Tamsioji filosofijos marginalo pusė

<…> mano nagai – ilgi ir nekarpomi. Savo laiško pabaigoje tu sakai, kad manasis darbininko švarkas (netiesa, tai valstiečio švarkas) vertas klostuoto Marilyn Monroe korseto, o mano nagai – tamsių Gretos Garbo akinių. Ir užverti mane ironiškais ir piktavališkais patarimais. Kadangi mano nagus mini keletą kartų, aš tau viską paaiškinsiu.

Galima tvirtinti, kad juos man kirpdavo mama ir kad tai susiję su Edipo kompleksu bei kastracija (groteskiška, bet psichoanalitinė interpretacija). Be to, žiūrint į mano pirštų galus, galima pastebėti, kad man trūksta pirštų antspaudus paliekančių vagelių, paprastai atliekančių apsauginę funkciją, todėl lietimasis pirštų galais prie kokio nors daikto ir ypač prie audinio man kelia tokį nervinį skausmą, kad turiu saugotis, augindamas ilgus nagus (teratologinė ir selekcionistinė interpretacija).

Dar galima sakyti (ir tai tiesa), kad aš svajoju būti ne nematomas, o nepastebimas, ir šią svajonę kompensuoju augindamas nagus, kuriuos galiu įsikišti į kišenę, todėl niekas manęs nešokiruoja labiau nei į juos žiūrintis žmogus (psichosocialinė interpretacija). Pagaliau galima sakyti: “Nereikia graužti nagų, nes jie tavo; jei tau patinka nagai, tai graužk kitų nagus, jei nori ir gali” (politinė Darieno stiliaus interpretacija).

Tačiau tu pasirenki patį bjauriausią aiškinimą: jis nori išsiskirti, dedasi Greta Garbo. Šiaip ar taip, įdomu, kad nė vienas iš mano draugų niekada neatkreipė dėmesio į mano nagus: šie jiems atrodo visai natūralūs, atsitiktinai ten išaugę tarsi iš vėjo atneštų sėklų, o apie vėją juk neverta kalbėti.

Gilles Delleuze, Derybos, Baltos lankos, 2012, 13-14 psl.

11 Comments | In: Filosofija, Skaitymai | tags: asmenybės sutrikimai, Filosofija, Gilles Deleuze, skaitymai. | #

 Tas kartų be „mokytojų“ liūdesys. Mūsų mokytojai nėra vien tik viešieji profesoriai, nors mums iš tiesų trūksta profesorių. Mūsų mokytojai yra tie, kurie mums pasiekus brandą suteikia mums kažką radikalaus ir naujo, kurie žino kaip atskleisti meninę ar literatūrinę techniką, rasdami tuos mąstymo būdus, kurie atitinka mūsų modernybę t.y tiek mūsų pastangas, tiek mūsų tuščią entuziazmą <…>.

                      „Nuošalūs mąstytojai“ gali būti suprantami kaip priešybė „vešiesiems profesoriams“. Netgi Sorbonai reikia anti-Sorbonos ir studentai iš tiesų neklauso savo profesorių tol, kol jie neturi kitų mokytojų. Nietzsche turėjo savo laiku liautis būti profesoriumi tam, kad taptų nuošaliu mąstytoju. Sartras padarė tą patį kitame kontekste ir su kitomis pasekmėmis. Nuošalūs mąstytojai pasižymi dvigubu charakteriu – tam tikru vienišumu, kuris lieka būdingu jiems kiekvienoje situacijoje; bet tuo pačiu ypatingu susijaudinimu, išskirtine pasaulio, kuriame jie iškyla ir kalba, netvarka. Jie kalba tik savo vardu, nieko „nereprezentuodami“; ir jie užkabina tas grubias esatis, tas atviras jėgas, kurios vargu ar gali būti labiau „reprezentatyvios“ <…>.

                      Nuošaliam mąstytojui reikalingas pasaulis pasižymintis tam tikros netvarkos minimumu, net jei tai tik revoliucinė viltis, nuolatinės revoliucijos sėkla <…>.

Laisvas vertimas iš Gilles Deleuze Desert Islands, 77-78 psl.

Comments Off on Gilles Deleuze: „Jis buvo mano mokytojas“ | In: Filosofija | tags: Filosofija, Gilles Deleuze, skaitymai. | #