rusiškų žodžių „zvieduiščij po choziaistvu“ trumpinys. Zavchozas iš esmės ir padėdavo sureguliuoti tokius dalykus kaip švarios patalynės, čiužinių perdavimas, valymo priemonių paėmimas, tvarkymosi darbai. Pats realiai jis jokio fizinio darbo nedirbdavo, bet visada žinodavo kas kur vyksta ir kaip reikia įvykius pakreipti viena ar kita linkme. Vienas patyręs būrio viršininkas, pravarde Kepalas, taip ir pasakojo: „Užeinu pirmą kartą į savo darbo kabinetą, o ten žulikai sėdi ir patys sau charakteristikas teismui rašo dėl pirmalaikio paleidimo, o zavchozas jiems aiškina – „va tu rašyk sau taip ar taip, o va tu, tai tik nesugalvok sau geros charakteristikos parašyt, rašyk, kad esi toks ir toks“. Ir geras (t.y. kokybiškas profesinio stiliaus prasme – pastaba mano. K) charakteristikas parašydavo! Po to ir pats išmokau žulikams charakteristikas rašyti.“

Dar pasakojo, kad netgi būrio viršininko kabinete būdavo kušetė ant kurios zavchozas ir permiegodavo (kartais būdamas girtas). Man dirbant tokie dalykai jau buvo sunkiai netgi įsivaizduojami ir žulikų savo darbo kabinete niekas vienų nepalikinėdavo.

Praėjus dar keliems mėnesiems aš jau pasijutau kažkuria tai prasme vietinis. Tuo jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad užsitarnavau kažkokį didesnį pripažinimą tiek pareigūnų, tiek nuteistųjų tarpe, tačiau netikėtai ėmiau jausti stiprų pranašumą prieš naujai atvykstančius nuteistuosius. Tiesiog per tą laiką aš ne tik daugmaž perpratau darbo specifiką, bet ir asmeniškai susipažinau su nuteistaisiais ir apytikriai žinojau kiekvieno iš jų „bendruomeninį svorį“. Tuo tarpu vos tik į zoną atvykusiam nuteistąjam-naujokui visas šis pažinimo periodas buvo dar tik prieš akis. Nežinoma jam buvo net ir tai, kad va štai šis jį pasitinkantis pareigūnas dirba ne dešimtmetį, o vos kelis mėnesius. Gal papildomai naujokus glumindavo mano išvaizda, kadangi aš būdavau apsirengęs civiliškai. Taip jau atsitiko, kad visus darbo zonoje metus pravaikščiojau po ją su džinsais ir megztiniu, nes, kaip buvo aiškinama, pinigų naujoms uniformoms nebuvo. Tiesa, man išdavė tokius visai pusę velnio juodus tarnybinius batus, kuriuos neretai ir laisvėje būdamas apsimaudavau.

Dar vienas įdomus dalykas – Kalėjimų departamento pareigūno uniformą sudaro švarkas arba megztinis, iš kurių vieną velkamasi ant žydrų marškinių, ir vienerios kelnės. Valdiškų pinigų taupymo sumetimais, be abejo. Paprastai darbo metu visi dėvi uniforminius megztinius su antpečiais, o per direktoriaus gimtadienio arba iškilmingų valstybinių švenčių minėjimus užsivelka uniforminius švarkus. Taigi gaudavosi taip, kad megztinis (arba vasarą tik marškiniai) apsivelkamas darbe, o švarkas – per iškilmingas progas, tačiau kadangi kelnės buvo to paties „fasono“ jas ir išduodavo tik vienerias abiem atvejais, atitinkamai pareigūnai jas visada ir nešiodavo tas pačias. Dar ir dabar prisimenu kaip juokingai atrodė visas kolektyvas, kai visi su gėlėmis rankose išsirikiavo sveikinti direktoriaus gimtadienio proga – visi su tvarkingais, nenudėvėtais švarkais ir beviltiškai išblukusiomis kelis metus iš eilės, po penkias dienas per savaitę ir dažniau, mūvimomis uniforminėmis kelnėmis. O aš pats pareigūno uniformą per tuos metus buvau tik kartą užsivilkęs kelioms minutėms ir tik iki pusės – užsimečiau ant džinsų iš bendradarbio pasiskolintus uniforminius marškinius ir megztinį, nes reikėjo su uniforma pasidaryt nuotrauką pareigūno pažymėjimui.

Taigi, lyg ir adaptavausi, bet grynai savu, turbūt, niekada čia taip ir netapau. Zona reikalauja laiko ir pasišventimo tiek iš pareigūnų, tiek ir iš pačių žulikų. Tam, kad pritapti, pajusti romantiką ir nenorėti gyventi kitaip, turbūt,reikia anksčiau pradėt. Jei norite pajusti zoninę romantiką, tai prisiminke, kad jai, kaip ir bet kuriai kitai romantikai, reikia jūsų jaunystės. Todėl norėdami patirti tai, pasistenkite pirmą kartą sėsti sulaukęs kokių 18 ar 20 metų už chuliganizmą, plėšimą, automobilio vagystę ar kitus „bachuriškus“ nusikaltimus. O jei pirmą kartą į zoną papulsite būdamas jau virš 40 metų už tai, kad neblaivus sukėlėte tragišką autoįvykį ar už tai, kad vieną dieną nebeapsikentęs virtuviniu peiliu nudūrėte savo kekšę žmoną, tai vargu ar iš kažkur pro grotas iki jūsų atskilndanti ši muzika pasirodys jums nuostabi ir artima.

14 Comments | In: Visuomenė | tags: gyvenimo veidai, Metai pataisos namuose, Michail Krug. | #

Į šią zoną patenkama tokiu pat būdų kaip ir beveik į kiekvieną tokio ar kitokio pobūdžio zoną – pro įėjimą. Prie įėjimo pirmas patikrinimo punktas, kur paliekami mobilūs telefonai, pinigai (juos turėti viduje draudžiama), dokumentai. Po to tiesiu koridorium, kur dar prižiūrėtojai patikrina papildomai. Vėliau, jau man dirbant, buvo sumontuota modernesnė įranga, reaguojanti į metalinius daiktus, tai reikėdavo prieš pereinant dar ir diržą išsiverti, plunksnakotį išsiimti ir pan. Ir taip kiekvieną dieną po kelis kartus. O jau prižiūrėtojams džiaugsmo būdavo – vis daugiau atrakcijų.

Tada koridorium išeinama į vachtą. Pats statinys iš tiesų kažkuo primena seno medinio katerio kapitono bokštelį. Ties juo susikerta visi keliai – atgal išėjimas, į viršų (t.y. į antrą aukštą) – direktoriaus, operų ir apsaugos darbuotojų kabinetai, tiesiai, palei baltą plytinė sieną, – karceris (arba „triumas“), į dešinę – darbo zona (arba „rabočkė“), o į kairę – taip vadinamas lokalinis sektorius arba ta „tikroji zona“.

Taigi pasukus kairėn, praėjus pro vartų grotas, pasitinka dviaukščiai barakai, vienas nuo kito atitverti tvoromis. Iš tiesų visos tos patekimo procedūros iš pat pradžių užmigdo ir aš ne iš karto supratau, kad mes jau atėjome. Kartkartėmis prasilenkdami su kažkokiais žmonėm vaikščiojom po kažkokias patalpas, kuriose buvo sustatytos lovos, viskas lyg ir paprasta, tvarkinga – nepalyginsi su mano stundentiškų laikų bendrabučio kambariu.

Kas smogė į akis iš pirmo žvilgsnio, tai spalvos. Vienas koridorius buvo nudažytas štai tokia “shocking pink” spalva.

Koridoriaus grindys nuklotos akcentuotai kontrastuojančiomis juodomis-baltomis plytelėmis pagal šachmatų lentos principą. Vėliau sužinojau, kad čia gyvena priklausomybę narkotikams turintys arba jais prekiavę nuteistieji. Jame ir teks man praleisti artimiausius penkis mėnesius. Dar kelių kitų būrių sienos irgi buvo ištepliotos tiesiog rėkiančiomis žydra ir geltona spalvomis.

Pirmą kartą, kad kažkas ne taip supratau įėjęs į vieną kambarį, berods su dviem paklotom lovom. Ant jų drybsoję apsirengę vyriškiai lėtai atsistojo. Pirmas žiaurus dalykas, kuris tiesiog pjovė akį, tai visur išstatytos nuotraukos su nuogų moterų vaizdais. Plakatai ant sienų ir netgi ant naktinio staliuko keturkampiame rėmelyje (panašiame žmonės pvz. laiko ant savo darbastalio savo šeimos nuotraukas) buvo įrėmintas iš kažkokio spalvoto žurnalo iškirptas nuogos moters a la Playboy stiliaus atvaizdas.

Taigi, nors pornografinio turinio literatūra ir draudžiama, erotikos estetizmas net ir pro aukštas pataisos namų sienas turi galimybę skleisti katarsinę šilumą meilės ištroskusioms čiabuvių sieloms. Būtent iš to kaip vertinamas grožis, aš kažkaip pavėluotai supratau, kad jau esu čia, va būtent štai toje vietoje, kur ir sėdi štai „šitie“. Toks grožis čia vertinamas. Prisimenu, kai vėliau turėjau malonumo stebėtį vieną žuliką bandant iškaulyti iš mano viršininko „Olialia pupyčių“ kalendorių, kabojusį mūsų darbo kabinete, siūlant visaip kaip vėliau „prie progos“ atsidėkoti – “Ui, nu viršininkas, nu leiskit man jas su savim pasiimti, gi žinot mano silpnybę…”. Laisvėje sėdėdami prie interneto ne visada įvertiname kokį lobį prieš savo akis turime…

Tokia ta pirmoji mano atminty išlikusi diena. Ta proga dar prisiminiau serbų rašytojo Bronislavo Nusičiaus mintis apie kaip yra svarbu neapsirikti renkantis profesiją. Juk jeigu jūs esate, pavyzdžiui, advokatas ir pateikiate savo pasiūlymą klientui, tai pastarąjam atsisakius jūs juk negalite atsiimti atgal savo pasiūlymo suvynioto ir nepaliesto. Jeigu jūs verslininkas, tai jūsų verslas gali bankrutuoti ir tt. O va jeigu jūs tapsite valstybės tarnautoju, tai valstybė, kaip ta pieninga karvė, kiekvieno mėnesio 10 ir 21 dieną įkiš jums spenį į burną ir jūs galėsite jį čiulpti kiek tik panorėjęs. Taigi valio valdiškai tarnybai! Dabar galvoju, kad naivus buvo tas Nusičius. Ir ne dėl to, kad tikrovėje tas spenio čiulpimas daugeliu atveju yra griežtai normuojamas, o daugiau dėl to, kad tai, ką valstybė atkiša pačiulpti, dažnai būna ne karvės spenys.

8 Comments | In: Visuomenė | tags: gyvenimo veidai, Metai pataisos namuose, parypavimai. | #

Tai, kad grįžęs Lietuvon jaučiausi visai nekaip jau kartojau kelis kartus. Ir dabar visai neblogai suprantu tuos, kurie pasakoja, kad sugrįžę Lietuvon jie krisdavo į depresiją. Man kažkaip atrodo, kad pagrindinė to priežastis ne tiek pats žemas pragyvenimo lygis, bet jo įtakota aplinkybė, kad jei esi kiek durnesnis tai norint būti nepriklausomu čia, neužtenka vien tik kaip Anglijoje tiesiog įsidarbinti bet kur ir daug dirbti. Bet neketinu apie tai čia išsiplėsti, nes ši tema jau ir be manęs yra taip sudramatizuota, kad man papildomai lieti virtualias ašaras nebėra reikalo. Apie tai kalbu vien tik dėl to, kad manęs tuo metu laukė gana nemaloni procedūra – kaip būsimam pareigūnui reikėjo pereiti Vilniuje atliekamą  Centrinės medicinos ekspertizės komisijos sveikatos patikrinimą. Tame tarpe ir psichologinį, o tai neramino, nes psichologinė būsena pas mane buvo tikrai nekokia.

Psichologinės parengties atestavimas susidėjo iš pokalbio ir patikrinimo raštu, o pastarasis dar iš dviejų – loginio testo ir klausimyno. Pirmąjam buvo kažkokie paveiksliukai – taškeliai, kryžiukai ir reikėdavo pvz. iš penkių paveiksliukų atrinkti vieną, kuris netiko prie kitų keturių ir tt. Aš esu šiek tiek flegmatiškas ir nespėjau per man suteiktą laiką jo atlikti viso iki galo, bet teisingai išprendžiau pakankamai užduočių, kad išlaikyčiau.

O po to davė klausimyną, kuris turėjo patikrinti mano psichologinį tinkamumą tapti Kalėjimų departamento sistemos pareigūnu. Šis klausimynas mane tiesiog pribloškė. Dabar rašau ir pats negaliu tuo patikėti, bet tikrai buvo taip – net ir Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą pareigūnai buvo tikrinami pagal praėjusio šimtmečio penkiasdešimtkažkelintais metais sudarytą klausimyną! Buvo ten įvairių klausimų pvz. „ar jaučiate potraukį tos pačios lyties asmenims?“, „Ar mylite savo mamą?“, o dar po kokių dešimties klausimų „ar jūsų mama yra geras žmogus“, „ar esate patenkintas savo lytiniu gyvenimu?“

Aišku, klausimai lyg ir žiauroki, bet man kažkaip dingojasi, kad jie buvo pritaikyti grynai sovietiniam mentalitetui t.y. visa tai yra tiesiog nedidelė provokacija, kad žmogus pradėtų skųstis gyvenimu. Buvo kažkokia pagunda parašyti, kad jaučiu potraukį tos pačios lyties žmonėms, nors ir nejaučiu, bet vistiek koks skirtumas – mes juk formaliai esame tolerantiški vakariečiai. Bet nerizikavau, nes spėjau, kad atsakymų į klausimus vertinimo metodika yra vienmetė su klausimynu. Kaip jau sakiau, buvau neseniai grįžęs iš Anglijos fabrikų, ir ten daugmaž išmokau ką reikia atsakinėti į visus panašaus pobūdžio klausimus. O būtent, visus aš myliu, viskas man gerai, jokių problemų aš neturiu, o ten kur klausimai apie seksualinę orientaciją, tai jau iš anksčiau žinojau, kad nors pas mus Europos Sąjungos direktyvos ir gina apsisprendimo laisvę, tačiau SSRS baužiamajame kodekse už homoseksualizmą buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė.

Taigi, potraukio tos pačios lyties asmenims nejaučiu. Mamą myliu labai. Sapnu, kuriuose lytiškai santykiaučiau su tos pačios lyties asmenimis nesapnuoju. Ar mano mama geras žmogus? Be abejo, kaip tik dėl to ją ir myliu taip labai. Savo lytiniu gyvenimu esu patenkintas. Labai patenkintas. Čia dar prisiminiau vieną istoriją, papasakotą mano draugo iš tų laikų kai jis dirbo statybose JAV. Paklausė jis kartą su juo dirbusio brazilo kodėl anas vis moliūgo sėklas gliaudąs. Brazilas jam atsakė, kad jos potenciją stiprina. Tuomet mano draugas paklausė, o tai negi anam trūkstą. O brazilas jį perklausė – „o tai tau negi netrūksta“. Reliatyvus tai dalykas, tačiau tokius filosofavimus aš palikau statybose dirbančių emigrantų poilsio pertraukėlėms. Savo lytiniu gyvenimu esu patenkintas. Labai! Ar būna jums akimirkų kai be priežasties apima nerimas – niekada! Košmarų nesapnuoju. Nežinau kas yra nemiga. Štai taip!

Praėjus kelioms dienoms po testo raštu aš, kaip ir kiti būsimi pareigūnai, turėjau sudalyvauti pokalbyje su psichologe:

–        Kokia buvo paskutinė Jūsų skaityta knyga?

–        Česlovo Milošo „Pavergtas protas“.

–        O prieš kiek laiko Jūs ją skaitėte?

–        Prieš penkias minutes.

Sugavau nustebusį žvilgsnį ir suskubau iš papkės išsitraukti knygą ir ją parodyti. Skaityti mėgstu, bet tikrai nesu knygų žiurkė, nesistengiu kiekvienos laisvos akimirkos išnaudoti knyginės informacijos siurbimui, neskaičiuoju perskaitytų lapų tonomis ir perdaug nesivarginu besiplėšydamas perskaityti jų kuo daugiau. Tiesiog eidamas į polikliniką ar šiaip į betkokią valdišką įstaigą, visada įsimetu kokią nors patogaus formato knygelę ir pusvalandis laukimo prie vieno ar kelių kabinetų durų pralekia akimirksniu.

–        Aišku, – pasakė psichologė, – peržiūrėjau aš jūsų atliktą testą. Matote, kaip čia jums pasakius, jūs kažkoks lyg ir netikras, netgi per daug normalus. Pas jus kažkaip viskas labai pasverta, jokių nukrypimų…

Nebeprisimenu ką jai atsakiau. Lyg ir numykiau kažką, kad ketinu būti pareigūnu ir kad tam reikalinga savikontrolė, santūrumas…

–        O kodėl jūsų paakiai pajuodę?

–        Aš panevėžietis, vėlai guliausi, o kad iki Vilniaus atvažiuoti reikėjo anksti keltis, nespėjau išsimiegoti….

Žodžiu, dar po kelių bendravimo minučių, buvau pripažintas psichologiškai tinkamu. Išėjęs iš kabineto dar pamačiau porą laukiančių kresnų vyrukų. Vienas iš jų buvo apsivilkęs juodą megztinį su kažkokios tai saugos tarnybos antsiuvais (berods „Falck Seurity) ir susirūpinęs guodėsi pašnekovui, kad jau du kartus jam nepavyko praeiti ir gal dabar pavyks. Tikiuosi, kad trečias kartas jam nemelavo…

4 Comments | In: Visuomenė | tags: gyvenimo veidai, Metai pataisos namuose, parypavimai, psichoanalizė, visuomenė. | #

Prisimenu tuo metu kai grįžau iš Anglijos pradirbęs ten daugiau nei metus, Lietuva jau buvo pradėjusi kopti taip vadinamo ekonominio pakilimo laiptais. Butų nuoma, ypač Vilniuje, buvo beprotiška, o ir visas gyvenimas šuoliavo šimtamyliais žingsniais. Rodėsi tik užsižiopsok akimirksniui ir progresyvi visuomenės raida tučtuojau paliks tave kažkur toli, toli savo užribyje, kartu su artistais iš sudegusių teatrų, kolchoznikais iš Landsbergio išdraskytų kolchozų, šustauskininkais, murzininkais ir kitais marginalais. Vos tik grįžus man itin kraupiai skambėdavo apie 1200 litų „į delną“ gaunančio klapčiuko pasvarstymai apie taip kaip galima išgyventi iš jo algos pasiėmus kelių šimtų tūkstančių litų paskolą. Paskola, be abejo, reikalinga pirkti būstui, o šis, be abejo, dar nė nepradėtas statyti ir todėl būtent tokį jį pirkti yra geriausia, nes jei perki tuo momentu kai dar tik pradedamas rausti katlavanas, šiek tiek pigiau gaunas.

Žodžiu, grįžęs į Lietuvą jaučiausi itin šlykščiai. Pykindavo vos tik pagalvojus apie darbo biržą. Pinigų buvau užsidirbęs, turėjau laiko, vaikščiodavau gatvėmis, kartais tyčia praeidavau pro namus, kuriuose man buvo tekę gyventi prieš išvykstant į Angliją. Ten degdavo šviesos, atrodė kad aš niekur ir nebuvau išvykęs, tiesiog reikia užlipti laiptais, nuspausti durų rankeną ir užeiti vidun. To labai norėjosi, bet žinojau, kad čia esu svetimas. Reikėjo viską kurti iš naujo. Galbūt tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl įsidarbinau pataisos namuose. Tiesiog norėjosi pamatyti kažką kitko, nesinorėjo priimti pasaulio tokio koks jis yra. O galbūt tiesiog jo baimė? Galbūt.

Dar kas suveikė – vos paskambinus į pataisos namus, mane ėmė labai įkalbinėti ten darbintis. Tai buvo kažkas tokio ypatingo, dar niekada nepatirto. Aš niekada nemaniau, kad žmogus valstybės sąskaita apsigynęs magistro diplomą privalo būti įdarbintas kokiu nors direktorium ar į kitas, „jo kvalifikaciją ir erudiciją“ atitinkančias pareigas. Bet lygiai taip pat yra absurdiška biudžeto sąskaita šešis ar net dešimt metų „mokyti“ žmogų vien tik tam, kad paversti jį darbo rinkos lūzeriu. Aš ir dabar manau, kad dauguma ką tik mokslus baigusių absolventų rinktusį ne emigraciją, o tarkim ne itin gerai apmokamą darbą provincijoje pagal specialybę, tiesiog jie turi žinoti, kad yra reikalingi.

Dar kažkaip prisiminiau, kad vos tik po magistro diplomo įteikimo vienas mano geriausių draugų, ką tik iškeptas lietuvių kalbos ir literatūros magistras, turintis publikaciją mokslo žurnale “Darbai ir dienos” bandė darbintis į apsaugą pataisos namuose. Kitaip sakant, jo darbas būtų buvęs stovėti apsaugos bokštelyje su šaunamuoju ginklu. Bet nesėkmingai, nes tam darbui reikėjo būti tarnavusiam armijoje, tai jis vėliau nuėjo kažkur į muitinę.

Prie motyvų paskatinusių mane žengti šį žingsnį galima priskirti ir tai, kad žmogaus laisvės problema yra vienas reikšmingiausių filosofinių klausimų. Ir jau vien tai, kad tokius kliedesius darbinantis aš suvokiau kaip motyvaciją, geriau nei bet kas parodo kaip iš tiesų šlykščiai jaučiausi grįžęs į Lietuvą. Bet kaip sakoma, kur tu dėsies žiemą basas? Ir dar sakoma “tiurmos ir ubago lazdos neišsižadėk”.

10 Comments | In: Visuomenė | tags: gyvenimo veidai, Metai pataisos namuose, parypavimai. | #

Taip jau atsitiko, kad paskutinius metus itin daug laiko praleidau „ant biuletenio“, gulėdavau lovoje, sėdėdavau balkone, rūkydavau ir iš aštunto aukšto žūrėdamas į lietų ir žmones kartais įsivaizduodavau esąs Albertas Kamiu. Savo „Užrašų knygelėse“ jis irgi kažkaip panašiai aprašinėjo savo kasdienybę. Šiaip ar taip tokiais momentais gal kiek ir nevalingai užplūsta prisiminimai ir kažkurią naktį sėdau rašyti ir rašiau iki ryto. Tiesiog bandžiau užrašyti tai ką dar prisimenu iš tų laikų, kai daugiau nei prieš penkerius metus įsidarbinau socialiniu darbuotoju pataisos namuose.

Paprastai aš rašau lėtai ir sunkiai, todėl nors klaviatūrą tąnakt barbenau iki pat ryto, pribarbenau palyginti nedaug. Tikėjausi dar pratęsti, kažkiek padirbėti su teksto struktūra, sudėlioti viską taip, kad viskas būtų nuoseklu ir nesunkiai virškinama, bet tiesiog užmečiau viską keliems mėnesiams ir… prisiminimai dingo, o rūkyti kaip ir mečiau (beje, pradėjau kaip tik pataisos namuose dirbdamas). Umberto Eko yra pasakęs, kad romanų nereikia kurti, tiesiog pakanka įsižiūrėti į tikrovę ir pabandyti aprašyti ją tokią, kokia ji yra iš tikrųjų, kadangi tikrovė yra kur kas vaizdingesnė ir beprotiškesnė už pačia lakiausią žmogaus fantaziją. Pradinis sumanymas toks ir buvo – kiek įmanoma vengti visokio moralizavimo, filosofavimo ar šiaip maivymosi, o viską pateikti stiliumi „pamačiau-užrašiau“. Mano nuomone tai kartu yra ir savotiška pagarba skaitytojui, pateikiant jam tiesiog patikimą ir objektyvią informaciją, jį patį laikant pakankamai protingu interpretacijas ir vertinimus kurti savarankiškai.

Deja dabar turiu spontaniškai prirašytą puslapį teksto ir puslapį trumpų padrikų pastabų ir nežinau kaip pavyks visą tai sujungti į visumą. Bet kuriuo atveju, jaučiu, kad gausis kažkas panašaus į neilgą esė su visokiais papaistymais, pamokymais ir pagraudenimais.

Dar vienas dalykas. Kadangi viskas kaip ir tikra, tai stengsiuosi vengti tokių dalykų kaip tikri vardai ar pavadinimai. Kiek nors labiau apie įkalinimo įstaigas nusimanančiam nebus didelių problemų atspėti kuri čia konkrečiai įstaiga. Bet garsiai spėlioti nebūtina 😉

2 Comments | In: Visuomenė | tags: baudžiakas, gyvenimo veidai, Metai pataisos namuose, visuomenė. | #

2 Comments | In: Visuomenė | tags: anarchija, Kasparas Pocius, LUNI. | #

Dar visai neseniai nuskambėjusi istorija susįjusi su Petro Stankero straipsniu žurnale „Veidas“, regis, jau nugrimzdo į užmarštį. Savo laiku per blogosferą pasklidus žiniai apie šį straipsnį, vos per kelias dienas pilkokas ministerijos klerkas tapo simboliu – vieniems vienokiu, kitiems kitokiu. Pasipylė straipsniai spaudoje, iš kurių įžvalgiausiu man pasirodė Justino Žilinsko tekstas „Neigimo banalybė“. Jame išsakoma tokia nuomonė:

„Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltė neįrodyta. Bet ką tikrai derėjo padaryti – tai kreiptis į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją ir prašyti išaiškinti, ar tokie P. Stankero „užklasiniai“ rašiniai suderinami su jo tarnyba. O dabar išėjo, kad R. Palaitis P. Stankerą apsaugojo nuo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos ir kartu paliko P. Stankerą be galimybės bylinėtis, jeigu, tarkim, jo veikla nebūtų buvusi pripažinta kaip pažeidžianti tarnybinę etiką, o jis būtų atleistas iš darbo kažkuriuo kitu pagrindu.“

Problema gana aiški – lyg ir kelias savaites spaudoje skaitėme, kad atsitiko kažkas „baisaus“ ir „tarptautiniu mąstu“, tačiau paties įvykusio fakto oficialaus vertinimo pasistengta išvengti, pasitenkinant demonstratyviu pasmerkimu ir pasiūlymu „parašyti savo noru“. Vėlgi, manau, J. Žilinskas teisingai aprašo ir galimą tolimesnį tokio nagrinėjimo siužetą:

„Manau, kad neigimą būtent pagal mūsų BK 170 (2) str. įrodyti bus nelengva. Tačiau visai nematyti neigimo šiame straipsnyje ir toje garsiojoje pastraipoje, kaip bando įtikinti Audrius Bačiulis, Ričardas Čekutis ir kiti, – tai man iš viso sunkiai suvokiama. Tą įspūdį dar labiau sustiprina slaptai.lt iš P. Stankero paimtasinterviu, kuriame jis aiškina taip: „Paskaitykite atidžiai. Kiekvienas protingas, išsilavinęs žmogus pasakys, kad toje publikacijoje autorius ginčijasi tik dėl Holokausto dydžio. Gal buvo nužudyti šeši milijonai žydų. O gal buvo nužudyta dešimt milijonų žydų. Ar aš negaliu abejoti dėl skaičių? Nejaugi nėra įvairių versijų?“ Taip, abejoti skaičiais galima. Bet skaičiais abejojant paprastai elgiamasi kitaip. Manau, niekas neturėtų P. Stankerui didesnių priekaištų, jeigu būtų parašyta: „Niurnbergo tribunolo proceso metu pirmą kartą buvo apskaičiuota, kad nacistinė Vokietija išžudė maždaug 6 mln. žydų. Vėlesni tyrimai pateikė (tokių ir tokių) skaičių.“ Tačiau vadinti visuotinai pripažintus skaičius „legenda“ – tai ne abejonė. Turbūt sutiksite, žodis „legenda“ turi tam tikrą prasmę, paprastai – siekiant pabrėžti reiškinio neįtikinamumą, hiperbolizavimą.“

Ši P. Stankero citata, kurią pateikė J. Žilinskas, neblogai atskleidžia situacijos sudėtingumą. Galima prisiminti, ar pavyko kažką išaiškinti V. Tomkui pasikvietus šį „labai užimtą žmogų“ į „kažkokį bereikalingą pokalbį“ dėl jo rašinėlių „Respublikoje“? Patriošizmo teisinis nagrinėjimas labai dažnai tiesiog yra pasmerktas beviltiškai atsimušti į klausimą „apie ką mes kalbame?“ P. Stankero atveju kritikams lyg ir teškiama – „palaukit, o jei aš savo tekste abejodamas 6 milijonais turėjau omeny visus 10 milijonų, juk pagal jus gi kuo daugiau tuo geriau?“ Patriošizmas lyg ir akivaizdus, tačiau sučiuopiamas labai sunkiai, nes sučiuopti reikia už kažko. Kai pradedama kalbėti apie kontekstą, tuomet patriošizmas išryškėja dar labiau, tačiau būtent konteksto negalima sučiuopti t.y. įrėminti jo teisiškai ir tarnybinis nagrinėjimas rimtai rizikuoja virsti tiesiog paplepėjimu su makabriškais elementais apie tai, kas galėtų paneigti, kad neturėta omeny 10 milijonų? Viskas lyg ir aišku iš konteksto, bet nurodžius konkrečią vietą, patys patriošiai ją ima interpretuoti pabrėžtinai nekontekstualiai, kol galiausiai išplėšta iš konteksto frazė tampa bereikšmė ar netgi įgyja priešingą reikšmę. Tada tokiems istorikams-stankeriečiams kaip Tomas Baranauskas ar Audrius Bačiulis ateina metas įjugti antrą pavarą, gąsdinant „Minčių policija“, „1984“-aisiais ir kitokiais panašiais dalykais.

Turbūt beskaitant šią paklodę jau iškilo klausimas – kokia proga aš čia nubudau po tiek laiko? Progos yra dvi ir jos tarpusavyje susįjusios. Visų pirma, tai patriošizmo turinys ir jo kontekstas, tema prie kurios savo bloge nuolatos grįžtu. Tačiau pagrindinė priežastis, dėl ko prisiminiau šią seną istoriją, yra štai šis pusvalandžio trukmės sunkiai įvardijamo žanro filmas, kuris, kaip rodo, yra sukurtas šiemet. Čia įmečiau tik paskutines 10 min., kurios aktualios šiuo atveju, o pradžią galima susirasti jutūbėj. Nežinau ar kiekvienam užteks kantrybės žiūrėti net ir tas 10 min., nors čia jau skonio reikalas, bet visgi verta, kad suvokti dėl ko visa tai. Tačiau esminis dalykas čia ne tiek pačiame filme – jam pasibaigus rodys „nad filmom rabotali“… Perskaitykit paskutinę pavardę.

“Гервальдия”

J. Žilinskas įvardino P. Stankero straipsnį „Veide“ įvardino kaip „gryną buitinio lietuviško antisemitizmo pasireiškimą“. Pats straipsnis galbūt. Patriošizmas irgi gali būti buitinis, tik ar jis yra toks „Gervaldijos“ atveju?

26 Comments | In: Visuomenė | tags: gervaldija, homofobai, ksenofobija, murza, nacionalizmas, patriošizmas, Petras Stankeras, radikalai, visuomenė. | #

Herman Hesse savo romane „Stiklo karoliukų žaidimas“ aprašė išgalvotą mokslininkų bendruomenę Kastalijoje. Šiame romane stiklo karoliukai yra tam tikra rafinuota ženklų, galinčių išreikšti bet kokį mokslinį diskursą, sistema. Taigi tiek natomis užrašytas muzikinis kūrinys, tiek Pitagoro teorema gali būti išreikšta vieninga ženklų sistema, atitinkamai tai reiškia, kad ta pati Pitagoro teorema gali būti sugrota kaip muzikos kūrinys. Stiklo karoliukų žaidimas ir reiškė tam tikrų kombinacijų kūrimą siekiant sukonstruoti priešingus mokslinius diskursus į tam tikra harmoningai juos savyje apimančią sistemą. Toks ir buvo tas žaidimas, kažkuo panašus į šachmatų partiją – reikalaujantis milžiniškų intelektualinių pastangų ir iš esmės betikslis savo rezultatais.

Patys stiklo karoliukų žaidėjai buvo kruopščiai atrenkami nuo vaikystės, kadangi gyventi ir studijuoti Kastalijoje galėjo ne bet kas – buvo privalomas celibatas, draudžiamas alkoholio vartojimas, pasilinksminimai ir pan. Tai buvo prestižinė, elitinė mokykla, galbūt, kažkas panašaus į kunigų seminariją XIX a. Lietuvoje. Kastalijos mokykla skirdavo savo gyventojams kuklią algą patenkinti elementariems pragyvenimo poreikiams ir už tai tereikėdavo kelias valandas dėstyti, o visas kitas laikas galėjo būti skiriamas saviugdai, kuriai būdavo suteikiama visiška laisvė ir už tai nebūdavo reikalaujami jokie atsiskaitymai. Tokiu būdu pvz. vienas kastalietis išvertė senovės indų Upanišadas iš sanskrito į senovės egiptiečių kalbą – vėlgi lyg ir visiškai beprasmis, tačiau tuo pačiu milžiniškos erudicijos reikalaujantis užsiėmimas (tokioje aplinkoje procesinio valdymo ir į klientų poreikius orientuotos veiklos šalininkai jaustųsi labai nejaukiai).

Taigi aprašomos dvi neatsiejamai tarpusavyje susijusios šios utopinės mokyklos mokslininkų savybės – askezė ir į konkrečius rezultatus nenukreipta mokslinė veikla. Tai tarsi sufleruoja, kad pagal kastaliečių supratimą mokslinė veikla reikalauja visiško pasišventimo ir visiškos laisvės. Ir, galbūt, dar vienas dalykas – kad tikroji mokslinė veikla yra tik teorinė. Siejant mokslą su konkrečiais žmonių poreikiais (arba paprastai kalbant su valstybės ar korporacijų užsakymais), jisai  tampa tais poreikiais tuo pačiu ir apribotas. Aš pats nesu linkęs vienareikšmiškai pritarti tokiai nuostatai, kadangi jei tarkim koks viduramžių feodalas užsako pas alchemiką pagaminti jam „filosofinį akmenį“ (tai yra substanciją, galinčią bet kurią materiją paversti auksu) tai nepaisant nesėkmės vykdant tiesioginį užsakymą, įvairūs „šalutiniai“ moksliniai atradimai labai tikėtini.

Kalbant apie mūsų universitetus, akivaizdu, kad jie stokoja kokios tai solidesnės vizijos apskritai. Aš pasakyčiau, kad mūsų universitetai nuo Kastalijos utopijos skiriasi (ne, ne asketizmu, su tuo pas mus daug kur viskas normaliai, nors ir ne visur), kad pastarasis, nors ir būdamas elitiniu, anaiptol nesiūlo savęs kaip vienintelio galimo išsilavinimo modelio. Tuo tarpu mūsų universitetai, atrodo, šią teisę uzurpavo. Viena vertus, visi žino, kad universiteto diplomas, ypač šiandien, anaiptol visko nepasako apie jo turėtoją, kita vertus – pabandyk jo neturėti ir tuo pačiu nebūti kažko giminaičiu.

Kastalijos, kaip mokslo institucijos, doktrinieriai visada akcentuodavo, kad jų modelis tinka ne kiekvienam, tuo pačiu pabrėždavo, kad Kastalija nėra kažkokia tai aukščiausia pakopa siekiant išsilavinimo, jie aiškindavo, kad tai yra tik vienas iš galimų būdų siekti išsilavinimo, tuo pačiu reikalaujantis labai specifinių savybių iš šį mokslo ir gyvenimo kelią pasirinkusiųjų. Taigi dėl riboto priėmimo ir atsisakymo suvokti Kastališką modelį kaip vienintelį, jų požiūris į mokslą kaip išimtinai teorinę veiklą vėlgi neatrodo nei labai geras, nei labai blogas. Tai tik vienas kelias iš daugelio.  

Mūsuose universitetinis išsilavinimas skelbiamas ne tik aukščiausia išsilavinimo pakopa, bet ir vienintele aukščiausia. Ir ne visada smagu kartais būna skaityti akademikų paburnojimus valdžiažmogių atžvilgiu, labai lengvai užsimerkiant prie nepaneigiamą faktą – praktiškai visi valdžiažmogiai šiandien yra universitetų absolventai. Kuom ne apšvietos absoliutizmas? Tačiau kuriant apšvietos monarchiją pakako apšviesti vieną žmogų, gi kuriant apšvietos demokratiją ugdymo „objektų“ ratas plečiasi, dažniausia kokybės sąskaita.

Tačiau visiems „pasidarius“ universiteto diplomus elementari konkurencija neišnyksta, ji tiesiog išvirsta į dvikovas mojuojant diplomais tarsi kalavijais. Tokiomis aplinkybėmis išauga universitetų reitingavimo ar tiesiog jų priklausomybės vienai ar kitai valstybei reikšmė (manau, kad aukštosios mokyklos Londone diplomas nukirstų kokios nors Kišiniovo aukštosios mokyklos diplomą, nelyg aukštesnė korta).

Universitetai akcentuoja universaliai apsišvietusios asmenybės rengimą. Man tai kažkuo primena jaunuomenės švietimo projektus, išdėstytus Platono „Valstybėje“. Tačiau Platonas manė, kad pokyčiai iš esmės yra blogis, kad egzistuoja universalūs ir visais laikais tinkami visuomenės modeliai, iš esmės nesikeičianti žinių sistema. Ar nėra tas požiūris šiek tiek pasenęs? Dažnai akademikai aiškindami kodėl jie nemoko konkrečių dalykų teigia, kad pasaulis keičiasi pernelyg greitai ir nėra prasmės stengtis jį pavyti. Gal ir tiesa, tačiau tiesa ir tokia, kad mes nelabai turime galimybės sužinoti yra prasmė pavyti pasaulį ar ne, kadangi tokios alternatyvos daugelis universetų ir nesiūlo t.y. to pasaulio tiesiog nesiveja.

Sunkią proto bokšto naštą nešti apsiėmęs Leo Lenox neabejoja, kad universitetą pabaigęs žmogus darbdaviui nors kiek į jį investavus greitai ims dirbti daug geriau už nieko nebaigusius darbovietės senbuvius. Nesiginčysiu su šia gilia įžvalga, tačiau ji netiesiogiai (Leo Lenox taip nesako – čia jau interpretuoju) parodo ir kiek sovietinį požiūrį į darbą – tai yra betikslis, bukas užsiėmimas, atimantis geriausią dienos dalį, kurios metu viršininkas iš tavęs tyčiojosi ir nuo viso to stabiliai durnėji, tuo tarpu universitetinis išsilavinimas tarsi yra pakylėtas virš šios bjaurasties.

Taigi labai grubiai apibendrinant, man dingojasi, kad šiandienos daugelio Lietuvos universitetų viziją ir sudaro kažkokia Platono (ir viduramžių) požiūrio į žmogaus ugdymą ir sovietinio požiūrio į darbą simbiozė. Jinai pati savaime nėra nei gera, nei bloga, tiesiog eilinė ir nelabai sudėtinga tarsi poros stiklo karoliukų kombinacija, tačiau problema yra tai, kad jinai šiuo metu bene vienintelė ir paradoksas – kuo jau kuo, o po vidurinės baigimo ketindamas  tapti tuo pačiu akademikų keikiamu valdžiažmogiu šios sistemos ignoruoti negali ir privalai ją pereiti. Kol kas tik iki akademinio magistro laipsnio ir dviejų ES kalbų mokėjimo.

24 Comments | In: Visuomenė | | #

Atšilę orai vėl ir vėl traukia į gamtą. Kai kurie šiame bloge kartkartėmis aprašomi personažai nėra išimtis. Radau jutūbėj naujų M. Murzos ir Ž. Razmino išminties perlų darkyta rusų kalba. Aišku, galima tyčiotis, galima gailėti, bet man kažkaip klausantis jų kalbų vis labiau darosi įdomus ne tiek pats jų turinys, kiek juos sakantys žmonės. Nuo mažens mėgau istoriją ir kažkiek dar įstengiu prisiminti tai ko buvau mokomas, kaip tuomet daug ką supratau ir man atrodo, kad Murza kažkur užstrigęs vaikystėje. Esu aš, yra priešai ir blogis. Tuomet viskas buvo tobula, dabar viskas supuvę ir reikia sugrįžti į tai kas buvo. „Pergalė arba mirtis“ – drąsiai ir aiškiai, visai kaip tais nerūpestingais laikais kai daugelis iš mūsų žaisdavome karą su kareiviukais smėlio dėžėse arba su žaisliniais ginklais gainiodavome vienas kitą po daugiabučių kiemus.

Tik va toje vietoje kur Murza kalba apie „aukštesniąsias“ planetas, norisi paklausti – o kokioje planetoje gyveni tu pats, Mindaugai? Prisimenu kaip prieš gerą dešimtmetį, Šustauskui būnant Kauno meru prie alaus bokalų aptarinėjome Murzos fenomeną – pradėjęs kaip fašistuojantis jaunuolis, jisai lyg ir buvo įgavęs realius šansus patekti ir į didžiąją politiką. Tai, kad ten nieko nėra neįmanoma, ypač jei kandidatuoji Kaune, tuomet jau buvo įrodę ne tik V. Šustauskas, bet ir S. Buškevičius ir daug kitų. Dar vakar ant bačkos į garsiakalbį, o jau šiandien nuo Seimo tribūnos į mikrofoną.

Tokia jau ta Vakarų kultūra – individas jai buvo viena iš pagrindinių problemų. Heideggeris mokė, kad žmogus yra baigtinė būtybė. To nesinori priimti, tačiau ilgus metus gyvenant va tokioje va harmonijoje su gamta ir protėvių dvasiomis, menant „mūsų protėvius, kurie gyveno pagal mūsų protėvių įstatymus“, vis tiek turėtų kilti klausimas – o kur gi esu aš visame tame? Negi šis klausimas Murzai nekyla? Jeigu jis vis dar žaidžia karą, kuriame jis yra „geriečių“ vadas, reiškia nekyla.

Nežinau ar verta kalbėti apie tai, kad dabar pats taikingiausias Europos gyvavimo periodas. Trisdešimtmetis karas arba Napoleono epocha atrodo tarsi kažkur kitame kieme ir praeitą vasarą įvykusios berniukų muštynės. Kur jau čia, palyginus su tokiomis “žudančiomis” nūdienos problemomis kaip „Maxima“, bedarbystė ar Vilniaus lenkai.

Šiaip ar taip, gero poilsio visiems, kurie šį savaitgalį praleisite gamtoje. Būdami ten nepamirškite pasižiūrėti koks aplinkui grožis. Kažkada čia gyveno pagonys…

Comments Off on Murza iškylauja po istorines Lietuvos vietas | In: Visuomenė | tags: gervaldija, homofobai, murza, patriošizmas, radikalai. | #

Comments Off on Šustauskas pasakoja apie savo požiūrį į vyriausybės nutarimus jam būnant meru. | In: Politika, Visuomenė | tags: politika, radikalai, Šustauskas, visuomenė. | #