January 16th, 2010
Filmai. Naujausias Guy Ritchie filmas apie besimušantį Šerloką Holmsą
Turbūt nėra abejonių, kad G. Ritchie turi savo stilių, kuris matyti visuose šio režisieriaus filmuose, tačiau naujausias šio jo kūrinys verčia suabejoti ar geram filmui to užtenka, o gal net reiktų kelti klausimą radikaliau – ar nebūna taip, kad neteisingai išreikštas autoriaus ego tampa Giltinės dalgiu visam filmui.
Esu G. Ritchie propaguojamo žanro gerbėjas, tačiau nemažesnis ir klasikinio detektyvo fanas. Taigi G. Ritchie filmas apie Šerloką Holmsą lyg ir turėjo tapti jam iššūkiu savo stiliumi pateikti sero Arhuro Conan Doyle herojus. Manau galime drąsiai pasakyti – nesvarbu ar tokį tikslą sau buvo išsikėlęs G. Ritchie, ar ne – jokio tikrojo Šerloko Holmso filme nėra. Yra tik dar vienas, tipiška G. Ritchie maniera vystomas siužetas, kupinas muštynių, sprogimų ir juodojo humoro. Pats filmas sudaro įspūdį, kad režisierius vis dažniau ir dažniau linksta naują filmą dėlioti iš ankstesniųjų savo filmų nuotrupų. Tarkim Šerlokas Holmsas kažkuo primena filmo „Snach“ kietuolį, kurį įkūnijo Bradas Pitas. Turbūt tik vienam G. Ritchie suprantami filmo siužeto loginiai vingiai kelia nemalonias asociacijas su ankstesniu jo filmu „Revolver“ – kažkas kažką prisiminė, kažkas kažką kažkada pasakė ir taip toliau.
Aš tikrai nustebčiau, jei G. Ritchie skaitė nors vieną A. Conan Doyle apsakymą apie Šerioką Holmsą, tačiau tai būtų dar pusė bėdos. Jisai visiškai ignoruoja klasikinio detektyvo principus, kuriais remiantis, siužetas turi vystytis tarsi šachmatų partijoje – visi ėjimai žinomi, figūrų skaičius ribotas, tačiau vis tik yra jų ėjimuose kažkas, ko paprastas žiūrovas nepastebi. Tai, kas lieka žiūrovo nepastebėta vėliau ir sudaro visą atomazgos aprogstamą užtaisą. Tiesa yra ir skirtumai – nežinoma kuri būtent figūra yra žudikas. Bet kuriuo atveju filme jau iš pat pradžių pasakoma kas yra nusikaltėlis, daugmaž aišku ir ko jis siekia – ne tai sugražinti Britanijos Imperijai nuo jos atsiskyrusias Šiaurės Amerikos kolonijas, ne tai užvaldyti pasaulį. Na taip, regis, iš pradžių vienas po to kitas, tiksliai jau nebeprisimenu. Kai jau filmo pradžioje aišku kas kaltininkas, aišku kokie nusikaltimų motyvai, yra aukos, tuomet kyla pagrįstas klausimas – kam tada tas genialusis seklys reikalingas, juk viskas ir taip aišku. Šerlokas Holmsas tiesiog pakomentuoja, kaip blogiukui pavyko vienas ar kitas triukas, o dažniausiai jis pavyko dėl to, kad buvo naudojamos kažkokios tai eiliniam žiūrovui vargiai žinomos cheminės medžiagos ar kažkas tokio. Be abejo, originaliojo Šerloko Holmso dedukcinis metodas ne visada įtikina, tačiau G. Ritchie Šerlokas Holmsas tą neįtikinamumą išvysto iki naujų aukštumų, regis, pačiam režisieriui nuoširdžiai to nesuvokiant: „Jūs esate Blackbourno tėvas – pas jus tokios pačios, labai retos spalvos akys ir tos pačios formos ausų kaušeliai, o kad būtumėte jo brolis jūs esate per senas“, nustato tėvystę detektyvas. Tačiau logika jam šiaip jau nereikalinga, kadangi be sugebėjimo muštis, Šerlokas Holmsas tikrai nebūtų išgyvenęs iki filmo pabaigos. Tai jam yra daug svarbiau, nei dedukcijos pagalba atkurti nusikaltimo detales. Juk kaltininkas žinomas, jo nereikia identifikuoti, jį reikia tiesiog įveikti. Todėl nestebina gausios ir su tokia meile režisieriaus sukurtos snukiądaužio scenos.
Tiesiog tai yra dar vienas, techniniu požiūriu gal ir neblogai padarytas filmas, specefektai ir visą kita. Bet šiaip iš Šerloko Holmso likęs tikpavadinimas. Vėl masonai, vėl pasaulio užvaldymo idėja ir, aišku, pentagramos, šėtono atvaizdai ir visas tas, jau kadais atsibodęs ezoterinis, šlamštas. Nepatikėsite, netgi Mis Hudson, pas kurią nuomojasi butą mūsų herojus ir jo padėjėjas dr. Watsonas, anaiptol dar nesulaukusi garbaus amžiaus. Atitinkamai, kalbėdamas su ja Šerlokas Holmsas naudoja šelmiškus kreipinius. Tikrai nyku. Eilinį kartą nesuprasta, kad detektyvo žavesys yra ne planuojamo nusikaltimo pavojingumas visuomenei, o jau įvykdyto painaus nusikaltimo išaiškinimas. Bet kad suprasti tai, reikia skirti detektyvą nuo trilerio. G. Ritchie to padaryti nepavyko ir gaila, kad į šią jo aferą buvo įpainiotas garbingas Šerloko Holmso vardas. Tas pats, kas pavadinti filmą „Šachmatų genijus“ ir papasakoti jame apie tai, kaip herojus tampa šachmatų figūrų sprigtavimo varžovui į kaktą čempionu.
