Tamsioji filosofijos marginalo pusė

Aš vis pagalvoju, kad tokie žymūs praeities disidentai, kad N. Sadūnaitė, A. Patackas, A. Terleckas šiandien išgyvena asmeninę dramą dėl to, kad iš esmės jie jau pasiekė tai ko siekė tuomet – jie pasiekė laisvę. Bet vargu ar tuomet jie patys įsivaizdavo gyvenimą be Šeimininko. O juk buvo laikai! Tereikėjo pasakyti, kad Dievas yra, kad Lietuva buvo okupuota 1941 m., kad vyko trėmimai į Sibirą arba tiesiog, kad su valdžia ne viskas gerai ir iškarto susilaukdavai valdžios dėmesio, sankcijų, draudimų. Tereikėjo pasakyti žodį, jis būdavo išgirstamas, jo buvo bijoma ir jį automatiškai lydėdavo eilė daugiau ar mažiau pavojingų veiksmų.

O dabar… valdžia moka visokias rentas, rodo per teliką, dar daugiau – sako “nu tai eik į rinkimus ir daryk kažką, jei tau blogai, kandidatuok”. Yra ir rinkėjai, kurie galvoja bileką ir balsuoja bilekaip. Jiems pasakai, kad “valdžia bloga” ir, kad “ne tuo keliu einame”, o jie linksi atvirai galva pritardami, atvirai ir be jokios baimės. O valdžia netgi viešai teisinasi – “pasitaisysim”, sako, ir tuo pačiu irgi galvą linksi “gerai čia mus pakritikavai”. Bet nepasitaiso. Kai rinkėjam pasakai “pakilkite”, jie kartais paklausia, “tai, kad mes jau seniai pakilom”. O kartais netgi nepasigėdina paklausti “kiek jūs pats uždirbate?”. Disidentas atsidūsta ir pasako rinkėjui “viskas blogai”. “Ne, iš tiesų viskas kur kas blogiau”, – atgal atsiliepia pilietis ir atsidūsta dar giliau.  Valdžia šiandien gali pasakyti disidentui (ar buvusiam komunistui ir tuo pačiu signatarui) – “ačiū tau už laisvę, visi prisimename kaip mums visiems blogai be jos buvo”. Ir pastebiu vis dažniau ir dažniau, kad senyvas disidentas ima piktokai ir nerimastingai kratyti žilą galvą – “Nebuvo, nebuvo! Taip blogai anuomet tikrai nebuvo!”.

In: Visuomenė | tags: gyvenimo veidai, pamąstymai, parypavimai, visuomenė. | #