Tamsioji filosofijos marginalo pusė

 Štai ir dingo iš mūsų viešosios erdvės žymus akademikas, profesorius Leonidas, kuris mėgdavo save vadinti filosofu ir mielai leisdavosi kitų taip vadinamas. Taip ir vadindavo jį visi, o profesorius nuolat plečiantis jo charizmatinei aurai pamažu akademiniame pasaulyje ėmė tapti tuo, kuo verslo pasaulyje tapo Žilvinas Grigaitis. Tiesa mes nežinome, kokios spalvos kostiumus labiausiai profesorius mėgsta, tačiau jau turėjome galimybę pasiklausyti jo komentuojamų futbolo rungtynių bei jo pasakojimų apie įvairių Europos sostinių kavinių meniu. Be abejo, reikia tikėtis, kad profesorius dingo neilgam, juk jo dingimo priežastys yra visai suprantamos – europarlamentaro mandatas yra rimtas iššūkis kiekvienam save tikru europiečiu laikančiam žmogui, o profesorius save būtent tokiu ir laiko, toks jis, mano galva, ir yra.

                      Profesorių matydavome ir girdėdavome visur – per radiją, televiziją, jo publicistiniai tekstai reguliariai pasirodydavo kiekvieną penktadienį internete. Savo laidoje kiekvieną savaitgalį jis patogiai įsitaisęs ant sofutės su kokiu nors savo kolega ramiai ir „be pykčio“ pasišnekučiuodavo kokia tai aktualia mūsų visuomenei tema. Tai tapo taip įprasta, kad viskam pasibaigus tapo gana nejauku, tarsi koks R. Valatka kelis pirmadienius iš eilės nebūtų nieko parašęs apie tai kas per idiotai sėdi Seime …nejučia kiltų noras skambinti ir teirautis – gal žmogui atsitiko kas?

                      Ir visgi pasinaudodamas šia, manau neilga, jo visuomeninės veiklos pertrauka noriu savęs paklausti – o kas tai yra donskizmas? Man visada būdavo keista skaityti nuoširdžios pagiežos ir vulgarios neapykantos kupinus komentarus po jo straipsniais, o kita vertus gana nejaukiai nuteikdavo kupini susižavėjimo komentatorių šūksniai apie tai, kad profesorius kažkam atvėrė akis, apie tai kaip gaila, kad tiek mažai Lietuvoje tokių protingų žmonių ir pan. Regis profesoriaus visuomeninė veikla tikrai skatino žmonių susidomėjimą, keldama tiek teigiamas, tiek neigiamas emocijas. Aišku, negalima sakyti, kad jis buvo tapęs visuotinio garbinimo objektu, tačiau jam pavyko tai, ką ne vienas iki jo nesėkmingai (išskyrus galbūt A. Bumblauską) bandė pasiekti.

                      Kalbant apie donskizmą, mano galva, viena iš priežasčių, dėl kurių šis reiškinys pamažu vis dažniau imdavo kelti kiek neigiamas emocijas buvo jo monotonija. Tas tikslas, regis dėl kurio ir atsirado donskizmas, o būtent – tapti ramia ir saugia nuo pykčio intelektualine užuovėja, pamažu virto į reguliariai giedamus ditirambus ir garsius gongo dūžius – donnn… liberalizmas, donnn… vakarietiška demokratija, donnn… viešieji intelektualai, donnn… atvira visuomenė… ir taip be galo. Iš ramios užuovėjos su tyliai skambančia klasikine muzika, donskizmas tapo aktyvia propaganda. Profesorius savo laiku buvo bene vienintelis interneto komentatorius kurio tekstai vienu metu pasirodydavo vienu metu iš karto trijuose (balsas.lt, alfa.lt, bernardinai.lt) internetiniuose portaluose. Vėliau jo tekstai buvo surenkami ir išleidžiami atskiromis knygomis tokiais kukliais pavadinimais kaip „tyliosios alternatyvos“ arba „nepopuliarios įžvalgos“. Šias knygas pavadinus priešingą reikšmę turinčiais žodžiais pvz. „triukšmingasis oficiozas“ arba „mąstymo popsas“, nemanau, kad jų pavadinimas neatspindėtų tų knygų turinio. Problema visgi ne tame, kad jos lėkštos… Problema manyčiau, kad jos nėra nei alternatyvios, nei labai intelektualios t.y. jos nėra akademiniai tekstai. Jos yra skirtos panašiai auditorijai kaip ir ką tik kadenciją baigusio mūsų prezidento kalbos – akcentuojama gerų darbų svarba ir laidomos žaibų strėlės į kenkėjus, tuo tarpu kas yra „geriečiai“, o kas „blogiečiai“ paliekant išsiaiškinti jiems patiems. Visa ši mišrainė būdavo pagardinama citatomis iš profesoriaus perskaitytų knygų. Panašūs priekaištai būdavo keliami ir jo vedamai televizijos laidai, kurioje nesant naujų temų profesorius reguliariai tiesiog pasikalbėdavo su savo kolega ir laidos bendraautorium istoriku apie gyvenimą, bičiuliškai vadindami vienas kitą vardais.

Būtent virtimas pernelyg oficialiu ir tapo pagrindinė profesoriaus Leonido problema, nors galbūt tai ir buvo tikrasis jo tikslas. Juk jei nebūtų tapęs europarlamentaru, jis būtų likęs prestižinio VDU instituto direktoriumi. Apskritai nors ir nuolat prisistatydamas undergroundine asmenybe ir amžinu opozicionieriumi, jis tapo oficialiai pripažintu Lietuvos akademinio gyvenimo sunkiasvoriu, galinčiu užimti praktiškai bet kurio humanitarinės ar socialinės pakraipos studijų fakulteto dekano vietą ir turbūt niekam net nekiltų klausimas – kodėl jis, o ne kas kitas? Nemanau, kad jam po kelių metų užsimanius išleisti prisiminimus apie darbą europarlamente bus problemų su leidėjais. Sutinku, kad galbūt tai yra užtarnautas įvertinimas, tačiau kaip galima būti tuo pačiu metu svajotoju revoliucionieriumi ir žvaigžde a la Davidas Bechamas, kuriam net ir neįmušus 11 metrų baudinio, virš vartų skersinio į žiūrovų tribūnas nuskriejęs kamuolys vėliau aukcione buvo parduotas už 10 000 svarų. Kaip tas mitinis karalius Minas, kuris savo prisilietimu bet kurį daiktą paversdavo auksu, taip ir profesoriaus lūpos ištarusios bet kurią miglotą frazę, ją paverčia intelektualine įžvalga, kuriai jau iš anksto pasiruošę pritarti šimtai gerbėjų. Todėl retkarčiais pasitaikantys profesoriaus padūsavimai apie jo intelektualinę vienatvę sukelia panašias emocijas, kaip ir jo mėgstamo politiko ir dabar jau buvusio prezidento V. Adamkaus mintis apie prezidento vienatvę, kai taip norisi jo pasiteirauti – o tai kodėl Jūs toks vienišas? O tai kaip Božena, Albinas, Lauras… galų gale Alma… negi jie su Jumis nebebendrauja? Kad ir kokius aukštus politinius ar akademinius postus užimtume, draugų už mus niekas nesirenka, juos mes renkamės patys.

                      Kaip ten bebūtų – sėkmės profesoriui Europarlamente, jis tikrai nėra pats blogiausias iš tų kuriuos mes siuntėme pernai ir iš tų kur siuntėme prieš penkis metus. Tikėkimės, kad vėl sulauksime jo rašinių apie Briuselį, apie gyvenimą ir pamąstymų apie tai kaip atrodo darbas Europarlamente pro humanitaro akinius, kurie neužilgo bus išleisti ir atskiromis knygomis, o vėliau aptarti naujose televizijos laidose. 

1 Comment | In: Uncategorized | tags: Leonidas Donskis. | #

 Tas kartų be „mokytojų“ liūdesys. Mūsų mokytojai nėra vien tik viešieji profesoriai, nors mums iš tiesų trūksta profesorių. Mūsų mokytojai yra tie, kurie mums pasiekus brandą suteikia mums kažką radikalaus ir naujo, kurie žino kaip atskleisti meninę ar literatūrinę techniką, rasdami tuos mąstymo būdus, kurie atitinka mūsų modernybę t.y tiek mūsų pastangas, tiek mūsų tuščią entuziazmą <…>.

                      „Nuošalūs mąstytojai“ gali būti suprantami kaip priešybė „vešiesiems profesoriams“. Netgi Sorbonai reikia anti-Sorbonos ir studentai iš tiesų neklauso savo profesorių tol, kol jie neturi kitų mokytojų. Nietzsche turėjo savo laiku liautis būti profesoriumi tam, kad taptų nuošaliu mąstytoju. Sartras padarė tą patį kitame kontekste ir su kitomis pasekmėmis. Nuošalūs mąstytojai pasižymi dvigubu charakteriu – tam tikru vienišumu, kuris lieka būdingu jiems kiekvienoje situacijoje; bet tuo pačiu ypatingu susijaudinimu, išskirtine pasaulio, kuriame jie iškyla ir kalba, netvarka. Jie kalba tik savo vardu, nieko „nereprezentuodami“; ir jie užkabina tas grubias esatis, tas atviras jėgas, kurios vargu ar gali būti labiau „reprezentatyvios“ <…>.

                      Nuošaliam mąstytojui reikalingas pasaulis pasižymintis tam tikros netvarkos minimumu, net jei tai tik revoliucinė viltis, nuolatinės revoliucijos sėkla <…>.

Laisvas vertimas iš Gilles Deleuze Desert Islands, 77-78 psl.

Comments Off on Gilles Deleuze: „Jis buvo mano mokytojas“ | In: Filosofija | tags: Filosofija, Gilles Deleuze, skaitymai. | #

 Prezidentas neseniai vetavo Seimo jam pateiktą Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo projektą, tuo pakartotinai sukeldamas ginčų audrą viešojoje erdvėje. Seksualinių mažumų problemos šiuo metu kelia kaip niekad dideles aistras Lietuvoje, neretai užgoždamos įsisenėjusias problemas – žemas pensijas, korupciją, pakrikusią sveikatos apsaugos sistemą ir daugelį kitų.

Asmenys kovojantys už gėjų teises ir jų saviraiškos laisvę, dar kitaip liaudyje vadinami „tolerastais“, akcentuoja Vakaruose pripažintą nuomonę apie galimą seksualinės orientacijos „paslankumą“. Tai reiškia, kad seksualinė orientacija nėra stabiliai suformuota žmogaus tapatybės dalis, ji ne tik gali būti įvairi, tačiau žmogaus gyvenimo bėgyje gali keistis. Galbūt iš čia atsiradusi „vaivorykštinė“ simbolika, akcentuojanti ne tik spalvų gausą, bet ir įvairius jų atspalvius. „Tolerastų“ opozicija, atstovaujama tokių biologijos, antropologijos ir moralės ekspertų kaip P. Gražulis, M. Murza ir R. Dagys, į visą žmonių seksualinę praktiką ir prigimtį iš esmės žiūri pro dvispalvę, juodai-baltą prizmę.

Iš tiesų sunku adekvačiai įvertinti P. Gražulio bandymus homoseksualumą sulyginti su pedofilija, nekrofilija ar zoofilija – ne dėl to, kad toks šio radikalo požiūris į homoseksualizmą atrodytų per griežtas, atvirkščiai – tokiame kontekste jo požiūris į, tarkim, pedofiliją, man asmeniškai, atrodo pernelyg pakantus. Tačiau visgi priėmus tokius pareiškimus „už gryną pinigą“ peršasi pakankamai paradoksali išvada, kad „tradicinių vertybių“ puoselėtojai žmogaus seksualinę orientaciją supranta kaip „įvairiaspalvę“. R. Miliūtės vedamoje teledebatų laidoje, Stanislovas Buškevičius kalbėdamas apie homoseksualizmą emocingai pareiškė, kad „prie to yra priprantama“. P. Gražulis, kalbėdamas šia tema, irgi ne kartą buvo pareiškęs, kad potraukis tos pačios lyties asmenims atsiranda dėl uždaro gyvenimo būdo, patirtų psichologinių traumų, kvailo mados vaikymosi, moralinio pagedimo. Tai reiškia, kad pvz. vyro lytinis potraukis moteriai (ir atvirkščiai) yra ne tiek įgimtas instinktas, o savybė, kuri išugdoma teisingu auklėjimu, paremtu „tradicinės šeimos“ puoselėjamomis „tradicinėmis vertybėmis“. Ir atvirkščiai – be tradicinio auklėjimo žmogaus seksualumas tarsi paliekamas savieigai, kuriam besivystant laisvai, be „tradicinės“ nukreipiamosios vagos, žmogaus galimybės savarankiškai suformuoti heteroseksualią orientaciją nėra tokios jau labai ir didelės. Kitaip sakant, jei pvz. jaunystėje S. Buškevičius ir M. Murza būtų ilgesnį laiką uždaryti kartu vienoje patalpoje ir jiems būtų ribojamas seksualinis švietimas, tai beveik neišvengiamai anksčiau ar vėliau tarp jų būtų įvykęs lytinis aktas, kuris ilgainiui išsivystytų į reguliarią praktiką. Vėliau juodu paleidus į laisvę, jiems būtų labai sunkų pereiti prie lytinių santykių su moterimis, kadangi juos jau būtų suvienijusios bendros vertybės ir gyvenimo būdas. Išgelbėti ir vėl gražinti į moterų glėbius juos galėtų nebent kokia nors R. Dagio iniciatyva sukurta gydymo ir reabilitacijos programa. Taip ir susiklosto tradicionalistų galvose margaspalvė žmonių seksualinės orientacijos paletė su dominuojančia heteroseksualumo spalva, kuri pamynus „tradicines vertybes“ nepastebimai įgauna poligamijos, nekrofilijos, fetišizmo, homoseksualizmo, incesto, mazochizmo, zoofilijos, masturbacijos, pedofilijos ir kitokius atspalvius. Vienas atspalvis maišosi su kitu ir gimdo naujus, kurie mirgėdami bauginančiai daugėja geometrinės progresijos būdu. Pamažu šioje vaivorykštėje dominuojanti spalva ima nykti, jos ryškumas blėsta ir galiausiai šiame pavojingai progresuojančiame spalvų margumyne ji pasidaro nepastebima. Galutinis grėsmingos „vaivorykštinės progresijos“ raidos etapas – Tautos išsigimimas ir išnykimas.

„Vaivorykštinė progresija“, manau, iš tiesų palies mūsų visuomenę, tačiau ji palies ją būtent per tą institutą, kurį „tradicionalistai“ vadina sveikos visuomenės tvirtove – per „tradicinę šeimą“. Niekada neabejojau šio visuomeninio instituto svarba ir nauda, tačiau mes gyvename tokiu laikotarpiu, kai į šią tradicinę vertybę galime ir turime pažvelgti netradiciškai. Tai reiškia, kad nebėra prasminga į šeimą žiūrėti kaip į savotišką pater familiae, nuosavybę, kur tėvas, šeimos galva, vadovauja savo šeimai kaip mažai įmonei, kiekvienam jos nariui paskirstydamas funkcijas savo nuožiūra. Šiuolaikine šeima gali būti netgi vieniša motina auginanti vieną ar daugiau vaikų. Pater familiae jau nebeturi šeimoje tokios valdžios, kad tiesiog įsakytų savo homoseksualiam sūnui gydytis, eiti į katalikų kunigus (jei nenori taip kaip visi, tai jau geriau niekaip) arba sutuoktų savo „sadomitą“ su 50 metų jaunamarte iš gretimo kaimo, prieš tai susitaręs su jos pater familiae. Nesant galimybės tai užslopinti dirbtinai, iškyla gan nemaloni dilema – remiantis „vaivorykštinės progresijos“ principu prisiimti atsakomybę dėl netinkamo auklėjimo ir aplinkos jo šeimoje, dėl kurių jo vaikas tapo iškrypėliu arba atsisakyti jį laikyti iškrypėliu ir prisiminus, kad tai visgi jo vaikas, pamėginti jį suprasti. Manyčiau antrasis variantas yra priimtinesnis bet kuriam protiškai normaliai išsivysčiusiam žmogui. Galbūt „vaivorykštinė progresija“ yra ne be perstojo besiplečiantis seksualinės praktikos ir jos objektų spektras, o stiprėjantis žmonių tarpusavio supratimas, sugebėjimas priimti kitą tokį koks jis yra ir drąsa būti tokiu, koks esi? Ir geriausios sąlygos tam išugdyti yra šeima, nes net ir homoseksualai turi tėvus. Šeimos instituto samprata pas mus grindžiama sustabarėjusiais stereotipais ir tai yra viena iš šiandieninio jo silpnumo priežasčių. Tam kad kažkas pasikeistų reikalingos ne tik pozityvios iniciatyvos, bet ir tam tikras laiko tarpas, todėl, manyčiau, buvęs Viniaus meras J. Imbrasas, sakydamas, kad mes tokiems santykiams dar nesame pribrendę, buvo fatališkai teisus.

Comments Off on “Vaivorykštinės progresijos“ grėsmė | In: Uncategorized | tags: gender, visuomenė, Žmogaus teisės. | #

 Šiuo metu kone po kiekvieno Konstitucinio teismo (toliau – KT) nutarimo mūsų viešoje erdvėje keliamas klausimas ar KT aiškindamas Konstituciją nepasisavina visai Tautai priklausančių teisių. „Kažin Dievas yra virš teisėjų, ar po jais“ paklausė susitikime su pramonininkais partijos „ Tvarka ir teisingumas“ iškeltas kandidatas į Lietuvos Respublikos prezidentus V. Mazuronis . Tai jau anaiptol nebe pirmas parlamentaras, kuriam neįtinka KT priimami nutarimai ir jų vykdymo privalomumas. Čia būtų naudinga prisiminti ne tik KT poziciją R. Pakso apkaltos metu, bet ir garsųjį jo nutarimą uždraudusį tautos išrinktiesiems dirbti papildomus darbus, dėl ko ne vienas iš jų prarado papildomą pajamų šaltinį, o naujai iškeptai Seimo narei D. Meiželytei teko net ir ašarą nubraukti. Viena vertus, pats KT, kaip institucija egzistuoja anaip tol ne visose valstybėse, kita vertus tos valstybės, kuriose jis turi gilias tradicijas, anaiptol nėra atsiliekančios pagal savo išsivystymo lygį.

Teisiškai raštingesni parlamentarai, bent kiek susipažinę su Konstitucija, savo puolimą prieš KT argumentuoja 2-uoju jos straipsniu, skelbiančių, kad „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“. Tokiu būdu KT kaltinamas visai „Tautai“ priklausančio suvereniteto pasisavinimu, pamirštant tiek jo teisėjų skyrimo tvarką ir funkcijas, tiek ir tą aplinkybę, kad vadovaujantis tokiais argumentais panašiu suvereniteto pasisavinimu galima apkaltinti ir patį Seimą, niekaip nepakylantį iš visuomenės pasitikėjimo institucijomis reitingų dugno. Be abejo, Konstitucijos aiškinimu gali užsiimti ir kita institucija, pvz. Aukščiausiasis teismas, tačiau ar nuo to jo sprendimai pasidarys populiaresni visuomenėje? A r bus lengviau V. Mazuroniui, jei Dievas bus ne po KT, o po Aukščiausiuoju teismu? O gal tuomet Konstitucijos aiškinimu turėtų užsiimti pats Seimas, kuris kaip jau matėme, yra pajėgus per 3 naktis priimti praktiškai neribotą kiekį įstatymų? Tiesa pasakius, tuomet teisės aktų atitikimo Konstitucijai klausimas išsispręstų pats savaime, nes tai darytų tuos aktus priėmusi institucija, o Dievas tuomet būtų po Seimu. Galbūt nuo to ir būtų geriau V. Mazuroniui, bet ar būtų geriau Lietuvos piliečiams. Apskritai šiuo metu stebint Lietuvos politinę tikrovę yra akivaizdu, kad Dievas ją yra jau seniai apleidęs ir neturi su ją jokio ryšio, todėl prie Jo ketinu nebegrįžti.

Mūsų Konstitucijoje yra netiesiogiai įtvirtintas valdžių padalijimo principas. Tai reiškia, kad jos yra viena kitos atžvilgiu atskiros ir viena kitai nepavaldžios, todėl klausti kuri iš jų yra aukščiau nekorektiška. Seimas, kaip įstatymų leidžiamoji valdžia leidžia įstatymus, Vyriausybė, kaip vykdomoji valdžia, juos vykdo, o teismai, kaip teisminė valdžia, kontroliuoja, kad įstatymų būtų laikomasi (be abejo, aš kalbu apie tai kaip turėtų būti). Šiame politinės teorijos kontekste iškyla pagrįstas klausimas – ar KT neviršija savo galių ir ar teisingi jam keliami kaltinimai dėl pernelyg aktyvaus kišimosi į politinius procesus? Ar iš tiesų mūsų valstybei gresia „šliaužiantis perversmas“, kurio metu viena institucija pamažu uzurpuos mūsų Konstitucijoje tautai suteiktą suverenitetą?

Suverenitetas reiškia aukščiausiąją valdžią, o valdžia demokratinėje visuomenėje, kaip žinome, suteikia ne tik privilegijas, bet ir pareigas, kurios savo ruožtu reikalauja atsakomybės iš ją rinkimų būdu gavusio politiko jį išrinkusių piliečių atžvilgiu. Mes galime be perstojo kritikuoti KT, tačiau jei visuotinį nepasitenkinimą laikytume pakankama priežastimi panaikinti valstybės instituciją, abejoju, kad KT būtų panaikintas iki Seimo, Vyriausybės ir visų ministerijų panaikinimo. Manau, kad į KT politikavimo problemą pažvelgus platesniame kontekste, galėtume pamatyti, kad tokia situacija susidarė mūsų visuomenėje įsivyravus tendencijai vienu metu siekianti valdžios ir kratytis su ja susijusios atsakomybės. Mes galime kaltinti KT dėl to, kad jis nepakankamai griežtai įvertino Leo.lt steigimo sandorį, tačiau mes privalome nepamiršti, kad ne KT inicijavo šio sandorio sudarymą. Konstitucijos 106 straipsnis sako, kad teisę kreiptis į KT dėl tam tikrų teisės aktų atitikimo Konstitucijai turi teisę Prezidentas, Vyriausybė, teismai ir ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių. KT savo tyrimą pradeda tik gavęs kurio nors iš šių subjektų prašymą. Stebint mūsų šalies gyvenimą kyla klausimas – ar ne per dažnai klausimus, kuriuos turėtų spręsti Seimas sprendžia KT? Tačiau tą patį klausimą galima aš siūlyčiau kelti kitaip – ar ne per dažnai Seimas, kuriam jį išrinkę piliečiai pavedė spęsti jiems gyvybiškai svarbius klausimus, kratydamasis atsakomybės užkrauna juos KT? Nevalingai atmintyje iškyla kai kurių Seimo narių pageidavimas, kad KT ištirtų ar įmanoma Lietuvoje pragyventi už nustatytą minimalų atlyginimą. Kas šiuo atveju turėtų likti kvailio vietoje? Konstitucijos 46 straipsnis skelbia, kad „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Valstybė gina vartotojo interesus“. Ką turi daryti Seimas siekdamas įgyvendinti šias Konstitucijos nuostatas – rašyti prašymus KT ištirti ar esami įstatymai neprieštarauja šioms nuostatoms ar tiesiog pačiam, sistemingai įgyvendinant priešrinkimines partijų programas, reformuoti esamą teisinę bazę, kuriant naujus įstatymus įgyvendinančius ir plėtojančius šiuos Konstitucijoje iškeltus tikslus. Akivaizdu, kad Seimas nepraleidžiantis progos apsigaubti vienintelių tautos patikėtinių aureole beveik visais atvejais renkasi pirmąjį variantą, norėdami, kad KT ne tik nurodytų jiems neparankius įstatymus kaip prieštaraujančius Konstitucijai, bet ir pageidaudami, kad KT išspręstų dauguma tų problemų, kurių sprendimą rinkėjai patikėjo jiems. Ar tam, kad priimti antimonopolinius įstatymus būtina visų pirma kreiptis į KT, prašant ištirti ar esantieji įstatymai neprieštarauja Konstituciniam draudimui monopolizuoti gamybą? Pats savaime toks kreipimasis nėra beprasmis tik tuomet, kai kartu su juo vyksta Seimo narių įstatymų leidybos iniciatyvos, o būtent to Seimo nariai stengiasi visais būdais išvengti, siekdami šią atsakomybę perkelti KT. Vengdami atsakomybės už savo sprendimus Seimo nariai mėgsta pasiskųsti, kad KT riboja jų įstatymų leidžiamąsias galias,tačiau su malonumu pamiršta, kad remiantis Konstitucijos 103 straipsniu KT teisėjus skiria pats Seimas ir KT atnaujinamas vienu trečdaliu kas 3 metai, o Seimo kadencija trunka 4 metus. Taigi Seimui suteikta Konstitucinė teisė aktyviai dalyvauti formuojant KT sudėtį, tačiau lietuviškas mentalitetas tokių „smulkmenų“ pastebėti nelinkęs. Galimybę kažką visuomenės gyvenime pakeisti į gerą daugelis Seimo narių įžvelgtų tik gavę absoliučią valdžią, o kol jos nėra, reikia žūtbūtinai kautis dėl jos, visų kitų antraeilių problemų sprendimą nukeliant į ateitį neribotam laikui.

Demokratiniu keliu išrinktas parlamentas yra visos jį rinkusios visuomenės veidrodis. Bet kuris pilno proto žmogus supranta, kad pats veidrodis visiškai nekaltas dėl nemalonaus vaizdo jame. Mūsų visuomenė per 19 nepriklausomybės metų nepailsdama laukė valdžios, kuri suteiks jai pasiturintį gyvenimą. Per tuos metus mes taip ir neišmokome formuluoti ilgalaikiu strateginių tikslų. Aš nekalbu apie iškilų sugebėjimą moralines vertybes puoselėti su didesne atida nei materialines, aš tiesiog turiu omeny paprastą ir ciniškai pragmatišką sugebėjimą atsisakyti mažo gero šiandien dėl to, kad gautum didesnį gerą rytoj. Protingi žmonės tai vadina strateginiu planavimu. Ar mūsų, trečios kartos nuo žagrės, seneliai suvalgydavo visus grūdus nieko nepasilikdami sėjai? Kodėl su kiekviena karta mes tarsi kvailėjame? Mes nemėgstame mąstyti apie tai, ką mes privalome padaryti. Mes stengiamės esant galimybei nemokėti mokesčių (nes esantys prie „valdžios lovio“ vis tiek vagia), apsimetame nieko nepastebinčiais, kai prie mūsų akių chuliganai muša savo auką (vis tiek niekuo jai nebepadėsim), statome automobilius neįgaliesiems skirtose stovėjimo vietose (nes greta yra dar viena laisva vieta – ten galės tą mašiną ir pastatyti) ir paliekame krūvas šiukšlių ežerų pakrantėse (visi taip daro, o be to pakrantėse nepastatė atliekų konteinerių tie, kurie už tai atsakingi). Mes renkame Seimą ne tam, kad jis leisdamas įstatymus koordinuotu visų mūsų į bendrą tikslą nukreiptą darbą, o tarsi tam, kad jis už mus dirbtų. Mūsų reikalavimai labai dažnai būna paprasti – mažesnių mokesčių, didesnių atlyginimų ir socialinių išmokų, geresnės švietimo, sveikatos apsaugos paslaugų kokybės, o patys projektai kaip tai pasiekiama mūsų nedomina. Tokių projektų kūrimą mes maloningai perleidžiame Seimui, sau pasilikdami teisėjo vaidmenį. Mes norime visko čia ir dabar, o jei kas nors viso to nesiryžta pažadėti, mes renkame kitą, nesvarbu, kad jo atsakymas į klausimą „o kaip jūs visa tai pasieksite?“, skamba „o jūs išrinkite ir sužinosite!“. Ir renkame, dažniausiai neklausdami „o vis dėl to kaip?“.

Tikime, kad atsisakę atsakomybės mes išlaikysime valdžią ir eilinį kartą liekame prie suskilusios geldos. Geisdami turėti suverenitetą vien kaip valdžią, mes stengiamės ją pasilikti sau, o su ja susijusią atsakomybę už priimamus sprendimus numesti Seimui. Seimas gi tą atsakomybę stengiasi permesti KT. Kaltiname Seimą, nors patys jį renkame, kaltiname KT, nors jo teisėjus skiria mūsų pačių išrinktas Seimas. Norime valdžios, bet niekaip negalime pasijausti šeimininkais savo šalyje, norime saugumo ir dėmesio, bet ,regis, savižudžių šalies įvaizdžio dar ilgai neatsikratysime. Taip ir šliaužioja atsakomybė po institucijas, kaip katė su sulaužytu stuburu po tvarto užkaborius, ieškodama ramaus kampelio kur galėtų numirti. 

Comments Off on Šliaužiantis perversmas ir šliaužiojanti atsakomybė | In: Uncategorized | tags: konstitucinis teismas, politika, seimas, teisė. | #

 Regis, su Gernder loops programos diegimu mūsų ikimokyklinio ugdymo įstaigose susijęs skandalas po truputi ima išsisemti. Pati programa dingo ir iš darželių (kaip dabar teigia daugelis už jos diegimą atsakingų valdininkų – ji ten lyg ir nebuvo pasirodžiusi), ir iš interneto. Viena vertus tai atima galimybę pasakyti apie ją kažką konkrečiau, kita vertus tai leidžia geriau suprasti visas su jos susijusias aistras, kadangi visos jos kilo ne gilinantis į programą, o klausantis kai kurių apie ją kalbėjusių „ekspertų“ nuomone.

Visa ši, į paniką peraugusi emocijų banga, man panaši į išgalvotą situaciją anoniminių alkoholikų klube: visi susirinkę pasakojasi savo problemas – vienas pragėrė sveikatą, kitas darbą, trečias šeimą. Įvardijus problemas, pokalbio moderatorius pasiūlo susimąstyti apie priežastis, įstūmusias į tokią būklę bei būdus kaip iš jos išbristi. Kyla nemaloni tyla. Visiems gana nesmagiai dūmojant pasigirsta Petro balsas: „Jonai, kaip tu šlykščiai smirdi alkoholiu ir šlapimu“, Jonas atsako: „Eik tu š…, aš ne pas tave į namus atėjau!”. Štai ji – išsigelbėjimo akimirka. Visi, su malonumu užmiršę savo problemas, ima aptarinėti situaciją. Būrelis pasidalina į dvi stovyklas – vieni už Joną, kiti už Petrą. Visų akyse sužiba azartas, visi ginčijasi, kaltina, teisina ir jų širdis nepastebimai apima palaima, užsimiršus tikrąją sueigos priežastį ir tikslą, apie kuriuos tokia kankynė galvoti. Juk visai čia šalia tokia problema! Vos pasirodžiusi, kiekvieno savigrauža išgaruoja nepastebimai. Kokie saldūs širdžiai teisėjo, advokato, prokuroro vaidmenys ir kokie atgrasūs yra kaltinamojo!

Ar ne kažkas panašaus įvyko su Gender loops? Smurtas mokykloje ir šeimoje, seksualinis vaikų išnaudojimas, patyčios, narkotikai, alkoholis, vaikų nusikaltimai, depresijos ir savižudybės – visa tai kažkur dingo kažkam prakalbus apie Gender loops. Visi prakalbo apie grėsmes, kurios kaip žmonės pasakoja, kyla aprengus berniuką sijonėliu, o mergaitę kelnytėmis, kadangi kaip pasakojo dar kiti žmonės, kad būtent tai daryti vaikai bus verčiami darželiuose. Po tokių programų diegimo geriausia, kas gali iš vaiko išaugti, tai kažkokia škotų sirgaliaus parodija, priklausomai nuo mylimos krepšinio komandos dėvinti žaliai-baltą arba juodai-raudoną sijoną. Bet čia – tik geriausiu atveju.

Aš manyčiau, kad visa ta baimė ir su programa susijusi isterija buvo stipriai pakurstyta savo neįgalumo komplekso. Mes visi žinome, kas šiuo metu laukia mūsų vaikų mokyklose ir į kokią įstaigą grotuotais langais dažniausiai keliauja beglobiai internatų „auklėtiniai“. Jau seniai mums ne paslaptis, kad pernelyg dažnai vienintele ugdymo programa tampa Gatvė. Taip pat puikiai žinome savo pedagoginius sugebėjimus ir savo sugebėjimus dėl vaikų atsiplėšti nuo savo kasdienių darbų. Ir staiga toks šansas – tereikia išsiaiškinti, kas tai sugalvojo, kas tai padarė, visus prigąsdinti, prigrasinti, uždrausti ir ryžtinga veido išraiška per visuomenės informavimo priemones paskelbti – „to, mes netoleruosime!“. Būtent toks elgesys ir yra mums labiausiai suprantamas, būtent tokį elgesį mes labiausiai ir gerbiame, o atpirkimo ožys yra pats „mylimiausias“ naminis gyvūnas Lietuvoje. O ypatingai „mylimi“ tie atpirkimo ožiai, kurie neturi aštrių ir didelių ragų. Prilupus tokį, visą susirūpinimą dėl neišsprendžiamų problemų, kaip ranka nuima.   

Beje aš pats nesu Gender loops šalininkas, nesu jos skaitęs ir, tiesa pasakius, manau, kad rašau ne apie šią programą, bet jau dabar galėčiau pasakyti, kad įžiūriu joje kai ką teigiamo – jeigu iš tų vaikų, kurie šiuo metu yra ikimokyklinio amžiaus, kuris nors subrendęs sugalvos tapti gėjumi, jo tėvams nereikės graužti savęs ir dėl to kaltinti vienas kito, ieškant tokių nesuvokiamų jų vaiko iškrypimo priežasčių. Kalti dėl tokios nelaimės bus tikrai ne jie, kaltas bus krizinį 2009 metų pavasarį Lietuvos ikimokyklinio ugdymo įstaigose siautęs paslaptingasis Gender loops.

Comments Off on Gender loops – įspūdžiai neskaičius. 3. Atpirkimo oželis | In: Uncategorized | tags: gender, visuomenė, Žmogaus teisės. | #

 Štai kur klausimas, vertas antro Hamleto monologo. Iš tiesų, o jeigu tai įgimta? Abiejų nuomonių šalininkai čia mėgsta pasitelkti mokslinius argumentus – vieni teigia, kad homoseksualizmą kaip ligą mokslas demaskavo dar prieš du šimtus metų, kiti atkerta, kad modernusis mokslas dar prieš keletą dešimtmečių pripažino, kad tai yra normalu ir, kad bandymai homoseksualą paversti heteroseksualiu gali sukelti rimtas psichologines traumas asmeniui, kurio vienintelė problema iki tol buvo neigiamas likusios visuomenės požiūris į jį. Todėl gal verčiau keisti visuomenės požiūrį? Tokios nuomonės šiuo metu laikomasi Vakaruose ir su tuo sunku nesutikti nuodugniau pasidomėjus apie ten atliekamus mokslinius tyrimus bei pasigilinus į ten puoselėjamo žmogaus teisių instituto dvasią. Tačiau tuo pačiu galima pastebėti, kad kažkada komunizmas irgi buvo mokslas, o viduramžiais Švenčiausios Trejybės buvimas buvo laikomas įrodytu moksliškai. Kartais keistai nuskamba ir pačių homoseksualų tvirtinimai, kad tai yra normalu, nes ir gamtoje tarp gyvūnų dažnai pasitaiko homoseksualūs santykiai. Bet jei mes matome kaip katinas išpjovė dar aklų kačiukų vadą ar mes galėtume pateisinti panašų žmogaus elgesį? Ar būtinai tai, kas nuolat vyksta gamtoje, gali pateisinti tai, kas vyksta visuomenėje? Ar tai, ką mokslas pripažįsta šiandien, nebus to paties mokslo paneigta rytoj?

Šiuo metu Lietuvos šou versle vyrauja tokia tendencija – jei būtinai reikia surengti kokį nors šou ir katastrofiškai trūkta idėjų, yra vienas kelias tinkantis visoms progoms. Tiesiog reikia vyrus perrengti moterimis – uždėti jiems ilgaplaukius perukus, pėdkelnes, trumpus sijonėlius, pastatyti ant aukštakulnių ir pasisekimas garantuotas. Kreivos, skylėtomis pėdkelnėmis aptemptos kojos, neskustos pažastys ir plaukuotos krūtinės, apšepusiame veide ryškiai šviečiančios raudonos lūpos žavi ir yra nepaprastai juokinga. Ir nors tam tikroms kultūrinėms mažumoms, toks humoro jausmas atrodo kiek pakrypes, visgi niekas to nelaiko visuomenės tvirkinimu. Turbūt nė vienas iš salėje plojusiųjų mūsų kultūros ir meno žvaigždėmis save laikantiems personažams nebijojo, kad nuo ilgalaikio tokių renginių žiūrėjimo gali deformuotis lytiniai organai ir atsirasti potraukis tos pačios lyties asmenims. O jei tokius vaizdus jie būtų matę nuo pat vaikystės? Ar būtų jie turėję didesnės įtakos bręstant? Nemanau, kad taip. Tačiau šiaip jau gana keista, kad žinant Lietuvos visuomenės požiūrį į gėjus, niekas neiškėlė minties, kad renginio „Auksiniai svogūnai 2007“ organizatoriai turėjo prieš pasirodymą įspėti žmones, kad atsivesti į jį vaikus griežtai nerekomenduojama dėl galimo neigiamo poveikio jų seksualiniam vystymuisi.

Tomas Viluckas, netiesiogiai atmesdamas mintį, kad homoseksualumas yra įgimtas, savo straipsnyje rašo: „Juk niekas civilizuotame pasaulyje nekvestionuoja to, kad lytinė orientacija yra pasirenkama. Kiekvienas pasirinkimas implikuoja atsakomybę ir padarinius. Tad pasirenkant homoseksualumą, pasirenkamas ir nevaisingumas. Beveik bet kuris homoseksualus asmuo iš principo gali būti tėvas ar motina, tačiau, pasirinkdamas homoseksualumo praktiką, kartu jis savanoriškai atsisako ir tėvystės ir motinystės“. Mano galva tai yra tipiškais silpno, stereotipų suformuoto, mąstymo pavyzdys, kuris naiviai suvokdamas pačią homoseksualumo problemą, siūlo atitinkamus su ja susijusių problemų sprendimus. Įdomu kaip pats T. Valuckas atsakytų į klausimą – o kada Jūs pasirinkote, kad norite būti heteroseksualus? Kiek Jums buvo metų tuomet? Kokie buvo tokio pasirinkimo motyvai? Beje aš nenustebčiau, kad į tai sektu visai nuoširdus jo atsakymas – nusprendžiau būti heteroseksualus dar vaikystėje, nes taip mane išauklėjo tėvai, katalikų Bažnyčia, o be to, noriu turėti vaikų, nes gėjai jų turėti negali. Tokie „moksliškai“ argumentuoti tekstai yra greičiau taisyklė, nei išimtis. Kažkodėl niekam iš tokių mokslinčių net nekyla klausimas atimti teisę nevaisingai vyro ir moters porai įsivaikinti vaikelį, motyvuojant tuo, kad pasirinkdamas nevaisingą partnerį, kartu pasiimi ir jo nevaisingumą. Ir ačiū Dievui.

Ir vėl pakartoju klausimą – o jei tai yra įgimta? Tai reiškia, kad galbūt nieko asmuo nesirenka, jis tiesiog lytiškai bręsdamas supranta, kad jau yra toks? Ar tai jo kaltė? O gal tuomet tai visuomenės, nesugebėjusios jam užtikrinti normalaus vystymosi, kaltė? Ar jis privalo keistis, o jei taip, tai ar jis gali pasikeisti? Ar lytinis potraukis pasirenkamas? Interpretuojant pasaką apie du princus kiek kitaip, kyla dar vienas klausimas – jei pas mus iki šiol nuo seniausių laikų vaikučiams būdavo sekamos pasakos apie princą ir princesę, tai kodėl ir tuomet atsirasdavo tokių, kurie užaugę norėdavo gyventi kiek kitaip? O gal jie iš tiesų yra kaip kokia užkrečiama liga, kaip maras ar parazitai, kuriuos reikia naikinti nuolatos t.y. kaip tarakonai ar pelės, kurių šiaip jau nereikia maitinti, užtenka nustoti slėpti maistą, juos nuodyti ir neužilgo jų atsiras begalės? Taigi iš to sektų, kad jų atsiranda nepaisant to, kad vaikučiams nuo mažumės sekamos pasakos apie princą ir princesę, o kas tuomet jei imtume sekti apie princą ir princą? Statistinio lietuvio ir socialinės apsaugos ir darbo ministro R. Dagio nuomone, tada ilgainiui jų prisigamintume tiek, kad jo visai reali vizija 2050 metais Lietuvoje turėti 4 milijonus lietuvių taptų mission impossible. 

2 Comments | In: Uncategorized | tags: gender, visuomenė, Žmogaus teisės. | #

Seniai neteko matyti tiek daug aistrų sukelusio projekto. Priešininkai pasidalijo į nesutaikomas stovyklas, vieni kitus apkaltindami šventvagystėmis – vieni buvo apibūdinami kaip vaikų tvirkintojai ir psichologiniai luošintojai, kiti, atitinkamai, kaip provincialai ir žmogaus teisių mindžiotojai. Regis projektas vertybinius lietuvių klodus palietė taip giliai, kad net pats įsigilinimas į programos idėjas tapo antraeilės svarbos dalyku. Dažnai savo nuomonę (tiek „už“, tiek ir „prieš“) ginančios organizacijos painiojasi vartojamose sąvokose, pačios nelabai suvokia, kurie jų argumentai yra moksliniai, o kurie vertybiniai, kas savo ruožtu skatina atsirasti disputams apie tai kas yra mokslas ir kas yra vertybė – visa tai atveria kur kas platesnės analizės galimybes nei kažkokios programos skaitymas. Nenorėdamas išsiskirti iš kitų, neketinu jos skaityti ir aš, bet ne todėl, kad „ir be jos skaitymo man visi jie aiškūs“, bet todėl, kad aš tikrai žinau vieną tokį, kuris yra man pakankamai aiškus (bet dar ne iki galo) – save patį. Savo patirtimi ir ketinu remtis.

Manau, kad visų pirma tiesiog būtina iškelti klausimą – o kas iš tiesų yra homoseksualizmas. Skaitant įvairias internetinių komentatorių nuomones išskirčiau dvi pagrindines: 1. tai yra įgimta, 2. tai yra nukrypimas nuo normos. Pirmoji nuomonė teigia, kad tokiu yra tiesiog gimstama, nieko čia nepakeisi, tai nėra blogis, o tokios orientacijos žmonės nusipelno tiek pat pagarbos, kaip ir visi kiti, antroji (jei neklystu jos laikėsi ir psichoanalizės pradininkas Z. Freudas) mano, kad visi žmonės gimsta heteroseksualiais, tačiau dėl daugelio priežasčių jų seksualinis elgesys gali nukrypti nuo normos. Internetiniai komentatoriai tokio nukrypusio elgesio priežastimis nurodo vaikystės traumas, kvailą mados vaikymasį ar tiesiog psichologinio luošumo sukeltą lytinį potraukį, analogišką zoofilijai, pedofilijai ar nekrofilijai.

Abi puses remiasi, o neretai vaizduoja besiremiančios, moksliniais argumentais. Nesu didelis antropologijos specialistas, tačiau man keisti antrosios nuomonės šalininkų argumentai, kad jų nuomonė yra pagrįsta naujausiais Vakarų mokslo laimėjimais, jau vien dėl to, kad kiekvienas žinome kokias teises Vakarų pasaulyje turi homoseksualai. Šiuo požiūriu nuoseklesni atrodo tautinės moralės puoselėtojų argumentai, skelbiantys apie tvirkinančia ir lietuvių tautinių vertybių pamatus pakertančią Vakarų civilizacijos įtaką.

N. Vasiliauskaitė rašo, kad pasaka apie du princus anaiptol nėra pirmas tokio pobūdžio kūrinys mūsų auklėjimo sistemoje. Aš savo ruožtu galėčiau pasidalinti savo vaikystės prisiminimais, kai pradinėse klasėse mums būdavo skaitomi apsakymai apie po viena miline miegančius ir iš vieno katiliuko valgančius raudonarmiečius. Atmintyje iškyla ir karšti bučiniai į lūpas, kuriais vyrai vieni kitus sveikindavo įvairiomis progomis, neišskiriant nei tuometinio komunistų partijos elito. Ir visa tai vyko tuo metu, kai homoseksualizmas buvo laikomas nusikaltimu – nei daugiau, nei mažiau. Aišku galima paprieštarauti, kad nors ir keistai tai atrodo mūsų laikų žmogui, bet tuo metų toks vaizdelis anaiptol nebuvo šokiruojantis, nes niekam net į galvą nekildavo mintis, kad po bendra miline miegant dviems raudonarmiečiams ten vykdavo dar kai kas daugiau. Bet juk būtent priešingai galvoja pakraupę darželinukų tėveliai – vaikai rengiami priešingų lyčių drabužėliais, jiems sekamos pasakos apie Princą ir Princą, tokiu būdu iškreipiant jų pasaulėvaizdį ir neleidžiant jiems vystytis natūralia linkme. Darželinukai juk irgi tikriausiai negalvoja nei ką veikia princas su princu, nei ką veikia princas su princese, taip kaip apie tai galvojame mes. Bet bijomasi pasąmoninio efekto t.y. tai suprantama ne kaip tiesioginis skatinimas tapti homoseksualiu, bet kaip prielaidos sudarančios galimybę juos paversti tokiais ateityje, palaipsniui diegiant programą Gender loops 2, Gender loops 3 ir tt, kol nebus pasiektas galutinis rezultatas – šimtaprocentinis gėjus. O gal tuomet ir pasakojimai apie du raudonarmiečius nėra jau tokie nekalti, nes Sovietų Sąjungoje pasirodo irgi buvo ne tik seksas, buvo ir homoseksualai?….

Comments Off on Gender loops – įspūdžiai neskaičius. 1. Dvi nuomones | In: Uncategorized | tags: gender, visuomenė, Žmogaus teisės. | #

 Pasaulis-miestas ir provincija – dvi pamatinės kiekvienos civilizacijos idėjos – iškelia visai naują Istorijos problemą-formą, tą pačią problemą, kurią mes išgyvename šiandien, nė iš tolo nesuvokdami jos masto. Yra nebe pasaulis, o miestas, taškas, kuriame telkiasi visas plačių regionų gyvenimas, o kiti plotai išsenka. Tipą atitinkančių žmonių, gimusių ir išaugusių ant žemės, vietą užėmė naujoviškas klajoklis, nestabiliai įsiliejęs į tokias mases, parazitinis mieto gyventojas, nepažįstantis tradicijų, grynai dalykiškas, nereligingas, gudrus, nevaisingas, su didele panieka žiūrintis į kaimietį, ypač į tą aukščiausią kaimiečio apraišką – kaimo didiką. Tai labai didelis žingsnis neorganiškos plotmės link, pabaigos link – ką tai reiškia?

                                                                 Oswald Spengler. Vakarų saulėlydis

Comments Off on O. Spengler apie urbanizaciją | In: Filosofija | tags: Filosofija, Osvald Spengler, skaitymai. | #

 
Valstiečių liaudininkų partijai 2008 metų Seimo rinkimai susiklostė išties tragiškai. Sunku pasakyti kaip 2008 metų Lietuvos Seimo rinkimai paveiks eilinių šios partijos narių gyvenimą, tačiau mes pagaliau galime pasidžiaugti dėl to, kad pagaliau šios partijos pirmininkė, didžiai gerbiama Kunigaikštienė, atsikratys taip ilgai jos moteriškus pečius slėgusios valdžios naštos. Nueitas ilgas politinės karjeros kelias – pirmoji premjerė, Seimo narė, Žemės ūkio ministrė. Pačios įvairiausios, aukščiausio lygio valdiškos pareigos ir visur kur tik ji bedirbtu (be abejo labiausiai čia įsimintina Žemės ūkio ministerija), metų pabaigoje į tos institucijos aruodus, kaip pastebėjo vienas provincijos laikraštis, būdavo surenkamas gausus nuveiktų darbų derlius. 

Iškarto po rinkimų davusi interviu  Kunigaikštienė ne kartą samprotavo apie tai kokios plačios perspektyvos jai atsiveria po tokio triuškinančio Valstiečių liaudininku partijos pralaimėjimo. Tipiška valdininkiška saviguoda – laukia jos krūva projektų, ji yra pageidaujama dėstyti universitetuose, taip pat analitinio darbo perspektyvos. O kur dar apleisti šeimos interesai ir kuklūs asmeniniai džiaugsmai ir poreikiai, kurių patenkinimo taip trūko dieną naktį triūsiant valstybės labui. Štai ir susiklosto vaizdelis – dirbo žmogus valstybei, atsisakė karjeros, prestižo, pramogų ir turto, kurį būtų susikrovęs jei būtų tiesiog gyvenęs sau, o ne piliečiams, kurių dauguma net nesupranta ir neįvertina to, o kai kurie chamai netgi Ragana pravardžiuoja. Tokiomis sąlygomis pralaimėjimas Seimo rinkimuose atrodo kaip išganingas Likimo pirštas, išlaisvinantis nuo pareigos iš rankų maitinti ne tik nedėkingus valkataujančius šunis, bet ir nuodingas kobras, kurių nervų sistemoje, kartkartėmis atliekančioje ir smegenų funkcijas, daugiau niekam nelieka išmonės išskyrus maitinančios rankos kandžiojimą.   

                      Tačiau gyvenimo nauja vaga taip lengvai nepasuksi, prigimties irgi taip lengvai po vienos rinkimų nakties nepakeisi. Liaudies išmintis sako – kiek vilko nešersi, vis tiek į mišką žiūri, o mūsų politinio gyvenimo realijos savo iškreipta logika tai patvirtina – kartą pradėjęs Lietuvai tarnauti, jau sustot negali, kad ir kokiomis virtualiomis šlykštynėmis tave penėtų tie, kurių labui atsidavei savo visa širdimi, protu, nagais ir dantimis.

Spauda rašo apie kandidatuojančius į Ambasadoriaus postą Vokietijoje (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/article.php?id=19759112). Be Kunigaikštienės matome ir kito valstybininko, kuris irgi anksčiau jau buvo nusprendęs tiesiog gyventi savo malonumui ir auginti kaime avis, pavardę. Kunigaikštienės kandidatūra pasirodo taip pat Europarlamento ir Lietuvos Prezidento rinkimuose. Motyvacija visur daugmaž panaši – turiu valdiško darbo patirties.

Tikra tiesa, kad net ir nesuprasdami, neįvertindami Lietuvos žmonės tiesiog neturi teisės prarasti tokio per ilgus metus sukaupto politinio kapitalo ir valstybininkiškos potencijos. Kunigaikštienės politinis įžvalgumas, tiesiog stulbina – juk dar prieš 5 metus vykusiuose Lietuvos Prezidento rinkimuose ji teigė, kad tuoj Lietuva turės ne Prezidentą, o Prezidentę t. y. politikę moterį, kuri kur kas geriau sugeba savo širdimi pajausti Marijos Žemės skaudulius. Dabar atėjo laikas prikąsti liežuvius visiems skeptikams, o didmiesčių dienraščių vanagams ruoštis skrydžiui į dausas ir netrikdyti prie eurostandartų Kunigaikštienės priartintame Lietuvos kaime perėti vietiniams laikraštiniams balandžiams.

Ekonominės Kunigaikštienės analizės taip pat ne mažiau genialios, tik reikia mokėti jas interpretuoti. Genialių ekonominių idėjų daug, tik nebėra tokios kontoros, kaip Žemės ūkio ministerija, kurios darbuotojai jas iššifruotų iš griežtų Kunigaikštienės akių, užrašytų ant baltų popieriaus lapų, ištaisytų gramatines (ir kai kurias kitas) klaidas ir svarbiausia, kuri visą tai finansuotų. Na, tiksliau, kontora tebėra, ji niekur neišnyko ir į Kauną neiškeliavo. Ji kaip tas romano „12 kedžių“ kultūrnamis, apie kurį Kisa Vorobjaninovas galėjo apeiti, stebėti jį, netgi pačiupinėti. Taip ir tą kontorą – galima paglostyti, pauostyti ar net lyžtelėti. Žvelgti į 8.00 įeinančius ir 17.00 išeinančius žmones, nusišypsoti jiems, pasisveikinti ar net pasišnekučiuoti… bet vis tiek nebėra to didžiojo KAŽKO, kas sušildo, įkvepia išspaudžia ašara ir tuo pačių sustiprina nelyginant plieno šarvai.

Stop. Štai čia ir mes priėjome lemiamą egzistencini posūkį ilgame Kunigaikštienės politiniame vieškelyje ir išdrįsime paprieštarauti – tas KAŽKAS ko ji siekia galbūt slypį ne kažkur toli Vokietijoje, ne Briuselyje ir net ne Vilniaus Daukanto aikštėje esančioje kontoroje. Tai klaidinga egzistencinė kryptis, kurią pasirinko visą gyvenimą neklystamai politikos keliais, vieškeliais ir šunkeliais žingsniavusi persona. Mes dažnai atiduodame visas jėgas tam, kad pasiektume tai, ką galime tiesiog pasiimti. Jokia kontora nesuteiks TO, ką duoda skaitomos vakarais anūkams pasakos apie piktą vilką Kubilių, rytais kepamų blynų kvapas, uogienės saldumas. Visa tai daug skaniau nei prėskas kontoros sienų cementas, o egzistencinė šiluma – nesuvaidinta ir įkvepianti. TAM jau tikrai atėjo laikas.

PAGALIAU atėjo.

Comments Off on Egzistencinė Kunigaikštienės klaida | In: Uncategorized | tags: politika, Prunskienė. | #

Tarus, kad nuostabos akimirką štai tam mirtingajam atsiveria štai šitas daiktas ar štai šitas įvykis kaip absoliutus individas, duotas akivaizdžiai, iškyla klausimas – koks yra ir gali būti pavyzdinio nuostabos „objekto“ duoties būdas, kaip duotas absoliutus individas, jei kartu su graikų filosofais tarsime, kad šis individas pasirodo kaip absoliutaus nežmogiškumo telkinys, būtent dėl savo nežmogiškumo mirtingajam turintis atsiverti betarpiškai, iki kalbos, po kalbos arba ištisiniame kalbos, kaip diskurso, audinyje praplėšdamas bekalbiškumo skylę, vien tik pro kurią į mirtingojo akiratį gali įsiveržti betarpiška duotis, nes juk akivaizdu, kad vienintelis tarpas, mirtingąjį atskiriantis nuo paties daikto, arba vienintelė terpė, neleidžianti žmogui – esmingai kalbančiai būtybei – tiesiogiai susitikti su daiktu, kaip absoliutaus nežmogiškumo krešuliu, yra kalba; taip pirmą kartą žmonijos chronotopijoje filosofas, susidurdamas su bekalbiu nežmogiškumu, sutelktu į absoliutų individą, susiduria ir su duoties problema, kurią galima formuluoti taip: kaip duota tai, kas duota pirmiausia, iki kalbos, ir būtent todėl – betarpiškai? Šiame klausime glūdi irgi pirmą kartą žmonijos chronotopijoje sąmoningai suvokta būtinybė aiškiai atskirti du metafizinius regionus – kalbinį ir bekalbį, nubrėžti radikalią perskyrą tarp to, kas duota tik kalboje, ir to, kas duota iki kalbos, po kalbos ar nepriklausomai nuo kalbos, ir taip įveikti iki graikų visose žmonijos chronotopijose vyravusį naivų kalbos fetišizavimą arba kalbos duočių objektyvavimą ir absoliutinimą, pasireiškusį nesugebėjimu aiškiai atskirti tai, kas priklauso tik kalbai ir net su ja sutampa, nuo to, kas kalbai nepriklauso, ir kas apskritai negali būti pagauta kalba, kas transcendentiška kalbai ir negali būti imanentizuota – ir taip sužmoginta – jokia kalba.

Algis Mickūnas, Arvydas Šliogeris „Filosofijos likimas“, Baltos lankos, 2009, p. 365-366

Comments Off on Arvydas Šliogeris apie kalbos ir duoties atskyrimą. | In: Uncategorized | tags: Filosofija, skaitymai, Šliogeris. | #