Taip ir ėjo jie dviese, Sokratas į priekį, o Platonas pasiremdamas į Sokratą, kol priėjo seno bičiulio Kefalo namus. Šis plačiai šypsodamasis pasitiko juos nuo pat savo namų slenksčio:
– Vėl filosofiniai pokalbiai iki pat ryto? – paklausė žvelgdamas į tinstelėjusius abiejų veidus ir paraudusias akis. Sokratas tik sunkiai atsiduso ir atsainiai mostelėjo ranka.
Sokratas vėl gurkštelėjo gerą gurkšnį vyno ir atitraukęs didelę taurę nuo lūpų ketino ją perduoti kartu gėrusiam Agatonui, tačiau išvydo kaip šis, vos akimirksnį kurio, Sokratui reikėjo atsigerti iš taurės, paliktas be dėmesio, ėmė ir užsnūdo, įveiktas per naktį išgerto vyno kiekio.
Štai taip Sokratą nuskuto tūlas menininkas Arūnas Gudaitis. Su barzda nekaip atrodė, bet be barzdos irgi. Niekis, svarbu kad žmogus vidumi gražus buvo. Filosofas dargi.
Sokrato nuotraukos
Nežinau išmintingesnio žmogaus už Budhą. Kiek išminčių jis priveisė Rytų despotijose! Kokia monumentali, bet kartu kokia paprasta toji Rytų išmintis: pasiekiama kiekvinam veršiui. Tačiau, kai pagalvoji, kad visi tie Rytų išminčiai buvo paprasčiausi vergai ar baudžiauninkai, kirbteli pikta mintis: gal tik vergui, tam drebančiam gyvulėliui, išmintis ir reikalinga; vergui ir niekam kitam. Tik vergas ir gali būti išmintingas; ne, jis negali būti neišmintingas. Išmintis jam yra elementariausia būtinybė. Bejėgiškumas, baimė, savisaugos instinktas, lapino Reinekės gudrumas – visa tai nedylantis išminties pamušalas. O kad mes taip godžiai puolėme į Rytų išmintį, tai tas dalykas labai mažai pasako apie pačią išmintį ir labai daug – apie mus pačius. Na atspėkite, kas mes esame? Aš nežinau neišmintingesnio žmogaus už Sokratą, o dar labiau – už Kristų. Pastarasis išminčiaus akimis yra visiškas beprotis. Ir kas, jeigu ne išminčiai, Sokratą nunuodijo, o Kristų prikalė prie Kryžiaus. Iš tikrųjų: kokia tai išmintis – sakyti Ne amžinajai esinijos sąrangai ir prisiimti visų esamų ir būsimų padugnių kančias? Laisva valia mirti už kvailius? Jokios išminties čia nėra ir būti negali. Bet jeigu man tektų rinktis Budhos išmintį ar Kristaus kvailybę, aš pasirinkčiau pastarają. Bent jau tragiško grožio joje daugiau negu idiotiškoje Budhos šypsenoje, kuri, matyt, irgi turėtų būti laikoma labai išmintinga. Nuo išminties iki idiotizmo – vienas žingsnis.
Nurašyta nuo "Arvydas Šliogeris." Bulvės metafizika", Vilnius, Apostrofa, 2010, 130-131 psl.
Sokratui kartu su kitais bičiuliais ir Platonu diskutuojant bei išgėrinėjant Agatono namuose rengiamuose simpoziumuose, tenai kartais lankydavosi toks Filandras. Buvo jis jau senyvo amžiaus, o ir filosofinių pažiūrų laikėsi senovinių. Savo filosofija jisai buvo daug artimesnis dar iki Sokrato gyvenusiems, mąsčiusiems ir išgėrinėjusiems filosofams. Žmogaus savęs pažinimo problema Filandro nedomino. Labiausiai jis gilinosi į Būties klausimą ir todėl daugiausia laiko jis skirdavo tokių filosofų kaip Talis, Herakleitas ar Parmenidas, idėjų aptarimui.
Kartą puotaujant pas Agatoną namuose, Sokratas atsistojo ir ėmė kalbėti visiems kas tai yra gera valstybė ir kokiu būdu ji turėtų būti sutvarkyta. Kalbėjo jis ilgai, o Platonas net liežuvį iš stropumo iškišęs, užsirašinėjo kiekvieną jo žodį. Taip bijojo kokią nors reikšmingą frazę praleisti, kad net vyno negėrė, budrumą prarasti vengdamas.
Diogenas buvo itin bjauraus charakterio. Nemėgo jis praustis – laikė tai filosofui netinkamu užsiėmimu, atitraukiančiu nuo mąstymo ir visiškai beverčiu. Apskritai Diogenas labai mėgdavo vaizduoti, kad yra viskuo gyvenime labai patenkintas, visko pertekęs ir kad jam visiškai nieko netrūksta. Taip pat Diogenas dažnai būdavo alkanas. Būti alkanu jis labai nemėgo, tačiau visais būdais stengdavosi to neparodyti. Tik vieną kartą, vidury dienos besimasturbuodamas turgaus aikštė, jisai kažkaip ilgesingai suvaitojo: „O, kad ir skrandį būtų galima nuraminti va šitaip jį patrinant!“
Tuomet kai Sokratas reždavo protingas kalbas savo draugams, Platonas dar buvo jaunas, durnas ir nieko nesuprasdavo, todėl jam draugai neleisdavo nei kalbėti, nei gerti. Tiesa pasakius, jei ne Sokratas, Agatonas ir kiti Platoną seniai būtų išmetę – keistas jis kažkoks visiems atrodė, nes nuolatos kažką užsirašinėdavo. Pakęsdavo jį, nes Sokratas kadaise iš Atėnų turgaus sugrįžęs jiems pasakė: „Gaila vaikio, neblogas jis, nors ir niekam tikęs. Tegul pabūna ir mums ąsočius su vynu nešioja… susimilkite, pražus jis vienas“. Draugai, Sokratą gerbdami, jo paklausė.
Savo laiku Sokratas buvo labai savo draugų filosofų mėgstamas. Dažnai jie susirinkdavo namuose pas tokį Agatona ir gerdami protingai blevyzgodavo iki pat paryčių. Kartais, kad smagiau būtų blevyzgoti, pasikviesdavo moterų. Jei, išgertuvėms įpusėjus, jie užsimanydavo kūniškos meilės, tas moteris tekdavo išprašyti laukan… Tuomet likę vieni filosofai be to, kad dar gerdavo ir kalbėdavo tokiomis protingomis temomis kaip „Erotas“, „kūnų trauka“ ar „meilė“ neretai atsiduodavo ir kitiems malonumams.
Ir štai vieną kartą, jau gerokai po vidurnakčio, kai moterys jau seniai buvo išvarytos, visiškai girtas Alkibiadas visiems pareiškė, kad jis norėdamas įgyti Sokrato išmintį, ketino jam atsiduoti. Jis papasakojo, kaip nuogas įslinko į Sokrato guolį ir atsigulė šalia, tyliai murkdamas ir siūlydamas Sokratui savo jaunystę. Tačiau Sokratas užuot jį paėmęs, tik apsikabino ir taip išgulėjo visą naktį šalia jo, nieko jam nedarydamas. Šitai papasakojęs Alkibiadas ėmė šlovinti Sokrato santūrumą ir valios jėgą. Alkibiadui pritarė ir draugai, kuriems visiems jaunasis Alkibiadas labai patiko. Sokratas santūriai šypsodamasis klausėsi pagyrų. Kaip visada jis jautėsi visa galva pranašesnis už kitus, nes nė vienas iš jo draugų nežinojo, kad Sokratas nėra paiderastos.
Platonas tai apskritai nieko nesuprato apie ką kalbama. Tiesiog padrikai užsirašė ką spėjo išgirsti ir tiek…
