Tamsioji filosofijos marginalo pusė

Šliogeris atsigrežė atgal ir pamatė save besikeliantį, iki pusės šlapią ir varvantį. „O, kas tuomet esu aš“, – pagalvojo sau Šliogeris, su nerimu žvelgdamas kaip anapus upelio jis pats nusisuka atgal ir varlyte nušuoliuoja tolyn, ten iš kur atšuoliavęs.

–        O tai kur aš dabar nušuoliavau? – jau visai sumišęs paklausė Šliogeris.

–        Namo. Jau vakarėja anapus, o tau dar prieš miegą reikia porą valandų pastovėt medį apsikabinus.

–        Bet kodėl?

–        Todėl, kad tau medis ir yra tarsi dievas, esantis čia ir dabar, šaknimis įaugęs į žemę, o šakomis į dangų ir apsikabinęs jį tu per savo odos poras įkvėpi tikrosios Būties syvus, taip įgaudamas gyvastį. O jos tau prireiks, nes rytoj tu juk vadovausi filosofijos daktaro disertacijos gynimo komisijai. Negi pamiršai? – paaiškino krūmas.

Šliogeris išties prisiminė, kad rytoj kažkokia durna doktorantė, berods feministė, ginsis disertaciją ir kad jis turės vadovauti gynimo komisijai. Vos pagalvojo apie tą kvaišą ir iškart prisiminė Vasiliauskaitę. Vaizdinys buvo toks nemalonus, kad jis net nusipurtė…

–        Jinai šiapus. Jau seniai, – pasakė krūmas, sekdamas jo mintis,– bet ji su manim beveik nebendrauja, nes kiekvieną kartą kai jai pasakau „aš“, jinai tame „aš“ įžvelgia kur kas daugiau „jis“, negu „ji“ ir dėl to visada labai įsižeidžia.

–        O tai jei ji yra šiapus, tai kas yra ta Vasiliauskaitė, kur anapus? Aš gi dar vakar ją bolševike į akis pavadinau.

–        Pamėklė, kaip ir tu dabar ten. Nuo šiol jūsų santykiai anapus bus lygiaverčiai transcendentine prasme, o šiąpus galėsi sau mėgautis pieva, medžiais, drugeliais… Pažvelk į tolumoje mėlynuojantį mišką. Kažkur ten Heideggeris takeliais tebeklajoja. Ten toliau dar vienas upelis. Nenustebk, jei iš kitos jo pusės išgirsi šaukiant žodį „Lietuva“. Tai Martynas Mažvydas. Vis šaukia, šaukia, o po to klauso ir laukia ar kas nors atsilieps. Jei nori gali atsiliepti, bet jis negirdės. Taip jau padariau, kad žmonės tau netrukdytų, nes juk taip pavargai nuo jų, – pasakė krūmas įsiliepsnodamas vis labiau.

–        Kaip toj dramoj, – po truputį atgaudamas nuovoką pasakė Šliogeris ir staiga prisiminęs tos dramos autorių paklausė, – o tai kaip Justinui Marcinkevičiui čia?

–        Na, jis dabar kartu su Sigitu Geda. Sėdi, šnekasi. Gerai jiems dabar.

–        Bet kodėl jų pamėklių nėra anapus? – nusistebėjo Šliogeris.

–        Anapus užtenka jų eilėraščių, o va jei tavo pamėklės neliks anapus, tuomet iškart ten nebeliks ir tavo filosofijos.

Susigėdo Šliogeris, pasimuistė ir tik įstengė pralementi:

–        Ačiū tau.

–        Nėra už ką, – pasakė krūmas ir sudegė.

(Pabaiga)

Įkvėpimo semtasi iš a. a. Beresnevičiaus paskaitų apie anapusinio pasaulio sampratą lietuvių tautosakoje, o taip pat iš šio interviu.

A. Šliogeris “Mes visi esame anapusiniame pasaulyje”

6 Comments | In: Filosofija | tags: Filosofija, filosofijos etiudai, Heideggeris, nida vasiliauskaitė, Šliogeris. | #

Tiesiog dalinuosi nuoroda su tais, kuriems įdomu. Žvelgiant į ateitį prie Martino Heideggerio ketinu grįžti dar ne kartą. Pačioje artimiausioje perspektyvoje tikiuosi, kad pavyks apžvelgti jo filosofiją kaip tą šaltinį iš kurio semiasi idėjų A. Duginas savo paneurazijiniams regėjimams ir vizijoms. Apie Heideggerio filosofiją ir jo ryšius su naciais jau esu kartą užsiminęs, bet panašu, kad jo metafiziniai mintijimai randa atgarsį tiek rusų nacionalbolševikų, tiek “konservatyviųjų revoliucionierių” galvose.

7 Comments | In: Filosofija | tags: filmai, Filosofija, Heideggeris, nacionalizmas. | #

Tuo metu kai gyveno ir skaitė filosofijos paskaitas Freiburge, Heideggeris mėgdavo nepailsdamas klajoti Švarcvaldo takeliais. Ypač jį viliodavo siauri, vos praminti takeliai, paslaptingi ir nenuspėjami, nežinia kur vinguriuojantys tarp medžių ir krūmų. Ištekėdavo jie iš giliau pramintų takų ir vesdavo tolyn į nežinomą mišką. Heideggeris niekaip negalėdavo atsispirti jų mistinei traukai. Paklaustas ką jis tikisi atrasti vaikščiodamas šiais takeliais, jisai vylingai šypsodamasis į ūsą atsakydavo, kad šitie takeliai veda prie ištakų.
 

…

1 Comment | In: Uncategorized | tags: Filosofija, filosofijos etiudai, Heideggeris. | #

Vis susimastau apie žodžių reikšmę ir apie jų santykį su kitomis žodžių reikšmėmis. Žodis, kaip mus moko Wittgensteinas, visuomet nurodo į kažką, kas pats nėra žodis. O į ką nurodo žodis „sąvoka“? Vokiečių kalboje labai įdomus yra žodis der Bergriff, kurį į lietuvių kalbą galėtume versti žodžiu „sąvoka“. Tuo tarpu žodis der Griff (angliškai grip) reiškia sučiupimą, sugriebimą. Ir tokia žodžio „sąvoka“ etimologija neatsitiktinė. Jei aš sukuriu sąvoką, aš tarsi sučiumpu tam tikrą objektą ir neleistinai atriboju jį nuo konteksto. Tarkim, jei sėdėdamas tamsiame kambaryje su draugu prie degtinės butelio, aš jam sakau, kad Saulė čia nešviečia, tiek jis, tiek aš suprantame apie ką kalbama. Mes abu žinome į ką nurodo žodis „Saulė“ ir ką reiškia šviesti, ir nei jis, nei aš sakydami žodį „Saulė“, negalvojame nei apie dangų, kuriame esame įpratę matyti ją šviečiant, nei apie rausvas šviesas už horizonto, jai leidžiantis. Tačiau pabandykite įsivaizduoti tik Saulę. Tai yra tik tą objektą, į kurį nurodo žodis „Saulė“, atsietą nuo bet kokio kito materialaus konteksto! Sąvoka tarsi sučiumpa savo įvardijamą daiktą, užrakina jį atskirtą nuo pasaulio arba, šiuo atveju, sakydamas „Saulė šviečia“ aš tartum išpjaunu ją iš dangaus. Der Begriff – der Griff. Ar nesuklydo Heideggeris teigdamas, kad kalba yra būties namai? Greičiau kalba yra būties kalėjimas…

Netikėtai panašią sampratą aptikau ir lietuvių kalboje. Juk sąvoka konstruojama apibūdinant tam tikrus daiktus pagal tam tikrus kriterijus ir po ja pakišant. Čia pagrindinis vaidmuo tampa žodžiui būda. Ką nor apibūdindamas aš išskiriu tam tikras objekto savybes ir atskiriu jį nuo likusio pasaulio arba uždarau į būdą. Jei aš sakau žodį „žemdirbys“, tuomet aš taip apibūdindamas, atskiriu, atitveriu jį nuo, pavyzdžiui, stomatologo. Jei kitą žmogų aš apibūdinu sąvoka „runkelis“, reiškia aš jį atriboju nuo tų žmonių, kurie sėdi sau orūs mano sąmonės būdoje, vadinamoje „pilietinė visuomenė“ ir uždarau jį į kitą būdą kartu su rudens derliaus gėrybėmis. Šiuo atveju ir išvestinė sąvoka „būdas“, reiškia specifines tam tikros būdos gyventojų charakterio savybes.

Šiuo požiūriu Umberto Eko aprašytas ančiasnapis yra kur kas sunkiau sučiumpamas ir uždaromas į būdą nei žmogus. Jis leidžiasi apibūdinamas sąvoka „žinduolis“, tačiau vienintelis iš visų žinduolių turi snapą ir deda kiaušinius, todėl žinduolių būdoje jam vis tiek tenka išskirtinė vieta. Dėl snapo ir plaukmenų jis lyg ir tiktų į vandens paukščių būdą, tačiau ten žinduoliai ir dar turintys kailį, niekada nebuvo priimami. Su žmogum daug paprasčiau, jam daug labiau tinka senovės kinų pasakymas apie grandine prie būdos prirakintą ir nuo jos besiplėšiantį šunį. Tiesiog paleiskite jį nuo grandinės – pabėgios pusdienį ir pats sugrįš ir galiausiai įlindęs atgal į būdą ims antkaklį uostyt. O visokie anapus jo būdos ramiai sau gyvenantys, dar neapibūdinti ančiasnapiai, nusipelno būti aplotais. Nėra nieko nemalonesnio ir labiau erzinančio už juos. Toks jau tas būdas lietuvių ir žemaičių, kaip pasakytų Simonas Daukantas.

5 Comments | In: Filosofija, Visuomenė | tags: Filosofija, Heideggeris, ksenofobija, visuomenė, Wittgensteinas. | #