Tamsioji filosofijos marginalo pusė

Visai neseniai Prezidentė savo performansais vėl sukėlė keistus prisiminimus ir asociacijas. Perskaitęs spaudoje pranešimus apie tai, kad D. Grybauskaitė ketina asmeniškai patikrinti kandidatų į ministrus užsienio kalbos žinias, visų pirma nevalingai prisiminiau prieš gerą dešimtmetį per rusų kanalo NTV (kuris, jei kas prisimenate tuomet „rodė“ kiek kitaip nei šiandien) žinias matytą reportažą, kuriame buvo šaipomasi iš tuometinio (ir dabartinio) Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos, laidančio žaibus nuo tribūnos apie tai, kad jam jau galutinai įsiėdė bardakas jo valdomos šalies kolchozuose ir jis ketina (berods kas savaitę) tikrinti tvarką tuose kolchozuose asmeniškai ir be jokio išankstinio perspėjimo t.y. anonimiškai. Lukašenkos siunčiama grėsminga žinutė, matyt, turėjo tuometiniams Baltarusijos kolchozų pirmininkams per ją priėmusius galvos smegenis, kartu su nugaros pagaugais, per stuburo smegenų ląsteles nueiti apačion iki pat subinėj sukoncentruotų esminių valdiškos intuicijos receptorių židinių. Nežinia ar tai buvo labai efektyvu, greičiausiai taip, kadangi sprendžiant iš kai kurių potencialių dabartinės koalicijos kandidatų į ministrus liudijimų, kolchozai Baltarusijoje klesti ir yra pavyzdys visam mūsų žemės ūkiui. Tuo tarpu tuometiniai rusų žurnalistai informaciją apie tokius Lukašenkos organizuojamus auditus reziumavo atitinkamai: „gerbiami Baltarusijos kolūkiečiai, jeigu kurią nors dieną vidury bulvių lauko netikėtai nusileis malūnsparnis iš kurio išlipęs žmogus su kauke patrauks tiesiai prie jūsų kolchozo administracinio pastato, neišsigąskite ir laikykitės rimties – reiškia patikrinti jūsų kolchozo atvyko respublikos prezidentas“.

Kažkur pasąmonėje palaidotas šis senas siužetas pastarosiomis dienomis iškilo visiškai spontaniškai ir labai aiškiai. Tiesiog tarytum kažkas tai labai seno ir girdėto. Valdiškos įstaigos šefas, matydamas, kad gresia neišvengiami pokyčiai („pokyčiais“ čia ir vadinu situaciją, kai tuos prie kurių šefas yra įpratęs, pakeis kiti, prie kurių nėra įpratęs ir viso to pasekmės nėra lengvai numatomos) jo vadovaujamai įstaigai imasi asmeninės iniciatyvos – naujų darbuotojų kompetencijos patikrinimo. Šiuo atveju visai nesvarbu ar analogiškai buvo tikrinami tie,  kuriems šefas vadovavo iki tol, o taip pat ir tai ar pats šefas yra toks kompetentingas visais specifiniais jam pavaldžios įstaigos klausimais. Atitinkamai nėra aišku kas bus tiems kandidatams, kurie asmeninio patikrinimo nepraeis, kadangi viena vertus ši praktika iki tol nebuvo taikoma, kita vertus visiškai neaišku kiek ji veiksminga. Vienintelis gal šios situacijos privalumas – dar nė nepradėję dirbti kandidatai turės progą pajusti kas visgi yra kontoros šefas. Taigi pokyčiai kontoroje lyg ir ne tokie baisūs, jei vis dar gali kažką patikrinti asmeniškai.

Tikrai nesu ateinančios valdžios simpatikas, o taip pat pripažįstu tai, kad šiaip laikais sunku įsivaizduoti gerą savo srities specialistą nemokantį angliškai. Žinia, galimos išimtys, tarkim Lietuvos istorikui yra labai svarbios lotynų, lenkų, rusų, senosios slavų, o taip pat ir vokiečių kalbos žinios. Taigi aš lengvai įsivaizduoju poliglotą intelektualą, kuris labai silpnai moka angliškai (o kam – Lenkijoje susikalba lenkiškai, Vokietijoje vokiškai, o Rusijoje rusiškai) arba nemoka išvis. Prisimenu vienoje iš paskutinių „Būtovės slėpinių“ laidų prof. Edvardas Gudavičius paklaustas kokie jo artimiausi tikslai, atsakė, kad labai norėtų gerai išmokti kalbėti angliškai, nes knygas jau sugeba skaityti beveik be žodyno, tačiau beveik nekalba, kadangi nelabai turi galimybės gyvai bendrauti. O jei toks žmogus kaip prof. E. Gudavičius pasuktų į politiką, laimėjusi partija iškeltų jį kandidatu į švietimo ministrus ir turėtume vaizdą – kviečiasi jį mūsų prezidentė lingvistinei ir erudicinei patikrai. Arba įsivaizduokime jei dabartinė „Drąsos kelio“ partija būtų sutikusi prisijungti prie valdančiosios koalicijos ir kandidatu į ministrus būtų iškelis Algirdą Patacką… Vėlgi gerbiu A. Patacką kaip žmogų, o ministru jo matyti nenorėčiau, tačiau dar labiau nenorėčiau matyti kaip buvusi Kompartijos veikėja ir partškolos dėstytoja tikrina buvusio disidento anglų kalbos žinias, nes tipo reikia išsiaiškint ar jisai yra kompetentingas priimti su Lietuvos pirmininkavimu Europos Sąjungai susėjusius iššūkius. Tiesa, belieka guostis bent jau tuo, kad žiūrint į dabartinius kandidatus šis kalbų patikrinimas tokių erudicijos ar vertybių kontrastų tarp jų ir egzaminatoriaus sukelti neturėtų. Gaila, kad šie patikrinimai bus už uždarų durų, nes su malonumu paklausyčiau apie tai, kad ze main koncept or aur polisy iz ze dženereiting ekonomikal development, vič lyd to ze grou of ze vel byjing of ze por pypl of ze litueinija. Dženereiting ekonomy for ze fjuče dženereišens!

(Dar ta D. Grybauskaitės užuomina į “darbinių ES kalbų” patikrinimą priminė gana dažną argumentaciją dėl ko žmogus nemoka anglų kalbos – suprantate nebuvo progos išmokti anglų, nes mokykloje mokėsi vokiečių… bet vokiečių irgi nemoka, nes pamiršo.)

Žinia, pirmininkavimas Europos Sąjungai – dalykas rimtas ir silpnai „ES darbines“ kalbas mokantys kandidatai gali atrodyti nesolidžiai prieš menamus Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir Ispanijos poliglotus, tačiau paklausiu paprastai – o kas vyko prieš pirmininkavimą Europos Sąjungai? Pats ir atsakysiu (irgi paprastai) – prieš pirmininkavimą Europos Sąjungai vyko pasiruošimas pirmininkavimui Europos Sąjungai, kurio metu užsienio kalbos žinios irgi lyg ir buvo reikalingos, tačiau ligšioliniai ministrai apsiėjo be tokio patikrinimo. Ar kas iki tol kreipė dėmesį į tai, kad netik kalbų kursai, stažuotės, bet netgi ne vieneri Briusely ar Kembridže praleisti metai kai kuriems neištrynė mitinio Pumpenų kaimo mentaliteto? Be to apsiėjo ir Seimo pirmininko pareigas ėję A. Valinskas ir I. Degutienė (dievaži, abiejų patikrinimus pamatyti būtų super), o juk Konstitucijos 89 str. numato, kad tam tikrais atvejais Seimo pirmininkas eina Prezidento pareigas, o šioms pareigoms ta pati Konstitucija suteikia reikšmingus įgaliojimus užsienio politikos srityje, o juk kalbų mokėjimas vykdant užsienio politiką…Suprantu, visada būna pirmas kartas, prezidentinė užsienio kalbū žinių patikrinimas ne išimtis, tačiau jei neužilgo ši vyriausybė žlugs, o vietoj jos bus visgi pasirįžta “vaivorykštiniam” variantui ar šis išliks kaip tradicija?

Nevalingai prisiminiau dar porą dalykų. Vienas tai kažkokio rusų rašytojo (ne tai Gogolio, ne tai Saltykovo-Ščedrino) apsakymas apie tai, kad buvo kaime daug mužikų, o taip pat vienas inteligentas, kuris mokėjo prancūziškai. Mužikai dažnai susitikę inteligentą prašydavo pasakyti jį ką nors prancūziškai, tas ir pasakydavo, o kadangi tai ką jis sakydavo buvo prancūziškai, tai niekas jo nesuprasdavo, o kadangi mužikai nesuprasdavo, dėl to būdavo tikri, kad jis prancūziškai ir kalbėjo. Tačiau kur buvęs, kur nebuvęs iš kažkur į tą kaimą pas mužikus atvyko dar vienas nepažįstamas inteligentas, kuris irgi pasiskelbė mokąs prancūzų kalbą. Nebūtų juk inteligentas kitaip. Tai mužikai sugalvojo šį nepažįstamą inteligentą suleisti su jų vietiniu inteligentu, kad anie du pakalbėtų prancūziškai tarpusavy. Susodino anuodu už stalo vienas priešais kitą. O aniedu sėdi ir tylomis žiūri vienas į kitą. Pratylėjus kažkiek laiko vienas atsistojo ir ištiesė kitam ranką, o anas ją paspaudė. Karoče, nebeprisimenu tiksliai kaip ten baigėsi tas jų susitikimas, menu tik tiek, kad nuo to momento mužikų kaimas turėjo jau ne vieną o du prancūziškai kalbančius inteligentus, o šiaip viskas ten liko po senovei.

Šis prisiminimas apie prancūziškai kalbančius inteligentus privertė prisiminti dar vieną įdomų momentą iš 2004 m. vykusios R. Pakso apkaltos. Vėlgi iškarto skubu pareikšti, kad nejaučiau ir nejaučiu šiam politikui jokių simpatijų ir visos gynybos priemonės, kurių jis tuo metu ėmėsi kėlė šleikštulį, tačiau galvoje keistai užsiliko tuo metu vykęs gan monotoniškas dudenimas apie tai, kad Paksas nemoka angliškai. Štai šis „kaltinimas“ rodėsi juokingas, ne tik dėl to, kad daugelis jo oponentų anaiptol nespindėjo erudito-poligloto charizma, tačiau buvo matyti, kad jo kaltintojai galiausiai patys nelabai besusigaudo kuom tas Paksas toks blogas ir kuom jis nekompetentingas. Vaizdžiai kalbant, diskusijos vykdavo maždaug taip:

Kaltintojas-žurnaliūga.: Paksai, Paksai, kodėl tu išdavei Lietuvą?

Paxas.: Ją išdaviau ne aš, o tie, kurie padovanojo „Mažeikių naftą“ Wiljamsui ir  nuskurdino jos žmones!

K.: O kodėl tave per rusų TV remia liūdnai pagarsėjęs kažkoks tai rusų politikas-radikalas?

P.: Niekas manęs neremia, su jokiais radikalais ryšių nepalaikau,TV nėra laiko žiūrėti, nes daug dirbu Lietuvai, o be to tas radikalas anksčiau su Adamkum fotografavosi.”

K.:”Jėmei pinigus iš Borisovo ir už tai jam suteikei pilietybę?”

P.: “Jėmiau, nes mane remti nebuvo uždrausta, o daviau pilietybę ne dėl to, o šiaip, o be to Borisovą ir Adamkus buvo apdovanojęs. O be to Adamkus ir Brazauskas, kur pries mane buvo, tai anie dar ne tiek pilietybių išdalino”.

K.: “Kaip jaučiatės grubiai sulaužęs priesaiką?”

P.” Atstokit, aš einu savo Golgotos keliu, o klanas mane kala prie kryžiaus. Aš priesaikos nelaužiau, o ją sulaužė pats Konstitucinis teismas, jeigu netikit mano žodžiais, tai atsiverskit Konstituciją ten aiškiai viskas parašyta”

K.: “Kas parašyta?”

P.:”Kad Suverenitetas priklauso Tautai”

K.:”O kodėl vyksta tarptautinė Lietuvos izoliacija?”

P.: “Nesąmonė! Vakar grįžau iš Afganistano. Su NATO partneriais aptarėme mūsų karių pasiruošimą gesinant neramumų židinius. Asmeniškai kaip Prezidentas kalbėjausi su NATO vadais, jie gyrė mūsų karius ir sakė, kad jų pasirengimas yra perfect. Iš anglų kalbos išvertus tai būtų… na, tinkamiausiais lietuviškas žodis čia būtų…jo…NATO vadai man pasakė, kad mūsų kariai yra pasirengę puikiai.

K.: „Ar atsistatydinsit?“

P.: „Neatsistatydinsiu!!!“.

Ech užnešė mane su tais prisiminimais, tai tuo pačiu dar prisiminsiu nuostabų R. Janutienės šūkį vienoje iš savo laidų – „dokumentus į studiją!”. Tada buvo įnešta pluoštas kažkokių tai popieriaus lapų, o R. Janutienė kartu su Ž. Šilagaliu ėmė juos sklaidyti, ieškodami kurgi čia šuo pakastas. Čia jau epizodas ne iš diskusijos apie Pakso apkaltą, bet koks nacher skirtumas? Tuo tenoriu pasakyti, kad patinka mums tai ar nepatinka, tačiau sudėtingi teisiniai, politinia, ekonominiai ar finansiniai klausimai labai sunkiai leidžiasi sprendžiami vakare po darbo sėdint prie TV ekrano su alaus buteliu. Tačiau taip yra ne dėl to, kad ten jie neaiškūs, o priešingai – jie dažniausiai parodomi taip suprimityvintai, kad iš principo bet kas gali pasijusti žinąs viską. Į bet kokį, kad ir patį sudėtingiausią klausimą galima yra paprastas atsakymas ir paprasti jį pagrindžiantys faktai. Jeigu vienas sako, kad biudžete skylė, galima atsakyti, kad dzin ta skylė, kol paprastas žmogus yra alkanas. Jei tave išrinko, tai galima sakyti, kad tu atstovauji žmonių valią, jei neišrinko, tuomet galima sakyti, kad tas kurį išrinko yra išrinktas neteisėtai. Galima oponentą drožti už tai, kad jis savo geresnio gyvenimo siūlymais jis ignoruoja kokį tai ES reglamentą, tačiau jei analogiški priekaištai keliami tau pačiam, tai galima pasiųsti oponentą nusišikt, jam prieš tai paaiškinus, kad Lietuvos Respublika yra nepriklausoma ir kad ne tam stovėjom visi Baltijos kely, kad dabar paknopstomis pultume vykdyti Briuselio kopūstų nurodymų. Jei tave kuo nors kaltina, galima ramiausiu veidu oponentą apkaltinti tiesiog tuo pačiu ir čia nenoriu nieko išskirti.

Tik va ateina tas momentas kai nesvarbu kokias pajamas gaunantis liumpenproletariato atstovas maigydamas TV pulteli netyčia stabteli ties kokiu BBC kanalu. Sėdi ten dviese ir kažką šneka, o apie ką nesuprasi. Užsieniečiai, gal kokie ispanai ar prancūzai, o gal net ir žydai. Kalba nesuprantamai. Iš vienos pusės lyg ir aišku, kad jie negali kalbėti apie kažką tai nežinomo – konfliktas Palestinoje, dolerio kurso svyravimas, Eurozonos krizė, Somalio piratai, Saulės dėmės, Rusijos imperinė politika, etinės-moralinės problemos susijusios su eutanazija, ekonominė Kinijos ekspansija, ekspedicijos į Antarktidą, istorinės  Aleksandro Makedoniečio pergalės – visa tai daugmaž žinomos, aiškios, o neretai netgi pabodusios temos, tačiau …apie tai kalbama angliškai. Va mokėtum angliškai, gurkšteltum alaus, apsivilktum išeiginį Lelijos kostiumą ir paaiškintum ten studijoj kur kas teisus, o kur kas nusišneka, o be to, kad visa tai yra niekai palyginus su tuo absurdu, kuris šiuo metu dedasi Lietuvoj ir, kad vis tiek niekur pasauly nieko panašaus dar nėra buvę. Tačiau, net ir šis visažinis šiuo atveju yra bejėgis prieš savo nepakankamo anglų kalbos mokėjimo faktą. Štai sėdi tie du studijoje, šnekasi, o apie ką neaišku ir vartykis kaip nori, bet kaip ir išeina, kad anie yra inteligentai ir išvada čia viena – reikia mokytis angliškai, nes praktiškai joks kitokio pobūdžio žinių trūkumas nesmogs taip skaudžiai tiesiu taikymu į kaktą. Ir tame aš linkęs matyti tik teigiamą pusę, kadangi užsienio kalbų mokėjimas, kaip teisingai pastebėjo, vienas iš kandidatų į ministrus, praplečia akiratį, lavina mąstymą ir suteikia daug papildomų žinių apie užsienio šalių kultūra. O jei taip, tai gal ir nedera mizantropiškai knaisiotis praeityje, užuot žvelgus pirmyn, nu ir atitinkamai, visiems ten žengus koja kojon.

6 Comments | In: Politika | tags: Dalia Grybauskaitė, Paksas, politika, rinkimai, viešieji ryšiai, žiniasklaida. | #

Štai sužinojome dar vieną versiją dėl ko kadaise nuo Lietuvos Prezidento pareigų buvo nušalintas R. Paksas. Praėjus tiek laiko nelauktai išnyra dar viena versija, kuri būdama tokia spontaniška vargu ar gali ką nors įtikinti. Pasirodo R. Paksas prarado prezidento postą dėl to, kad neleido Lietuvos Respublikos teritorijos įsteigti CŽV kalėjimo. Nors kas galėtų paneigti, kaip sakoma. Papildomas CŽV  Lietuvos Respublikos teritorijoje įrengtų kalėjimų klausimo tyrimas būtent šiuo aspektu, būtų puikios pakuros eiliniams sąmokslo teorijų laužams įsiliepsnoti.

…

1 Comment | In: Uncategorized | tags: Paksas, politika. | #

                      Nepaisant ekonominio sunkmečio sukeltų nepriteklių, nepasitikėjimo Seimu ir teisėsaugos institucijomis, keista kad mūsų politinėje scenoje nebematome jokio ryškesnio Mesijo. Mesijo įvaizdis nėra vienas ir tas pats, vienodai taikomas visur ir visada. Ypatingai šiuo metu, kai Seimą galutinai diskreditavo Valinskas ir Ko, o teisėsaugą tebekrečia niekaip neišnarpliojama D. Kedžio istorija, tikrai stebina kaip dar mūsų viešųjų ryšių specialistai nesukūrė dar vieno taip gerai mums pažįstamo Keršto Mesijo. Tai verčia permąstyti kai kuriuos lietuviškų politinių ivaizdžių formavimo ypatumus.

…

Comments Off on Lietuviško politinio pijaro epopėja – nuo tvirtos rankos į motinos glėbį. | In: Uncategorized | tags: Degutienė, Grybauskaitė, Paksas, politika, Prunskienė, viešieji ryšiai, visuomenė. | #

 Kažkada lygindamas A. Valinską su R. Paksu nemaniau , kad ateityje kils noras dar juos kada nors lyginti. Tiesiog sunku buvo patikėti, kad nors ir būdami panašūs savo siekimo valdžios ir savo įvaizdžio kūrimo būdais, finišuos jie irgi taip panašiai. Nors kita vertus, reikia pripažinti, kad nepilni metai, kuriuos A. Valinskas praleido užimdamas praleido užimdamas „vieno iš trijų svarbiausių“ Lietuvos pareigūnų postą, parodė, kad tai visgi skirtingo kalibro politikai.

Terminai. Tiek A. Valinskui, tiek A. Paksui politiniai oponentai sudavė praėjus maždaug pusmečiui nuo posto užėmimo ir tai prilygo bombos sprogimui viešųjų ryšių atžvilgiu. Abiems atvejais buvo paviešinta informacija apie galimus nusikalstamo pasaulio atstovų ryšius su aukščiausius politinius postus valstybėje užimančiais asmenimis. Tiesa, R. Pakso atveju tokią informaciją pateikė Valstybės saugumo departamentas, o A. Valinsko atveju visa informacija apie Seimo pirmininko ryšius su daktarų grupuote buvo pumpuojama pačios žiniasklaidos iniciatyva. Kaip ten bebūtų, maždaug po gero pusmečio apie jų galimą pažeidžiamumą dėl galimų ryšių su kriminalinio pasaulio atstovai žinojo visi, kurie bent retkarčiais įsijungia TV žinias, paima į rankas laikraštį ar panaršo po internetinius portalus.

Schemukės. Visoje politinėje košėje, į kurią papuolė dabartinis Seimo pirmininkas, kaip ir R. Pakso atveju, vėl pasirodė labai mielas lietuviškos kompromatologijos elementas – schemukė . Tai labai sunkiai apibrėžiamas žaidimas, pradėtas Lietuvoje žaisti R. Pakso laikais ir vėl pasirodęs dabar. Žaidimas primena į ikimokyklinio amžiaus vaikams skirtus atmintį ir loginį mąstymą lavinančius žaidimus, kuriuose ant skirtingų popieriaus kortelių būna pavaizduoti įvairūs augalai, gyvūnai ir pan. Kiekvienas darželinukas paeiliui atverčia nežinoma kortelę ir stengiasi jas dėlioti pagal tam tikrus požymius. Laimi tas, kuris pirmas ir taisyklingai sudėlioja savo korteles. Panašiai žaidžiamos ir kompromatologinės schemukės. Kortelės su įvairių politikų ir verslininkų veidais spalvotomis rodyklytėmis, reiškiančiomis tam tikrus interesus, jungiamos viena su kita, stengiantis jas sujungti į vientisą sistemą. Laimi tas, kuris turi geresnius ryšius ir daugiau pinigų. Beje, būtina pastebėti, kad schemukės yra grynai ugdomojo pobūdžio žaidimas, padedantis mūsų politikams lavinti įgūdžius, praverčiančius aktyviai dalyvaujant Lietuvos politikoje. Šis užsiėmimas yra padiktuotas grynai sportinės ir meninės aistros ir su tokia procedūra kaip ikiteisminis tyrimas beveik neturi nieko bendro.   

Strazdanota agonija. Legendos apie pankų gyvenimą byloją apie žaidimą „strazdanėlė“, kai ant stalo iškratoma išmatų krūvelė. Tuomet visi žaidėjai susėda aplink stalą, o vienas iš jų staigiu ir stipriu delno smūgiu tą krūvelę ištaško… Pralaimėjusiu pripažįstamas tas, kuris lieka labiausiai „strazdanotas“. R. Paksas, turbūt turėdamas omeny būtent šį žaidimą, į pasaulį paleido savo nemirtingą frazę „šikau ir tapšnojau“. Šiuo metu „strazdanėlę“ ėmė žaisti ir Seimo pirmininkas, kurį norom nenorom ištinka R. Pakso likimas – strazdanėlių pas jį atsirado jau tiek, kad nelabai ir besvarbu, kad pas kažką kitą jų yra viena kita daugiau. Būtent strazdanėlių kiekis pasmerkia kiekvieną, nesvarbu gerą ar blogą, politinio žaidėjo poelgį visuotinėms patyčioms.

Chebrytė. Priešingai daugelio politologų prognozėms R. Pakso suburta partija išgyveno ir pakartotinai pasitikrino savo reitingus 2008 m. Seimo ir 2009 m. Europarlamento rinkimuose, tuo tarpu A. Valinsko šaikai prognozuoti kažkokias perspektyvas 2012 m. Seimo rinkimuose galėtų nebent Mauzeris su Surskiu. Tą matyt suprasdamas A. Valinskas atrinko iš savo chebros pačius beviltiškiausius dūbus ir kartu su jais atitinkamai pasivadino „Ąžuolo“ frakcija.  

Paradoksalu, tačiau Prisikėlimo partijos pavadinimas daug labiau tiktų partijai „Tvarka ir teisingumas“, o ne valinskininkams. Pirmieji nors ir daugelio laidojami, sugebėjo prisikelti, o jų lyderis mėgaujasi europarlamentaro mandatu, tuo tarpu patarlė „aukštai kilęs žemai pulsi“, regis, tiks tik politinės gravitacijos jėgų neperpratusiam ir lakūno patirties neturinčiam A. Valinskui.

Comments Off on Valinskas „prieš“ Paksą 2. Finalas. | In: Uncategorized | tags: Paksas, politika, razborkės, valinskas. | #

Vargu ar prieš metus būtų kas atspėjęs kas bus Seimo pirmininkas po 2008 m. rudenį vyksiančių rinkimų. Keistai tuomet atrodė A. Valinsko užuominos apie jo ketinimus tapti politiku ir jo idėjos buvo aptarinėjamos greta besikuriančios marginalinės Žemaičių partijos pareiškimų. Ir štai, rinkimams praėjus, mes turime naują „politiką“, vedantį mus į permainas.

Viename interviu A. Valinskas įsižeidė, kai žurnalistė palygino jį su R. Paksu. Formuodamas savo kaip politiko įvaizdį, dabartinis Seimo pirmininkas pateikinėdavo save kaip R. Pakso antipodą. Kas visiškai nebūdinga populistinės partijos lyderiui, jis dar prieš rinkimus aiškiai įvardijo, kad į koaliciją jo partija su „Tvarka ir teisingumu“ neis. Toks pareiškimas skambėjo gana keistai, kadangi žmogui, einančiam į valdžią dėl pačios valdžios, tokie išankstiniai pareiškimai gali suteikti papildomų nepatogumų vėliau jungiantis į valdančiąją koaliciją. Labai abejoju, ar verta gilintis į Tautos prisikėlimo partijos programą, jos ideologiją ir pagal ją analizuoti su kuriomis partijomis jai būtų lengviausia suderinti savo nuostatas – tai tas pats, kaip pasakė vieno žymaus filmo herojus, ieškoti neesančios juodos katės tamsiame kambaryje.

Tačiau, kaip jau ne kartą pamatėme Lietuvos politiniame gyvenime, kuo mažesnis politinis potencialas, tuo išraiškingesni viešųjų ryšių specialistų nulipdyti politiniai personažai, kurie, kartais nors ir gana nuoširdžiai konfrontuodami tarpusavyje, visgi išlieka gana panašūs. Tai ypač atsiskleidžia A. Valinsko ir R. Pakso atveju, kuriuos būtų galima pavadinti to paties politinio cirko klounais.

A. Valinsko papostringavimai apie 10 Dievo įsakymų, kuriais jis ragino visus vadovautis, nejučiomis verčia prisiminti R. Pakso virkavimus apie tai, kad jis „eina savo Golgotos kelią“, „nekaltas kalamas prie kryžiaus“ ir tt. Nežinau ar šiuo atveju yra labai svarbu ar tapatinamasi su Moze ar su pačiu Jėzumi, vargu ar kuriam iš politikos korifėjus vaizduojančių personažų Biblijos skaitymas atėmė labai daug laiko. Abiem atvejais anapusybės aura turėjo paskatinti klausytojus mąstyti apie amžinus dalykus, pamirštant tokius mažareikšmius dalykus kaip partijų programa ar kai kurie politinio pranašo biografijos faktai.  

Tokie partijų pavadinimai kaip „Tautos prisikėlimo“ ar „Tvarka ir teisingumas“ yra tarsi orientuoti į tikslą, kuris stengiamasi suabsoliutinti ir taip dar labiau sustiprinti savo lyderio, besišvaistančio Biblijos citatomis, metafizinį spindesį. Naudojama ta pati formulė – vaizdingas tikslų akcentavimas ir visiškas priemonių, kuriomis šie tikslai bus pasiekti nebuvimas. Iš tiesų, kas galėtų paneigti, kad koks skirtumas ar politikas kairysis, ar dešinysis, jei jis neteisingas, netvarkingas ir dar net neprabudęs.

Tačiau ypatingą „susižavėjimą“ kelia abiejų politinių mesijų bendražygiai. Jei „prie kryžiaus kalamo“ nušalintojo prezidento apaštalai gal ir sugebėtų kažkokiu stebuklingu būdu išsiversti be jo, tai A. Valinskas, atnešęs į mūsų politinį gyvenimą 10 Dievo įsakymų, kaip ir Mozė prieš tūkstančius metų, išvedė klaidžioti savo profesijos gentainius po įvairių skandalų įkaitintą mūsų šalies politinę dykumą. Vargšės jo vedamos avelės, praradusios savo piemenį, kaip mat pasiklystų, nes jos visiškai nesuvokia, kur yra vedamos, o jei ši kelionė užsitęs, joms kyla grėsmė pamiršti kėlią į ten, iš kur atėjusios. Praradus kelią atgal, į šou verslą, šios trapios fonograminės pakalnutės greitai nuvystų, neištvėrusios mūsų valdžios socialinių eksperimentų su savo piliečiais.

Stebint R. Pakso ir A. Valinsko elgesį viešumoje, jų kalbos turinį neretai užgožia savo „kietumo“ demonstravimas. Kad ir ką kalbėtų politinis buratinas, viso jo už virvučių tampomų galūnių kūno kalba siunčia trumputį ir skardžiai pypsintį signalą – „aš esu kietas“. „Kietas“ jo žvilgsnis, laikysena, balso tonas, taip pat „kieta“ ir jo kalba, trumpai ir aiškiai sudedanti visus akcentus – „pirma, aš paimu kavos puoduką, antra, aš iš jo gurkšteliu, trečia, aš pastatau puoduką ant lėkštutės“, kitaip sakant „pirma sudarom biudžetą, antra, jį patvirtinam, trečia…“ … et, koks skirtumas, apie ką kalbamą. Svarbu ryžtingai ir be abejonių. Kai „kietasis“ politikos buratinas galiausiai yra priremiamas prie sienos ir priverčiamas kalbėti apie dalykus, kurių neišmano arba apie kuriuos nenori kalbėti, „kietumas“ pripildo jų kalbą primityviu humoru. Tiesa, reikia prisipažinti, kad kaip beskonių juokelių maestro A. Valinskas toli lenkia R. Paksą, kurio pašposavimai apie „skandalus iš nieko ir moterų šukuosenų“ arba apie „tris vyrus nuėjusius išgerti alaus“ ne tik, kad nepranoksta A. Valinsko profesionaliai išpuoselėto lėkštumo, bet ir vietomis verčia suabejoti dėl šių juokelių autorystės. Bet kuriuo atvejų, jie abu gerokai praturtino mūsų politinį folklorą. Ką reiškia jau vien tokie išsireiškimai kaip „vienas iš trijų valstybės pareigūnų“, arba „šikau ir tapšnojau“.

Negražu kalbėti apie niekuo dėtas politinių buratinų antrąsias puses, nes jos iš tiesų čia niekuo dėtos. Tačiau jeigu jau šių šiaip žavių moterų išrinktieji nesugeba atsispirti prezidentinių ambicijų hormoniniam tvaikui, tai būtina pastebėti, kad abi galimos kandidatės į „pirmosios damos“ statusą parinktos pagal ta pačia formulę – kuo kvailesnė atrodo žmona, tuo kietesnis ir protingesnis atrodo jos vyras. O ir kam, tas protas … dainos, šokiai – va čia visai kitas reikalas.

Pabaigai negalima nepaminėti ir šių dviejų veikėjų elektorato. Jei R. Pakso laikais buvo kalbama apie rinkėją-runkelį, tai dabar galime drąsiai kalbėti apie rinkėją-svogūną. Skirtumas tik toks, kad jei apie rinkėjo-runkelio balsavimo motyvus ir ateities lūkesčius buvo galima susidaryti kažkokią nuomonę, tai apie ką galvojo rinkėjas-svogūnas, žiūrėdamas į rinkiminius plakatus su vampyrų dantis iššiepusiais kandidatais ir stoties mergužėlėmis persirengusiomis kandidatėmis, nesugebėtų įminti net Lola Lolišvili. O rezultatas – mes vėl turime klouną, einantį svarbias pareigas valstybėje ir, kad ir kiek jis norėtų pasirodyti labai skirtingas nuo savo pirmtako, skiriasi jie vienas nuo kito tiek, kiek svogūnas skiriasi nuo runkelio. Taip ir plaukia durnių laivas per krizės neramius vandenis, prigrūstas daržovių ir gramzdinamas jų svorio. 

Comments Off on Valinskas „prieš“ Paksą | In: Uncategorized | tags: Paksas, politika, razborkės, valinskas. | #