Šiek tiek padarom pertrauką nuo zoninės romantikos (tiesą pasakius kol kas dar net neprasidėjusios) ir vėl pasiklausom A. Dugino. Jūsų dėmesiui jo kalba mitinge. Įdomu kokie yra skirtumai tarp jo ir Hiltlerio. Beje, jei kam įdomi mano nuomonė, tai manau, kad šis žmogus yra pakankamai subtilus ir protingas. Tiesiog teko klausytis jo paskaitų apie Heidegerį ir nesitiki, kad viskas su juo yra taip paprasta, kaip gali pasirodyti klausantis šio pasirodymo.

6 Comments | In: Filosofija, Politika | tags: aleksandr dugin, politika, radikalai, razborkės, tarptautiniai santykiai. | #

Tai, kad grįžęs Lietuvon jaučiausi visai nekaip jau kartojau kelis kartus. Ir dabar visai neblogai suprantu tuos, kurie pasakoja, kad sugrįžę Lietuvon jie krisdavo į depresiją. Man kažkaip atrodo, kad pagrindinė to priežastis ne tiek pats žemas pragyvenimo lygis, bet jo įtakota aplinkybė, kad jei esi kiek durnesnis tai norint būti nepriklausomu čia, neužtenka vien tik kaip Anglijoje tiesiog įsidarbinti bet kur ir daug dirbti. Bet neketinu apie tai čia išsiplėsti, nes ši tema jau ir be manęs yra taip sudramatizuota, kad man papildomai lieti virtualias ašaras nebėra reikalo. Apie tai kalbu vien tik dėl to, kad manęs tuo metu laukė gana nemaloni procedūra – kaip būsimam pareigūnui reikėjo pereiti Vilniuje atliekamą  Centrinės medicinos ekspertizės komisijos sveikatos patikrinimą. Tame tarpe ir psichologinį, o tai neramino, nes psichologinė būsena pas mane buvo tikrai nekokia.

Psichologinės parengties atestavimas susidėjo iš pokalbio ir patikrinimo raštu, o pastarasis dar iš dviejų – loginio testo ir klausimyno. Pirmąjam buvo kažkokie paveiksliukai – taškeliai, kryžiukai ir reikėdavo pvz. iš penkių paveiksliukų atrinkti vieną, kuris netiko prie kitų keturių ir tt. Aš esu šiek tiek flegmatiškas ir nespėjau per man suteiktą laiką jo atlikti viso iki galo, bet teisingai išprendžiau pakankamai užduočių, kad išlaikyčiau.

O po to davė klausimyną, kuris turėjo patikrinti mano psichologinį tinkamumą tapti Kalėjimų departamento sistemos pareigūnu. Šis klausimynas mane tiesiog pribloškė. Dabar rašau ir pats negaliu tuo patikėti, bet tikrai buvo taip – net ir Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą pareigūnai buvo tikrinami pagal praėjusio šimtmečio penkiasdešimtkažkelintais metais sudarytą klausimyną! Buvo ten įvairių klausimų pvz. „ar jaučiate potraukį tos pačios lyties asmenims?“, „Ar mylite savo mamą?“, o dar po kokių dešimties klausimų „ar jūsų mama yra geras žmogus“, „ar esate patenkintas savo lytiniu gyvenimu?“

Aišku, klausimai lyg ir žiauroki, bet man kažkaip dingojasi, kad jie buvo pritaikyti grynai sovietiniam mentalitetui t.y. visa tai yra tiesiog nedidelė provokacija, kad žmogus pradėtų skųstis gyvenimu. Buvo kažkokia pagunda parašyti, kad jaučiu potraukį tos pačios lyties žmonėms, nors ir nejaučiu, bet vistiek koks skirtumas – mes juk formaliai esame tolerantiški vakariečiai. Bet nerizikavau, nes spėjau, kad atsakymų į klausimus vertinimo metodika yra vienmetė su klausimynu. Kaip jau sakiau, buvau neseniai grįžęs iš Anglijos fabrikų, ir ten daugmaž išmokau ką reikia atsakinėti į visus panašaus pobūdžio klausimus. O būtent, visus aš myliu, viskas man gerai, jokių problemų aš neturiu, o ten kur klausimai apie seksualinę orientaciją, tai jau iš anksčiau žinojau, kad nors pas mus Europos Sąjungos direktyvos ir gina apsisprendimo laisvę, tačiau SSRS baužiamajame kodekse už homoseksualizmą buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė.

Taigi, potraukio tos pačios lyties asmenims nejaučiu. Mamą myliu labai. Sapnu, kuriuose lytiškai santykiaučiau su tos pačios lyties asmenimis nesapnuoju. Ar mano mama geras žmogus? Be abejo, kaip tik dėl to ją ir myliu taip labai. Savo lytiniu gyvenimu esu patenkintas. Labai patenkintas. Čia dar prisiminiau vieną istoriją, papasakotą mano draugo iš tų laikų kai jis dirbo statybose JAV. Paklausė jis kartą su juo dirbusio brazilo kodėl anas vis moliūgo sėklas gliaudąs. Brazilas jam atsakė, kad jos potenciją stiprina. Tuomet mano draugas paklausė, o tai negi anam trūkstą. O brazilas jį perklausė – „o tai tau negi netrūksta“. Reliatyvus tai dalykas, tačiau tokius filosofavimus aš palikau statybose dirbančių emigrantų poilsio pertraukėlėms. Savo lytiniu gyvenimu esu patenkintas. Labai! Ar būna jums akimirkų kai be priežasties apima nerimas – niekada! Košmarų nesapnuoju. Nežinau kas yra nemiga. Štai taip!

Praėjus kelioms dienoms po testo raštu aš, kaip ir kiti būsimi pareigūnai, turėjau sudalyvauti pokalbyje su psichologe:

–        Kokia buvo paskutinė Jūsų skaityta knyga?

–        Česlovo Milošo „Pavergtas protas“.

–        O prieš kiek laiko Jūs ją skaitėte?

–        Prieš penkias minutes.

Sugavau nustebusį žvilgsnį ir suskubau iš papkės išsitraukti knygą ir ją parodyti. Skaityti mėgstu, bet tikrai nesu knygų žiurkė, nesistengiu kiekvienos laisvos akimirkos išnaudoti knyginės informacijos siurbimui, neskaičiuoju perskaitytų lapų tonomis ir perdaug nesivarginu besiplėšydamas perskaityti jų kuo daugiau. Tiesiog eidamas į polikliniką ar šiaip į betkokią valdišką įstaigą, visada įsimetu kokią nors patogaus formato knygelę ir pusvalandis laukimo prie vieno ar kelių kabinetų durų pralekia akimirksniu.

–        Aišku, – pasakė psichologė, – peržiūrėjau aš jūsų atliktą testą. Matote, kaip čia jums pasakius, jūs kažkoks lyg ir netikras, netgi per daug normalus. Pas jus kažkaip viskas labai pasverta, jokių nukrypimų…

Nebeprisimenu ką jai atsakiau. Lyg ir numykiau kažką, kad ketinu būti pareigūnu ir kad tam reikalinga savikontrolė, santūrumas…

–        O kodėl jūsų paakiai pajuodę?

–        Aš panevėžietis, vėlai guliausi, o kad iki Vilniaus atvažiuoti reikėjo anksti keltis, nespėjau išsimiegoti….

Žodžiu, dar po kelių bendravimo minučių, buvau pripažintas psichologiškai tinkamu. Išėjęs iš kabineto dar pamačiau porą laukiančių kresnų vyrukų. Vienas iš jų buvo apsivilkęs juodą megztinį su kažkokios tai saugos tarnybos antsiuvais (berods „Falck Seurity) ir susirūpinęs guodėsi pašnekovui, kad jau du kartus jam nepavyko praeiti ir gal dabar pavyks. Tikiuosi, kad trečias kartas jam nemelavo…

4 Comments | In: Visuomenė | tags: gyvenimo veidai, Metai pataisos namuose, parypavimai, psichoanalizė, visuomenė. | #

Prisimenu tuo metu kai grįžau iš Anglijos pradirbęs ten daugiau nei metus, Lietuva jau buvo pradėjusi kopti taip vadinamo ekonominio pakilimo laiptais. Butų nuoma, ypač Vilniuje, buvo beprotiška, o ir visas gyvenimas šuoliavo šimtamyliais žingsniais. Rodėsi tik užsižiopsok akimirksniui ir progresyvi visuomenės raida tučtuojau paliks tave kažkur toli, toli savo užribyje, kartu su artistais iš sudegusių teatrų, kolchoznikais iš Landsbergio išdraskytų kolchozų, šustauskininkais, murzininkais ir kitais marginalais. Vos tik grįžus man itin kraupiai skambėdavo apie 1200 litų „į delną“ gaunančio klapčiuko pasvarstymai apie taip kaip galima išgyventi iš jo algos pasiėmus kelių šimtų tūkstančių litų paskolą. Paskola, be abejo, reikalinga pirkti būstui, o šis, be abejo, dar nė nepradėtas statyti ir todėl būtent tokį jį pirkti yra geriausia, nes jei perki tuo momentu kai dar tik pradedamas rausti katlavanas, šiek tiek pigiau gaunas.

Žodžiu, grįžęs į Lietuvą jaučiausi itin šlykščiai. Pykindavo vos tik pagalvojus apie darbo biržą. Pinigų buvau užsidirbęs, turėjau laiko, vaikščiodavau gatvėmis, kartais tyčia praeidavau pro namus, kuriuose man buvo tekę gyventi prieš išvykstant į Angliją. Ten degdavo šviesos, atrodė kad aš niekur ir nebuvau išvykęs, tiesiog reikia užlipti laiptais, nuspausti durų rankeną ir užeiti vidun. To labai norėjosi, bet žinojau, kad čia esu svetimas. Reikėjo viską kurti iš naujo. Galbūt tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl įsidarbinau pataisos namuose. Tiesiog norėjosi pamatyti kažką kitko, nesinorėjo priimti pasaulio tokio koks jis yra. O galbūt tiesiog jo baimė? Galbūt.

Dar kas suveikė – vos paskambinus į pataisos namus, mane ėmė labai įkalbinėti ten darbintis. Tai buvo kažkas tokio ypatingo, dar niekada nepatirto. Aš niekada nemaniau, kad žmogus valstybės sąskaita apsigynęs magistro diplomą privalo būti įdarbintas kokiu nors direktorium ar į kitas, „jo kvalifikaciją ir erudiciją“ atitinkančias pareigas. Bet lygiai taip pat yra absurdiška biudžeto sąskaita šešis ar net dešimt metų „mokyti“ žmogų vien tik tam, kad paversti jį darbo rinkos lūzeriu. Aš ir dabar manau, kad dauguma ką tik mokslus baigusių absolventų rinktusį ne emigraciją, o tarkim ne itin gerai apmokamą darbą provincijoje pagal specialybę, tiesiog jie turi žinoti, kad yra reikalingi.

Dar kažkaip prisiminiau, kad vos tik po magistro diplomo įteikimo vienas mano geriausių draugų, ką tik iškeptas lietuvių kalbos ir literatūros magistras, turintis publikaciją mokslo žurnale “Darbai ir dienos” bandė darbintis į apsaugą pataisos namuose. Kitaip sakant, jo darbas būtų buvęs stovėti apsaugos bokštelyje su šaunamuoju ginklu. Bet nesėkmingai, nes tam darbui reikėjo būti tarnavusiam armijoje, tai jis vėliau nuėjo kažkur į muitinę.

Prie motyvų paskatinusių mane žengti šį žingsnį galima priskirti ir tai, kad žmogaus laisvės problema yra vienas reikšmingiausių filosofinių klausimų. Ir jau vien tai, kad tokius kliedesius darbinantis aš suvokiau kaip motyvaciją, geriau nei bet kas parodo kaip iš tiesų šlykščiai jaučiausi grįžęs į Lietuvą. Bet kaip sakoma, kur tu dėsies žiemą basas? Ir dar sakoma “tiurmos ir ubago lazdos neišsižadėk”.

10 Comments | In: Visuomenė | tags: gyvenimo veidai, Metai pataisos namuose, parypavimai. | #

Taip jau atsitiko, kad paskutinius metus itin daug laiko praleidau „ant biuletenio“, gulėdavau lovoje, sėdėdavau balkone, rūkydavau ir iš aštunto aukšto žūrėdamas į lietų ir žmones kartais įsivaizduodavau esąs Albertas Kamiu. Savo „Užrašų knygelėse“ jis irgi kažkaip panašiai aprašinėjo savo kasdienybę. Šiaip ar taip tokiais momentais gal kiek ir nevalingai užplūsta prisiminimai ir kažkurią naktį sėdau rašyti ir rašiau iki ryto. Tiesiog bandžiau užrašyti tai ką dar prisimenu iš tų laikų, kai daugiau nei prieš penkerius metus įsidarbinau socialiniu darbuotoju pataisos namuose.

Paprastai aš rašau lėtai ir sunkiai, todėl nors klaviatūrą tąnakt barbenau iki pat ryto, pribarbenau palyginti nedaug. Tikėjausi dar pratęsti, kažkiek padirbėti su teksto struktūra, sudėlioti viską taip, kad viskas būtų nuoseklu ir nesunkiai virškinama, bet tiesiog užmečiau viską keliems mėnesiams ir… prisiminimai dingo, o rūkyti kaip ir mečiau (beje, pradėjau kaip tik pataisos namuose dirbdamas). Umberto Eko yra pasakęs, kad romanų nereikia kurti, tiesiog pakanka įsižiūrėti į tikrovę ir pabandyti aprašyti ją tokią, kokia ji yra iš tikrųjų, kadangi tikrovė yra kur kas vaizdingesnė ir beprotiškesnė už pačia lakiausią žmogaus fantaziją. Pradinis sumanymas toks ir buvo – kiek įmanoma vengti visokio moralizavimo, filosofavimo ar šiaip maivymosi, o viską pateikti stiliumi „pamačiau-užrašiau“. Mano nuomone tai kartu yra ir savotiška pagarba skaitytojui, pateikiant jam tiesiog patikimą ir objektyvią informaciją, jį patį laikant pakankamai protingu interpretacijas ir vertinimus kurti savarankiškai.

Deja dabar turiu spontaniškai prirašytą puslapį teksto ir puslapį trumpų padrikų pastabų ir nežinau kaip pavyks visą tai sujungti į visumą. Bet kuriuo atveju, jaučiu, kad gausis kažkas panašaus į neilgą esė su visokiais papaistymais, pamokymais ir pagraudenimais.

Dar vienas dalykas. Kadangi viskas kaip ir tikra, tai stengsiuosi vengti tokių dalykų kaip tikri vardai ar pavadinimai. Kiek nors labiau apie įkalinimo įstaigas nusimanančiam nebus didelių problemų atspėti kuri čia konkrečiai įstaiga. Bet garsiai spėlioti nebūtina 😉

2 Comments | In: Visuomenė | tags: baudžiakas, gyvenimo veidai, Metai pataisos namuose, visuomenė. | #

2 Comments | In: Visuomenė | tags: anarchija, Kasparas Pocius, LUNI. | #

Štai ir pasirodė „Generation P“ ekranizacija. Pažiūrėjau filmą ir vėl kažkaip su meile prisiminiau šią, prieš daugiau nei dešimtmetį, Kaune krentant sniegui, nusipirktą knygą rusų kalba (per tą laiką atsirado ir lietuviškas vertimas). Bet jei jau susuktas filmas, tai pradžiai tebūnie pristatymas.

„Generation P“ yra knyga, apie kurią galima rašyti labai daug. Viena iš labiausiai man įstrigusių frazių, kurias kritikai yra pasakę apie jos autorių Viktorą Peleviną, kad tai yra žmogus, sugražinęs rusų literatūrai tai kas yra jai brangiausia ir reikšmingiausia – jos skaitytoją. Tai iš tiesų yra kultinis autorius su visais to epiteto privalumais ir trūkumais. O būtent, privalumai yra tai, kad nepaisant kad jo knygos nėra kvailos, jas yra įdomu ir lengva skaityti. Jeigu jūs nors kiek turite potraukį „sunkesnei“ literatūrai, tai „Generation P“, vietomis einanti kaip grynai filosofinis tekstas, tikrai nesukels kažkokių tai teksto suvokimo problemų, o pats tekstas tikrai nebus toks, kad lėtai versite vieną už kitą sunkesnius puslapius besiguosdami vien tuo, kad kokiai protingais tapsite paskutinį užvertę. Trūkumai irgi tipiški – visi tie literatūriniai pajuokavimai, pasimaivymai ir filosofinis chuliganizmas labai lengvai gali virsti religija su savo stabais ir savo fanatikais.

„Generation P“ pirmą kartą perskaičiau 1999 m., nusipirkęs ją berods už 13 litų iš tų amžinųjų Kauno Laisvės Alėjos bukinistų („Merkurijus nugriautas seniai, o jie tebestovi dar vis). Prarijau greitai, po to nusipirkau „Čiapajevas ir Pustota“, „Geltonąją strėlę“, „Vabzdžių gyvenimą“ … Ir baigiau, turbūt tuo metu iš jo kūrybos ir išaugau. Niekaip nerandu laiko perkaityti naujesnių jo knygų, tačiau kažkaip intuityviai jaučiu, kad parašyti kažką kiečiau nei „Generation P“ jam vargu bau ar pavyko. Labai tikiuosi, kad klystu. Dėl visa ko reiks patikrinti. Šiaip ar taip, Viktoro Pelevino kūryba pas mane jau kartą buvo paminėta. Prisipažįstu, kad mano istorija apie Freudą vienoje užeigoje kažkiek yra jo apsakymo apie „Zigmudą kavinėje“ plagiatas.

Jei trumpai apie siužetą (knygos ir filmo) tai yra juoduoju humoru persunktas pasakojimas apie „šauniojo“ paskutiniojo 20 a. dešimtmečio pradžią, kai žlugus Sovietų Sąjungai, o kartu su ja ir planinei ekonomikai, televizijos kanalus užplūdo iki tol visiškai nepatirti reklamos srautai. Neveltui kritikai šį filmą pavadino rusišku „Matricos“ variantu. Tik, jei pačioje „Matricoje“ Keenu Revsas, tarsi koks Platonas ar Dekartas (o gal kaip Nyčė? J ) ieško tos „tikrosios tikrovės“, kad ir kas benutiktų, tai „Generation P“ herojai anaiptol neskuba vertinti virtualios tikrovės kaip kažkokio tai savaiminio blogio. Imperija subyrėjo, o kartu su ja ir iki tol atrodžiusi nepajudinama tvarka. Staiga buvo suvokta, kad reklama yra viskas, kad tai yra kur kas svarbiau, netgi tikriau už tą daiktą, kuris yra reklamuojamas, netgi kai tas „daiktas“ yra postsovietinė Rusija.

Jeigu nežinai kas toks esi, tuomet bent jau išsiaiškink kas yra tavo priešas ir tada bent jau žinosi, kas tu nesi, o tai jau šis tas. Priešo paieškos, įvilktos į komercinės reklamos rūbą, atrodo kažkaip šitaip.

Keletas dalykų apie filmą. Tiesą pasakius, sunkiai galėčiau įsivaizduoti kaip būtų žiūrėjęsis filmas, jei nebūčiau skaitęs knygos, bet manau kad rezultatas perdaug nenuvylė, nors visas šis reikalas iš tiesų yra sunkiai ekranizuojamas. Tačiau kai kurie dalykai tikrai nepatiko. Visų pirma nelabai suprantu kodėl pagrindinį vaidmenį atlieka kažkokia tai rusiškų kovinių filmų žvaigždė, papildomai vedanti kažkokias rusiškas publicistines-kriminalines laidas a la Kristupas Krivickas stiliumi? Nors aš pats pasisakau už sveiką gyvenimo būdą (deja dažniausia tik pasisakau), bet man kažkaip tas pagrindinis personažas viso filmo metu gadino vaizdą – na niekaip tas, rodos, ką tik iš štanginės išėjęs vyrukas, nepanašus į džiovintomis musmirėmis užkandžiaujantį ir kokainą uostantį buvusį filologijos studentą.

Dar labai pasigedau kaip po poros dešimtmečių atrodo tai kas tada buvo įvardijama rusišku žodžiu „bezischodnostj“. Nors gal ji tokia ir turi atrodyti po dvidešimties metų, nors manau jinai buvo ne tokia.

O dabar tiems, kurie buvo tokie kantrūs ir perskaitė šią paklodę iki galo, atskleisiu kur yra mūsų gyvenimo prasmė. Legendos pasakoja apie tokį šunį su penkiomis kojomis. Jo vardas buvo “Pyzdiec”. Senovės slavų metraščiuose šio šuns simbolis buvo kirilicos raidė П. Tas šuo miegodavo kažkur Šiaurės sniegynuose ir kuomet jis nubusdavo, tuomet ir prasidėdavo Tai. Taigi mūsų visų gyvenimo prasmė yra gyventi taip, kad šis šuo niekada neprabustų.

Žodžiu, pažiūrėkit, o dar geriau – perskaitykit.

9 Comments | In: Filmai | tags: filmai, Generation P, knygos, viktor pelevin. | #

Šliogeris atsigrežė atgal ir pamatė save besikeliantį, iki pusės šlapią ir varvantį. „O, kas tuomet esu aš“, – pagalvojo sau Šliogeris, su nerimu žvelgdamas kaip anapus upelio jis pats nusisuka atgal ir varlyte nušuoliuoja tolyn, ten iš kur atšuoliavęs.

–        O tai kur aš dabar nušuoliavau? – jau visai sumišęs paklausė Šliogeris.

–        Namo. Jau vakarėja anapus, o tau dar prieš miegą reikia porą valandų pastovėt medį apsikabinus.

–        Bet kodėl?

–        Todėl, kad tau medis ir yra tarsi dievas, esantis čia ir dabar, šaknimis įaugęs į žemę, o šakomis į dangų ir apsikabinęs jį tu per savo odos poras įkvėpi tikrosios Būties syvus, taip įgaudamas gyvastį. O jos tau prireiks, nes rytoj tu juk vadovausi filosofijos daktaro disertacijos gynimo komisijai. Negi pamiršai? – paaiškino krūmas.

Šliogeris išties prisiminė, kad rytoj kažkokia durna doktorantė, berods feministė, ginsis disertaciją ir kad jis turės vadovauti gynimo komisijai. Vos pagalvojo apie tą kvaišą ir iškart prisiminė Vasiliauskaitę. Vaizdinys buvo toks nemalonus, kad jis net nusipurtė…

–        Jinai šiapus. Jau seniai, – pasakė krūmas, sekdamas jo mintis,– bet ji su manim beveik nebendrauja, nes kiekvieną kartą kai jai pasakau „aš“, jinai tame „aš“ įžvelgia kur kas daugiau „jis“, negu „ji“ ir dėl to visada labai įsižeidžia.

–        O tai jei ji yra šiapus, tai kas yra ta Vasiliauskaitė, kur anapus? Aš gi dar vakar ją bolševike į akis pavadinau.

–        Pamėklė, kaip ir tu dabar ten. Nuo šiol jūsų santykiai anapus bus lygiaverčiai transcendentine prasme, o šiąpus galėsi sau mėgautis pieva, medžiais, drugeliais… Pažvelk į tolumoje mėlynuojantį mišką. Kažkur ten Heideggeris takeliais tebeklajoja. Ten toliau dar vienas upelis. Nenustebk, jei iš kitos jo pusės išgirsi šaukiant žodį „Lietuva“. Tai Martynas Mažvydas. Vis šaukia, šaukia, o po to klauso ir laukia ar kas nors atsilieps. Jei nori gali atsiliepti, bet jis negirdės. Taip jau padariau, kad žmonės tau netrukdytų, nes juk taip pavargai nuo jų, – pasakė krūmas įsiliepsnodamas vis labiau.

–        Kaip toj dramoj, – po truputį atgaudamas nuovoką pasakė Šliogeris ir staiga prisiminęs tos dramos autorių paklausė, – o tai kaip Justinui Marcinkevičiui čia?

–        Na, jis dabar kartu su Sigitu Geda. Sėdi, šnekasi. Gerai jiems dabar.

–        Bet kodėl jų pamėklių nėra anapus? – nusistebėjo Šliogeris.

–        Anapus užtenka jų eilėraščių, o va jei tavo pamėklės neliks anapus, tuomet iškart ten nebeliks ir tavo filosofijos.

Susigėdo Šliogeris, pasimuistė ir tik įstengė pralementi:

–        Ačiū tau.

–        Nėra už ką, – pasakė krūmas ir sudegė.

(Pabaiga)

Įkvėpimo semtasi iš a. a. Beresnevičiaus paskaitų apie anapusinio pasaulio sampratą lietuvių tautosakoje, o taip pat iš šio interviu.

A. Šliogeris “Mes visi esame anapusiniame pasaulyje”

6 Comments | In: Filosofija | tags: Filosofija, filosofijos etiudai, Heideggeris, nida vasiliauskaitė, Šliogeris. | #

Dar visai neseniai nuskambėjusi istorija susįjusi su Petro Stankero straipsniu žurnale „Veidas“, regis, jau nugrimzdo į užmarštį. Savo laiku per blogosferą pasklidus žiniai apie šį straipsnį, vos per kelias dienas pilkokas ministerijos klerkas tapo simboliu – vieniems vienokiu, kitiems kitokiu. Pasipylė straipsniai spaudoje, iš kurių įžvalgiausiu man pasirodė Justino Žilinsko tekstas „Neigimo banalybė“. Jame išsakoma tokia nuomonė:

„Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltė neįrodyta. Bet ką tikrai derėjo padaryti – tai kreiptis į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją ir prašyti išaiškinti, ar tokie P. Stankero „užklasiniai“ rašiniai suderinami su jo tarnyba. O dabar išėjo, kad R. Palaitis P. Stankerą apsaugojo nuo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos ir kartu paliko P. Stankerą be galimybės bylinėtis, jeigu, tarkim, jo veikla nebūtų buvusi pripažinta kaip pažeidžianti tarnybinę etiką, o jis būtų atleistas iš darbo kažkuriuo kitu pagrindu.“

Problema gana aiški – lyg ir kelias savaites spaudoje skaitėme, kad atsitiko kažkas „baisaus“ ir „tarptautiniu mąstu“, tačiau paties įvykusio fakto oficialaus vertinimo pasistengta išvengti, pasitenkinant demonstratyviu pasmerkimu ir pasiūlymu „parašyti savo noru“. Vėlgi, manau, J. Žilinskas teisingai aprašo ir galimą tolimesnį tokio nagrinėjimo siužetą:

„Manau, kad neigimą būtent pagal mūsų BK 170 (2) str. įrodyti bus nelengva. Tačiau visai nematyti neigimo šiame straipsnyje ir toje garsiojoje pastraipoje, kaip bando įtikinti Audrius Bačiulis, Ričardas Čekutis ir kiti, – tai man iš viso sunkiai suvokiama. Tą įspūdį dar labiau sustiprina slaptai.lt iš P. Stankero paimtasinterviu, kuriame jis aiškina taip: „Paskaitykite atidžiai. Kiekvienas protingas, išsilavinęs žmogus pasakys, kad toje publikacijoje autorius ginčijasi tik dėl Holokausto dydžio. Gal buvo nužudyti šeši milijonai žydų. O gal buvo nužudyta dešimt milijonų žydų. Ar aš negaliu abejoti dėl skaičių? Nejaugi nėra įvairių versijų?“ Taip, abejoti skaičiais galima. Bet skaičiais abejojant paprastai elgiamasi kitaip. Manau, niekas neturėtų P. Stankerui didesnių priekaištų, jeigu būtų parašyta: „Niurnbergo tribunolo proceso metu pirmą kartą buvo apskaičiuota, kad nacistinė Vokietija išžudė maždaug 6 mln. žydų. Vėlesni tyrimai pateikė (tokių ir tokių) skaičių.“ Tačiau vadinti visuotinai pripažintus skaičius „legenda“ – tai ne abejonė. Turbūt sutiksite, žodis „legenda“ turi tam tikrą prasmę, paprastai – siekiant pabrėžti reiškinio neįtikinamumą, hiperbolizavimą.“

Ši P. Stankero citata, kurią pateikė J. Žilinskas, neblogai atskleidžia situacijos sudėtingumą. Galima prisiminti, ar pavyko kažką išaiškinti V. Tomkui pasikvietus šį „labai užimtą žmogų“ į „kažkokį bereikalingą pokalbį“ dėl jo rašinėlių „Respublikoje“? Patriošizmo teisinis nagrinėjimas labai dažnai tiesiog yra pasmerktas beviltiškai atsimušti į klausimą „apie ką mes kalbame?“ P. Stankero atveju kritikams lyg ir teškiama – „palaukit, o jei aš savo tekste abejodamas 6 milijonais turėjau omeny visus 10 milijonų, juk pagal jus gi kuo daugiau tuo geriau?“ Patriošizmas lyg ir akivaizdus, tačiau sučiuopiamas labai sunkiai, nes sučiuopti reikia už kažko. Kai pradedama kalbėti apie kontekstą, tuomet patriošizmas išryškėja dar labiau, tačiau būtent konteksto negalima sučiuopti t.y. įrėminti jo teisiškai ir tarnybinis nagrinėjimas rimtai rizikuoja virsti tiesiog paplepėjimu su makabriškais elementais apie tai, kas galėtų paneigti, kad neturėta omeny 10 milijonų? Viskas lyg ir aišku iš konteksto, bet nurodžius konkrečią vietą, patys patriošiai ją ima interpretuoti pabrėžtinai nekontekstualiai, kol galiausiai išplėšta iš konteksto frazė tampa bereikšmė ar netgi įgyja priešingą reikšmę. Tada tokiems istorikams-stankeriečiams kaip Tomas Baranauskas ar Audrius Bačiulis ateina metas įjugti antrą pavarą, gąsdinant „Minčių policija“, „1984“-aisiais ir kitokiais panašiais dalykais.

Turbūt beskaitant šią paklodę jau iškilo klausimas – kokia proga aš čia nubudau po tiek laiko? Progos yra dvi ir jos tarpusavyje susįjusios. Visų pirma, tai patriošizmo turinys ir jo kontekstas, tema prie kurios savo bloge nuolatos grįžtu. Tačiau pagrindinė priežastis, dėl ko prisiminiau šią seną istoriją, yra štai šis pusvalandžio trukmės sunkiai įvardijamo žanro filmas, kuris, kaip rodo, yra sukurtas šiemet. Čia įmečiau tik paskutines 10 min., kurios aktualios šiuo atveju, o pradžią galima susirasti jutūbėj. Nežinau ar kiekvienam užteks kantrybės žiūrėti net ir tas 10 min., nors čia jau skonio reikalas, bet visgi verta, kad suvokti dėl ko visa tai. Tačiau esminis dalykas čia ne tiek pačiame filme – jam pasibaigus rodys „nad filmom rabotali“… Perskaitykit paskutinę pavardę.

“Гервальдия”

J. Žilinskas įvardino P. Stankero straipsnį „Veide“ įvardino kaip „gryną buitinio lietuviško antisemitizmo pasireiškimą“. Pats straipsnis galbūt. Patriošizmas irgi gali būti buitinis, tik ar jis yra toks „Gervaldijos“ atveju?

26 Comments | In: Visuomenė | tags: gervaldija, homofobai, ksenofobija, murza, nacionalizmas, patriošizmas, Petras Stankeras, radikalai, visuomenė. | #

Kiton pusėn Šliogeris nusileido neįtikėtinai lengvai, gal už penkiasdešimt metrų nuo kito upelio krašto… O gal ir už visų šimto. Kitoje upelio pusėje gamta akimirksniu apgaubė kažkokia nesuprantama amžinybės aura. Šliogeris su nuostaba suvokė, kad jam visiškai nekyla pagunda atsisukti atgal ir pasižiūrėti kaip toli jam pavyko peršokti tą nelemtą upelį į kurį jau buvo beikrentąs. Vietoje to jis tiesiog pakėlė akis ir išvydo prieš save liepsnojantį krūmą:

–        Kas tu? – paklausė Šliogeris.

–        Aš esu tas, kas esu, – atsakė krūmas.

–        O kas tu esi? – paklausė Šliogeris mėgindamas vaizduoti paprastuolį, bet taip nevykusiai, kad net pats pajuto kaip iš gėdos jam kaista skruostai.

–        Na matai, gi pats žinai kas aš esu, – pasakė krūmas, – tai, kad aš esu, kas esu, reiškia, kad aš esu kas yra.

–        O kas esu aš? – vėl toliau vaizduodamas naivų paklausė Šliogeris.

–        O tu atsisuk atgal…

Šliogeris atsisuko ir tolumoje išvydo tą patį upelį. „Na ir toli nušokau“, – tik spėjo sau pagalvoti Šliogeris, kai jo žvilgsnis užkliuvo už upelyje tysančio pagyvenusio vyro kūno. Gulėjo jis kniūbščias, kojomis ant upelio kranto, o veidu ir viršutine dalimi iki pusės paniręs seklioje srovėje.

–        Tai juk aš pats! – susivokė Šliogeris, – negi aš miriau, nuskedau upelyje?!

–        Nereikia visko taip dramatizuoti, – pasakė krūmas, – tu negalėjai numirti, nes negyvenai. Aš esu, kas yra, o tavęs nėra ir nebuvo. Tiesiog tu atlikai tai, kas pas jus per paskaitas vadinama „transcendenciniu judesiu“ ir dabar viskas bus kitaip. Panašiai kaip Cezaris perėjo Rubikoną…

–        Bet Cerzaris juk nemirė…

–        Tu irgi nemirei. Jei netiki apsisuk atgal dar kartą…

(Pabaiga – artimiausiomis dienomis)

3 Comments | In: Filosofija | tags: Filosofija, filosofijos etiudai, Šliogeris. | #

Niekam ne paslaptis, kad Šliogeris nemėgdavo klegančių studentų, lojančių feminisčių ir apskritai miesto šurmulio. Laisvalaikį jis mieliausiai leisdavo miškuose, pievose, dirvonuose. Štai ir šį kartą žingsniavo jis laukais smilgą dantyse įsikandęs, lauko gėles skindamas, vabalėlių dūzgimo klausydamas ir giliai žemės aromatualsuodamas. Staiga, išgirdęs čirpimą, atkreipė dėmesį į žolėje pasislėpusį žiogelį. Šliogeris pritūpė ir įsižiūrėjo į jį. Tupėjo žiogelis žolėje, visas toks žalias, įsitempęs ir pasiruošęs šuoliui. Pritūpė ir Šliogeris žiūrėdamas į žiogelį, štai čia ir dabar prieš jį esantį, tokį gyvą, gražų, tokį tikrą, visiškai nepanašų į tas pamėkliškas gyvybės parodijas, kurias Šliogeris kasdien regėdavo slankiojančias mieste ir universitete. Staiga žiogelis, atsispyręs žmogaus akimi nepagaunamu savo kojų judesiu, nuskriejo tolyn ir vėl nusileido kažkur žolėje. Šliogeris kiek nepasitikėdamas savimi pasitursino ir atsispyręs kojomis taip pat šoktelėjo link tos vietos, kur žolėsna nusileido žiogelis. „Kaip keista, štai aš šuoliuoju tarsi žiogelis, o mokykloje per fizinio lavinimo pamokas toks šuolis vadinosi „varlytė“, vos spėjo pagalvoti Šliogeris ir vėl išvydo kaip žiogelis, pakilęs virš žolės, švystelėjo tolyn nuo jo. Šliogeris susikaupė ir vėl liuoktelėjo tolyn. Žiogelis gi vėl stryktelėjo tolyn, o Šliogeris, kažkokio egzistencinio įkarščio apimtas, vėl liuoktelėjo jam iš paskos. Žiogelis vėl tolyn, o Šliogeris, nepaisydamas raumenų maudesio šlaunyse ir blauzdose, stryktelėjo jam iš paskos. Taip ir šuoliavo abu, kol pasiekė nuostabaus grožio plonytį upelį. Žiogelis tik švystelėjo kojomis nuo vieno jo šlaito atsispirdamas ir nusileidęs kažkur toli, toli kitoje jo pusėje, dingo vešlioje žolėje. Šliogeris sutriko, beprotiškai maudė jo senatviškus kojų raumenis ir kelių sąnarius, kilo beveik neįveikiama pagunda atsigulti ir ištiesus atpalaiduoti kojas, bet jis tiesiog privalėjo padaryti tai. Jis privalėjo patekti anapus. Sukaupęs paskutines jėgas atsispyrė nuo žemės ir jau būdamas ore virš to upeliūkščio, jis pajuto, kad jo neperšoks…

(Ryt-poryt užbaigsiu istoriją. Šiuo metu nebegaliu – alus baigėsi)

8 Comments | In: Filosofija | tags: Filosofija, filosofijos etiudai, Šliogeris. | #