September 18th, 2010
Nekenčiu bl…
Vos tik pramerkęs akis iš ryto suprantu kaip aš jos nekenčiu. Visais kaulų čiulpais iki pat gleivinės. Kai anksti keliuosi, kai kišu į išdžiūvusią ir prisivėlusią burną dantų šepetėlį, kai pradedu žiaugčioti nuo šlykščios dantų pastos ir kai pamatau savo ištinusį snukį apkleiznotame veidrodyje. Nekenčių jos, nes vistiek per ją čia viskas taip. Ir kriauklėje neplauti indai, ir po chatą išmėtytos kojinės. Nu kas per bjaurybė! Kai kas sako, kad bobos yra bjaurūs padarai, uošvenės visokios ir pan…. Dar būna albinosai tigrai, kažkokie skraidantys plunksnuoti kabliai kur lavonus ryja ir dvigalviai veršeliai. Nu bet už tą šlykštynę bjauresnio padaro gamtoj nėra, nebent sifilio bakterijos. Bet jau geriau jos… Vėl bus diena, aš lipsiu į smirdinti autobusą ir mušiu taloną, nes jinai kažkodėl eilinį kartą nusprendė, kad taip turi būti. Palauk, suka, ateis dar akimirka kai mes abu būsim miške, švies pilnatis, o mano rankose bus kirvis. Atsiimsi už viską. Nekenčiu savo renuškės, blet!!! Ir vėl neužsiveda! Nekenčiu, bl…..
September 6th, 2010
Antras fungalas
Turiu tokį Renault Megane, dviejų durų, 1996 metų. Čia prieš kažkiek laiko išdaužiau jam priekinį dešinį žibintą. Bet važinėjau toliau. Po kiek laiko jis ėmė ir sugalvojo neužsivesti. Kelias dienas stovėjo paliktas su užtrauktu rankiniu. Tai turbūt nusprendė, kad jam per mažai dėmesio, kad yra ignoruojamas ir sugalvojo užrudyti per subinės kaladėles. Teko nuimt ratus, atitdaužyt rūdžius (che, tėtis padėjo), pakeist kaladėles (servisas). Kiek pavažinėjo ir vėl stojo. Iš pradžių galvojau, kad sėdo akumas, bet ir pakrovus – jokios reakcijos. Galbūt su starteriu kažkas… Kadangi esu technofobas, tai paprašiau korešo, kad padėtų iki serviso nutempt. Vos pradėjus tempti ir susukus vairą, kad atitolti nuo bordiūro, tas ėmė ir užsiblokavo. Nespėjau ištiesint vairo, o vietos ten labai nedaug ir visur prikimšta mašinų. Ir tik pyst vienai užpakalį! Žodžiu – manosios renuškės priekinis kairysis žibintas visiškai į šipulius (dešiniojo dar irgi nepasikeičiau). Sustojom, paskambinom 112, pasistatėm trikampį. Laukiam. Pusvalandį. Valandą. Prieina toks vaikinukas, apžiūri ir išpučia akis. "Negaliu patikėt", – sako su tokiu lenkišku akcentu – "aš kaip tik norėjau dabar vežti savo automobilį remontuot". Atvažiavo pareigūnai. Visai malonūs, pasiteiravo ar nepabodo laukti (laukėm virš valandos). Pasakėm, kad nepabodo. Nukentėjusysis mums pretenzijų neturėjo – ten iš tiesų jam tik nežymiai bamperį nubrozdino. Kietas toks bamperis jo padėvėtos audinukės, kad jį kur. O mano automobilio tai jau abi akys išvarvėjusios dabar. Ir priekis palamdytas, ir dar durys vairuojo pusėje ėmė garsiai gergžti kai darinėju… nežinau, gal šiek tiek sparną priekin nuo smūgio "pastūmė". Pristūmėm atgal prie bordiūro. Žodžiu, nuotykiai tęsiasi. O dar norėjau šiandien apie tą Freuda, kur kavinėje apsilankė, pasakojimą užbaigt. Teisi mano mama buvo sakydama, kad "reikia pirkti ne prancūzišką mašiną, o vokišką, nes vokiškos daug geresnės".
August 30th, 2010
Dėl a.a. Brazausko medžioklės trofejų ekspozicijos
Socdemai vis nerimsta svarstydami kaip tinkamiau pagerbti a.a. A. M. Brazausko atminimą. Vėl minima kažkokia "ekspozicija", kurią galėtų priglausti Nacionalinis muziejus, Valdovų rūmai ar Trakų pilis. Gana keista, kad į galimų "ekspozicijos" demonstravimo vietų sąrašą nėra įtraukta Vilniaus Archikatedra. Man visgi dingojasi, kad žodžiu "ekspozicija" velioniui atminti yra tiesiog įvardijamos senos jo sumedžiotų žvėrių iškamšos. Prisiminus Indijos papročius, kai mirus vyrui nusižudydavo jo žmona, kad būtų palaidota kartu su juo arba prisiminus senovės Egiptą, kai laidojant faraoną būdavo kartu laidojamos ir užmuštų jo vergų mumijos, kyla mintis, kad visai neblogai būtų išvysti tarp šių eksponatų, tarkim, kokio Bradausko odą, prikimštą šiaudų, pjuvenų ar paralono. Ir ne tik jo vieno. O kas dėl šios "ekspozicijos" įrengimo vietos, tai tinkamiausia vieta jai eksponuoti, mano galva, būtų "Draugystės viešbutis". Labai tinkama ir visom prasmėm tokiam reikalui simboliška vieta.Gaila tik, kad socdemai dėl tokių variantų nediskutuoja.
June 3rd, 2010
Tai kaip ten su tais švedų bankais?
Ką tik paskaičiau balsas.lt apie Švedijos bankų įtaką krizei Baltijos valstybėse. Rašoma, kad
Išprovokavę kreditų bumą Baltijos šalyse, Švedijos bankai paliko jų gyventojus skursti ir žlugti, mano Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ekonomistai, praneša Rus.db.lv.
Jų nuomone, šiose šalyse nebūtų tokio nepritekliaus, kaip dabar, jeigu nebūtų buvę kreditų bumo.
Kreditų bumas pasitarnavo greitam ekonomikos vystymuisi. Tačiau jį sekęs nuosmukis buvo toks stiprus, kad vidutiniai ekonomikos vystymosi rodikliai nuo 2003 iki 2010 metų buvo žemesni tose šalyse, kuriose įvyko kreditų bumas, nei tose, kuriose jo nebuvo.
Negaliu kiek nors plačiau komentuoti, nes neturiu reikiamos kompetencijos. Tiesiog įdomu, nes prisimenu, kai rodos dar neseniai durniais buvo išvadinti Ūkio ministerijos valdininkai, paruošę pažymą apie Švedijos bankų veiklos Baltijos vastybėse galimas grėsmes. Dar kiek anksčiau teko girdėti nuomonę, kad būtent besaikis kreditų dalinimas ne tik dirbtinai “pastimuliavo” Lietuvos ekonomiką, tačiau kartu padidino pinigų masę ir ūgtelėjusi infliacija persirito per Maastrichto kriterijais nustatytas ribas. Dėl to ir likome be euro. Bet čia tik nuomonė. Šiaip ar taip tuometinis finansų ministras atsistatydino pirmą 2007 m. ketvirtį, kai kalbėjusių apie galimą nuosmukį buvo klausomasi netgi dar mažiau nei tų, kurie dabar sako kad viskas bus gerai.
Dar čia galiu įdėti Petro Auštrevičiaus mintis apie Maastrichto kriterijus. Kaip visa tai skaitosi dabar?
Ir dar, čia daugiau klausimai ir pasąmonės srautas, o ne kažkokie demaskavimai ar užkoduoti tikrovės pranešimai. Tiesiog ar ne pernelyg dažnai keičiasi nuomonės, kad apskritai būtų įmanoma kuom nors tikėti?
April 19th, 2010
Dugno teisybė
Nesu didis ekonomistas, tiesą pasakius nesu net mažas ekonomistas, o jei jau kalbėti atvirai ir ranką prie širdies pridėjus, tai apskritai nesu ekonomistas. Žinau kažką apie burbulus, kažką apie kartonkes ir kažką apie dugną. Burbulas tai toks perregimas muilo rutulys, kurį galima pripūsti per pienės šiaudelį. Taigi, nuskynei pienę, nugnybai jai galvą, perskeli kryžmai vieną jos galą ir pamirkai muilo putose, o į kitą galą lengvai pūti. Pūsti reikia lėtai ir atsargiai, kad muilo burbulas nesprogtų. Pučiant jis plečiasi ir pasiekęs tam tikrą dydį, skaisčiai sumirga visomis vaivorykštės spalvomis. Atsargus pūtėjas gali su pasigėrėjimu mėgautis, kaip besiplečiančio burbulo paviršiumi slydinėja ir persiliedamos mainosi kerinčios jo spalvos. Tada atsargiai paleidus jį nuo šiaudelio galo, burbulas atitrūksta ir pakilęs dar nuostabiau sumirga saulėje.
Regis krizės “dugnas” irgi jau pasiektas. Dugnas tai toks kietas pagrindas, kurį pasiekus viskas ima keistis tik į gerą – kad ir ką bedarytum. Taigi žinokite, jei kada skęsite, tikrai pravers. Ostapas Benderis ne veltui sakė, kad skestančiųjų gelbėjimas yra jų pačių reikalus, o Nestoras Machno irgi neklydo sakydamas, kad proletariato gelbėjimas – pačių proletarų reikalas. Dugnas tiesiog pasiekiamas, o jau tada neišvengiamai prasidės pakilimas, neišvengiamai kadangi dar žemiau kristi paprasčiausiai neįmanoma. Todėl reikia stengtis dugną pasiekti kuo greičiau. Ir nuo tada viskas, kas bus bedaroma, neišvengiamai prisidės prie ekonominio pakilimo, kadangi kokia nors veikla dar labiau pakenkti paprasčiausiai jau bus nebeįmanoma. Todėl Zimbabvės prezidentas, sakydamas Vakarų pasauliui “we will never surrender!”, juvelyriškai tiksliai įvertino ekonominę Zimbabvės situaciją. Ekonominis Zimbabvės šuolis yra tiesiog neišvengiamas. Tą patį galima pasakyti ir apie Afganistaną.
Kartonkė nūdienos Lietuvoje yra toks vertės matas. Tačiau tai nėra tiesiog pinigų pakaitalas. Esant socialistinei-planinei ekonomikai panašų vertės mato vaidmenį atlikdavo dėšra, konjako butelis arba konservuotų žirnelių “sloikėlis”. Tiesa, juos buvo galima tiesiog valgyti, tiksliau, vieną išgerti, o kitais užsikąsti. Bet tai nebuvo vien tai, kas tiesiog išgeriama ir suvalgoma (užkandama). Nebuvo tai ir tiesiog pinigų pakaitalas ar miestelėniško prestižo atributas. Tai buvo daiktai, kuriuos tiesiog reikėjo turėti, o dar geriau sugebėti jų gauti kada panorėjus. Tai buvo gyvenimo kokybės simbolis. Pakilimo laikotarpiu šį vaidmenį perėmė “kartonkės”. Imi paskolą, perki kartonkę ir tuomet tai jau yra tavo. Formulė – sumokėjus paskolą ir komunalinius turi likti 500 litų. Turėsi savo kartoinkę ir jau niekada pas tave nelauktai nebeužeis surauktasnukė šeimininkė. Tu turėsi savo būstą, tu pats būsi šeimininkas. Tiesa, tas būstas nėra labai didelis, o be to iš kartono, tačiau jis yra tavo, o be to šalia – mokykla ir, kas svarbiausia, prekybos centras.
Ir štai pasieki dugną, o tada ir pagalvoji, kad galbūt “dugnas” – tai ne kas kitas o jos didenybė Teisybė? Dugnas pasiekiamas tada, kai sužinai, kad dešra – tik dešra, kartonkė – tik kartonkė, burbulas – tik burbulas, o net ir baisiausiai perkreipta šeimininkės fizionomija mielesnė už patį nuoširdžiausią žydrų, ilgablakstienių antstolio akių žvilgsnį. Tokia jau ta Teisybė rūsti, kad net pats niūriausias antikrizinis premjeras yra Motina Terezė palyginus su ja .Tada jau tikrai “dugnas”, bet ne tas “kietas”, o tas kurio nors ir niekada nebus per mažai, bet visada bus galima gauti dar daugiau. Nes dugnas yra kaip teisybė – jis beribis.
March 17th, 2010
Linksmai apie smėlio karjerą
Labai nejaukiai teko kelis kartus pasijusti, kai niekaip negalėdavau “įsikirsti” į bajerį. Nors tiksliau gal “įsijausti”. Niekaip nepriprantu, nors vyksta tai dažnai, bet nors kuolą ant galvos tašyk. Viskas prasideda ir vyksta monotoniškai iki banalumo – vienas ima ir esant bet kokiai progai pasako – “oglasitie ves spisok požaluista”. Visi ima kvatotis. Tada kitas sako – “pieščiannyj karjer, dva čelovieka” ir visi kvatojasi dar labiau. Po to, dar visiems žvengiant, būna “na liesopoval”. Tačiau savo kulminaciją juokas pasiekia kai kažkas pasako “na miaso kombinat sevodnia zajavok niepolučiali”. Jau pastėbėjau netgi savotišką rafinuouomą – mėsos kombinatą reikia palikti pabaigai, nes jį paskelbus iškart po “oglasitie vies spisok požaluista”, įtampos iškrova įvyksta per anksti. Taigi atlikimas reikalauja ir šiokių tokių įgūdžių. O šiaip jisai tinkamas visomis progomis, išskyrus laidotuves nebent. Bet ir per jas turbūt galima…Reikia žmones suprasti, nesigulsi gi dabar šalia nabašnyko – reikia sukaupti jėgas, gyventi toliau, išmokti įveikti gyvenimą jam nusišypsant. Štai pasigirsta “oglasitie ves spisok požaluista” ir nutyla klerkiančios davatkų giesmės, o apsiverkusi našlė nušvinta plačia šypsena ir sako – “Peščiannyj karjer, dva čeloveka, s lopatami, grob zakapyvatj budiem”.
Šypsausi, po to šypsausi plačiau, bet niekaip neišeina kvatotis. Vienas nustemba tik tokį mano santūrų smagumą matydamas:
– Nelabai supranti dėl ko čia visi juokiasi? Žinai iš kokio čia filmo?…
Itin jautriai ir šiltai šis minispektaklis nuteikė, kai mačiau jį mūsų emigrantų atliekamą Anglijos fabrike. Pats buvau tarp jų ir visa tai matant “pjovė širdį tarsi dobilą, lyg gyvuonies, lyg pašaknų…”. Bet nesikvatojau ir tada. Buvo liūdna. Nesikvatoju ir dabar, kai jį tenka vėl išvysti. Tik nuoširdžiai šypsausi… Vto vriemia, kogda našy kosmičieskije korabli borozdiat kosmičestkojie prostranstvo. Kartais nelabai juokinga būna, bet vistiek bandau šypsotis – nado Fedia, nado!
