Tamsioji filosofijos marginalo pusė

Aš vis pagalvoju, kad tokie žymūs praeities disidentai, kad N. Sadūnaitė, A. Patackas, A. Terleckas šiandien išgyvena asmeninę dramą dėl to, kad iš esmės jie jau pasiekė tai ko siekė tuomet – jie pasiekė laisvę. Bet vargu ar tuomet jie patys įsivaizdavo gyvenimą be Šeimininko. O juk buvo laikai! Tereikėjo pasakyti, kad Dievas yra, kad Lietuva buvo okupuota 1941 m., kad vyko trėmimai į Sibirą arba tiesiog, kad su valdžia ne viskas gerai ir iškarto susilaukdavai valdžios dėmesio, sankcijų, draudimų. Tereikėjo pasakyti žodį, jis būdavo išgirstamas, jo buvo bijoma ir jį automatiškai lydėdavo eilė daugiau ar mažiau pavojingų veiksmų.

O dabar… valdžia moka visokias rentas, rodo per teliką, dar daugiau – sako “nu tai eik į rinkimus ir daryk kažką, jei tau blogai, kandidatuok”. Yra ir rinkėjai, kurie galvoja bileką ir balsuoja bilekaip. Jiems pasakai, kad “valdžia bloga” ir, kad “ne tuo keliu einame”, o jie linksi atvirai galva pritardami, atvirai ir be jokios baimės. O valdžia netgi viešai teisinasi – “pasitaisysim”, sako, ir tuo pačiu irgi galvą linksi “gerai čia mus pakritikavai”. Bet nepasitaiso. Kai rinkėjam pasakai “pakilkite”, jie kartais paklausia, “tai, kad mes jau seniai pakilom”. O kartais netgi nepasigėdina paklausti “kiek jūs pats uždirbate?”. Disidentas atsidūsta ir pasako rinkėjui “viskas blogai”. “Ne, iš tiesų viskas kur kas blogiau”, – atgal atsiliepia pilietis ir atsidūsta dar giliau.  Valdžia šiandien gali pasakyti disidentui (ar buvusiam komunistui ir tuo pačiu signatarui) – “ačiū tau už laisvę, visi prisimename kaip mums visiems blogai be jos buvo”. Ir pastebiu vis dažniau ir dažniau, kad senyvas disidentas ima piktokai ir nerimastingai kratyti žilą galvą – “Nebuvo, nebuvo! Taip blogai anuomet tikrai nebuvo!”.

12 Comments | In: Visuomenė | tags: gyvenimo veidai, pamąstymai, parypavimai, visuomenė. | #

Mane greitai ims vimdyti vėl ir vėl girdint žodį “teisingumas”. Ką tai reiškia? Jo taip visiems pritrūko pastaruoju metu. “Tai neteisinga” – sako pensininkas gaudamas pensiją, taip pat sako mokytojas gaudamas algą, taip ašaroja negaudamas saldainio vaikas, griežia dantimis ieškovas (atsakovas) pralaimėjęs bylą, šachmatininkas pralaimėjęs partiją, krepšininkas gavęs baudą. Mes to nenusipelnėm! Kodėl gi to teisingumo gauname taip mažai?

“Ši neteisybė ilgiau negali tęstis” – sako kavinės lankytojas žvelgdamas į, jo nuomone, nedapiltą alaus bokalą, o taip pat prisimindamas sutrupėjusią grindinio plytelę ir kažkieno jo laiptinėje paliktą šūdų krūvą. „Och, pasakyčiau aš tau teisybę supistas pragertasnuki“ – galvoja sau kavinės padavėja.

„Kur teisingumas?“ – klausia nutrintame kostiume lindintis valdininkas po to kai gavęs 2000 litų atlyginimą ir čia pat nusipirktame laikrašty perskaitęs, kad valdininkai iššvaistė milijardus –„ tai neteisinga, kur mano dalis?!”

“Taip, tai negali ilgiau tęstis” – irgi vienu priešrinkiminio jaudulio vibruojamu balsu pritaria visi politikai, nes tiek jie, tiek ir mes žinome, kad jei negyvename taip turtingai kaip norėtume, tai reiškia gyvename neteisingai. Štai pažvelgia politikas iš už anapus ekrano:
– Ar tu pritari, kad toliau taip tęstis nebegali, ar esi tu už Tiesą, už Tėvynę?“

– Taip! Būtent dėl to dantis valausi tik su mėtine dantų pasta. Ar mes apie tą patį?
– Nu kaip… gal nevisai, nors iš tikrųjų tai beveik apie tą patį – tu juk supranti, juk pritari minčiai, kad daugiau taip tęstis nebegali, kad viską reikia keisti iš esmės. Ar supranti tai? Ar tau pakaks ryžto teisingai pasirinkti?

– Nu tai aišku, kad užteks…

Visa tai rodo, kad šiuo metu virš kažkur virš mūsų kybanti eterinė teisingumo substancija arba išretėjo arba buvo nepalankaus vėjo nupūsta kiek tolėliau ir dabar belieka laukti palankaus vėjo, kad atpūstų jį atgal. Neveltui viešos erdvės pritraukė tiek daug šamaniškų apeigų, tokių kaip šokis su būgnais aplink laužą, ir visokių burtų, skirtų prisivilioti orą ir lietų, žinovų. Kažkada, papuolęs į praktinę situaciją, panašiai teisingumą apibendrinančią idėją išsakė Vinipuchas, teigdamas, kad tai yra neteisingos bitės ir jos neša neteisingą
medų.

37 Comments | In: Filosofija | tags: Filosofija, gyvenimo veidai, pamąstymai, parypavimai, Visiškos pievos, visuomenė. | #

Viskas dėsninga – šis žmogus atsidūrė ten, kur jau seniai turėjo atsidurti. Šiandien popietę Lietrytyje trumpai pasirodė žinutė ir nunėrė kažkur tolyn kartu su kitų naujienų srautu. Taigi jaučiu pareigą informuoti, kad legendinis Lietryčio komentatorius Jonas, jau nuo neatmenamų laikų internetiniuose komentaruose demaskuojantis visokius Maskvoje rezgamus šėtoniškus planus, pagaliau stojo prieš teismą.

Kažkaip net malonu žiūrėti į šį žmogų. Tarsi koks senas geras pažįstamas. Prisimenu prieš kokius ketverius metus, kai jis ir jo diagnoze dar buvo pakankamai nežinomi, bandžiau su juo diskutuoti… Mea culpa.

Bet tikrai keista, nes būtent tokį jį ir įsivaizdavau. Kaunietis Jonas Grinius, tvarkingas vyriškis, turintis aukštąjį techninį išsilavinimą, o taip pat mėgėjiškai besidomintis istorija ir kitais humanitariniais mokslais.

Be abejo, komentaruose po pranešimu apie komantatoriaus Jono patraukimą baudžiamojon atsakomybėn pilna paistalų apie žodžio laisvės suvaržymą ir pan. Vienintelė galimai komantatoriaus Jono elgesį pateisinanti aplinkybė, kuri mano galva gali būti svarbi, tai komentatoriaus Jono psichinė būklė. Pranešime minimas 10 000 antisemitinių komentarų skaičius atrodo sunkiai protu suvokiamas tik tam, kuris pastaraisiais metais neskaitinėjo komentarų po bet kuriuo nors kažkiek vienaip ar kitaip su žydais ar krikščionybe susįjusio teksto internetiniame Lietryčio portale.

Šio žmogaus idėjos nėra itin sudėtingos ar naujos. Stebina jau tiek metų trunkanti jų nenutrūkstama monotonija. Galbūt ateis diena ir mes išvysime kito legendinio komentatoriaus Kelnių Kanto veidą.

Pranešime, į kurį nuorodą įkėliau aukščiau rašoma, kad kitas teismo posėdis bus balandžio 27 d. Sekime naujienas! 

10 Comments | In: Visuomenė | tags: asmenybės sutrikimai, baudžiakas, gyvenimo veidai, homofobai, ksenofobija, radikalai. | #

Tai buvo savotiškas zonos aptarnavimo būrys. Tiksliai nebeprisimenu ar jis turėjo kažkokį oficialų, jo specifiką nurodantį pavadinimą. Šiaip „oficialiame diskurse“ jis buvo vadinamas tiesiog „pirmu būriu“, tačiau žulikų kalba jis buvo vadinamas „ožynu“. Taigi tai tarsi nurodo, kad šis būrys buvo sudarytas remiantis kastų principais, tačiau aš taip nemanau. Visų pirma ožys (arba „kaziolas“, kitaip sakant „skundikas“, iš čia žodis „kaziolinti“ t.y. skųsti) tam, kad kažką įskųstų, turi kažką žinoti, o tam kad kažką žinotum, negali būti izoliuotas. Tuo tarpu šio būrio barakas buvo izoliuotas nuo kitų ir buvo šiek tiek kitoks – pats barakas savo viduje turėjo aptvertą kiemą, kur stovėjo keli savadarbiai treniruokliai, berods kažkoks palaikis stalas žaidimams ir dar kažkokie rakandai. Šio būrio nuteistieji laisvalaikiu iš to kiemo nelabai ir teišeidavo. Kita vertus laisvalaikio, palyginti su kitais, jie turėdavo nelabai daug, kadangi būrys, kaip minėjau, buvo aptarnaujantis t.y. priėmus naujoką, paskirstymo į būrius komisija į šį būrį skirdavo tuos, kurie išmanydavo elektriko, šaltkalvio, staliaus, santechniko ir pan. amatą. Vėliau jisai, kartu su šio būrio žulikais, taisydavo kitų būrių barakuose užsikimšusias kriaukles, keisdavo šviestuvus ir t.t.

Daugelis iš jų panašų darbą jau buvo dirbę laisvėje, o pataisos namus papuldavo, anot vieno, už tai, kad „iš antro darbo biški dasidurdavo“. O toliau jau, kaip sakoma, „biški po biški ir į Pravieniškes“. „Na bet ką čia bepadarysi, žmogus, kad tokia tvarka pas mus“, – kartą nugirdau vienam koridoriui šnekant, – „kai „Mažeikių Naftą“ kai kas už dyką atiduoda, tai kas daugiau paprastam žmogui lieka?“ Apskritai šio būrio nuteistieji aršumu pareigūnų atžvilgiu nepasižymėjo, greičiausiai ne vien tik dėl to, kad daugelis jų nebuvo šimtaprocentiniai nusikaltėliai ir laisvėje kartkartėmis kažką naudingo veikdavo, bet ir dėl to, kad kitų būrių nuteistieji dažniausiai žiūrėdavo į juos iš aukšto, todėl dar papildomai blogi santykiai su administracija jiems buvo visiškai nenaudingi.

Esant reikalui šie „auksarankiai“ būdavo su priežiūra (arba be jos) įleidžiami į kitus būrius, tačiau kažkaip nesitiki, kad to pakaktu prisigaudyti „kaziolinimui“ būtinos informacijos. Šiaip ar taip, kituose būriuose pat gyvenantys jos turėjo žinoti kur kas daugiau. Todėl vieno tokio žuliko pasakyme, kad „pas mus zonoj visi bachūrai yra ožiai“, manau, tikrai buvo grūdas tiesos. Tiesą pasakius, gal net daugiau nei grūdas…

Kartkartėmis pasitaikydavo, kad į pirmą būrį pervesdavo ir tuos, kurie iš pat pradžių buvo paskirti į kitus būrius, taip atskirdami jį nuo kitų ir tuo pačiu apsaugodami. Kažkaip įstrigo frazė, kurią praeinantis žulikas mestelėjo besidarbuojančiam 1-o būrio nuteistąjam – „Lygini griovį? Ką padarysi – pridavei bachuriukus, tai dabar lygink, lygink“.

Taigi, greičiausia, tiesos grūdo buvo ir toje versijoje, kurią čia ką tik lyg ir bandžiau paneigti. Bet ką padarysi, tokia jau ta aplinka ten – vaivorykštės spalvomis žaižaruojančios versijos ir tik retkarčiais nubyrantys apipeliję tiesos grūdeliai.

4 Comments | In: Visuomenė | tags: gyvenimo veidai, Metai pataisos namuose, visuomenė. | #

Vėliau sužinojau, kad kambaryje su nuogų moterų atvaizdais (kitos taip intensyviai erotizuotos patalpos zonoje matyti neteko) gyveno sandėlininkas iš 1-o būrio, toks pagyvenęs, savimi pasitikinčios laikysenos žulikas, neskubantis atsistoti pareigūnams įėjus. Išdavinėdavo jis visokius šepečius ir valymo priemones. Prisimenu kai šiek tiek vėliau teko su juo bendrauti gulinčiu lovoje ant nugaros. Man reikėjo kažkokių ten rakandų, aš stovėdamas klausinėjau, o jis lovoje drybsodamas ramiausiai atsakinėjo, kad jų neturi, nors šiaip jau nuteistieji privalo atsistoti pareigūnui užėjus. Ši situacija iš tiesų nebuvo tokia dramatiška kaip gali pasirodyti, tiesiog pradedant dirbti labai sunku priimti kai kuriuos dalykus kaip savaime suprantamus.

Visi mes esame žmonės ir turime ar bent jau stengiamės turėti kažkokią privačią erdvę. Tuo tarpu pareigūnai į nuteistųjų kambarius įeina visiškai nesivaržydami ir man ilgą laiką tai buvo visiškai nepriimtina – tiesiog jūs negalite kaltinti žmogaus, kad jis savo kambaryje drybso ant paklotos lovos ir skaito laikraštį, arba sėdi prie stalo ir valgo sriubą kaip tik tuo momentu, kai jūs netikėtai užeinate. Labai sunku buvo prisiversti nepasibelsti prieš užeinant. Prisimenu kai pirmomis dienomis sustingau tarpduryje nesirįždamas užeiti, nes nuteistieji buvo susėdę ratu ir sukišę nosis į centrą kažką veikė. Kažkaip buvo labai nepatogu, nes rodėsi, kad šie nepažįstami žmonės užsiėmę ir gal aš jiems sutrukdysiu… Staiga vienas iš jų pakėlė skustą galvą ir nusišypsojo kreivais dantimis „O, viršininke, nu tai užeikit, užeikit! Drasiau, prašom!” Užėjau, nors ko man ten tuomet reikėjo ir ką jie ten tada veikė dabar jau neprisimenu, spėju, tada irgi nelabai žinojau ko man reikia…

Visi šie pižoniškumai praėjo po kelių mėnesių. Adaptacija vyko daugmaž sėkmingai ir aš jau nesivaržydamas įgriūdavau į nuteistųjų kambarius, priklausomai nuo sezono, snieguotais ar dumblinais batais, iškart sakydavau ko man reikia arba dar geriau – nė iš šio, nė iš to dar sriubai garuojant ant stalo, stovinčio nuteistojo imdavau klausinėti kaip jam sekasi.

Tačiau seniau išdirbę pareigūnai pasakojo, kad visa tai yra niekai, palyginti su tuo kaip viskas buvę anksčiau. Tiesiog man buvo paskirtas šešių mėnesių bandomasis laikotarpis, o taip pat ir patyręs būrio viršininkas, kuris turėjo mane prižiūrėti ir supažindinti su profesinėmis paslaptimis. Tuo tarpu vienas bendradarbis, išdirbęs zonoje tuo metu jau trylika metų, pasakojo, kad kai jis pirmą kartą įžengė į zoną, jam paprasčiausiai parodė baraką, kuriame gyveno nuteistieji ir pasakė, kad kažkur ten yra jo darbo kabinetas, tame kabinete jis rasiąs zavchozą, kuris ir paaiškins kaip ir ką reikia daryt.

Šiuo atveju smagioji jo adaptacijos dalis buvo tame, kad tas „zavchozas“ buvo … nuteistasis. Aš taip iki galo ir nesužinojau kaip išsišifruoja šis žodis, bet beveik esu tikras, kad tai rusiškų žodžių „zvieduiščij po choziaistvu“ trumpinys. Zavchozas iš esmės ir padėdavo sureguliuoti tokius dalykus kaip švarios patalynės, čiužinių perdavimas, valymo priemonių paėmimas, tvarkymosi darbai. Pats realiai jis jokio fizinio darbo nedirbdavo, bet visada žinodavo kas kur vyksta ir kaip reikia įvykius pakreipti viena ar kita linkme. Vienas patyręs būrio viršininkas, pravarde Kepalas, taip ir pasakojo: „Užeinu pirmą kartą į savo darbo kabinetą, o ten žulikai sėdi ir patys sau charakteristikas teismui rašo dėl pirmalaikio paleidimo, o zavchozas jiems aiškina – „va tu rašyk sau taip ar taip, o va tu, tai tik nesugalvok sau geros charakteristikos parašyt, rašyk, kad esi toks ir toks“. Ir geras (t.y. kokybiškas profesinio stiliaus prasme – pastaba mano. K) charakteristikas parašydavo! Po to ir pats išmokau žulikams charakteristikas rašyti.“

Dar pasakojo, kad netgi būrio viršininko kabinete būdavo kušetė ant kurios zavchozas ir permiegodavo (kartais būdamas girtas). Man dirbant tokie dalykai jau buvo sunkiai netgi įsivaizduojami ir žulikų savo darbo kabinete niekas vienų nepalikinėdavo.

Praėjus dar keliems mėnesiems aš jau pasijutau kažkuria tai prasme vietinis. Tuo jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad užsitarnavau kažkokį didesnį pripažinimą tiek pareigūnų, tiek nuteistųjų tarpe, tačiau netikėtai ėmiau jausti stiprų pranašumą prieš naujai atvykstančius nuteistuosius. Tiesiog per tą laiką aš ne tik daugmaž perpratau darbo specifiką, bet ir asmeniškai susipažinau su nuteistaisiais ir apytikriai žinojau kiekvieno iš jų „bendruomeninį svorį“. Tuo tarpu vos tik į zoną atvykusiam nuteistąjam-naujokui visas šis pažinimo periodas buvo dar tik prieš akis. Nežinoma jam buvo net ir tai, kad va štai šis jį pasitinkantis pareigūnas dirba ne dešimtmetį, o vos kelis mėnesius. Gal papildomai naujokus glumindavo mano išvaizda, kadangi aš būdavau apsirengęs civiliškai. Taip jau atsitiko, kad visus darbo zonoje metus pravaikščiojau po ją su džinsais ir megztiniu, nes, kaip buvo aiškinama, pinigų naujoms uniformoms nebuvo. Tiesa, man išdavė tokius visai pusę velnio juodus tarnybinius batus, kuriuos neretai ir laisvėje būdamas apsimaudavau.

Dar vienas įdomus dalykas – Kalėjimų departamento pareigūno uniformą sudaro švarkas arba megztinis, iš kurių vieną velkamasi ant žydrų marškinių, ir vienerios kelnės. Valdiškų pinigų taupymo sumetimais, be abejo. Paprastai darbo metu visi dėvi uniforminius megztinius su antpečiais, o per direktoriaus gimtadienio arba iškilmingų valstybinių švenčių minėjimus užsivelka uniforminius švarkus. Taigi gaudavosi taip, kad megztinis (arba vasarą tik marškiniai) apsivelkamas darbe, o švarkas – per iškilmingas progas, tačiau kadangi kelnės buvo to paties „fasono“ jas ir išduodavo tik vienerias abiem atvejais, atitinkamai pareigūnai jas visada ir nešiodavo tas pačias. Dar ir dabar prisimenu kaip juokingai atrodė visas kolektyvas, kai visi su gėlėmis rankose išsirikiavo sveikinti direktoriaus gimtadienio proga – visi su tvarkingais, nenudėvėtais švarkais ir beviltiškai išblukusiomis kelis metus iš eilės, po penkias dienas per savaitę ir dažniau, mūvimomis uniforminėmis kelnėmis. O aš pats pareigūno uniformą per tuos metus buvau tik kartą užsivilkęs kelioms minutėms ir tik iki pusės – užsimečiau ant džinsų iš bendradarbio pasiskolintus uniforminius marškinius ir megztinį, nes reikėjo su uniforma pasidaryt nuotrauką pareigūno pažymėjimui.

Taigi, lyg ir adaptavausi, bet grynai savu, turbūt, niekada čia taip ir netapau. Zona reikalauja laiko ir pasišventimo tiek iš pareigūnų, tiek ir iš pačių žulikų. Tam, kad pritapti, pajusti romantiką ir nenorėti gyventi kitaip, turbūt,reikia anksčiau pradėt. Jei norite pajusti zoninę romantiką, tai prisiminke, kad jai, kaip ir bet kuriai kitai romantikai, reikia jūsų jaunystės. Todėl norėdami patirti tai, pasistenkite pirmą kartą sėsti sulaukęs kokių 18 ar 20 metų už chuliganizmą, plėšimą, automobilio vagystę ar kitus „bachuriškus“ nusikaltimus. O jei pirmą kartą į zoną papulsite būdamas jau virš 40 metų už tai, kad neblaivus sukėlėte tragišką autoįvykį ar už tai, kad vieną dieną nebeapsikentęs virtuviniu peiliu nudūrėte savo kekšę žmoną, tai vargu ar iš kažkur pro grotas iki jūsų atskilndanti ši muzika pasirodys jums nuostabi ir artima.

14 Comments | In: Visuomenė | tags: gyvenimo veidai, Metai pataisos namuose, Michail Krug. | #

Į šią zoną patenkama tokiu pat būdų kaip ir beveik į kiekvieną tokio ar kitokio pobūdžio zoną – pro įėjimą. Prie įėjimo pirmas patikrinimo punktas, kur paliekami mobilūs telefonai, pinigai (juos turėti viduje draudžiama), dokumentai. Po to tiesiu koridorium, kur dar prižiūrėtojai patikrina papildomai. Vėliau, jau man dirbant, buvo sumontuota modernesnė įranga, reaguojanti į metalinius daiktus, tai reikėdavo prieš pereinant dar ir diržą išsiverti, plunksnakotį išsiimti ir pan. Ir taip kiekvieną dieną po kelis kartus. O jau prižiūrėtojams džiaugsmo būdavo – vis daugiau atrakcijų.

Tada koridorium išeinama į vachtą. Pats statinys iš tiesų kažkuo primena seno medinio katerio kapitono bokštelį. Ties juo susikerta visi keliai – atgal išėjimas, į viršų (t.y. į antrą aukštą) – direktoriaus, operų ir apsaugos darbuotojų kabinetai, tiesiai, palei baltą plytinė sieną, – karceris (arba „triumas“), į dešinę – darbo zona (arba „rabočkė“), o į kairę – taip vadinamas lokalinis sektorius arba ta „tikroji zona“.

Taigi pasukus kairėn, praėjus pro vartų grotas, pasitinka dviaukščiai barakai, vienas nuo kito atitverti tvoromis. Iš tiesų visos tos patekimo procedūros iš pat pradžių užmigdo ir aš ne iš karto supratau, kad mes jau atėjome. Kartkartėmis prasilenkdami su kažkokiais žmonėm vaikščiojom po kažkokias patalpas, kuriose buvo sustatytos lovos, viskas lyg ir paprasta, tvarkinga – nepalyginsi su mano stundentiškų laikų bendrabučio kambariu.

Kas smogė į akis iš pirmo žvilgsnio, tai spalvos. Vienas koridorius buvo nudažytas štai tokia “shocking pink” spalva.

Koridoriaus grindys nuklotos akcentuotai kontrastuojančiomis juodomis-baltomis plytelėmis pagal šachmatų lentos principą. Vėliau sužinojau, kad čia gyvena priklausomybę narkotikams turintys arba jais prekiavę nuteistieji. Jame ir teks man praleisti artimiausius penkis mėnesius. Dar kelių kitų būrių sienos irgi buvo ištepliotos tiesiog rėkiančiomis žydra ir geltona spalvomis.

Pirmą kartą, kad kažkas ne taip supratau įėjęs į vieną kambarį, berods su dviem paklotom lovom. Ant jų drybsoję apsirengę vyriškiai lėtai atsistojo. Pirmas žiaurus dalykas, kuris tiesiog pjovė akį, tai visur išstatytos nuotraukos su nuogų moterų vaizdais. Plakatai ant sienų ir netgi ant naktinio staliuko keturkampiame rėmelyje (panašiame žmonės pvz. laiko ant savo darbastalio savo šeimos nuotraukas) buvo įrėmintas iš kažkokio spalvoto žurnalo iškirptas nuogos moters a la Playboy stiliaus atvaizdas.

Taigi, nors pornografinio turinio literatūra ir draudžiama, erotikos estetizmas net ir pro aukštas pataisos namų sienas turi galimybę skleisti katarsinę šilumą meilės ištroskusioms čiabuvių sieloms. Būtent iš to kaip vertinamas grožis, aš kažkaip pavėluotai supratau, kad jau esu čia, va būtent štai toje vietoje, kur ir sėdi štai „šitie“. Toks grožis čia vertinamas. Prisimenu, kai vėliau turėjau malonumo stebėtį vieną žuliką bandant iškaulyti iš mano viršininko „Olialia pupyčių“ kalendorių, kabojusį mūsų darbo kabinete, siūlant visaip kaip vėliau „prie progos“ atsidėkoti – “Ui, nu viršininkas, nu leiskit man jas su savim pasiimti, gi žinot mano silpnybę…”. Laisvėje sėdėdami prie interneto ne visada įvertiname kokį lobį prieš savo akis turime…

Tokia ta pirmoji mano atminty išlikusi diena. Ta proga dar prisiminiau serbų rašytojo Bronislavo Nusičiaus mintis apie kaip yra svarbu neapsirikti renkantis profesiją. Juk jeigu jūs esate, pavyzdžiui, advokatas ir pateikiate savo pasiūlymą klientui, tai pastarąjam atsisakius jūs juk negalite atsiimti atgal savo pasiūlymo suvynioto ir nepaliesto. Jeigu jūs verslininkas, tai jūsų verslas gali bankrutuoti ir tt. O va jeigu jūs tapsite valstybės tarnautoju, tai valstybė, kaip ta pieninga karvė, kiekvieno mėnesio 10 ir 21 dieną įkiš jums spenį į burną ir jūs galėsite jį čiulpti kiek tik panorėjęs. Taigi valio valdiškai tarnybai! Dabar galvoju, kad naivus buvo tas Nusičius. Ir ne dėl to, kad tikrovėje tas spenio čiulpimas daugeliu atveju yra griežtai normuojamas, o daugiau dėl to, kad tai, ką valstybė atkiša pačiulpti, dažnai būna ne karvės spenys.

8 Comments | In: Visuomenė | tags: gyvenimo veidai, Metai pataisos namuose, parypavimai. | #

Tai, kad grįžęs Lietuvon jaučiausi visai nekaip jau kartojau kelis kartus. Ir dabar visai neblogai suprantu tuos, kurie pasakoja, kad sugrįžę Lietuvon jie krisdavo į depresiją. Man kažkaip atrodo, kad pagrindinė to priežastis ne tiek pats žemas pragyvenimo lygis, bet jo įtakota aplinkybė, kad jei esi kiek durnesnis tai norint būti nepriklausomu čia, neužtenka vien tik kaip Anglijoje tiesiog įsidarbinti bet kur ir daug dirbti. Bet neketinu apie tai čia išsiplėsti, nes ši tema jau ir be manęs yra taip sudramatizuota, kad man papildomai lieti virtualias ašaras nebėra reikalo. Apie tai kalbu vien tik dėl to, kad manęs tuo metu laukė gana nemaloni procedūra – kaip būsimam pareigūnui reikėjo pereiti Vilniuje atliekamą  Centrinės medicinos ekspertizės komisijos sveikatos patikrinimą. Tame tarpe ir psichologinį, o tai neramino, nes psichologinė būsena pas mane buvo tikrai nekokia.

Psichologinės parengties atestavimas susidėjo iš pokalbio ir patikrinimo raštu, o pastarasis dar iš dviejų – loginio testo ir klausimyno. Pirmąjam buvo kažkokie paveiksliukai – taškeliai, kryžiukai ir reikėdavo pvz. iš penkių paveiksliukų atrinkti vieną, kuris netiko prie kitų keturių ir tt. Aš esu šiek tiek flegmatiškas ir nespėjau per man suteiktą laiką jo atlikti viso iki galo, bet teisingai išprendžiau pakankamai užduočių, kad išlaikyčiau.

O po to davė klausimyną, kuris turėjo patikrinti mano psichologinį tinkamumą tapti Kalėjimų departamento sistemos pareigūnu. Šis klausimynas mane tiesiog pribloškė. Dabar rašau ir pats negaliu tuo patikėti, bet tikrai buvo taip – net ir Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą pareigūnai buvo tikrinami pagal praėjusio šimtmečio penkiasdešimtkažkelintais metais sudarytą klausimyną! Buvo ten įvairių klausimų pvz. „ar jaučiate potraukį tos pačios lyties asmenims?“, „Ar mylite savo mamą?“, o dar po kokių dešimties klausimų „ar jūsų mama yra geras žmogus“, „ar esate patenkintas savo lytiniu gyvenimu?“

Aišku, klausimai lyg ir žiauroki, bet man kažkaip dingojasi, kad jie buvo pritaikyti grynai sovietiniam mentalitetui t.y. visa tai yra tiesiog nedidelė provokacija, kad žmogus pradėtų skųstis gyvenimu. Buvo kažkokia pagunda parašyti, kad jaučiu potraukį tos pačios lyties žmonėms, nors ir nejaučiu, bet vistiek koks skirtumas – mes juk formaliai esame tolerantiški vakariečiai. Bet nerizikavau, nes spėjau, kad atsakymų į klausimus vertinimo metodika yra vienmetė su klausimynu. Kaip jau sakiau, buvau neseniai grįžęs iš Anglijos fabrikų, ir ten daugmaž išmokau ką reikia atsakinėti į visus panašaus pobūdžio klausimus. O būtent, visus aš myliu, viskas man gerai, jokių problemų aš neturiu, o ten kur klausimai apie seksualinę orientaciją, tai jau iš anksčiau žinojau, kad nors pas mus Europos Sąjungos direktyvos ir gina apsisprendimo laisvę, tačiau SSRS baužiamajame kodekse už homoseksualizmą buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė.

Taigi, potraukio tos pačios lyties asmenims nejaučiu. Mamą myliu labai. Sapnu, kuriuose lytiškai santykiaučiau su tos pačios lyties asmenimis nesapnuoju. Ar mano mama geras žmogus? Be abejo, kaip tik dėl to ją ir myliu taip labai. Savo lytiniu gyvenimu esu patenkintas. Labai patenkintas. Čia dar prisiminiau vieną istoriją, papasakotą mano draugo iš tų laikų kai jis dirbo statybose JAV. Paklausė jis kartą su juo dirbusio brazilo kodėl anas vis moliūgo sėklas gliaudąs. Brazilas jam atsakė, kad jos potenciją stiprina. Tuomet mano draugas paklausė, o tai negi anam trūkstą. O brazilas jį perklausė – „o tai tau negi netrūksta“. Reliatyvus tai dalykas, tačiau tokius filosofavimus aš palikau statybose dirbančių emigrantų poilsio pertraukėlėms. Savo lytiniu gyvenimu esu patenkintas. Labai! Ar būna jums akimirkų kai be priežasties apima nerimas – niekada! Košmarų nesapnuoju. Nežinau kas yra nemiga. Štai taip!

Praėjus kelioms dienoms po testo raštu aš, kaip ir kiti būsimi pareigūnai, turėjau sudalyvauti pokalbyje su psichologe:

–        Kokia buvo paskutinė Jūsų skaityta knyga?

–        Česlovo Milošo „Pavergtas protas“.

–        O prieš kiek laiko Jūs ją skaitėte?

–        Prieš penkias minutes.

Sugavau nustebusį žvilgsnį ir suskubau iš papkės išsitraukti knygą ir ją parodyti. Skaityti mėgstu, bet tikrai nesu knygų žiurkė, nesistengiu kiekvienos laisvos akimirkos išnaudoti knyginės informacijos siurbimui, neskaičiuoju perskaitytų lapų tonomis ir perdaug nesivarginu besiplėšydamas perskaityti jų kuo daugiau. Tiesiog eidamas į polikliniką ar šiaip į betkokią valdišką įstaigą, visada įsimetu kokią nors patogaus formato knygelę ir pusvalandis laukimo prie vieno ar kelių kabinetų durų pralekia akimirksniu.

–        Aišku, – pasakė psichologė, – peržiūrėjau aš jūsų atliktą testą. Matote, kaip čia jums pasakius, jūs kažkoks lyg ir netikras, netgi per daug normalus. Pas jus kažkaip viskas labai pasverta, jokių nukrypimų…

Nebeprisimenu ką jai atsakiau. Lyg ir numykiau kažką, kad ketinu būti pareigūnu ir kad tam reikalinga savikontrolė, santūrumas…

–        O kodėl jūsų paakiai pajuodę?

–        Aš panevėžietis, vėlai guliausi, o kad iki Vilniaus atvažiuoti reikėjo anksti keltis, nespėjau išsimiegoti….

Žodžiu, dar po kelių bendravimo minučių, buvau pripažintas psichologiškai tinkamu. Išėjęs iš kabineto dar pamačiau porą laukiančių kresnų vyrukų. Vienas iš jų buvo apsivilkęs juodą megztinį su kažkokios tai saugos tarnybos antsiuvais (berods „Falck Seurity) ir susirūpinęs guodėsi pašnekovui, kad jau du kartus jam nepavyko praeiti ir gal dabar pavyks. Tikiuosi, kad trečias kartas jam nemelavo…

4 Comments | In: Visuomenė | tags: gyvenimo veidai, Metai pataisos namuose, parypavimai, psichoanalizė, visuomenė. | #

Prisimenu tuo metu kai grįžau iš Anglijos pradirbęs ten daugiau nei metus, Lietuva jau buvo pradėjusi kopti taip vadinamo ekonominio pakilimo laiptais. Butų nuoma, ypač Vilniuje, buvo beprotiška, o ir visas gyvenimas šuoliavo šimtamyliais žingsniais. Rodėsi tik užsižiopsok akimirksniui ir progresyvi visuomenės raida tučtuojau paliks tave kažkur toli, toli savo užribyje, kartu su artistais iš sudegusių teatrų, kolchoznikais iš Landsbergio išdraskytų kolchozų, šustauskininkais, murzininkais ir kitais marginalais. Vos tik grįžus man itin kraupiai skambėdavo apie 1200 litų „į delną“ gaunančio klapčiuko pasvarstymai apie taip kaip galima išgyventi iš jo algos pasiėmus kelių šimtų tūkstančių litų paskolą. Paskola, be abejo, reikalinga pirkti būstui, o šis, be abejo, dar nė nepradėtas statyti ir todėl būtent tokį jį pirkti yra geriausia, nes jei perki tuo momentu kai dar tik pradedamas rausti katlavanas, šiek tiek pigiau gaunas.

Žodžiu, grįžęs į Lietuvą jaučiausi itin šlykščiai. Pykindavo vos tik pagalvojus apie darbo biržą. Pinigų buvau užsidirbęs, turėjau laiko, vaikščiodavau gatvėmis, kartais tyčia praeidavau pro namus, kuriuose man buvo tekę gyventi prieš išvykstant į Angliją. Ten degdavo šviesos, atrodė kad aš niekur ir nebuvau išvykęs, tiesiog reikia užlipti laiptais, nuspausti durų rankeną ir užeiti vidun. To labai norėjosi, bet žinojau, kad čia esu svetimas. Reikėjo viską kurti iš naujo. Galbūt tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl įsidarbinau pataisos namuose. Tiesiog norėjosi pamatyti kažką kitko, nesinorėjo priimti pasaulio tokio koks jis yra. O galbūt tiesiog jo baimė? Galbūt.

Dar kas suveikė – vos paskambinus į pataisos namus, mane ėmė labai įkalbinėti ten darbintis. Tai buvo kažkas tokio ypatingo, dar niekada nepatirto. Aš niekada nemaniau, kad žmogus valstybės sąskaita apsigynęs magistro diplomą privalo būti įdarbintas kokiu nors direktorium ar į kitas, „jo kvalifikaciją ir erudiciją“ atitinkančias pareigas. Bet lygiai taip pat yra absurdiška biudžeto sąskaita šešis ar net dešimt metų „mokyti“ žmogų vien tik tam, kad paversti jį darbo rinkos lūzeriu. Aš ir dabar manau, kad dauguma ką tik mokslus baigusių absolventų rinktusį ne emigraciją, o tarkim ne itin gerai apmokamą darbą provincijoje pagal specialybę, tiesiog jie turi žinoti, kad yra reikalingi.

Dar kažkaip prisiminiau, kad vos tik po magistro diplomo įteikimo vienas mano geriausių draugų, ką tik iškeptas lietuvių kalbos ir literatūros magistras, turintis publikaciją mokslo žurnale “Darbai ir dienos” bandė darbintis į apsaugą pataisos namuose. Kitaip sakant, jo darbas būtų buvęs stovėti apsaugos bokštelyje su šaunamuoju ginklu. Bet nesėkmingai, nes tam darbui reikėjo būti tarnavusiam armijoje, tai jis vėliau nuėjo kažkur į muitinę.

Prie motyvų paskatinusių mane žengti šį žingsnį galima priskirti ir tai, kad žmogaus laisvės problema yra vienas reikšmingiausių filosofinių klausimų. Ir jau vien tai, kad tokius kliedesius darbinantis aš suvokiau kaip motyvaciją, geriau nei bet kas parodo kaip iš tiesų šlykščiai jaučiausi grįžęs į Lietuvą. Bet kaip sakoma, kur tu dėsies žiemą basas? Ir dar sakoma “tiurmos ir ubago lazdos neišsižadėk”.

10 Comments | In: Visuomenė | tags: gyvenimo veidai, Metai pataisos namuose, parypavimai. | #

Taip jau atsitiko, kad paskutinius metus itin daug laiko praleidau „ant biuletenio“, gulėdavau lovoje, sėdėdavau balkone, rūkydavau ir iš aštunto aukšto žūrėdamas į lietų ir žmones kartais įsivaizduodavau esąs Albertas Kamiu. Savo „Užrašų knygelėse“ jis irgi kažkaip panašiai aprašinėjo savo kasdienybę. Šiaip ar taip tokiais momentais gal kiek ir nevalingai užplūsta prisiminimai ir kažkurią naktį sėdau rašyti ir rašiau iki ryto. Tiesiog bandžiau užrašyti tai ką dar prisimenu iš tų laikų, kai daugiau nei prieš penkerius metus įsidarbinau socialiniu darbuotoju pataisos namuose.

Paprastai aš rašau lėtai ir sunkiai, todėl nors klaviatūrą tąnakt barbenau iki pat ryto, pribarbenau palyginti nedaug. Tikėjausi dar pratęsti, kažkiek padirbėti su teksto struktūra, sudėlioti viską taip, kad viskas būtų nuoseklu ir nesunkiai virškinama, bet tiesiog užmečiau viską keliems mėnesiams ir… prisiminimai dingo, o rūkyti kaip ir mečiau (beje, pradėjau kaip tik pataisos namuose dirbdamas). Umberto Eko yra pasakęs, kad romanų nereikia kurti, tiesiog pakanka įsižiūrėti į tikrovę ir pabandyti aprašyti ją tokią, kokia ji yra iš tikrųjų, kadangi tikrovė yra kur kas vaizdingesnė ir beprotiškesnė už pačia lakiausią žmogaus fantaziją. Pradinis sumanymas toks ir buvo – kiek įmanoma vengti visokio moralizavimo, filosofavimo ar šiaip maivymosi, o viską pateikti stiliumi „pamačiau-užrašiau“. Mano nuomone tai kartu yra ir savotiška pagarba skaitytojui, pateikiant jam tiesiog patikimą ir objektyvią informaciją, jį patį laikant pakankamai protingu interpretacijas ir vertinimus kurti savarankiškai.

Deja dabar turiu spontaniškai prirašytą puslapį teksto ir puslapį trumpų padrikų pastabų ir nežinau kaip pavyks visą tai sujungti į visumą. Bet kuriuo atveju, jaučiu, kad gausis kažkas panašaus į neilgą esė su visokiais papaistymais, pamokymais ir pagraudenimais.

Dar vienas dalykas. Kadangi viskas kaip ir tikra, tai stengsiuosi vengti tokių dalykų kaip tikri vardai ar pavadinimai. Kiek nors labiau apie įkalinimo įstaigas nusimanančiam nebus didelių problemų atspėti kuri čia konkrečiai įstaiga. Bet garsiai spėlioti nebūtina 😉

2 Comments | In: Visuomenė | tags: baudžiakas, gyvenimo veidai, Metai pataisos namuose, visuomenė. | #

Kartą gyveno viename kaime toks durnelis. O taip pat tame kaime gyveno ir kiti žmonės. Tie žmonės dirbdavo įvairius darbus ir apie juos mąstydavo. Artojai mąstydavo apie tai, kaip arti dirvą, kalvis mąstydavo apie tai kaip iš geležies nukalti pasagą, siuvėjas mąstydavo apie tai kaip lygiai susiūti kelnes.
 
O tas durnelis tai nieko nedirbo ir dirbti nemokėjo, todėl mąstydavo jisai apie mąstymą. Kiti žmonės jo nuoširdžiai gailėdavosi ir tik retkarčiais iš jo nepiktai pasišaipydavo arba paguosdavo. Tačiau tas durnelis nelabai su kitais žmonėmis susišnekėdavo.

Paklaustas kas esąs, jisai kažkaip keistai pasimuistęs atsakydavo esąs filosofas. Žmonės tik apsimestinai supratingai linkčiodavo galva. Paklaustas ar norįs valgyti, dažniausiai atsakydavo, kad norįs. Paklaustas ar norįs alaus, visada atsakydavo, kad norįs.

Dėl to žmonės jo kur kas dažniau klausinėdavo kas jis esąs, nei ar jis norįs valgyti ir ar jis norįs alaus. Taip ir gyveno tas durnelis kartu su tais žmonėmis, vienu kitu klausimu persimesdami ir beveik nesipykdami.
 

Comments Off on Istorija apie vieną tokį durnelį | In: Uncategorized | tags: Filosofija, gyvenimo veidai. | #