Tamsioji filosofijos marginalo pusė

Vargu ar prieš metus būtų kas atspėjęs kas bus Seimo pirmininkas po 2008 m. rudenį vyksiančių rinkimų. Keistai tuomet atrodė A. Valinsko užuominos apie jo ketinimus tapti politiku ir jo idėjos buvo aptarinėjamos greta besikuriančios marginalinės Žemaičių partijos pareiškimų. Ir štai, rinkimams praėjus, mes turime naują „politiką“, vedantį mus į permainas.

Viename interviu A. Valinskas įsižeidė, kai žurnalistė palygino jį su R. Paksu. Formuodamas savo kaip politiko įvaizdį, dabartinis Seimo pirmininkas pateikinėdavo save kaip R. Pakso antipodą. Kas visiškai nebūdinga populistinės partijos lyderiui, jis dar prieš rinkimus aiškiai įvardijo, kad į koaliciją jo partija su „Tvarka ir teisingumu“ neis. Toks pareiškimas skambėjo gana keistai, kadangi žmogui, einančiam į valdžią dėl pačios valdžios, tokie išankstiniai pareiškimai gali suteikti papildomų nepatogumų vėliau jungiantis į valdančiąją koaliciją. Labai abejoju, ar verta gilintis į Tautos prisikėlimo partijos programą, jos ideologiją ir pagal ją analizuoti su kuriomis partijomis jai būtų lengviausia suderinti savo nuostatas – tai tas pats, kaip pasakė vieno žymaus filmo herojus, ieškoti neesančios juodos katės tamsiame kambaryje.

Tačiau, kaip jau ne kartą pamatėme Lietuvos politiniame gyvenime, kuo mažesnis politinis potencialas, tuo išraiškingesni viešųjų ryšių specialistų nulipdyti politiniai personažai, kurie, kartais nors ir gana nuoširdžiai konfrontuodami tarpusavyje, visgi išlieka gana panašūs. Tai ypač atsiskleidžia A. Valinsko ir R. Pakso atveju, kuriuos būtų galima pavadinti to paties politinio cirko klounais.

A. Valinsko papostringavimai apie 10 Dievo įsakymų, kuriais jis ragino visus vadovautis, nejučiomis verčia prisiminti R. Pakso virkavimus apie tai, kad jis „eina savo Golgotos kelią“, „nekaltas kalamas prie kryžiaus“ ir tt. Nežinau ar šiuo atveju yra labai svarbu ar tapatinamasi su Moze ar su pačiu Jėzumi, vargu ar kuriam iš politikos korifėjus vaizduojančių personažų Biblijos skaitymas atėmė labai daug laiko. Abiem atvejais anapusybės aura turėjo paskatinti klausytojus mąstyti apie amžinus dalykus, pamirštant tokius mažareikšmius dalykus kaip partijų programa ar kai kurie politinio pranašo biografijos faktai.  

Tokie partijų pavadinimai kaip „Tautos prisikėlimo“ ar „Tvarka ir teisingumas“ yra tarsi orientuoti į tikslą, kuris stengiamasi suabsoliutinti ir taip dar labiau sustiprinti savo lyderio, besišvaistančio Biblijos citatomis, metafizinį spindesį. Naudojama ta pati formulė – vaizdingas tikslų akcentavimas ir visiškas priemonių, kuriomis šie tikslai bus pasiekti nebuvimas. Iš tiesų, kas galėtų paneigti, kad koks skirtumas ar politikas kairysis, ar dešinysis, jei jis neteisingas, netvarkingas ir dar net neprabudęs.

Tačiau ypatingą „susižavėjimą“ kelia abiejų politinių mesijų bendražygiai. Jei „prie kryžiaus kalamo“ nušalintojo prezidento apaštalai gal ir sugebėtų kažkokiu stebuklingu būdu išsiversti be jo, tai A. Valinskas, atnešęs į mūsų politinį gyvenimą 10 Dievo įsakymų, kaip ir Mozė prieš tūkstančius metų, išvedė klaidžioti savo profesijos gentainius po įvairių skandalų įkaitintą mūsų šalies politinę dykumą. Vargšės jo vedamos avelės, praradusios savo piemenį, kaip mat pasiklystų, nes jos visiškai nesuvokia, kur yra vedamos, o jei ši kelionė užsitęs, joms kyla grėsmė pamiršti kėlią į ten, iš kur atėjusios. Praradus kelią atgal, į šou verslą, šios trapios fonograminės pakalnutės greitai nuvystų, neištvėrusios mūsų valdžios socialinių eksperimentų su savo piliečiais.

Stebint R. Pakso ir A. Valinsko elgesį viešumoje, jų kalbos turinį neretai užgožia savo „kietumo“ demonstravimas. Kad ir ką kalbėtų politinis buratinas, viso jo už virvučių tampomų galūnių kūno kalba siunčia trumputį ir skardžiai pypsintį signalą – „aš esu kietas“. „Kietas“ jo žvilgsnis, laikysena, balso tonas, taip pat „kieta“ ir jo kalba, trumpai ir aiškiai sudedanti visus akcentus – „pirma, aš paimu kavos puoduką, antra, aš iš jo gurkšteliu, trečia, aš pastatau puoduką ant lėkštutės“, kitaip sakant „pirma sudarom biudžetą, antra, jį patvirtinam, trečia…“ … et, koks skirtumas, apie ką kalbamą. Svarbu ryžtingai ir be abejonių. Kai „kietasis“ politikos buratinas galiausiai yra priremiamas prie sienos ir priverčiamas kalbėti apie dalykus, kurių neišmano arba apie kuriuos nenori kalbėti, „kietumas“ pripildo jų kalbą primityviu humoru. Tiesa, reikia prisipažinti, kad kaip beskonių juokelių maestro A. Valinskas toli lenkia R. Paksą, kurio pašposavimai apie „skandalus iš nieko ir moterų šukuosenų“ arba apie „tris vyrus nuėjusius išgerti alaus“ ne tik, kad nepranoksta A. Valinsko profesionaliai išpuoselėto lėkštumo, bet ir vietomis verčia suabejoti dėl šių juokelių autorystės. Bet kuriuo atvejų, jie abu gerokai praturtino mūsų politinį folklorą. Ką reiškia jau vien tokie išsireiškimai kaip „vienas iš trijų valstybės pareigūnų“, arba „šikau ir tapšnojau“.

Negražu kalbėti apie niekuo dėtas politinių buratinų antrąsias puses, nes jos iš tiesų čia niekuo dėtos. Tačiau jeigu jau šių šiaip žavių moterų išrinktieji nesugeba atsispirti prezidentinių ambicijų hormoniniam tvaikui, tai būtina pastebėti, kad abi galimos kandidatės į „pirmosios damos“ statusą parinktos pagal ta pačia formulę – kuo kvailesnė atrodo žmona, tuo kietesnis ir protingesnis atrodo jos vyras. O ir kam, tas protas … dainos, šokiai – va čia visai kitas reikalas.

Pabaigai negalima nepaminėti ir šių dviejų veikėjų elektorato. Jei R. Pakso laikais buvo kalbama apie rinkėją-runkelį, tai dabar galime drąsiai kalbėti apie rinkėją-svogūną. Skirtumas tik toks, kad jei apie rinkėjo-runkelio balsavimo motyvus ir ateities lūkesčius buvo galima susidaryti kažkokią nuomonę, tai apie ką galvojo rinkėjas-svogūnas, žiūrėdamas į rinkiminius plakatus su vampyrų dantis iššiepusiais kandidatais ir stoties mergužėlėmis persirengusiomis kandidatėmis, nesugebėtų įminti net Lola Lolišvili. O rezultatas – mes vėl turime klouną, einantį svarbias pareigas valstybėje ir, kad ir kiek jis norėtų pasirodyti labai skirtingas nuo savo pirmtako, skiriasi jie vienas nuo kito tiek, kiek svogūnas skiriasi nuo runkelio. Taip ir plaukia durnių laivas per krizės neramius vandenis, prigrūstas daržovių ir gramzdinamas jų svorio. 

Comments Off on Valinskas „prieš“ Paksą | In: Uncategorized | tags: Paksas, politika, razborkės, valinskas. | #

 Neseniai teko perskaityti neblogą sąvokos „aukštasis mokslas“ eksplikaciją – tai toks mokslas, kuris eina po viduriniojo. Tęsiant mintį galime pasakyti, kad doktorantūros studijos – tai studijos einančios po magistrantūros studijų. Formaliai žiūrint riba tarp bakalauro, magistro ir daktaro laipsnio yra labai nežymi. Vienintelis šią perskyrą šiek tiek akcentuojantis kriterijus yra kai kurių valdiškų įstaigų reikalavimas, kad kandidatas į pareigas joje turėtų magistro diplomą. Bet čia, kaip jau minėta, žvelgiant formaliai, o kadangi kitaip į išsilavinimą pas mus nežiūrima, tai ir bet kokios kalbos apie realią paties diplomanto kompetenciją, intelektą ir erudiciją nelaikomos reikšmingomis.

Kadangi, išskyrus kai kurias mokymo įstaigas, daktaro diplomo įsidarbinant nereikalaujama, šis dokumentas, net ir formaliai žiūrint, atsidūrė itin keistoje situacijoje. Pabaigus doktorantūros studijas (ypač socialinių ir humanitarinių mokslų krypties) žmogus tarsi užkerta sau bet kokią galimybę savarankiškai pasirinkti gyvenimo kelią, kadangi jame jis jau išgyventi nebegali. Orumas neleidžia eiti dirbti kroviku ar kasininku, vadovaujantį darbą dirbti trūksta kompetencijos. Belieka vienintelis kelias – jau seniai, anot Cicerono, dramblio kaulo bokštu virtusi Alma Mater.

Tokiame švietimo sistemos realijų kontekste iškyla klausimas – kokia prasmė studijuoti mokamose doktorantūros studijose. Juk pagal oficialią aukštojo mokslo studijų doktriną bakalauro studijų metu studentas įgyja tam tikros mokslo srities žinių pagrindus, kuriuos vėliau galėtų taikyti ir gilinti dirbdamas konkretų darbą. Į magistro studijas įstoja (sąmoningai sakau „įstoja“, nors čia daug geriau tiktų „priimami“) tie bakalaurai, kurie išsiskyrė žingeidumu ir protu. Tuo tarpu doktorantūros studijos turėtų ruošti aukščiausio lygio specialistus, kurie jau ne tik studijuoja, bet ir dirba mokslinį darbą t.y. rašo disertaciją, kuri nėra tiesiog savo žinių demonstravimas, o tikras mokslinis darbas, plėtojantis ir praturtinantis tą mokslo sritį, kurioje studijuoja ir dirba doktorantas. Šiandien mes jau nebesistebime tokiu reiškiniu kaip mokamos doktorantūros studijos. Taigi – kodėl tokia susiklosčiusi situacija, kai žmogus, dirbantis didelių intelektualinių resursų reikalaujanti darbą pats už tai moka savo darbdaviui (šiuo atveju nesvarbu kaip jį įvardysime – universitetu ar valstybe), nėra laikoma absurdu?

Atsakymo į šį klausimą paliksiu ieškoti patiems skaitytojams, o pats, atsižvelgdamas į susidariusią situaciją, norėčiau pristatyti visuomenei projektą, kuris krizės laikotarpiu būtų itin naudingas surenkant valstybės biudžetą.

Projektas. Esmė – įvesti kai kuriose valdiškose įstaigose papildomus mokamus etatus.

Šio projekto esmės nereikia suprasti kaip esamo biurokratinio aparato didinimo. Priešingai, tinkamai įgyvendintas, jis padėtų sumažinti neišvengiamai sunkėjančią administracijos finansinę naštą mūsų šalies piliečiams. „Mokami etatai“ – tai tokie etatai, kur ne valstybė moka etatą užimančiam darbuotojui už darbą, bet darbuotojas moka valstybei už galimybę dirbti tam tikrose pareigose. Pavyzdžiui – galime papildomai įteisinti kokius 1410 Seimo nario padėjėjų etatų (t.y. po 10 patarėjų kiekvienam Seimo nariui). Norintys dirbti tokį darbą kiekvieną mėnesį mokėtų valstybei tam tikrą mokestį už tai, kad gali savo dirbti tokiose pareigose ir po kelių metų išdidžiai įsirašyti į savo CV – nuo tada iki tada dirbau tokio ir tokio Seimo nario padėjėju teisės, nacionalinio saugumo, autoriaus teisių apsaugos, kultūros, lyčių lygybės ar sporto klausimais. Savaime suprantama, už savo darbą algos jie negautų. Akcentuojame – projekto esmė yra, kad šiuo atveju būtent dirbantieji darbą moka mokestį savo darbdaviui už tai, kad jis sudarė jiems galimybė dirbti. Taip pat būtina pabrėžti, kad Seimo narys nėra įpareigojamas klausyti savo padėjėjų patarimų, kontroliuoti, kad jie nedarytų pravaikštų, pateikinėti ataskaitas apie jų nuveiktą veiklą – tai atitrauktų Seimo narį nuo įstatymų leidybos ir kitokio pobūdžio kūrybinės veiklos.

Lygiagrečiai galima būtų įvesti ir mokamus ministrų patarėjų ar net pačių ministrų etatus. Vėlgi tai daryti galima tiek nekeičiant esamos sistemos, tiek ir ją reformuojant – tie politikai kurie gauna algą iš valstybės, tie ją gaus ir toliau. Nesikeistų ir jų skyrimo tvarka. Tuo tarpu jų pareigybės dubliuojantys „mokami“ pareigūnai oficialiai turėtų tokias pačias pareigas tačiau už tai jau jie privalėtų mokėti valstybei ir negalėtų naudotis jokiomis lengvatomis – t.y. negautų paramos iš valstybės reprezentacinėms išlaidoms, negalėtų naudotis tarnybiniu transportu, jei norėtų dalyvauti į viršūnių pasitarimuose užsienyje, privalėtų vykti savo lėšomis ir tt. Jų teisės – išsakyti savo nuomonę įvairiuose pasitarimuose, ateiti į jo užimamoms pareigoms priklausantį kabinetą ir ten sėdėti (tačiau būtina atsinešti savo kėdę), bendrauti su darbuotojais. Taip pat jie turėtų teisę pasirašinėti įvairius dokumentus (be abejo, būtina pažymėti, kad pvz. be ministro parašo dokumentas negaliotų, tuo tarpu be „mokamo“ ministro parašo dokumentas galiotų).

Tokie „mokami etatai“ visiškai neapsunkintų pas mus vykdomų reguliarių administracinių reformų. Jeigu pvz. Tėvynės Sąjungai pavyktų pakeisti ministerijų sekretorius politikais, „mokamos“ sekretorių pareigybės būtų performuotos į „mokamų“ viceministrų pareigybes. Taip pat jei vėliau, Tėvynės Sąjungos reitingams galutinai nukritus, prieš sekančius rinkimus jie sugalvotų jau esamus viceministrus padaryti sekretoriais, kurie būtų nerenkami, lygiai taip pat pasikeistų ir „mokamos“ pareigybės.

Taigi akivaizdu, kad įvedami nauji „mokami etatai“ niekaip neapsunkintų administracinės naštos šalies gyventojams, netrukdytų vykdomoms reformoms, o įplaukos į biudžetą gerokai padidėtų. Projekto autorius nepritaria nuomonei, kad pasiūlymas darbuotojui už savo darbą mokėti darbdaviui yra absurdas. Projekto tikslas nėra vaikytis kažkokių tobulo gyvenimo iliuzijų ar analizuoti kokia turėtų būti racionaliai mąstanti visuomenė. Užuot vaikęsis paskui šiuos nesugaunamus fantomus aš siūlau konkretų, šiandienines sociopolitines realijas atitinkantį projektą, kuris, manau, galėtų tapti antikrizinio plano dalimi. Todėl teigti, kad norinčių dirbti tokį mokamą darbą neatsiras, gali tik Lietuvos realijose visiškai nesigaudantis asmuo. Priešingai, esu tikras, kad šio projekto sėkmei tegali pakenkti vienas dalykas – nuosekli ir sąmoninga jo diskreditacija iš viršaus. Tačiau jį priėmus be išankstinio neigiamo nusistatymo kandidatų ne tik atsiras – bus surenkami jų konkursai. Susiklostė tokia situacija, kad Lietuvoje randasi vis daugiau teisės, politikos, sociologijos, ekonomikos ir vadybos magistrų, kurie jau studijuodami leisdavo nemažus pinigus (vadinasi jų turėjo) ir kuriems po kokių 10 metų jau visiškai nebeliks respektabilių darbo vietų. Taip pat nereikia pamiršti ir užsienyje mokslus baigusius (kurie irgi kainuoja nepigiai) ir čia su solidžiais diplomais grįžtančius jaunus žmones, kupinus ryžto ir ambicijų užimti atsakingas ir vadovaujančias pareigas Vyriausybėje, ministerijose ir dirbti Lietuvos labui. Mokamos doktorantūros studijos (jose galima mokėti ne tik už mokslą, bet ir už publikacijas akademiniuose leidiniuose, jau nekalbant apie kitus mokesčius) šią turtingų ir diplomuotų bedarbių krizę šiek tiek nukelią į ateitį, tačiau po to ji smogs su dviguba jėga. Taip pat būtina pažymėti, kad jau dabar daug turtingų verslo žmonių ketina ateity pasirinkti politiko kelią, tačiau kaip praktika rodo (geriausias pavyzdys – A. Valinskas), pradėdami politiko kelią nuo tokių pareigų kaip Premjeras, Prezidentas, Seimo Pirmininkas ar Ministras, turtingi žmonės neretai patiria tam tikrą diskomfortą. Todėl prieš užimant tokias pareigas būtų itin tikslinga bent pusmetį padirbėti „mokame“ ministro ar kokio kito pareigūno etate (pareigybių įvairovė turėtų būti kiek įmanoma didesnė). Tokiu būdu žmogus ne tik turėtų galimybę iš anksto susipažinti su konkrečiu darbu, bet ir valstybė gautų neblogas pajamas, kurias galėtų skirti mokyklų, darželių remontams, švietimo reformai, policijos plėtrai, „Saulėlydžio“ komisijai ar kitai naudingai veiklai. Tinkamai įdiegti „mokami etatai“ taps tokia pat neatsiejama mūsų gyvenimo dalis kaip mokamos doktorantūros studijos ir daug kitų reiškinių. 

Comments Off on Mokamos doktorantūros studijos ir biudžeto papildymo projektas | In: Uncategorized | tags: mokslas, Visiškos pievos. | #

 […] Autorius skyrium norėtų padėkoti šunims, gerokai įtakojusiems tai, ką jis pats vadina filotopija. Būtent šunys jį išmokė ramiai, smalsiai ir įdėmiai, be jokių jausmų, šaltakraujiškai įsižiūrėti į pačius daiktus. Šitokį šaltą ir įdėmų žvilgsnį autorius vadina teorine žiūra. Pirmą kartą teorinės žiūros pamoką jam davė močiutės šuo, gerą pusvalandį tupėjęs ir žiūrėjęs į garuojančio pavasarinio mėšlo krūvą. Manydamas, kad Šarikas – toks buvo labai lietuviškas močiutės šuns vardas – mato kažką ypatinga, vaikas pritūpė šalia ir įsmeigė akis ton vieton, kurion žiūrėjo šuo. Pamatė tą pačią mėšlo krūvą: tačiau pamatė ne tik tai, kad krūva yra, bet suvokė, kad ji verta dėmesio ir net savaip graži. […]

Comments Off on Arvydas Šliogeris apie teorinę aistrą Iš knygos „Niekis ir Esmas“ | In: Uncategorized | tags: Filosofija, skaitymai, Šliogeris. | #