Tamsioji filosofijos marginalo pusė

Kantas visą savo gyvenimą nugyveno pagal grafiką. Jis visada vienu metu keldavosi, vienu metu guldavosi, o rašydavo labai nuobodžiai. Keldavosi jis labai anksti, vos pradėjus švisti ir guldavosi jis labai anksti, vos pradėjus temti. Žodžiu, per tą grafiką, Kantas niekada nebuvo matęs žvaigždžių. Kai jos užsižiebdavo, jis jau būdavo užmigęs, o kai jis pabusdavo, jos jau būdavo užgesusios. O kai nemiegodavo Kantas rašydavo šiaip jau labai protingai, na bet itin nuobodžiai ir nesuprantamai.

Ir štai vieną vakarą Kantas pajuto, kad negali užmigti. Ant vieno šono verčiasi, ant kito. Neima miegas ir gana. Valanda praėjo, antra… Atėjo vidurnaktis ir keistas jausmas užplūdo jį. Įsispyrė jis į šlepetes, pasiėmė savo pypkę ir su vienais naktiniais atsisėdo ant savo namų lauko durų slenksčio. Užsidegė pypkę ir palengva užsitraukė kvapnų dūmelį. Dvelktelėjo lengvas ir šiltas vėjelis, atnešdamas švelnų žolės kvapą. Tyliai suošė medžiai, netoliese čirpė žiogai, o kažkur tolumoje girdėjosi lakštingala. Sekdamas kaip ore sklaidosi jo pypkės dūmai, Kantas pakėlė akis ir išvydo skaidriame nakties danguje mirgančias žvaigždes. Visur aplink tvyrojo rami palaima. Kantas palengva baigė rūkyti pypkę, grįžo į savo kambarį, atsisėdo prie savo rašomojo stalo ir pasidėjo prieš save baltą popieriaus lapą. Ranka rašė tarsi savaime.

„Du dalykai pripildo sielą vis naujo ir vis stiprėjančio susižavėjimo bei giliausio pagarbumo, kuo dažniau ir ilgiau apie juos susimąstome, – žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsnis manyje. Nei vieno, nei antro man nereikia ieškoti ir tik tarti kaip apgaubtų tamsumos arba esančių už mano akiračio ribų; aš juos matau priešais save ir tiesiogiai juos sieju su savo egzistavimo įsisąmoninimu. Pirmasis prasideda nuo tos vietos, kurią aš užimu išoriniame jutimais suvokiamame pasaulyje, ir sąsają, kuriai aš priklausau, išplečia į neapžvelgiamą tolį su pasauliais virš pasaulių ir sistemų sistemomis, be to, dar jų periodinio judėjimo, jų pradžios ir tęsimosi beribiuose laukuose. Antrasis prasideda nuo mano neregimo Aš, manosios asmenybės, ir atvaizduoja mane pasaulyje, kuris iš tiesų begalinis, bet apčiuopiamas tik intelektu, ir aš pažįstu save susijusį su juo (o per jį kartu ir su visais tais regimais pasauliais) ne tik atsitiktiniu ryšiu, kaip ten, bet visuotiniu ir būtinu ryšiu. Pirmasis, nesuskaičiuojamos pasaulių daugybės, reginys tarsi sunaikina mano svarbumą kaip g y v ū n i š k o p a d a r o, kuris vėl turi planetai (tik taškui visatoje) grąžinti materiją, iš kurios jis atsirado, po to kai šiai materijai trumpą laiką (nežinia kokiu būdu) buvo suteikta gyvybinė jėga. Antrasis, priešingai, be galo iškelia mano vertę kaip p r o t a u j a n č i o s u b j e k t o per mano asmenybę, kurioje moralės dėsnis man atveria nuo gyvūniškumo ir netgi nuo viso jutimais suvokiamo pasaulio nepriklausomą gyvenimą, bent jau kiek apie tai galima spręsti iš tikslingos manajam egzistavimui šiuo dėsniu priskirtos paskirties, kuri neapribota šio gyvenimo sąlygomis ir ribomis, bet siekia begalybę.“

Kantas baigė rašyti, atsigulė į lovą ir iš karto užmigo. Kitą dieną pabudo auštant, įprastu laiku. Tai buvo vienintelis kartas, kai jis sulaužė savo paros grafiką. Vėliau jis ir toliau keldavosi ir guldavosi įprastu laiku ir daugiau taip niekada neberašė. Ech, jei taip pamąsčius, būtų žmogus kitą paros metą miegojimui pasirinkęs, visai kitaip jo gyvenimas būtų pakrypęs. Gal net būtų apsiženijęs…

Comments Off on Filosofijos istorijos etiudai. Naujieji laikai. Kartą Kantas nueina miegoti per vėlai. | In: Filosofija | tags: Filosofija, filosofijos etiudai, Kantas. | #

 Genzelis buvo profesorius ir mokindavo filosofijos savo studentus. Štai būna, kad sėdi studentai auditorijoje ir čia įeina Genzelis. Atsistoja prieš visus ir sako:„Kadaise Lietuvą užkariavo Caras. Vienžo, lietuviai tuo metu daug gėrė. O Žemaitijoje tuomet kaip tik gyveno Valančius. Jisai buvo vyskupas, nes visur kur tik benueidavo būdavo užsivilkęs sutaną. Valančius pats tai negerdavo ir kitiems neleisdavo. Jei pamatydavo ką nors prisigėrusį baisiausiai grūmodavo. Parapijonys jo labai bijodavo. Vienžo, kai kurie iš tos baimės netgi nustojo gerti. Valančius dar sakydavo, kad valdžia yra tarsi raktas. Jeigu, kas turi valdžią, tai tarsi turi raktą. Raktas negali būti geras arba blogas. Geras arba blogas yra tas, kuris raktą turi arba neturi. Iš pradžių taip kalbančio Valančiaus klausydavosi tik žemaičiai. Tačiau vėliau tos jo idėjos pasklido po visą Lietuvą. Vienžo, Valančius visiems lietuviams taip patiko, kad ir pas juos kai kurie metė gerti.“

                      Štai šitaip Genzelis interpretavo Valančiaus politinę filosofiją Vakarų Europos politinės filosofijos kontekste.

Comments Off on Filosofijos istorijos etiudai. Lietuvos filosofija. Genzelis interpretuoja Valančių. | In: Uncategorized | tags: Filosofija, filosofijos etiudai, genzelis, Valančius. | #

 Šiaip jau Platono nemėgdavo visi Sokrato draugai. Nemėgdavo jo ir gana, kad ir kaip anas mėgino visiems įsiteikti. Visi į jį tik šnairuodavo, o kalbėdavo su juo dažniausiai atsukę nugarą, per petį.

…

Comments Off on Filosofijos istorijos etiudai. Antika. Diogenas paguodžia Platoną. | In: Uncategorized | tags: Antika, Diogenas, Filosofija, filosofijos etiudai, Platonas. | #

 Vienoje, dar prieš Pirmą pasaulinį karą, gyveno keletas draugų, kurie mėgdavo kartu išgerti ir pasišnekučiuoti. Jie buvo taip artimai susigyvenę, kad aplinkiniai juos praminė „Vienos rateliu“. Taip ir bendraudavo jie tarpusavyje smagiai ir be rūpesčių. Tačiau ilgainiui jų draugijoje ėmė rodytis toks Wittgensteinas. Kol jis sėdėdavo ramiai ir klausydavosi viskas būdavo dar puse bėdos, bet kai tik jis pradėdavo kalbėti, visiems nuotaika iš karto ir sugesdavo, kadangi kalbėdavo jis visiškai nesuprantamai. Štai šnekučiuojasi jie sau, o Wittgensteinas ima ir pasako kažkokį sakinį. Visi nutyla ir laukia, kol jis dar kažką pasakys. O jis irgi nutyla ir taip pat laukia ką kiti pasakys, tuo tarsi duodamas suprasti, kad jo mintis jau baigta. Kadangi Vienoje draugai tarpusavyje kalbėdavosi vokiškai, jie iš pradžių manė, kad Witgensteinas kalba kažkokia kita kalba ir tik kai jis vieną kartą jam alaus atnešusiai padavėjai pasakė „danke“, suprato, kad jis irgi kalba vokiškai.

Būtų draugai su juo taip ir kankinęsi, jei vienam iš jų nebūtų kilusi mintis parašyti laišką Russellui, kuris tuo metu gyveno Anglijoje, ir paprašyti jo pagalbos. Russellas atvykęs į Viena iškart prisijungė prie jų ratelio. Sėdi visi kartu, šnekučiuojasi ir staiga Wittgensteinas kaip leptels kokį sakinį! Draugai suklūsta, o Russelas iš kart ima jiems aiškinti ką anas turėjo omeny. Tiesa Russellas buvo anglas ir beveik nemokėjo vokiškai, todėl viską aiškindavo jiems angliškai. Ratelio nariai, savo ruožtu, kalbėdavosi tik vokiškai ir beveik visai nesuprato angliškai. Tačiau nepaisant to, su Russellu pokalbis buvo daug aiškesnis negu be jo.   

Comments Off on Filosofijos istorijos etiudai. Naujausi laikai. Russellas vertėjauja. | In: Uncategorized | tags: bertrand russel, Filosofija, filosofijos etiudai, Wittgensteinas. | #

 Šliogeriui viskas atrodė juodomis spalvomis. Vaikščiodavo jis visą laiką susiraukęs ir rūkydavo. Kai būdavo itin susirūpinęs, tai rūkydavo kaip kaminas. O kai išviso nebegalėdavo tverti, tai eidavo pas Genzelį. Va ir būdavo, nueina Šliogeris pas Genzelį ir sėdi susikrimtęs. Sėdi valandą, antra ir tyli. Tyli ir Genzelis, nes to Šliogerio jis, tiesa pasakius, šiek tiek privengdavo ir pokalbio pirmas niekada nepradėdavo. Taip ir sėdi jie tylėdami ir žiūri vienas į kitą. Šliogeris tyli ir laukia kol Genzelis kažką pasakys, o Genzelis tyli ir laukia kol Šliogeris išeis. Ir staiga Šliogeris pakylą neva ketindamas išeiti. Genzelis paslapčiom su palengvėjimu atsikvėpia, o Šliogeris staiga ima ir sako: „mes esame juodojoje Niekio ertmėje“. Genzelis tik mirkt, mirkt perbalęs. Šliogeris tęsia – „nėra Lietuvoje didžių filosofų, mes esame žiojinčioje Niekio kiaurymėje“. Man galas, pagalvojo Genzelis ir paslėpė savo drebančias rankas po stalu. „Senovės Graikijoje buvo tokie genijai kaip Herakleitas, Sokratas ir Platonas, o pas mus kas? Kas pas mus aš klausiu, atsakyk?“ – labai griežtai klausia Šliogeris. Genzelis pajuto kaip jį sukausto paralyžius. „Kaip gali pas mus užgimti Alfa ir Omega jeigu mes tarsptame šniokščiančių Niekio verpetų sūkuriuose?“, neatlyžta Šliogeris ir šaltai pažvelgęs Genzeliui į akis pareikalauja – „atsakyk man!“. „Vienžo“, sukaupęs paskutinius valios likučius pralemena Genzelis. Šliogeris tyli ir žiūri į jį, užsitraukia papirosą ir toliau žiūri ir tyli. Genzeliui atsiranda mažytė vilties kibirkštėlė. Tada Šliogeris išpučia jam dūmus į veidą, apsisuka ir išeina. „Tas Genzelis yra Niekio avataras“, jau nueidamas pagalvojo Šliogeris.

                      Panašūs pokalbiai būdavo dažni, tačiau Genzelis, tiesą pasakius, niekada nesuprasdavo dėl ko taip kamuojasi Šliogeris, kadangi Genzelis didžiausiais pasaulio filosofais laikė Valančių, Kudirką ir Maceiną.

Comments Off on Filosofijos istorijos etiudai. Naujausi laikai. Genzelis nesupranta Šliogerio. | In: Uncategorized | tags: Filosofija, filosofijos etiudai, genzelis, Šliogeris. | #

 Marksas naktimis beveik nemiegodavo. Atsigula į lovą ant nugaros ir žiūri į lubas. Tada staiga pripuola prie lango, atidaro jį ir spokso į gatvės tamsą. Ir taip tęsėsi metų metais. Marksas taip vis laukdavos didžiosios proletariato revoliucijos, kuri nušvis kruvina pašvaiste ir išlaisvins žmoniją iš buržuazinių pančių. Pats suprasdavo ir pripažindavo, kad gal šiek tiek ir perlenkia, bet vis tiek – atsigula ir niekaip negali užmigti. Bijo pramiegoti istorinį momentą. Guli tamsoje ir klauso – o kas jei neužilgo prasidės? Praskris kur nors naktyje paukštis, šlamindamas sparnais – Marksui širdis taip ir suspurda. Sulos kažkur toli šuo – kažkokia nematoma jėga jį iš lovos išmeta. O kas su Marksu prasidėdavo, jei jis gatvėje išgirsdavo kažkieno girtą dainą arba policininko švilpuką! 

Comments Off on Filosofijos istorijos etiudai. Naujausi laikai. Marksas nemiega. | In: Uncategorized | tags: Filosofija, filosofijos etiudai, marksas. | #

Hėgelis dar būdamas gyvas įgijo milžinišką šlovę kaip filosofas. Kritikai vieningai pripažino jo autoritetą. Į jo paskaitas klausytojai traukdavo miniomis, auditorijos, kuriose jis kalbėdavo visada buvo sausakimšos. Tačiau jis turėdavo vieną labai keistą savybę – išėjęs skaityti paskaitą prieš auditoriją, jis pasidėdavo prieš save ant žemės prirašytus popieriaus lapus su savo mintimis, tada atsistodavo ant galvos, taip, kad tie lapai būdavo prieš pat jo nosį ir imdavo iš jų skaityti savo paskaitą. Auditorija jo klausydavo užgniaužusi kvapą, stengdamasi nepraleisti nė vieno žodžio. Ir nors visi įtardavo, kad kažkas čia ne taip, niekas nedrįsdavo to paklausti garsiai – toks didelis buvo Hegelio autoritetas. Labiausiai dėl to putojosi Šopenhaueris, bet ir tas nedrįso Hėgeliui atvirai prieštarauti. Pabandė sėdėdamas gretimoje auditorijoje skaityti paskaitas tuo pačiu metu kaip Hėgelis, tačiau viskas veltui – pas jį niekas neidavo. Visi tūnodavo sulindę pas Hėgelį, tarsi užhipnotizuoti žiūrėdavo į besistiebiančias į viršų jo kojas ir klausydavosi iš apačios sklindančios jo išminties. Šopenhaueris, kuris irgi nieko nesuprato, baisingai niršo, iš nevilties keikė Hegėlį savo knygose, tačiau viskas buvo veltui. Taip bėgo metai ir visi sau tyliai svarstė – čia vis tiek kažkas ne taip. 

                      Ir taip būtų tęsesi bala žino kiek laiko, jei Marksas nebūtų supratęs kur čia šuo pakastas.  

Comments Off on Filosofijos istorijos etiudai. Vokiečių idealizmas. Hegelis skaito paskaitas. | In: Uncategorized | tags: Filosofija, filosofijos etiudai, hegelis. | #

 Tuomet kai Sokratas reždavo protingas kalbas savo draugams, Platonas dar buvo jaunas, durnas ir nieko nesuprasdavo, todėl jam draugai neleisdavo nei kalbėti, nei gerti. Tiesa pasakius, jei ne Sokratas, Agatonas ir kiti Platoną seniai būtų išmetę – keistas jis kažkoks visiems atrodė, nes nuolatos kažką užsirašinėdavo. Pakęsdavo jį, nes Sokratas kadaise iš Atėnų turgaus sugrįžęs jiems pasakė: „Gaila vaikio, neblogas jis, nors ir niekam tikęs. Tegul pabūna ir mums ąsočius su vynu nešioja… susimilkite, pražus jis vienas“. Draugai, Sokratą gerbdami, jo paklausė. 

Comments Off on Filosofijos istorijos etiudai. Antika. Sokratas pagaili Platono | In: Uncategorized | tags: Antika, Filosofija, filosofijos etiudai, Platonas, Sokratas. | #

Savo laiku Sokratas buvo labai savo draugų filosofų mėgstamas. Dažnai jie susirinkdavo namuose pas tokį Agatona ir gerdami protingai blevyzgodavo iki pat paryčių. Kartais, kad smagiau būtų blevyzgoti, pasikviesdavo moterų. Jei, išgertuvėms įpusėjus, jie užsimanydavo kūniškos meilės, tas moteris tekdavo išprašyti laukan… Tuomet likę vieni filosofai be to, kad dar gerdavo ir kalbėdavo tokiomis protingomis temomis kaip „Erotas“, „kūnų trauka“ ar „meilė“ neretai atsiduodavo ir kitiems malonumams.

Ir štai vieną kartą, jau gerokai po vidurnakčio, kai moterys jau seniai buvo išvarytos,  visiškai girtas Alkibiadas visiems pareiškė, kad jis norėdamas įgyti Sokrato išmintį, ketino jam atsiduoti. Jis papasakojo, kaip nuogas įslinko į Sokrato guolį ir atsigulė šalia, tyliai murkdamas ir siūlydamas Sokratui savo jaunystę. Tačiau Sokratas užuot jį paėmęs, tik apsikabino ir taip išgulėjo visą naktį šalia jo, nieko jam nedarydamas. Šitai papasakojęs Alkibiadas ėmė šlovinti Sokrato santūrumą ir valios jėgą. Alkibiadui pritarė ir draugai, kuriems visiems jaunasis Alkibiadas labai patiko. Sokratas santūriai šypsodamasis klausėsi pagyrų. Kaip visada jis jautėsi visa galva pranašesnis už kitus, nes nė vienas iš jo draugų nežinojo, kad Sokratas nėra paiderastos.

Platonas tai apskritai nieko nesuprato apie ką kalbama. Tiesiog padrikai užsirašė ką spėjo išgirsti ir tiek…

Comments Off on Filosofijos istorijos etiudai. Antika. Sokratas atstumia Alkibiadą. | In: Uncategorized | tags: Antika, filosofijos etiudai, Platonas, Sokratas. | #

 Kažkada lygindamas A. Valinską su R. Paksu nemaniau , kad ateityje kils noras dar juos kada nors lyginti. Tiesiog sunku buvo patikėti, kad nors ir būdami panašūs savo siekimo valdžios ir savo įvaizdžio kūrimo būdais, finišuos jie irgi taip panašiai. Nors kita vertus, reikia pripažinti, kad nepilni metai, kuriuos A. Valinskas praleido užimdamas praleido užimdamas „vieno iš trijų svarbiausių“ Lietuvos pareigūnų postą, parodė, kad tai visgi skirtingo kalibro politikai.

Terminai. Tiek A. Valinskui, tiek A. Paksui politiniai oponentai sudavė praėjus maždaug pusmečiui nuo posto užėmimo ir tai prilygo bombos sprogimui viešųjų ryšių atžvilgiu. Abiems atvejais buvo paviešinta informacija apie galimus nusikalstamo pasaulio atstovų ryšius su aukščiausius politinius postus valstybėje užimančiais asmenimis. Tiesa, R. Pakso atveju tokią informaciją pateikė Valstybės saugumo departamentas, o A. Valinsko atveju visa informacija apie Seimo pirmininko ryšius su daktarų grupuote buvo pumpuojama pačios žiniasklaidos iniciatyva. Kaip ten bebūtų, maždaug po gero pusmečio apie jų galimą pažeidžiamumą dėl galimų ryšių su kriminalinio pasaulio atstovai žinojo visi, kurie bent retkarčiais įsijungia TV žinias, paima į rankas laikraštį ar panaršo po internetinius portalus.

Schemukės. Visoje politinėje košėje, į kurią papuolė dabartinis Seimo pirmininkas, kaip ir R. Pakso atveju, vėl pasirodė labai mielas lietuviškos kompromatologijos elementas – schemukė . Tai labai sunkiai apibrėžiamas žaidimas, pradėtas Lietuvoje žaisti R. Pakso laikais ir vėl pasirodęs dabar. Žaidimas primena į ikimokyklinio amžiaus vaikams skirtus atmintį ir loginį mąstymą lavinančius žaidimus, kuriuose ant skirtingų popieriaus kortelių būna pavaizduoti įvairūs augalai, gyvūnai ir pan. Kiekvienas darželinukas paeiliui atverčia nežinoma kortelę ir stengiasi jas dėlioti pagal tam tikrus požymius. Laimi tas, kuris pirmas ir taisyklingai sudėlioja savo korteles. Panašiai žaidžiamos ir kompromatologinės schemukės. Kortelės su įvairių politikų ir verslininkų veidais spalvotomis rodyklytėmis, reiškiančiomis tam tikrus interesus, jungiamos viena su kita, stengiantis jas sujungti į vientisą sistemą. Laimi tas, kuris turi geresnius ryšius ir daugiau pinigų. Beje, būtina pastebėti, kad schemukės yra grynai ugdomojo pobūdžio žaidimas, padedantis mūsų politikams lavinti įgūdžius, praverčiančius aktyviai dalyvaujant Lietuvos politikoje. Šis užsiėmimas yra padiktuotas grynai sportinės ir meninės aistros ir su tokia procedūra kaip ikiteisminis tyrimas beveik neturi nieko bendro.   

Strazdanota agonija. Legendos apie pankų gyvenimą byloją apie žaidimą „strazdanėlė“, kai ant stalo iškratoma išmatų krūvelė. Tuomet visi žaidėjai susėda aplink stalą, o vienas iš jų staigiu ir stipriu delno smūgiu tą krūvelę ištaško… Pralaimėjusiu pripažįstamas tas, kuris lieka labiausiai „strazdanotas“. R. Paksas, turbūt turėdamas omeny būtent šį žaidimą, į pasaulį paleido savo nemirtingą frazę „šikau ir tapšnojau“. Šiuo metu „strazdanėlę“ ėmė žaisti ir Seimo pirmininkas, kurį norom nenorom ištinka R. Pakso likimas – strazdanėlių pas jį atsirado jau tiek, kad nelabai ir besvarbu, kad pas kažką kitą jų yra viena kita daugiau. Būtent strazdanėlių kiekis pasmerkia kiekvieną, nesvarbu gerą ar blogą, politinio žaidėjo poelgį visuotinėms patyčioms.

Chebrytė. Priešingai daugelio politologų prognozėms R. Pakso suburta partija išgyveno ir pakartotinai pasitikrino savo reitingus 2008 m. Seimo ir 2009 m. Europarlamento rinkimuose, tuo tarpu A. Valinsko šaikai prognozuoti kažkokias perspektyvas 2012 m. Seimo rinkimuose galėtų nebent Mauzeris su Surskiu. Tą matyt suprasdamas A. Valinskas atrinko iš savo chebros pačius beviltiškiausius dūbus ir kartu su jais atitinkamai pasivadino „Ąžuolo“ frakcija.  

Paradoksalu, tačiau Prisikėlimo partijos pavadinimas daug labiau tiktų partijai „Tvarka ir teisingumas“, o ne valinskininkams. Pirmieji nors ir daugelio laidojami, sugebėjo prisikelti, o jų lyderis mėgaujasi europarlamentaro mandatu, tuo tarpu patarlė „aukštai kilęs žemai pulsi“, regis, tiks tik politinės gravitacijos jėgų neperpratusiam ir lakūno patirties neturinčiam A. Valinskui.

Comments Off on Valinskas „prieš“ Paksą 2. Finalas. | In: Uncategorized | tags: Paksas, politika, razborkės, valinskas. | #