Istorija apie vieną tokį durnelį


Kartą gyveno viename kaime toks durnelis. O taip pat tame kaime gyveno ir kiti žmonės. Tie žmonės dirbdavo įvairius darbus ir apie juos mąstydavo. Artojai mąstydavo apie tai, kaip arti dirvą, kalvis mąstydavo apie tai kaip iš geležies nukalti pasagą, siuvėjas mąstydavo apie tai kaip lygiai susiūti kelnes.
 
O tas durnelis tai nieko nedirbo ir dirbti nemokėjo, todėl mąstydavo jisai apie mąstymą. Kiti žmonės jo nuoširdžiai gailėdavosi ir tik retkarčiais iš jo nepiktai pasišaipydavo arba paguosdavo. Tačiau tas durnelis nelabai su kitais žmonėmis susišnekėdavo.

Paklaustas kas esąs, jisai kažkaip keistai pasimuistęs atsakydavo esąs filosofas. Žmonės tik apsimestinai supratingai linkčiodavo galva. Paklaustas ar norįs valgyti, dažniausiai atsakydavo, kad norįs. Paklaustas ar norįs alaus, visada atsakydavo, kad norįs.

Dėl to žmonės jo kur kas dažniau klausinėdavo kas jis esąs, nei ar jis norįs valgyti ir ar jis norįs alaus. Taip ir gyveno tas durnelis kartu su tais žmonėmis, vienu kitu klausimu persimesdami ir beveik nesipykdami.
 

Share


Vėl atsidūriau facebooke…


Tai tiek informacijos – visa tilpo į anraštę 🙂

 

 

Share


2011 m. savivaldos rinkimai (2). Ketvirtoji valdžia.


O dabar, jei šiek tiek surimtėjus, norėtųsi paklausti kartu su Saulium Spurga,kokiam visgi pasaulyje mes gyvename – realiam ar išgalvotame? Buvo pavyzdžiui mitingas prie Seimo, kur moterys su brangiom šūbom ir laku suveltom ševeliūrom protestavo prieš kilpą ant kaklo ir kasos aparatus. Prie Vyriausybės dar anksčiau suvažiavo visokie žvaigždūnai a la Aistė Pilvelytė ir Jurgis Didžiulis su žmona ir, protestuodami prieš motinystės išmokų mažinimą, čia pat suvertė krūva brangių žaislų, neva paimkite ir juos…

Share


2011 m. savivaldos rinkimai (1). Sudalyvauti nepavyko.


Taip jau atsitiko, kad praėjusį penktadienį netikėtai teko  postipriai gerti, todėl beveik visą šeštadienį, t.y. rinkimų išvakares, praleidau gydydamas dėl Lietuvos ateities skaudančią galvą. O už poros dienų, t.y. pirmadienį, turėjau perlaikyti vieną egzaminą, iš kurio anksčiau buvau gavęs 3.  

 

Share


Egidijus Kūris apie Konstitucijos preambulę


"Atviros visuomenės idėja nėra vien liberalų išradimas. Žodžiai „atvira visuomenė“ nėra vien liberalių pažiūrų autorių, kokių nors Karlo Popperio sekėjų į mūsų Konstituciją įrašytas tekstas. Jie yra preambulėje, o preambulę parašė Justinas Marcinkevičius (tiesa, paklaustas jis to nepatvirtindavo, bet ir nepaneigdavo).

Palyginkite preambulės tekstą su kitu Konstitucijos tekstu: kaip diena ir naktis! Drįstu teigti, kad preambulė yra tegu ir nedidelis, bet įstabus literatūros kūrinys, kuris kartu turi milžinišką teisinį krūvį, nes joje įtvirtinti pamatiniai mūsų valstybinės bendruomenės siekiai, kuriuos jūs jau pacitavote. Atvira visuomenė – vienas iš jų.

Šiandien turbūt būtų bergždžias dalykas spėlioti, ar preambulės autoriui kas nors pasiūlė idėjas, kurios, įvilktos į gražų kalbos rūbą, turėjo būti joje įvardytos, ar jis pats nusprendė, ką į ją įrašyti. To turbūt niekada nesužinosime."
 

Share


Apie kompleksinį požiūrį


Štai teiginys – „šaukštas deguto medaus statinėje“. Visi žino ką tas teiginys reiškia, o kaip jį įvertinti kompleksiniu požiūriu?

Share


Juozas Šeimys – lietuvių šlovingos praeities tyrinėtojas


Štai aptikau pas Pseudoistoriką gabaliuką, geriausiai iliustruojantį Juozo Šeimio runų dešifravimo metodą, kuriuo tiesiog negaliu nepasidalinti. Savo laiku nemažai mokiausi lotyniškai ir netgi mokykloje tos kalbos metus mokinti teko, bet ką jau čia – viskas buvo seniai ir neteisybė, pamiršta ir užmiršta. Todėl šiomis savo žiniomis pernelyg nesidižiuoju, nedaug jų beliko, o ir buvo neperdaugiausia, tiesą pasakius. Visgi, manau, su gramatikos vadovėlio ir gero žodyno pagalba, sugebėčiau išversti įvairias konstrukcijas ir dabar.

O va tokie “specialistai” tuo ir užknisa – jie gali nė nemirktelėję apsiskelbti mirusiomis kalbomis užrašytų šaltinių žinovais, išsistudijavusiais juos iki paskutinės eilutės, kai normalus žmogus tiesiog mikčiodamas užsimena, kad va taip ir taip, mokiausi kažkada, dėstytojas tai aiškino taip ir taip… Och, jau tie nemokšos profesoriai! Kur jau čia tokiem universitetinės demagogijos aukos veblenimams iki tokio begaliniai savim pasitikinčio eksperto ir vienišo genijaus orumo…

Žiaurus video…

Share


Pajusk istorijos jėgą!


Šiuo metu vis dar tebemintydamas koks turi būti tas mūsų tautinę dvasią prikeliantis lietuviškas istorinis filmas, prisiminiau reklaminius klipus iš tų senų gerų laikų, kai Rusijoje prezidentavo Jelcinas. Vėlgi nieko naujo čia nebus, tik priminisiu, kad iš tokių klipukų įkvėpimo sėmėsi ir kultinis rusų autorius Viktoras Pelevinas, rašydamas savo "Generation P".
 

Share


„Geležies dienos“ belaukiant (2)


Kalbant apie tokį dalyką kaip Žalgirio mūšio ekranizacija, reiktų pakalbėti apie pozityvą. O tai nėra lengva, kadangi pozityvo, kaip reiškinio, tradicijos mūsuose tikrai nėra gilios. Beje, ar nebūna jums taip, kad štai praplėšiate jūs akis ankstyvą sekmadienio rytą. Kūno nejaučiate, nejaučiate bemaž nieko… Pakeliate galvą ir pamatote stalą, ant stalo sukrautą tuščią tarą, o dar toliau– išjungtą televizorių. Ant stalo krašto pamatote distancinio valdymo pultelį. Stalas netoli lovos, tačiau visgi per toli, kad pasiektumėte jį neišlipdamas iš lovos, tiesiog ištiesęs ranką.

Share


Фрэнки-шоу


Nors pažadėjau apie „Geležies dieną“ pratęsti artimiausiomis dienomis, bet gal šiek tiek tas reikalas užsitęs. Tuo tarpu noriu pasidalinti visai mielu dalykėliu, kurį atradau prieš kelis mėnesius – rusiškos radio stoties „Serebriannyj dozdj“ laida Фрэнки-шоу. Kiekviena laida trunka apie 50 min. ir jos metu tūlas Franky, imituodamas tapatybę praradusį beprotnamio pacientą, kiekvieną kartą persikūnija į naują personažą t.y. pasakoja apie kokią tai asmenybę, o radio klausytojai turi atspėti kas tai yra. Laidos įrašus galite rasti čia.

 

Share


Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar