Tamsioji filosofijos marginalo pusė

       Kodėl arabai pralaimėjo 1967-ųjų karą? Daug buvo apie tai kalbama. Buvo sakoma, kad Izraelis laimėjo, nes žydai narsūs, o arabai – bailiai, nes žydai protingi, o arabai primityvūs, nes žydai geriau ginkluoti, o arabams trūko ginklų. Visa tai netiesa!

Arabai taip pat protingi, narsūs ir turi gerų ginklų. Skyrėsi kas kita – požiūris į karą, skirtingos karo sampratos. Izraelyje kare dalyvauja visi, o arabų šalyse – tik kariuomenė. Kilus karui, Izraelyje visi eina į frontą, civilinis gyvenimas apmiršta. Sirijoje daugybė žmonių apie 1967 m. karą sužinojo tik jam pasibaigus, o juk šiame kare Sirija prarado pačią svarbiausią strateginę teritoriją – Golano aukštumas. Sirija neteko Golano aukštumų, kai tuo pačiu metu, tą pačią dieną, tą pačią valandą, už dvidešimties kilometrų nuo jų, Damaske, kavinės lūžte lūžo nuo žmonių, kai daugybė kitų vaikštinėjo aplinkui, rūpindamiesi, kaip susirasti staliuką.

1967 m. kare žuvo mažiau kaip šimtas Sirijos kareivių, o prieš metus Damaske rūmų perversmo metu žuvo du šimtai žmonių. Dėl politinio kivirčo žuvo dukart daugiau žmonių nei karo metu, kai šalis prarado svarbiausią strateginę aukštumą ir priešas priartėjo prie sostinės per šūvio atstumą.

Kareivis fronte gali būti geresnis ar blogesnis, bet kiekvienas kareivis yra žmogus. Jaunas žmogus rizikuoja labiausiai, nes jo visavertis gyvenimas dar tik prasideda, ir štai jį užgriūva viso pasaulio našta. Mirtis jį puola iš visų pusių. Po kojomis sproginėja minos, virš galvos švilpia kulkos, iš dangaus krinta bombos. Be galo sunku ištverti tokiame pragare.

Bet yra dar vienas, visų pikčiausias priešas – vienatvė mirties akivaizdoje. Kareivis negali būti vienas, jis niekada neištvers, jeigu jausis kaip pasmerktasis, jeigu žinos, kad jo brolis sėdi kavinėje ir lošia domino, kitas brolis pliuškenasi baseine, o likę broliai rūpinasi kaip susirasti laisvą staliuką. Jis turi suvokti, kad tai, ką jis daro, yra kam nors reikalinga, kad kas nors į jį žiūri ir jam padeda, yra kartu su juo. Kitaips kareivis mes viską ir pareis namo.

Karas negali būti vien kariuomenės reikalas, nes karo našta pernelyg sunki ir vien armija jos nepakels. Arabai manydavo, kad yra kitaip, ir nuolat pralaimėdavo. Pasakojau vadui iš Hermono, kad arabų pasaulyje mane visada stebino didžiulė spraga, visiškas neatitikimas tarp fronto ir šalies, tarp kareivio gyvenimo ir krautuvininko gyvenimo karo metu: abu gyvendavo skirtinguose pasauliuose, rūpindavosi skirtingais dalykais; vienas galvojo, kaip išgyventi dar valandą, kitas – kaip geriau parduoti prekę, bet juk tai visiškai skirtingi rūpesčiai.

(Nurašyta nuo Ryszard Kapušcinski “Jėzus su automatu   ant peties”, leidykla “Kitos knygos”, 2009, 47-48 psl.)

Comments Off on Skaitymai. R. Kapušcinski apie žydų ir arabų kariavimo skirtumus | In: Skaitymai | tags: knygos, pamąstymai, razborkės, skaitymai, žydai. | #

Pagaliau perskaičiau savo pirmą Charles Bukowski knygą „Skaitalas“, kuri buvo paskutinė šio autoriaus knyga (pagaliau apskritai per kažkiek metų perskaičiau grožinės literatūros knygą). Knyga skaitosi lengvai ir greitai. Tikrai iš tų, kurios suryjamos per vieną vakarą.

Pasakau iš karto – save laikau šiokiu tokiu detektyvinio žanro ir juodojo humoro fanu, taigi šią knygą pasirinkau neatsitiktinai, kaip ir jos autorių, o kadangi aš esu ne iš tų, kurie jau nuo pat pradžių bijodami nusivilti užprogramuoja save blogiausiam, tai užvertęs paskutinį knygos puslapį pasijutau kiek nuviltas.

Kas dėl pagrindinio herojaus, tai šiame fronte nieko naujo – jis yra privatus detektyvas, kuris yra kietas. Čia verta pastebėti, kad Bukowski savo skaitalą dedikuoja „prastai literatūrai“, tačiau iš esmės likau nesupratęs šios dedikacijos intencijos. Ar tai pasiūlymas kai kuriems šio žanro kūrėjams pasimokyti kaip reikia rašyti, ar tai kažkoks pafliuksavimas t.y. kažkoks metalisto bandymas sudalyvauti viename koncerte su Ryčiu Cicinu, neva nors aš ir kitoks, bet galiu pavaryt ir taip kaip tu.

Kai sakau, kad knygos herojus yra kietas (be abejo, tuo pačiu ir pasiutęs), tai tą ir turiu omeny. Nors teko skaityti šios knygos kritikų atsiliepimus, neva, čia yra tapomas privataus detektyvo-nevykėlio portretas, tačiau toks jisai atrodo nebent lyginant su privačiais detektyvais-supermenais, tokiais kaip Nick Carter, Mike Hammer ar naujausia holivudine ekranizuoto Šerloko Holmso versija. Būnant 55 metų amžiaus, per porą dienų daugmaž garbingai ir daugmaž sėkmingai sudalyvauti penkiose-šešiose muštynėse ir dviejuose trijuose susišaudymuose gali anaiptol ne kiekvienas (jei Jums tai nieko tokio, tai pridėjęs ranką prie širdies galiu pasakyti, kad Jūsų organizmui reikalingos nežmoniškos adrenalino dozės). Ir visa tai su tebegaruojančiu iš po vakar išgertu 0,75 buteliu viskio.

Vėlgi ko pasigedau knygoje, tai išbaigtumo. Vėlgi pabambėsiu lygiai taip pat, kaip kadaise  apie tai, kad nederėtų ignoruoti klasikinio detektyvo principus, kuriais remiantis, siužetas turi vystytis tarsi šachmatų partijoje – visi ėjimai žinomi, figūrų skaičius ribotas, tačiau vis tik yra jų ėjimuose kažkas, ko paprastas žiūrovas nepastebi. Tai, kas lieka žiūrovo nepastebėta vėliau ir sudaro visą atomazgos sprogstamą užtaisą. Tuo pas Bukowski veiksmas vyksta kone trijose dimensijose. Čia rasime Ledi Mirtis, kuri pasirodo ir yra Ledi Mirtis, Džini Nitro, kuri iš tiesų yra ateivis iš kosmoso. Prie šių dviejų galima būtų dar pridėti tokią Sindį, kuri yra tiesiog moteris ir gautume išbaigtą tripoliarią Bukowskio „Skaitalo“ metafizinę struktūrą, kur trys moterys, kurių visų užpakalių nuostabumą Bukowski aprašinėja po pusę puslapio, simbolizuoja atskirą erdvę. Ledi Mirtis – pasaulį anapus, Džini Nitro – kosmosą, su kažkur jo tolybėse esančiais ateiviais ir Sindi – mūsų ašarų pakalnę, kur jaunos žmonos būtinai yra neištikimos savo nors ir turtingiems, bet pagyvenusiems vyrams.

Taigi, mano galva, pagrindinis knygos trūkumas ir yra tai, kad Bukowski nesuvaldo tų trijų pasaulių. O taip, galima sakyti, kad jisai net nesistengia jų suvaldyti, tačiau aš visgi sakysiu kitaip- jisai jų tiesiog nesuvaldo. Rašyti Bulgakovo maniera skirta ne kiekvienam. Smalsumą sužinoti kas bus to, bent jau manąjį, labai neigiamai veikia sunkokai prognozuojami siužeto vingiai. Ledi Mirtis, kaip ir Džina Nitro reguliariai pasirodo vieno ar kito veiksmo įkarštyje ir juos užslopina savo antgamtinėmis galiomis, tiesą pasakius velniai žino kaip ir velniai žino kodėl. Mane tokie dalykai, kiek erzina, todėl jau knygą įpusėjęs nustojau spėlioti t.y. skaitant bandyti kurti, o ėmiau tiesiog puslapis po puslapio priiminėti informaciją t.y. vartoti.

Pasakyti apie šią knygą kažką gero irgi yra nesunku. Turbūt pats pagrindinis dalykas – tai yra įtraukianti knyga. Tam, kuris laukia siužeto atomazgos pagal siužeto vingius, kaip minėjau, knyga neturėtų pasirodyti „kietai sukalta“, tačiau tam, kuris tiesiog mėgaujasi pačiais vingiais ir moka džiaugtis pikantiškais epizodais, nesistengdamas sujungti visų veiksmų į nuoseklią seką, šį knyga turėtų pasirodyti tikras ciniško humoro gardėsis. Pagrindinis, aš pasakyčiau vienintelis, knygos herojus, pastoviai įkalantis viskio ir visus įvykius palydintis savo pamąstymais irgi labai patrauklus, tačiau kyla įtarimas, kad nuomonė neva „Skaitalas“ yra mažiausiai autobiografinė Bukowski knyga yra klaidinga. Kažkada reikės prisiruošti perskaityti jo „Paštą“ ir jau dabar turiu įtarimą, kad anos knygos herojus, nors ir dirbdamas visiškai nepanašų į privataus detektyvo darbą, į pasaulį žiūrės lygiai tokiu pačiu, kas be ko pragertu, žvilgsniu.

2 Comments | In: Knygos | tags: Charles Bukowski, knygos. | #

Štai ir pasirodė „Generation P“ ekranizacija. Pažiūrėjau filmą ir vėl kažkaip su meile prisiminiau šią, prieš daugiau nei dešimtmetį, Kaune krentant sniegui, nusipirktą knygą rusų kalba (per tą laiką atsirado ir lietuviškas vertimas). Bet jei jau susuktas filmas, tai pradžiai tebūnie pristatymas.

„Generation P“ yra knyga, apie kurią galima rašyti labai daug. Viena iš labiausiai man įstrigusių frazių, kurias kritikai yra pasakę apie jos autorių Viktorą Peleviną, kad tai yra žmogus, sugražinęs rusų literatūrai tai kas yra jai brangiausia ir reikšmingiausia – jos skaitytoją. Tai iš tiesų yra kultinis autorius su visais to epiteto privalumais ir trūkumais. O būtent, privalumai yra tai, kad nepaisant kad jo knygos nėra kvailos, jas yra įdomu ir lengva skaityti. Jeigu jūs nors kiek turite potraukį „sunkesnei“ literatūrai, tai „Generation P“, vietomis einanti kaip grynai filosofinis tekstas, tikrai nesukels kažkokių tai teksto suvokimo problemų, o pats tekstas tikrai nebus toks, kad lėtai versite vieną už kitą sunkesnius puslapius besiguosdami vien tuo, kad kokiai protingais tapsite paskutinį užvertę. Trūkumai irgi tipiški – visi tie literatūriniai pajuokavimai, pasimaivymai ir filosofinis chuliganizmas labai lengvai gali virsti religija su savo stabais ir savo fanatikais.

„Generation P“ pirmą kartą perskaičiau 1999 m., nusipirkęs ją berods už 13 litų iš tų amžinųjų Kauno Laisvės Alėjos bukinistų („Merkurijus nugriautas seniai, o jie tebestovi dar vis). Prarijau greitai, po to nusipirkau „Čiapajevas ir Pustota“, „Geltonąją strėlę“, „Vabzdžių gyvenimą“ … Ir baigiau, turbūt tuo metu iš jo kūrybos ir išaugau. Niekaip nerandu laiko perkaityti naujesnių jo knygų, tačiau kažkaip intuityviai jaučiu, kad parašyti kažką kiečiau nei „Generation P“ jam vargu bau ar pavyko. Labai tikiuosi, kad klystu. Dėl visa ko reiks patikrinti. Šiaip ar taip, Viktoro Pelevino kūryba pas mane jau kartą buvo paminėta. Prisipažįstu, kad mano istorija apie Freudą vienoje užeigoje kažkiek yra jo apsakymo apie „Zigmudą kavinėje“ plagiatas.

Jei trumpai apie siužetą (knygos ir filmo) tai yra juoduoju humoru persunktas pasakojimas apie „šauniojo“ paskutiniojo 20 a. dešimtmečio pradžią, kai žlugus Sovietų Sąjungai, o kartu su ja ir planinei ekonomikai, televizijos kanalus užplūdo iki tol visiškai nepatirti reklamos srautai. Neveltui kritikai šį filmą pavadino rusišku „Matricos“ variantu. Tik, jei pačioje „Matricoje“ Keenu Revsas, tarsi koks Platonas ar Dekartas (o gal kaip Nyčė? J ) ieško tos „tikrosios tikrovės“, kad ir kas benutiktų, tai „Generation P“ herojai anaiptol neskuba vertinti virtualios tikrovės kaip kažkokio tai savaiminio blogio. Imperija subyrėjo, o kartu su ja ir iki tol atrodžiusi nepajudinama tvarka. Staiga buvo suvokta, kad reklama yra viskas, kad tai yra kur kas svarbiau, netgi tikriau už tą daiktą, kuris yra reklamuojamas, netgi kai tas „daiktas“ yra postsovietinė Rusija.

Jeigu nežinai kas toks esi, tuomet bent jau išsiaiškink kas yra tavo priešas ir tada bent jau žinosi, kas tu nesi, o tai jau šis tas. Priešo paieškos, įvilktos į komercinės reklamos rūbą, atrodo kažkaip šitaip.

Keletas dalykų apie filmą. Tiesą pasakius, sunkiai galėčiau įsivaizduoti kaip būtų žiūrėjęsis filmas, jei nebūčiau skaitęs knygos, bet manau kad rezultatas perdaug nenuvylė, nors visas šis reikalas iš tiesų yra sunkiai ekranizuojamas. Tačiau kai kurie dalykai tikrai nepatiko. Visų pirma nelabai suprantu kodėl pagrindinį vaidmenį atlieka kažkokia tai rusiškų kovinių filmų žvaigždė, papildomai vedanti kažkokias rusiškas publicistines-kriminalines laidas a la Kristupas Krivickas stiliumi? Nors aš pats pasisakau už sveiką gyvenimo būdą (deja dažniausia tik pasisakau), bet man kažkaip tas pagrindinis personažas viso filmo metu gadino vaizdą – na niekaip tas, rodos, ką tik iš štanginės išėjęs vyrukas, nepanašus į džiovintomis musmirėmis užkandžiaujantį ir kokainą uostantį buvusį filologijos studentą.

Dar labai pasigedau kaip po poros dešimtmečių atrodo tai kas tada buvo įvardijama rusišku žodžiu „bezischodnostj“. Nors gal ji tokia ir turi atrodyti po dvidešimties metų, nors manau jinai buvo ne tokia.

O dabar tiems, kurie buvo tokie kantrūs ir perskaitė šią paklodę iki galo, atskleisiu kur yra mūsų gyvenimo prasmė. Legendos pasakoja apie tokį šunį su penkiomis kojomis. Jo vardas buvo “Pyzdiec”. Senovės slavų metraščiuose šio šuns simbolis buvo kirilicos raidė П. Tas šuo miegodavo kažkur Šiaurės sniegynuose ir kuomet jis nubusdavo, tuomet ir prasidėdavo Tai. Taigi mūsų visų gyvenimo prasmė yra gyventi taip, kad šis šuo niekada neprabustų.

Žodžiu, pažiūrėkit, o dar geriau – perskaitykit.

9 Comments | In: Filmai | tags: filmai, Generation P, knygos, viktor pelevin. | #

Pasakau iš karto – šio istoriniu tituluojamo romano neskaičiau, taigi ir kalbėti apie jį pernelyg ir negaliu. Apskritai kalbėti apie knygą jos neskaičius nelabai etiška, tai pakalbėsiu apie norą pradėti skaityti. Tik kažkaip perkaičiau vieną ištrauką, po to kelias stebėtinai nykias recenzijas ir, pasakysiu, nelabai kyla noras paimtį šią knygą į rankas, o juolab skaityti, o juolab pirkti. Nepanašu, kad nors kiek kvepia istorinio romano atgimimu, kaip rašo kai kurie internetiniai recenzentai… Beje, kada jis buvo gimęs ir kada apmiręs? Spėju čia turima galvoje atitinkamai kažkas panašaus į Vinco Pietario "Algimantą" (gal tipo istorinio romano gimimas) ir (gal tipo čia jau smukimas) Juozo Baltušio "Sakmė apie Juzą". Bet čia jau mano asmeninės ir nebūtinai teisingos asociacijos.
 

…

1 Comment | In: Uncategorized | tags: istorija, knygos. | #

KAGANAS – chazarų valdovas. Chazarų valstybės sostinė buvo Itila, o vasarinė kagano rezidencija – Samandaras, prie Kaspijos jūros. Manoma, kad graikų misionierių priėmimas chazarų rūmuose buvo politinis sprendimas. Dar 740 metais vienas chazarų kaganas iš Konstantinopolio pasikvietė misionierių, skelbiantį krikščionišką tikėjimą. O IX a. reikėjo sutvirtinti graikų ir chazarų sąjungą prieš bendrą priešą: tuo metu rusai jau iškėlė skydą virš Konstantinopolio vartų, o iš chazarų atėmė Kijevą. Kilo dar vienas pavojus. Tuometinis kaganas neturėjo paveldėtojo <…>

Tada prie kagano priėjęs vienas žydas iš dvaro svitos pareiškė, jog atsakys į kaganui iškilusius klausimus.
– Nagi, žiūrėkim, kaip tau seksis, – atsakė kaganas ir lyžtelėjo šventąją druską. Žydas atsivedė vergą ir paliepė šiam apnuoginti ranką. Jo ranka buvo visiškai tokia pat kaip ir dešinioji kagano ranka.
– Taip, – tarė kaganas, – sulaikyk jį. Sulaikyk jį ir veik toliau. Eini teisingu keliu.

Šitaip po visą karalystę buvo išsiuntinėti šaukliai ir po trijų mėnesių žydas atvedė pas kaganą vieną jaunuolį, kurio pėdos atrodė visiškai tokios pat kaip ir valdovo. Jis irgi buvo paliktas rūmuose. Šitaip buvo atrasti du keliai, viena ausis ir petys – viskas atrodė lygiai taip pat kaip ir kagano kūno dalys. Pamažu rūmuose susirinko būrys jaunuolių: karių, vergų, virvininkų, žydų, graikų, chazarų ir arabų, kurie – jei iš kiekvieno paimtum po vieną galūnę arba kūno dalį – galėjo sudaryti jauną kaganą, identišką viešpatavusiam Itiloje. Trūko tik galvos. Jos žydas niekaip negalėjo atrasti. Vieną dieną kaganas pasikvietęs žydą pareikalavo arba jo paties, arba naujo kagano galvos. Žydas nė kiek neišsigando ir kaganas nustebęs paklausė kodėl.

– Todėl, kad išsigandau jau prieš metus, o ne šiandien. Prieš metus ir suradau galvą. Jau daug mėnesių saugau ją čia, rūmuose, bet nedrįstu parodyti.

Kai kaganas paliepė parodyti galvą, žydas atvedė prieš jį merginą. Ji buvo jauna ir daili, o jos galva buvo tokia panaši į kagano, jog abi galėjai supainioti veidrodyje. Kas nors, veidrodyje pamatęs jos veidą, manytų čia esant kaganą, tik jaunesnį. Tada kaganas paliepė žydui atvesti visus surinktus jaunuolius ir iš jų kūno dalių sudėti dar vieną valdovą. Kol likę gyvi luošiai išsišliaužiojo kas kur, iš jų paimtų kūno dalių buvo sudėliotas naujas kaganas, o ant naujai sukurto kagano kaktos žydas parašė kažkokius žodžius, ir jaunasis kaganas, paveldėtojas, pakilo nuo tikrojo valdovo lovos. Tada jį reikėjo patikrinti ir žydas nusiuntė jį pas kagano meilužę Ateh. Rytą princesė nusiuntė tikrąjam kaganui tokį raštelį:

– Tas, kuris šiąnakt buvo atsiųstas pas mane, yra apipjaustytas, o tu nesi. Taigi arba jis yra kažkas kitas, bet ne kaganas, arba kaganas perėjo į žydų tikėjimą ir buvo apipjaustytas ir tapo kažkuo kitu. Tu ir spręski, kas atsitiko.

Tada kaganas paklausė žydo, ką reiškia šis skirtumas. O šis atsakė:
– Bet juk skirtumas išnyks, vos tik tu pats būsi apipjaustytas. <…>

Milorad Pavic, Cazarų žodynas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2010, 75-77 psl.

Comments Off on Skaitymai. Milorad Pavic, Chazarų žodynas | In: Skaitymai | tags: knygos, literatūra, Pavič, skaitymai. | #

Šiuo metu Lietuvoje besisvečiuojant Josteinui Gaarderiui, nutariau pasidalinti prisiminimais apie jo jau kadais legenda tapusią knygą „Sofijos pasaulis“. Perskaičiau prieš kokius 13 metų ir knyga tikrai padarė įspūdį, tačiau tik kuriam laikui. Šiuo metu vis stiprėja įsitikinimas, kad ši knyga yra tiesiog nuostabiai pervertinta. Iš anksto norėdamas apsidrausti nuo galimų A. Užkalnio išpuolių pagrįstų argumentų dėl manosios klasikinės megztojo sijono pozicijos, pasakysiu, kad per savo gyvenimą esu nusipirkęs du šios knygos egzempliorius – vieną sau, kitą dovanai. Vieną minkštais viršeliais už 16 litų, kitą kietais, berods už 23 litus. Taigi šiame kontekste išsakyta mintis, kad puikiai perkama nebūtinai yra puiki, galbūt atrodys kiek mažiau šventvagiška.

Pats „Sofijos pasaulio“ autorius ne kartą yra prisipažinęs, kad visiškai nesitikėjo tokios knygos sėkmės ir jį, tiesa pasakius, galima visiškai suprasti, bet kaip sako rusai „kuom velnias nejuokauja“. Pasirodo, kad filosofija irgi gali tapti tiesiog pelningu produktu, tačiau tokiu ją paversti sugebėjo ne sausai mokslingas akademikas ar vienišas, ant beprotybės ir skurdo ribos balansuojantis genijus, o vidutiniškas dėstytojas, pasižymintis anaiptol ne visada filosofams būdingomis savybėmis – nuoširdumu, atvirumu ir charizma. Dar vienas nematomos laisvosios rinkos rankelės pokštas. Atrodė kiek keista tuomet, tačiau dabar linkstu prie nuomonės, kad ir „Sofijos pasaulio“ sėkmė buvo atsitiktinė. Ši knyga, tarsi ta Odisėjo paleista strėlė, pralėkė pro dvylikos kirvių ąsas ir įsmigo tiesiai į taikinį. Tai, kad šiuo atveju „Odisėjas“ Gaarderis šovė užrištomis akimis, daro sunkiai tikėtiną galimybę, kad kam nors antrą kartą pavyks pakartoti jo žygdarbį. Knyga sugebėjo atrasti gilią, niekieno dar neatrastą nišą ir užpildė ją sklidinai.

Mano galva, jei jūs esate knygas skaitantis žmogus ir jei praėjus dvidešimt metų po „Sofijos pasaulio“ perskaitymo jinai tebelieka jums gyvenimo knyga, tuomet galbūt jums taip ir nepavyko per savo gyvenimą atsiversti išties geros knygos. Aišku, žmogus turi teisę, kaip dabar mėgstama sakyti, pasirinkti. Taigi gyvenimo knyga gali būti ir Mickey Mouse komiksai (kai buvau ikimokyklinio amžiaus turėjau vieną tokį ir iki šios prisimenu kaip kažką įstabaus), tačiau lengvabūdiškai suprasdami teiginį, kad būti filosofu reiškia mąstyti kaip vaikui, jūs rizikuojate tapti paprasčiausiu infantilu.

„Sofijos pasaulis“ yra tikrai išskirtinė knyga, tačiau ne knygų pasaulyje, o pastarųjų dviejų dešimtmečių knygų rinkoje. Jos, greičiausiai kaip ir kiekvieno išskirtinio daikto, stipriosios savybės yra paradoksaliai susipynusios su silpnosiomis. Tūlam kritikui atnarpliojus jas, atskyrus viena nuo kitos, stipriąsias sustiprinus, o silpnąsias pašalinus, knyga tikriausiai taptų visiems nebeįdomi ir niekas jos nebepirktų. Taigi jei jūs nors kiek rimčiau domėjotės filosofija prieš skaitydami „Sofijos pasaulį“, tenai jūs nerasite nieko naujo. Tiesiog tos pačios senos tiesos, tos pačios  pripažintų filosofų kažkada suformuluotos frazės, skirtos trumpai ir paprastai nusakyti jų idėjoms ir tie patys, paauglius kartais kamuojantys klausimai, atsakymus į kuriuos jie šiandien lengvai gali gauti pas psichologą jau beveik visose Lietuvos vidurinėse mokyklose. Beje, nenuvertinkite mūsų psichologų ir nemanykite, kad „pavaryti“ kaip J. Gaarderis gali tik vienetai iš jų. Tiesiog pas mūsiškius kur kas didesnis darbo krūvis nei viena, rami 14metė Sofija. Be to dar reikėtų atskirai pakalbėti apie pedagogų atlyginimus…

Knygoje skelbiama, kad tai romanas apie filosofijos istoriją. Tiesos tame yra, tačiau aš nepastebėjau pas autorių kažkokios įdomesnės filosofines idėjas vienijančios koncepcijos, o tas siužetas kurio fone pristatomos filosofijos idėjos, jau irgi kažkur seniai girdėtas visokiose fantastinėse ir mistinėse istorijose. Įdomu tai, kad J. Gaarderis puikiai išlaikydamas antikinės filosofijos dėstymo nuoseklumą, kuo toliau tuo labiau neria į miglas. Čia ne vien tik jo problema. Daugelis besidominčių filosofija  žino kaip sąlyginai lengvai į lentynėles susidėlioja antikos mąstytojai ir įvairios jų mokyklos, ir koks neprasibraunamas minčių šabakštynas yra modernioji filosofija. Galbūt dėl to, kad suvokdami ją mes esame betarpiškai jos veikiami ir negalime į ją pažvelgti iš šalies?Prisimenu, kad kalbėdamas apie Kantą, Gaarderis supaprastino jį tiek, kad įžūlesniam paaugliui galėjo kilti klausimas – o kuom aš prastesnis už tą Kantą? Autorius sau užsibrėžia tikslą patraukliai pristatyti filosofijos istoriją. Sprendžiant ne tik iš knygos tiražų, bet ir iš susižavėjusių skaitytojų atsiliepimų, tenka pripažinti jį įvykdžius savo sumanymą 200 procentų, jei ne daugiau. Tik manęs neapleidžia viena abejonė – ar tai, kas yra šiame romane tikrai yra filosofija? Ar nebuvo jinai paaukota vardan patrauklumo? Manau vienintelis būdas atsakyti sau į šiuos klausimus yra nesustoti ties šia knyga. Juolab tai, kad perskaitę „Sofijos pasaulį“, jūs eitumėte toliau, manau, ir yra tikrasis autoriaus tikslas.

Comments Off on Dar viena recenzija iš atminties. Jostein Gaarder „Sofijos pasaulis“. | In: Knygos | tags: Filosofija, knygos. | #

Perskaičiau  nulis.lt gana kvailoką Umberto Eko knygos „Fuko švytuoklė“ pristatymą ir nusprendžiau parašyti pats kai ką apie šią kritikų taip išliaupsintą knygą. Tik viena problema – aš ją skaičiau 2 kartus, pirmą prieš 13 metų, antrą prieš 10. Taigi daug ko jau nebeprisimenu, nors galbūt tai yra privalumas – per tiek laiko knygos siužetas mano galvoje ne tik apaugo užmaršties kerpėmis, bet ir išsikristalizavo į esminius dalykus. Daug techninio pobūdžio detalių nebeprisimenu, todėl jas atkūrinėsiu visiškai laivai.

                      Knygoje pasakojama apie kelis draugus, kurie dirbdami ezoterinės literatūros leidykloje sugalvoja „pažaisti“. Jie žaisdami sukuria Planą, turintį atskleisti pasaulinį sąmokslą. Kadangi visi draugai yra intelektualai, savo profesinėje veikloje papildomai susiduriantys su įvairaus plauko ezoterinių knygų autoriais, aplinka tokiam žaidimui kuo palankiausia. Kertinė knygos idėja skirta ne paties Plano, o metodo kuriuo jis konstruojamas, aprašymui. Taigi draugai preziumuoja, kad yra kažkokia tai tūkstančius metų gyvuojanti organizacija, kuri siekia „užvaldyti pasaulį“ ar kažko tai panašaus. Štai ir visas Planas – dabar draugams belieka jį apauginti faktais. Čia ir prasideda knygos šarmas – Umberto Eko nuosekliai analizuoja įvairius sąmokslo teorijų konstravimo būdus. Centriniu išeities tašku ilgametėje tariamos organizacijos istorijoje tampa XIV a. vykęs tamplierių procesas. Draugai nusprendžia įrodyti, kad tamplieriai sugebėjo slapta išlaikyti savo ordino tęstinumą ir tam pasitelkia panašius metodus, kuriuos savo laidose naudoja Rūta Janutienė. Nors kiek savo prigimtimi panašūs faktai tiesiog dėstomi vienas po kito norima tvarka, o ryšiai tarp jų atsiranda patys savaime.

Kas galėjo pratęsti tamplierių veiklą? Ogi Rozenkreiceriu, masonų ir visi kiti ordinai. Umberto Eko mini, kad kažkada Rene Dekartas buvo įtartas priklausąs slaptam Rozenkreicerių ordinui. Tuomet jis, norėdamas tuos gandus paneigti, ėmė kuo dažniau rodytis viešumoje, gyventi kuo atviresnį gyvenimą. Atitinkamai visi suprato, kad jei žmogus gyvena atvirai ir nesislapstydamas, vadinasi jis nori nuslėpti savo priklausymą slaptai organizacijai.

O ar nėra Dekarto ir kitų mąstytojų raštuose užmaskuotos pasaulio užvaldymo idėjos? Juk, pavyzdžiui, kai paaiškėjo, kad pasaulinį žydų sąmokslą aprašantys Siono išminčių protokolai yra Caro ochrankos klastotė, buvo pareikšta, kad nors protokolai netikri, tačiau jais perduodama žinia yra tikra! Kas galėtų šias idėjas saugoti šiandien? Galbūt moderniosios druidų organizacijos. O kas yra druidų organizacija? Tai yra organizacija, kurios nariai yra druidai, jie atlieka druidinius ritualus, nešioja druidinę simboliką, puoselėja druidų pasaulėjautą, save laiko druidais ir kitų druidais yra laikomi. Bet ar mes galime šiandienines druidų organizacijas laikyti autentiškomis, juk praėjo tiek laiko ir visi tie judėjimai tėra butaforiniai? O gal čia kaip tik ir yra esmė – jeigu jūs esate kelių tūkstantmečių senumo druidų organizacijos, siekiančios užvaldyti pasaulį, narys, tuomet geriausias būdas jums užsimaskuoti moderniame pasaulyje, yra tiesiog įkurti ir registruoti druidų organizaciją, kaip tam tikrą viešą juridinį asmenį ir visi jus laikys keistuoliais-nepritapėliais ir niekam nė nešaus į galvą, kad tai yra tikra druidų organizacija.

Visi žinome kokias paslaptis atskleidžia Egipto piramidžių geometrinių išmatavimų duomenys. O jūs išmatuokite greta savo  namų stovintį spaudos kioską. Galbūt jo tūrį padauginę iš skaičiaus „π“ mes apytikriai gausime vieną milijoninę visų Žemės gyventojų skaičiaus dalį. O galbūt sudėjus jo stogo kraštinių ilgį, gautų centimetrų skaičius sutampa su Pirmojo Pasaulinio karo data? O kas jei keliais centimetrais yra per daug? Nesileiskite suklaidinami druidų, masonų ir rozenkreicerių – kiosko stogą reikia nuzulinti iki reikiamo skaičiaus. Taigi kalta ne centimetrų sudėties metodika, kaltas spaudos kiosko stogas ir tamplieriai (=satanistai, masonai, druidai, rozenkreiceriai, sionistai).

Draugai taip įsijaučia, kad užsižaidžia ir … prisižaidžia. Juos ir jų Planą ima medžioti slapta organizacija, įsitikinusi, kad draugų intelektualiniais žaidimais sukurtas Planas yra galutinė, esminė grandis, padėsianti iššifruoti pačios organizacijos turimą kažkokią tai informaciją ir žmogžudystė nėra ta riba, ties kuria jie sustotų.

Siužetas vystomas tikrai intriguojančiai ir meistriškai, tik įterpiamos "galimos" istorinių įvykiu interpretacijos neatidų skaitytoją gali lengvai paklaidinti. Knyga tiesiog trykšta ironija bei istorinių faktų gausa, kurie atrinkinėjami ir jungiami vienas su kitu visiškai laisvai. Taigi, gerbiamieji nūdienos internetiniai intelektualai, neapsirikite – lyginti Umberto Eko su Danu Brownu yra tas pats, kas lyginti Servantes „Don Kichotą“ su viduramžių riterių romanais, atseit ir vienur ir kitus rašoma apie klajojantį riterį, tarnaujantį savo širdies damai ir kovojantį su Blogiu.

Comments Off on Umberto Eko “Fuko švytuoklė”. Recenzija iš atminties. | In: Uncategorized | tags: istorija, knygos, literatūra, umberto eko. | #

Kristinos Sabaliauskaitės knyga „Silva Rerum“ vos tik pasirodžiusi knygynuose sulaukė didelio visuomenės dėmesio. Nemažai prie to prisidėjo ir Lietuvos Ryto reklama. Autorė maudėsi liaupsėse ir buvo pristatinėjama lietuviškąją Umberto Eko versija. Dėja tos knygos nesu skaitęs ir dėl laiko stygiaus to negalėsiu padaryti. Kas patraukė mano dėmesį, tai dėl tos knygos kilusios aistros, kuomet buvo užsipulta viena kritikė, savo straipsnyje „Šiaurės Atėnuose“ drįsusi skeptiškai atsiliepti apie šią knygą. Tai nulėmė kelių straipsnių atsiradimą, mano galva neblogai iliustruojančių mūsų supratimą apie literatūrą. Ketinu pateikti tų straipsnių ištraukas, kurios yra parinktos labai selektyviai, tam kad būtų galima pažvelgti į šią „diskusiją“ mano akimis. Neslepiu selektyvumo, kaip ir paties fakto, kad „Silva Rerum“ aš kol kas nesu skaitęs. Tačiau tam, kad suprasti K. Sabaliauskaitės apologetus tai nėra būtina. Visas Brigitos Speičytės straipsnis yra čia.

1. Brigita Speičytė.  „Uodas, menka bjaurybė, arba smulkiu šriftu apie „Silva Rerum“

   Širdingai sveikinu autorę su kitos „lengvaplunksnės“ – Jurgos Ivanauskaitės premija. Taip pat nenoriu tęsti ties K. Sabaliauskaitės pirmtakės kūryba virusių diskusijų dėl jos priklausomybės populiariajai ar nepopuliariajai literatūrai, nes, mano supratimu, šiuo atveju tai visiškai akivaizdu (kaip gal kartais nebūdavo visiškai akivaizdu skaitant J. Ivanauskaitę). Štai sulaukėme gero populiariosios literatūros teksto, kurio kritikai vis pasigesdavo, sakydami, kad „popsas“ lietuvių literatūroje vis dar tebėra keiksmažodis, nors galėtų būti tiesiog žanro įvardijimas, nusakantis kalbėjimo būdą, temą ir auditoriją, o taip esą todėl, kad nėra gerų šios rūšies kūrinių. Taigi toksai pasirodė, ir visiškai pritariu, kad šis romanas buvo įtrauktas į LLTI kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, nes argi galima tikėtis, kad gerą populiarią knygą parašyti įmanoma be kūrybiškumo ir išmonės?

 Mano rašinėlis tebūnie kaip tas smulkučio šrifto vos įskaitomas tekstelis ant kokio nors maisto produkto, kurio etiketėje puikuojasi riebus užrašas (maždaug „Gamtos dovana“), o tekstelyje išvardyti konservantai ir maisto priedai. Dėlei vartotojų teisių, nieko daugiau.

 Pasakotojas čia yra ne tiek visažinis kaip realistinėje prozoje, kiek visagalis ironiškas manipuliatorius marionetėmis, kostiumais ar kaukėmis. Tokia pasakotojo pozicija akivaizdžiai rodo, viena vertus, tai, kad šis romanas lyg ir pretenduoja, bando, bet vis dėlto neturi būdo – t. y. kalbos ir žiūros – perteikti XVII a. LDK istorinio ir kultūrinio pasaulio raiškumą, ir dėl to tasai pasaulis (istorija, kaip individuali būtis laike) apskritai romane neįgyja ypatingos savaiminės vertės. Dėmesys šiems dalykams romano pasakojime reikštų dėmesį savarankiškiems herojams ir jų aplinkai. Tuo tarpu herojai romane net neįgauna savarankiško balso, kurį, kaip minėta, nusavina pasakotojas, o aplinka panašesnė į nuotykinių romanų erdvę, kaip gana abstrakčią veiksmo terpę, –­ nors XVII a. Vilnius romane figūruoja kaip didelės siužeto dalies veiksmo vieta, jis neįgauna didesnio simbolinio svorio.

 Šis romanas nesiekia kokiu nors būdu perteikti, interpretuoti XVII a. Lietuvoje gyvenusių žmonių sąmonės, jų specifinio santykio su pasauliu, ir tuo jis nedaug skiriasi nuo kokio nors Vinco Pietario „Algimanto“, kur XIII a. lietuvių kostiumais pasirodo XIX a. pabaigos valstiečiai. Tai elementarus ir, kaip būdinga populiariajai kultūrai – kiek vaikiškai egocentriškas santykis su istorija, kai, skaitydami tekstą apie praėjusį amžių, nesunkiai ir su didžiu susitapatinimo lengvumu ir iš to kylančiu pasitenkinimu atpažįstame save, šiandienos ar nesenos praeities realijas (pvz., skinų ir hipių / pankų ar kitų subkultūrų atstovų kovos gatvėse, orgiastiniai tūsai). Be to, ką ir sakyti, tie XVII a. žmonės romane tokie sekuliarūs, na, daugių daugiausia šiandieniniai sekmadieniniai ar šventiniai krikščionys; barokinio homo religiosus nėra nė pėdsako (nors viršelyje Irenos Vaišvilaitės lūpomis skelbiama, kad „viskas“, kas yra barokas, yra šiame romane, galima žaisti žaidimą „atrask 100 skirtumų“).

 Nuosekliai šis romanas siūlo vartotojo santykį su istorija: pasakojimas kuriamas taip, kaip madingas, istorinėmis detalėmis, antikvariniais baldais ir kitais aksesuarais dekoruotas būstas, kuriame apsigyvena šiuolaikiniai žmonės. Ir nieko čia bloga –­ tai ir malonu, ir gražu, ir užpernykštis sniegas nerūpi. Tik nereikia kalbėti apie šį romaną kaip „kelionę laiku“, nes tokios kelionės vyksta kitaip ir yra vedamos kitokių vedlių. Čia turime daugių daugiausia muziejinį santykį, būdingą dabartinei masinei vartotojų kultūrai – ir vėlgi nieko čia bloga, muziejų misija yra vertinga ir demokratiška – muziejai siekia masėms pritaikyti tai, kas ilgus amžius buvo saujelės išrinktųjų privilegija. Ir žinome, kad toji misija šiandien gali būti efektinga, ypač esant dabartinėms technologijoms – kai muziejuje paspaudi ekrano meniu mygtuką, ir pasirodo koks nors animacinis ar kostiuminis Erodas, „savu“ įgarsintu balsu, kasdienėmis intonacijomis pasakojantis „savo“ istoriją. Ne koks nors nuobodus aprašas prie iškasenos.

Mano galva – kritika, kaip kritika ir nėra nieko bloga tame, kad ji šiek tiek skiriasi nuo oficialiuose knygos pristatymuose rėžiamų kalbų. Tuomet „Lietuvos Ryte“ pasirodė save atkakliai filosofu ir rašytoju vadinančio Viliaus Normano tekstas, kuriame jis išsako savo nuomonę apie šią kritikę ir jos tekstą. Primenu, žemiau pateikta selektyvi teksto santrauka. Jį visą galite perskaityti čia.

2. Vilis Normanas. Lietuvos rašytojų genocidas už jūsų pinigus

Lietuvoje greit neliks rašytojų <…> Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ – sulaukė aršaus akademinių padugnių puolimo ir jų verdikto: bloga, nes populiari <…> Tokia filologių, kurias teisingiau būtų vadinti logofilėmis, kritika viaukčiojama ne be priežasties: skaitomas rašytojas Lietuvoje yra antras blogiausias dalykas po ekonominės krizės.

Ne veltui neseniai spaudoje pasirodžiusio pamfleto apie „Silva Rerum“ autorė prisimena šviesios atminties rašytoją Jurgą Ivanauskaitę ir su nuoskauda apgailestaudama konstatuoja, kad ši lietuvių literatūros ikona buvo populiari.

Sunku paaiškinti, kaip tokiems žmonėms kyla rankos rašyti apie gyvenimą kūrybai atidavusią menininkę, kurios kraują visa (tual)elitinė kritika gėrė iki paskutinės akimirkos.

 Liedama savo neapykanta praskiestą tulžį, recenzentė pažymi, kad populiarumas bet kuriuo atveju yra blogis pats savaime, nepagaili ir labai įdomių epitetų „Silva Rerum“ ir jos autorei, aiškindama šį fenomeną reklaminio triuko iki simuliakro sąvokomis.

 Neabejotinai, neigiami straipsniai rašomi sąmoningai, norint parodyti, kad Lietuvoje nėra geros literatūros ir žmonių, sugebančių ją kurti.

 Siaurapročių kritikų nedomina tai, kas įdomu pasauliui. Kaip ir pasaulio nedomina tai, ką jie rašo.

 maištingos sielos gerokai pagadino nervus visoms netekėjusioms kritikėms ir visiems išsiskyrusiems kritikams, parodydamos, kad įmanoma ir kitokia nei jų galvose esanti literatūros samprata.

 Kristina Sabaliauskaitė, tikėkimės, nepasiduos šitai dvokiančiai srutų papilai, kurią ant jos išliejo viena logofilė (taip įkvėpdama drąsos kitiems trokštantiems išsilieti ne ten, kur reikėtų.)

 Lietuvoje vykdomas pats tikriausias rašytojų genocidas ir apie tai kalbėti – taip pat nepadoru, kaip būti rašytoju.

 Kadangi man nusispjaut, ką šiuo klausimu pasakys koks nors savo laikraštukui tarnaujantis klapčiukas, nebijau išties žiaurios formuluotės: rašytojų genocidas už jūsų pinigus! Nebijau ir to, kokių asmeniškumų ar neasmeniškumų šiame tekste kas nors įžvelgs. Nes čia jų iš viso nėra.

 Lietuvoje jau seniai tiesiog šlykštu žiūrėti į tai, kokią nepagarbą menui ir jo žmonės rodo ne tik valdžia, bet ir jai tarnaujantys šliužai.

   
Tikrai apokaliptinis, sąmokslo teorijas susigalvoti verčiantis „vaizdelis“. Į tai sekė Rimanto Kmitos atsakymas.

  3. Rimantas Kmita. Kaip pažemintieji su Lietuvos rašytojų genocidu kovoja. (Visas straipsnis čia)

Tiek daug triukšmo dėl nieko – Lietuvos ryto žurnalistė ir mokslininkė Kristina Sabaliauskaitė išleido romaną Silva rerum, o šio kūrinio reklama užsiėmė ir Lietuvos rytas. Nieko čia bloga, tačiau kada galingas dienraštis pajuto, kad po jo pasakyto „amen“ dar kažkas drįsta burbėti ir nesutikti, jis paleido savo jauną skaliką visų aploti. O tokie dialogo kultūra nepasižymi.

 O galiausias viską apibendrina rašytojas, žurnalistas, visuomenės veikėjas ir šiaip literatūros ekspertas Andrius Užkalnis. Ten lyg apie „Silva Rerum“ pas jį turėjo būti…

4. Andrius Užkalnis. Ir aš apginsiu kolegę rašytoją nuo megztųjų sijonų (Visas straipsnis čia)

Pirmiausia, kolegė Kristina Sabaliauskaitė yra mano beveik kaimynė: mes abu, skirtingu laiku ir skirtingiems pirkėjams pardavę Lietuvą už 30 sidabrinių (prieš mokesčių atskaitymą), apsigyvenome į vakarus nuo Londono centro, tik Kristina arčiau – jos gyvenimas ir rašymas labiau glamūrinis, jai taip reikia, o aš toliau, nes esu senesnis, man reikia ramesnės aplinkos ir mano priemiestyje daugiau mėsainių ir dešrainių užkandinių.

 Antra, negaliu tylėti, kai girdžiu Lietuvos Sovietinės Socialistinės Respublikos kultūros tradicijų širdies plakimą. Net kai pareikštas jaunosios kartos recenzenčių lūpomis – vis tiek šlapias, šaltas ir su niekuo nesupainiojamas, kaip daktariška dešra.

 Trečia, pats parašiau ir tik ką išleidau knygą apie Angliją (pavadinimo nerašysiu, kad nebūtų reklama, susiraskit patys, taip bus smalsiau). Todėl žiūriu ir stebiuosi, kokios bangos aplink „Silva Rerum“, ir mano nervingai drebanti ranka gniaužiasi į pavydo kumštį: noriu ir aš tokio dėmesio. Taip norėčiau, kad ir mano knygą taip sudirbtų.

 Todėl, kad man, nepakančiam ir neapsiplunksnavusiam piemeniui, arogantiškam naujojo chamizmo trubadūrui ir išsišiepusiam bebro šypsena mėsainiui, niekas taip nepakelia nuotaikos, kaip auklėjamojo pobūdžio pamokymai iš žmonių, kurie yra sunerimę dėl mūsų Tikrosios Kultūros likimo.

 Minėtosios recenzijos ten iš tiesų net nebūtina visos skaityti: visko pagrindas ten yra sudėtas į vieną sakinį: „Praėjus metams po knygos pasirodymo ir teisėtai ja pasidžiaugus, nebėra tokios būtinybės primygtinai girti ir siūlyti leidinio, kad tik pirktų“.

 Ir recenzentė, negalinti kvapo iš bejėgio pavydo atgauti, žiūrėdama į gerai reklamuotą, gerai perkamą ir su pasimėgavimu skaitomą kitos rašytojos knygą, apsimetėliškai susimenkinanti – „mano rašinėlis tebūnie kaip tas smulkučio šrifto vos įskaitomas tekstelis“ (o kaipgi ne: būtent toks ir yra pasakojimas, užguita bet teisinga bibliotekos peliukė prieš kaustytus negailestingus komercinius aulinius batus, traiškančius viską, kas gyva), pati sau negali prisipažinti, kad ir ji norėtų, jog ir jos kūrybą kas nors taip mėgtų, kad būtų ir ant jos kūrinių antrojo leidimo pagiriamosios citatos, kad ir ją rodytų per televiziją ir kalbintų.

Tai tiek to skaitymo. Mano nuomonė apie tai – vienintelė kuri kažką kalbėjo apie patį „Silva Rerum“, buvo Brigita Speičytė, Užkalnis su Normanu eilinį kartą pasinaudojo proga išsiplautį savo kojines svetimoje skalbimo mašinoje.

Kreivarankis

Comments Off on “Silva Rerum” – kritikų pabūklams nurimus | In: Uncategorized | tags: knygos, kultūra, literatūra, Užkalnis, žiniasklaida. | #