Taigi. Šiandien yra pirmasis Naujapilio gimtadienis. Kiek pastebėjau LJ nebūna postų tokiomis gimtadieninėmis temomis, bet visgi nusprendžiau padaryti sau išimtį. Be to tai yra proga šiek tiek pristatyti Naujapilį ir pakalbėti apie LJ, kurio naujokas aš esu.
Naujapilis užgimė kai tūlas Percy Arms, galutinai praradęs kantrybę ir viltį susikurti normalų gyvenimą Lietuvoje, metė darbą čia ir persikraustė gyventi ir studijuoti į Anglijos miestą Newcastle. Iš čia ir žurnalo pavadinimas. 2009 m. vasario 7 d. buvo įdėtas pirmasis postas. Neužilgo debiutavau ir aš, pasiūlydamas idėją valstybinio aparato reformai, kuri, aišku liko be mūsų valstybės reformatorių dėmesio. O gaila – valstybės biudžetas būtų gavęs nemažas įplaukas.
Taip ir gyvenom. Ką nors parašydavom, dažniausiai apie politiką ir dažniausiai kaip įprasta – pakritikuodavom, padejuodavom ir pasakydavom kokie jie visi tokie ir anokie. Žodžiu, stūmėm tą patį ką ir kiti ir naudojomės proga pasijusti teisėjais ir vertintojais, bent internete. Beje nevengiame to ir dabar.
Ir kažkaip vykstant Europos krepšinio čempionatui sugalvojau parašyti apie „kašį“. Va tada ir prasidėjo friendinimai, atsirado skaitantys ir komentuojantys. Iki tol pačiu LJ nelabai domėjausi, Naujapiliu naudodavausi kaip išorės vartotojas, mano tekstus įmesdavo Percy Arms, o kai reikdavo atsakyti į kokį tai netyčia atsiradusį komentarą, tiesiog rašydavau „iš išorės“ ir pasirašydavau. Aišku, padaugėjus skaitytojų buvau priverstas peržengti kai kurias savo technofobijas ir bent minimaliai išmokti kaip naudotis LJ. LJ-cut meną pasižadu įvaldyti netolimoje ateityje :).
Vėliau prie mūsų prisijungė pseudoistorikas (nes nelabai tautinis ir dar be diplomo) Tukulti ir negeriantis, nerūkantis ir mėsos nevalgantis, anarchosindikalistas Daigtas. Ketinome Antiblogą inkorporuoti į Naujapilį, bet dėja nieko nepavyko – neužilgo Tukulti apskritai metė rašymą, o Daigtas grįžo atgal į savo „tolerastų kampelį“. Percy Arms vis žada sugrįžti, tai kaip ir vis tikiuosi jo dar čia sulaukti. Apmaudu, nes kai rašau aš vienas, žurnalas, mano nuomone, gaunasi labai vienapusiškas, be to atsibosta pasirašinėti po kiekvienu komentaru. Taigi, Naujapilis lyg ir pretenduoja būti apjungianti kategorija ir kol kas nelabai sėkmingai.
Taip jau atsitiko, kad vidurinėje mokykloje turėjau labai griežtą lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją. Prieš rašant kokį nors rašinį ar interpretaciją jinai nuosekliai versdavo mus susidaryti būsimo teksto planą, turėti bendrą idėją to, ką norime pasakyti, tai pristatyti įžangoje, vėliau tai išdėstyti, o gale parašyti išvadas. Taip pat reikėdavo mokėti dviem-trimis sakiniais atsakyti į klausimą – „o ką gi tu visu tuo norėjai pasakyti“. Taip pat negalima buvo rašyti su gramatinėmis klaidomis, jau nekalbant apie rusiškus keiksmažodžius. Ir va dabar jaučiu, kad besivadovaudamas tokiais principais LJ, esu čia tarsi koks ultra-retro stiliaus pankas-seniena. Taigi pagal rašymo stilių man artimiausias lyg ir būtų , na gal dar kiek . Regis, jis kol kas taip ir lieka vieninteliu, kuriam deja pavyko mane išprovokuoti. Nors, kas dėl , tai man vis tiek lieka paslaptimi, kokiais kriterijais remdamasis jis paskirsto savo tekstus tarp tokių jo tinklaraščio tegų kaip pvz. „bepročiai“, „debilai“, „durniai“, „idijotai“, „psichai“ ir dar lygiagrečiai jiems visiems einančio tego „pydarai“.
Apskritai susitikau čia daug įdomių žmonių. Visada su malonumu perskaitau daugelį tekstų ar pranešimų. Viename pokalbyje likau labai nustebęs, kad žmonės nepatenkinti ilgomis paklodėmis ir jiems trūksta žmogaus už jų matymo. Liksiu prie savo ankstesnių nuostatų – internetas yra viena iš blogiausių vietų žmogaus ieškojimui, blogesnė netgi už mobilų telefoną. Turiu nuvilti buitinio folkloro mėgėjus – Naujapilio paklodės, primenančios nuobodžius studijų laikais nuo knygų nurašomus referatus, ir toliau per prievartą bus jums brukamos. Jei norite gyvo žmogaus, tuomet nupirkite gėlių savo mamai – efektas šimtaprocentinis.
Nepykite, jei netyčia sulaužau kokias LJ taisykles ar chamiškai kur nors pakomentuoju. Rašau neseniai ir man sunku prisitaikyti. Netikėtai sužinojau, kad čionykštis senbuvis yra ilgametis mano sugėrovas ir tik LJ pagalba sužinojau, kad jam yra būdinga melancholija ir jautrumas. Taigi gal iš tiesų esu neteisus aš, o žmonės čia yra tikresni, nei anapus LJ. Bet kol kas lieku prie savo nuostatų, o mane kartais paprotina ko galima daryti, o ko ne. Tai aš irgi kartais stengiuosi įsiklausyti, o kartais nelabai.
Na ką gi, dėkui kad čia užsukate, paskaitote, pakomentuojate. Atleiskite, jei ką nors nepelnytai išdėjau į šuns dienas. Tikiuosi ne per daug atitraukiau nuo rimtų sekmadieninių darbų 🙂
Comments Off on Naujapiliui jau vieneri… | In: Uncategorized | tags: blogosfera, pašventimai. | #
