Tamsioji filosofijos marginalo pusė

Šliogeris su dideliu filosofiniu nepasitikėjimu vertino kalbėjimą ir rašymą. Na, nemėgdavo jisai nei kalbėjimo, nei rašymo ir gana. Pats jis manydavo Esmę ir Grožį esant daiktų paviršiuje, o kalbėjimą ir rašymą – į juodąsias Niekio ertmes viliojančiais žabangais. „Visi žodžiai kyla iš Juodojo Niekio ir kalbantįjį traukia paskui save atgal, į Niekio įsčias, nutolindami nuo tyro ir nekalto daiktų paviršiaus grožio,“ – kartą, įlipęs į mikroautobusiuką, pasakė Šliogeris jo vairuotojui.  

…

Comments Off on Filosofijos istorijos etiudai. Lietuvos filosofija. Šliogeris nukenčia už savo pažiūras | In: Uncategorized | tags: Filosofija, filosofijos etiudai, Šliogeris. | #

          Trumpas intro. Atsižvelgdamas į tai, kad po dažno filosofo Arvydo Šliogerio pasisakymo viešojoje erdvėje kyla daug ginčų, aistrų ir diskusijų, kurios labai dažnai būna bevaisės dėl to, kad jų dalyviams trūksta informacijos apie filosofo mąstymo vingius ir jo vartojamų sąvokų prasmę, ketinu nors truputėlį supažindinti skaitytojus su jo filosofija. Žemiau pateikiami 5 jo rašyti fragmentai, paimti iš knygos „Niekio vardai“ (Vilnius, Pradai, 1997). Juos vienija panaši tematika. Juos parinkau sąmoningai, atsižvelgdamas į tą erzelį, kuris kilo po jo interviu, kuriame pasiūlyta auklėjant berniukus naudotis Plutarcho tekstais , o mergaites – mezgimo vadovėliais.Tai yra originalūs filosofo tekstai, turintys savo vidinę logiką, metafiziškai pagrindžiančią 🙂 skirtumus tarp vyro ir moters. Šie fragmentai parodo, kad savo filosofiniame kontekste Šliogeris moterį laiko lyg ir tobulesne būtybe, nors kita vertus, jei aš pats būčiau moteris, tai nuo tokių metafiziškai pagrįstų komplimentų tikriausiai neapsalčiau. Ką jau kalbėti apie Nidą Vasiliauskaitę.
           Sau leidau tik truputį prikišti nagus prie Šliogerio teksto „užboldindamas“ kai kurias vietas savo nuožiūra… ir nebūtinai dėl to, kad kuri iš šių vietų man patiko, ar nepatiko. Gero pasiskaitymo :). Kreivarankis.  …

Comments Off on Skaitymai. Šliogerizmai apie moteris ir moteriškumą | In: Uncategorized | tags: Filosofija, skaitymai, Šliogeris. | #

Nebūtų teisinga sakyti, kad Šliogeris studentų nekentė. Tiesiog visi jo studentai buvo niekam tikę balvonai. Šliogeris tai puikiai suprato, tačiau dėl įgimto takto beveik niekada jiems to į akis nepasakydavo. Tačiau labiausiai nemėgdavo jis visokių referatų, kursinių, diplominių, disertacijų ir visokiausių kitokių rašto darbų, kuriuos anie jam stirtomis nešdavo. „Kai pamatau su tais popieriais, tai man, kaip tam Goebelsui, ranka savaime ima pašonėj grabinėtis revolverio ieškodama“, sakydavo Šliogeris ir visokiausių būdų sugalvodavo, kad su tomis grafomanijomis jam vargti nereiktų.

…

Comments Off on Filosofijos istorijos etiudai. Lietuvos filosofija. Šliogeris ieško žmogaus. | In: Uncategorized | tags: Filosofija, filosofijos etiudai, nida vasiliauskaitė, Šliogeris. | #

 „Mes nematome pasaulio, o tiktai prieš mus tyvuliuojantį Niekio vandenyną.“ – kalbėdavo Šliogeris. „Mes savo rega ir kitais pojūčiais nebeturime tokio ryšio su pasaulio daiktais, kokį turėjo senovės graikai. Tai ką mes matome yra ne tikrieji daiktai, o iš juodosios Niekio bedugnės išnyrantys fantomai ir pamėklės. Mūsų mąstymas blaškosi priešmirtinėse konvulsijose, pakliuvęs į negailestingus Niekio žabangus. Štai imkime medį. Ar mes matome jį, kai kasdien einame pro jį į darbą? Ne! Iš tiesų mes į jį atkreipiame dėmesį tik tuomet, kai vieną kartą, kaip visada, eidami pro šalį pamatome tą medį nupjautą. Tik tuomet, kai prieš mus atsiveria kelmo esinys, šviečiantis ką tik benzapjūklo padaryta žaizda, tik tuomet mes, Niekio sūnūs, imame suvokti koks tas medis buvo nuostabus. Bet jau būna vėlu. Medis jau būna nugarmėjęs besotės Niekio prarajos verpetuose, jį jau būna prarijusi begalinė Niekio kiaurymė.“ – rėždavo Šliogeris nepagražintą teisybę visiems tiesiai į akis.

                      Štai eina Šliogeris vėlų vakarą iš paskaitų. Tamsu, įkyriai ir smelkiančiai purškia lietus, suka šąlančius sąnarius. Priėjęs savo namus pamato suvažiavusias gaisrininkų mašinas, išvyniotas ir ant žemės numestas gesinimo žarnas, po gaisro gesinimo berūkančius gaisrininkus ir iki pat pamatų supleškėjusį savo namą. „Tikriausiai čia dėl paliktos įjungtos viryklės“ – išpūsdamas „San George“ cigaretės dūmą sako Šliogeriui vienas iš gaisrininkų. Žiūrį Šliogeris į nuodėgulių krūvą, užpiltą storu gesinimo putų sluoksniu… staiga dvelkteli stiprus ir žvarbus vėjo gūsnis, lietaus lašai pasunkėja… „Koks gražus mano namas“, pagalvoja Šliogeris.

Comments Off on Filosofijos istorijos etiudai. Lietuvos filosofija. Šliogeris grįžta namo. | In: Filosofija | tags: Filosofija, filosofijos etiudai, Šliogeris. | #

 Šliogeriui viskas atrodė juodomis spalvomis. Vaikščiodavo jis visą laiką susiraukęs ir rūkydavo. Kai būdavo itin susirūpinęs, tai rūkydavo kaip kaminas. O kai išviso nebegalėdavo tverti, tai eidavo pas Genzelį. Va ir būdavo, nueina Šliogeris pas Genzelį ir sėdi susikrimtęs. Sėdi valandą, antra ir tyli. Tyli ir Genzelis, nes to Šliogerio jis, tiesa pasakius, šiek tiek privengdavo ir pokalbio pirmas niekada nepradėdavo. Taip ir sėdi jie tylėdami ir žiūri vienas į kitą. Šliogeris tyli ir laukia kol Genzelis kažką pasakys, o Genzelis tyli ir laukia kol Šliogeris išeis. Ir staiga Šliogeris pakylą neva ketindamas išeiti. Genzelis paslapčiom su palengvėjimu atsikvėpia, o Šliogeris staiga ima ir sako: „mes esame juodojoje Niekio ertmėje“. Genzelis tik mirkt, mirkt perbalęs. Šliogeris tęsia – „nėra Lietuvoje didžių filosofų, mes esame žiojinčioje Niekio kiaurymėje“. Man galas, pagalvojo Genzelis ir paslėpė savo drebančias rankas po stalu. „Senovės Graikijoje buvo tokie genijai kaip Herakleitas, Sokratas ir Platonas, o pas mus kas? Kas pas mus aš klausiu, atsakyk?“ – labai griežtai klausia Šliogeris. Genzelis pajuto kaip jį sukausto paralyžius. „Kaip gali pas mus užgimti Alfa ir Omega jeigu mes tarsptame šniokščiančių Niekio verpetų sūkuriuose?“, neatlyžta Šliogeris ir šaltai pažvelgęs Genzeliui į akis pareikalauja – „atsakyk man!“. „Vienžo“, sukaupęs paskutinius valios likučius pralemena Genzelis. Šliogeris tyli ir žiūri į jį, užsitraukia papirosą ir toliau žiūri ir tyli. Genzeliui atsiranda mažytė vilties kibirkštėlė. Tada Šliogeris išpučia jam dūmus į veidą, apsisuka ir išeina. „Tas Genzelis yra Niekio avataras“, jau nueidamas pagalvojo Šliogeris.

                      Panašūs pokalbiai būdavo dažni, tačiau Genzelis, tiesą pasakius, niekada nesuprasdavo dėl ko taip kamuojasi Šliogeris, kadangi Genzelis didžiausiais pasaulio filosofais laikė Valančių, Kudirką ir Maceiną.

Comments Off on Filosofijos istorijos etiudai. Naujausi laikai. Genzelis nesupranta Šliogerio. | In: Uncategorized | tags: Filosofija, filosofijos etiudai, genzelis, Šliogeris. | #

Tarus, kad nuostabos akimirką štai tam mirtingajam atsiveria štai šitas daiktas ar štai šitas įvykis kaip absoliutus individas, duotas akivaizdžiai, iškyla klausimas – koks yra ir gali būti pavyzdinio nuostabos „objekto“ duoties būdas, kaip duotas absoliutus individas, jei kartu su graikų filosofais tarsime, kad šis individas pasirodo kaip absoliutaus nežmogiškumo telkinys, būtent dėl savo nežmogiškumo mirtingajam turintis atsiverti betarpiškai, iki kalbos, po kalbos arba ištisiniame kalbos, kaip diskurso, audinyje praplėšdamas bekalbiškumo skylę, vien tik pro kurią į mirtingojo akiratį gali įsiveržti betarpiška duotis, nes juk akivaizdu, kad vienintelis tarpas, mirtingąjį atskiriantis nuo paties daikto, arba vienintelė terpė, neleidžianti žmogui – esmingai kalbančiai būtybei – tiesiogiai susitikti su daiktu, kaip absoliutaus nežmogiškumo krešuliu, yra kalba; taip pirmą kartą žmonijos chronotopijoje filosofas, susidurdamas su bekalbiu nežmogiškumu, sutelktu į absoliutų individą, susiduria ir su duoties problema, kurią galima formuluoti taip: kaip duota tai, kas duota pirmiausia, iki kalbos, ir būtent todėl – betarpiškai? Šiame klausime glūdi irgi pirmą kartą žmonijos chronotopijoje sąmoningai suvokta būtinybė aiškiai atskirti du metafizinius regionus – kalbinį ir bekalbį, nubrėžti radikalią perskyrą tarp to, kas duota tik kalboje, ir to, kas duota iki kalbos, po kalbos ar nepriklausomai nuo kalbos, ir taip įveikti iki graikų visose žmonijos chronotopijose vyravusį naivų kalbos fetišizavimą arba kalbos duočių objektyvavimą ir absoliutinimą, pasireiškusį nesugebėjimu aiškiai atskirti tai, kas priklauso tik kalbai ir net su ja sutampa, nuo to, kas kalbai nepriklauso, ir kas apskritai negali būti pagauta kalba, kas transcendentiška kalbai ir negali būti imanentizuota – ir taip sužmoginta – jokia kalba.

Algis Mickūnas, Arvydas Šliogeris „Filosofijos likimas“, Baltos lankos, 2009, p. 365-366

Comments Off on Arvydas Šliogeris apie kalbos ir duoties atskyrimą. | In: Uncategorized | tags: Filosofija, skaitymai, Šliogeris. | #

 […] Autorius skyrium norėtų padėkoti šunims, gerokai įtakojusiems tai, ką jis pats vadina filotopija. Būtent šunys jį išmokė ramiai, smalsiai ir įdėmiai, be jokių jausmų, šaltakraujiškai įsižiūrėti į pačius daiktus. Šitokį šaltą ir įdėmų žvilgsnį autorius vadina teorine žiūra. Pirmą kartą teorinės žiūros pamoką jam davė močiutės šuo, gerą pusvalandį tupėjęs ir žiūrėjęs į garuojančio pavasarinio mėšlo krūvą. Manydamas, kad Šarikas – toks buvo labai lietuviškas močiutės šuns vardas – mato kažką ypatinga, vaikas pritūpė šalia ir įsmeigė akis ton vieton, kurion žiūrėjo šuo. Pamatė tą pačią mėšlo krūvą: tačiau pamatė ne tik tai, kad krūva yra, bet suvokė, kad ji verta dėmesio ir net savaip graži. […]

Comments Off on Arvydas Šliogeris apie teorinę aistrą Iš knygos „Niekis ir Esmas“ | In: Uncategorized | tags: Filosofija, skaitymai, Šliogeris. | #