Tamsioji filosofijos marginalo pusė

 Marksas naktimis beveik nemiegodavo. Atsigula į lovą ant nugaros ir žiūri į lubas. Tada staiga pripuola prie lango, atidaro jį ir spokso į gatvės tamsą. Ir taip tęsėsi metų metais. Marksas taip vis laukdavos didžiosios proletariato revoliucijos, kuri nušvis kruvina pašvaiste ir išlaisvins žmoniją iš buržuazinių pančių. Pats suprasdavo ir pripažindavo, kad gal šiek tiek ir perlenkia, bet vis tiek – atsigula ir niekaip negali užmigti. Bijo pramiegoti istorinį momentą. Guli tamsoje ir klauso – o kas jei neužilgo prasidės? Praskris kur nors naktyje paukštis, šlamindamas sparnais – Marksui širdis taip ir suspurda. Sulos kažkur toli šuo – kažkokia nematoma jėga jį iš lovos išmeta. O kas su Marksu prasidėdavo, jei jis gatvėje išgirsdavo kažkieno girtą dainą arba policininko švilpuką! 

Comments Off on Filosofijos istorijos etiudai. Naujausi laikai. Marksas nemiega. | In: Uncategorized | tags: Filosofija, filosofijos etiudai, marksas. | #

Hėgelis dar būdamas gyvas įgijo milžinišką šlovę kaip filosofas. Kritikai vieningai pripažino jo autoritetą. Į jo paskaitas klausytojai traukdavo miniomis, auditorijos, kuriose jis kalbėdavo visada buvo sausakimšos. Tačiau jis turėdavo vieną labai keistą savybę – išėjęs skaityti paskaitą prieš auditoriją, jis pasidėdavo prieš save ant žemės prirašytus popieriaus lapus su savo mintimis, tada atsistodavo ant galvos, taip, kad tie lapai būdavo prieš pat jo nosį ir imdavo iš jų skaityti savo paskaitą. Auditorija jo klausydavo užgniaužusi kvapą, stengdamasi nepraleisti nė vieno žodžio. Ir nors visi įtardavo, kad kažkas čia ne taip, niekas nedrįsdavo to paklausti garsiai – toks didelis buvo Hegelio autoritetas. Labiausiai dėl to putojosi Šopenhaueris, bet ir tas nedrįso Hėgeliui atvirai prieštarauti. Pabandė sėdėdamas gretimoje auditorijoje skaityti paskaitas tuo pačiu metu kaip Hėgelis, tačiau viskas veltui – pas jį niekas neidavo. Visi tūnodavo sulindę pas Hėgelį, tarsi užhipnotizuoti žiūrėdavo į besistiebiančias į viršų jo kojas ir klausydavosi iš apačios sklindančios jo išminties. Šopenhaueris, kuris irgi nieko nesuprato, baisingai niršo, iš nevilties keikė Hegėlį savo knygose, tačiau viskas buvo veltui. Taip bėgo metai ir visi sau tyliai svarstė – čia vis tiek kažkas ne taip. 

                      Ir taip būtų tęsesi bala žino kiek laiko, jei Marksas nebūtų supratęs kur čia šuo pakastas.  

Comments Off on Filosofijos istorijos etiudai. Vokiečių idealizmas. Hegelis skaito paskaitas. | In: Uncategorized | tags: Filosofija, filosofijos etiudai, hegelis. | #

 Tuomet kai Sokratas reždavo protingas kalbas savo draugams, Platonas dar buvo jaunas, durnas ir nieko nesuprasdavo, todėl jam draugai neleisdavo nei kalbėti, nei gerti. Tiesa pasakius, jei ne Sokratas, Agatonas ir kiti Platoną seniai būtų išmetę – keistas jis kažkoks visiems atrodė, nes nuolatos kažką užsirašinėdavo. Pakęsdavo jį, nes Sokratas kadaise iš Atėnų turgaus sugrįžęs jiems pasakė: „Gaila vaikio, neblogas jis, nors ir niekam tikęs. Tegul pabūna ir mums ąsočius su vynu nešioja… susimilkite, pražus jis vienas“. Draugai, Sokratą gerbdami, jo paklausė. 

Comments Off on Filosofijos istorijos etiudai. Antika. Sokratas pagaili Platono | In: Uncategorized | tags: Antika, Filosofija, filosofijos etiudai, Platonas, Sokratas. | #

 Tas kartų be „mokytojų“ liūdesys. Mūsų mokytojai nėra vien tik viešieji profesoriai, nors mums iš tiesų trūksta profesorių. Mūsų mokytojai yra tie, kurie mums pasiekus brandą suteikia mums kažką radikalaus ir naujo, kurie žino kaip atskleisti meninę ar literatūrinę techniką, rasdami tuos mąstymo būdus, kurie atitinka mūsų modernybę t.y tiek mūsų pastangas, tiek mūsų tuščią entuziazmą <…>.

                      „Nuošalūs mąstytojai“ gali būti suprantami kaip priešybė „vešiesiems profesoriams“. Netgi Sorbonai reikia anti-Sorbonos ir studentai iš tiesų neklauso savo profesorių tol, kol jie neturi kitų mokytojų. Nietzsche turėjo savo laiku liautis būti profesoriumi tam, kad taptų nuošaliu mąstytoju. Sartras padarė tą patį kitame kontekste ir su kitomis pasekmėmis. Nuošalūs mąstytojai pasižymi dvigubu charakteriu – tam tikru vienišumu, kuris lieka būdingu jiems kiekvienoje situacijoje; bet tuo pačiu ypatingu susijaudinimu, išskirtine pasaulio, kuriame jie iškyla ir kalba, netvarka. Jie kalba tik savo vardu, nieko „nereprezentuodami“; ir jie užkabina tas grubias esatis, tas atviras jėgas, kurios vargu ar gali būti labiau „reprezentatyvios“ <…>.

                      Nuošaliam mąstytojui reikalingas pasaulis pasižymintis tam tikros netvarkos minimumu, net jei tai tik revoliucinė viltis, nuolatinės revoliucijos sėkla <…>.

Laisvas vertimas iš Gilles Deleuze Desert Islands, 77-78 psl.

Comments Off on Gilles Deleuze: „Jis buvo mano mokytojas“ | In: Filosofija | tags: Filosofija, Gilles Deleuze, skaitymai. | #

 Pasaulis-miestas ir provincija – dvi pamatinės kiekvienos civilizacijos idėjos – iškelia visai naują Istorijos problemą-formą, tą pačią problemą, kurią mes išgyvename šiandien, nė iš tolo nesuvokdami jos masto. Yra nebe pasaulis, o miestas, taškas, kuriame telkiasi visas plačių regionų gyvenimas, o kiti plotai išsenka. Tipą atitinkančių žmonių, gimusių ir išaugusių ant žemės, vietą užėmė naujoviškas klajoklis, nestabiliai įsiliejęs į tokias mases, parazitinis mieto gyventojas, nepažįstantis tradicijų, grynai dalykiškas, nereligingas, gudrus, nevaisingas, su didele panieka žiūrintis į kaimietį, ypač į tą aukščiausią kaimiečio apraišką – kaimo didiką. Tai labai didelis žingsnis neorganiškos plotmės link, pabaigos link – ką tai reiškia?

                                                                 Oswald Spengler. Vakarų saulėlydis

Comments Off on O. Spengler apie urbanizaciją | In: Filosofija | tags: Filosofija, Osvald Spengler, skaitymai. | #

Tarus, kad nuostabos akimirką štai tam mirtingajam atsiveria štai šitas daiktas ar štai šitas įvykis kaip absoliutus individas, duotas akivaizdžiai, iškyla klausimas – koks yra ir gali būti pavyzdinio nuostabos „objekto“ duoties būdas, kaip duotas absoliutus individas, jei kartu su graikų filosofais tarsime, kad šis individas pasirodo kaip absoliutaus nežmogiškumo telkinys, būtent dėl savo nežmogiškumo mirtingajam turintis atsiverti betarpiškai, iki kalbos, po kalbos arba ištisiniame kalbos, kaip diskurso, audinyje praplėšdamas bekalbiškumo skylę, vien tik pro kurią į mirtingojo akiratį gali įsiveržti betarpiška duotis, nes juk akivaizdu, kad vienintelis tarpas, mirtingąjį atskiriantis nuo paties daikto, arba vienintelė terpė, neleidžianti žmogui – esmingai kalbančiai būtybei – tiesiogiai susitikti su daiktu, kaip absoliutaus nežmogiškumo krešuliu, yra kalba; taip pirmą kartą žmonijos chronotopijoje filosofas, susidurdamas su bekalbiu nežmogiškumu, sutelktu į absoliutų individą, susiduria ir su duoties problema, kurią galima formuluoti taip: kaip duota tai, kas duota pirmiausia, iki kalbos, ir būtent todėl – betarpiškai? Šiame klausime glūdi irgi pirmą kartą žmonijos chronotopijoje sąmoningai suvokta būtinybė aiškiai atskirti du metafizinius regionus – kalbinį ir bekalbį, nubrėžti radikalią perskyrą tarp to, kas duota tik kalboje, ir to, kas duota iki kalbos, po kalbos ar nepriklausomai nuo kalbos, ir taip įveikti iki graikų visose žmonijos chronotopijose vyravusį naivų kalbos fetišizavimą arba kalbos duočių objektyvavimą ir absoliutinimą, pasireiškusį nesugebėjimu aiškiai atskirti tai, kas priklauso tik kalbai ir net su ja sutampa, nuo to, kas kalbai nepriklauso, ir kas apskritai negali būti pagauta kalba, kas transcendentiška kalbai ir negali būti imanentizuota – ir taip sužmoginta – jokia kalba.

Algis Mickūnas, Arvydas Šliogeris „Filosofijos likimas“, Baltos lankos, 2009, p. 365-366

Comments Off on Arvydas Šliogeris apie kalbos ir duoties atskyrimą. | In: Uncategorized | tags: Filosofija, skaitymai, Šliogeris. | #

 […] Autorius skyrium norėtų padėkoti šunims, gerokai įtakojusiems tai, ką jis pats vadina filotopija. Būtent šunys jį išmokė ramiai, smalsiai ir įdėmiai, be jokių jausmų, šaltakraujiškai įsižiūrėti į pačius daiktus. Šitokį šaltą ir įdėmų žvilgsnį autorius vadina teorine žiūra. Pirmą kartą teorinės žiūros pamoką jam davė močiutės šuo, gerą pusvalandį tupėjęs ir žiūrėjęs į garuojančio pavasarinio mėšlo krūvą. Manydamas, kad Šarikas – toks buvo labai lietuviškas močiutės šuns vardas – mato kažką ypatinga, vaikas pritūpė šalia ir įsmeigė akis ton vieton, kurion žiūrėjo šuo. Pamatė tą pačią mėšlo krūvą: tačiau pamatė ne tik tai, kad krūva yra, bet suvokė, kad ji verta dėmesio ir net savaip graži. […]

Comments Off on Arvydas Šliogeris apie teorinę aistrą Iš knygos „Niekis ir Esmas“ | In: Uncategorized | tags: Filosofija, skaitymai, Šliogeris. | #