“Šuns širdis” šiandien.


Rokiškis kažkaip įdomiai sureagavo į šv. Velykas, paleisdamas į eterį ištisą traktatą apie sovietmetį ir apie tai kaip mes jį prisimename. O aš ta progą prisiminiau nuostabų filmą "Šuns širdis". Vargu ar pavyktų pasakyti kažką naujo apie šį filmą. Siužetas žinomas kiekvienam iki smulkmenų – prof. Preobraženskis atlieka operaciją šuniui, įdėdamas jam žmogaus smegenis (berods tokia operacijos esmė, ne? Jau nebelabai prisimenu), šuo virsta žmogumi Poligrafu Poligrafovičium Šarikovu ir iškart įsitraukia į socialinį konfliktą su savo kūrėjais. 
 

Share


Ko dabar klausau? Nacbolų…


Kažkoks tai Ivan Baranov.

 

toliau žostka muzikikė

Share


Filmai. Bespridiel. (1989)


Netikėtai radau šį seną filmą ir padarė man labai gerą įspūdį. Šiaip jau nemažai filmų, pasirodžiusių SSRS žlugimo išvakarėse, nuginkluoja savo nuoširdumu. Geri dialogai – nei daugiau, nei mažiau nei reikia, visada į temą ir jokio maivymosi, nes viskas apie tai dėl ko tikrai skauda. Kartais imi abejoti kas tai, meninis filmas ar dokumentika. Turbūt dėl nuo to filmo rusų aktorius Sergejus Garmašas tik taip dažnokai “zonos autoritetus” vaidina. Nemažai to metų filmai ne tiek menas, kiek socialinė kritika. Šioks toks argumentas tiems, kurie mano, kad “prie ruso” buvo geriau ir buvo “tvarka”. Tai žvilgsnis į tą “tvarką” iš vidaus ir kai kurie atsakymai į klausimus kodėl buvo tylima ir kodėl staiga netikėtai kyla socialiniai sprogimai arba, anot “graždanino načalniko” ekosistemos sutrikimai. Žiūrint jau šio tūkstanmečio rusų filmus iš kart krinta į akis “juodųjų” pergalė. Herojus yra ne tas, kuris kovoja su “vagimis įstatyme”, o tas kuris sugeba su jais surasti bendrą kalbą. Tačiau šis filmas iš tų, kurie dar drįso pasakyti apie tikrają nuteistųjų kastų sistemos ir “paniatkių” paskirtį – kūnų kontrolę, kurioje aukščiausiosios kastos glaudžiai bendradarbiausja su kalėjimo administracija. Ir tai nėra kažkokia anomalija, tai yra sistema, kadangi “vagys įstatyme” nėra “tvarkos” opozicija, jie yra jos dalis. Kaip sako “komendantas” – mums pakanka kontroliuoti viršūnėles, o jos kontroliuos visus kitus. O herojus, kaip visada, nėra tas kuris kaip visi, o tas, kuris prieš visus. Ši herojaus samprata dabar mums irgi, turbūt,  aktuali kaip niekada.

P.S. Įdėjau pirmą dalį. Kas liko patys jutubėje rasite 😉 Ten filme dar yra toks lietuvis Valdas. Manau, gana tipiškas lietuvio įvaizdis tiems laikams – tylus, tačiau padorus, drąsus. Tas, kuriuo visada gali pasitikėti. O kaip yra dabar?
P.P.S. Ir dar… Mes mėgstame pakalbėti apie tai koks blogas mums yra pasaulis, žmonės ir žydai, bet žiūrėdamas šį filmą kažkiek supratau kas tai yra “lietuviškas mėšlas” . “Lietuviškas mėšlas” yra ne tada, kai valdžia pavogia visus pinigus ir išdrasko kolchozus, o tada kai vienas guli, penkiese tą gulintį spardo, o koks dvidešimt į visą tai žiūri ir tyli…

Share


Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar