Tamsioji filosofijos marginalo pusė

Civilinė byla Nr. 3K-3-392/2013

Pareiškėja J. V. kreipėsi į teismą ir nurodė, kad yra gimusi Lietuvoje, Vilniuje, tačiau 2008 m. rugpjūčio 8 d. Austrijos Respublikoje, Oetz mieste, ji sudarė santuoką su Austrijos piliečiu Friedrich A. W., gimusiu Austrijos Respublikoje, Kufsteino mieste. Pareiškėja nurodė, jog iki santuokos sudarymo jos pavardė buvo Balčiūnienė; kadangi sudarydama santuoką pasirinko vyro pavardę, tai Austrijos Respublikos kompetentingos institucijos išduotame santuokos liudijime pareiškėjos santuokos sudarymo metu įgyta pavardė jau yra nurodoma kaip W.

<…>

Pareiškėja taip pat nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog minėtame prašyme įtraukti santuoką į apskaitą buvo nurodyta pareiškėjos santuokos metu įgyta pavardė W., o išduotame santuokos liudijime jau nurodyta pavardė kaip V., kuri yra skirtinga nei santuokos metu vyro jai suteikta pavardė, ir prieštaraujant tokiam vienašališkam pareiškėjos pavardės be pareiškėjos sutikimo pakeitimui, ji atsisakė priimti šį liudijimą…

<…>

Pareiškėja prašė teismo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyrių pakeisti įrašą pareiškėjos santuokos liudijime AA Nr. 278948 ir santuokos sudarymo įraše Nr. 5286 ir vietoje nurodytos pareiškėjos pavardės „V.“ įrašyti pavardę „W.“ bei išduoti naują santuokos liudijimą.

<…>

Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisinio reglamentavimo, taikytino Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių rašybai asmens dokumentuose

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnyje nustatyta, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. sausio 31 d. priėmė nutarimą „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“, kuriame nustatė, kad lietuvių ir nelietuvių tautybių Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės pasuose rašomi lietuviškais rašmenimis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, kuris pagal Konstitucijos 102 straipsnį yra įgaliotas spręsti, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, 1999 m. spalio 21 d. nutarimu nustatė, kad toks reglamentavimas, kai visų Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės asmens dokumentuose yra rašomi lietuviškais rašmenimis, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pirmiau nurodytame nutarime nurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečio pasas – tai dokumentas, patvirtinantis Lietuvos Respublikos pilietybę ir asmens tapatybę. Pase rašomi piliečio vardas, pavardė, kiti duomenys.  Pagal Konstitucijos 14 straipsnį lietuvių kalba yra valstybinė kalba. Konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas reiškia, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė. Valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą. Valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus. Konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas taip pat reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymais nustatyti, kaip šios kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, be to, turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones. Lietuvių kalba, pagal Konstituciją įgijusi valstybinės kalbos statusą, privalo būti privalomai vartojama visose viešojo gyvenimo srityse.

<…>

Konstitucinis Teismas 2009 m. lapkričio 6 d. priėmė sprendimą, kuriuo išaiškino <…>

„jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla“. Konstitucinis Teismas pateikė sprendimą tuo aspektu, ar, Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašius asmens vardą ir pavardę valstybine kalba, to paties paso kitų įrašų skyriuje galima nurodyti asmens vardą ir pavardę kitokiais, ne lietuviškais, rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja ir kai egzistuoja pirminiai užsienio valstybėse išduoti asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai, kuriuose asmens vardas ir (arba) pavardė įrašyti nelietuviškai. Šis Konstitucinio Teismo išaiškinimas taip pat aktualus nagrinėjamoje byloje, nes jame Konstitucinis Teismas aiškinosi, ar nurodytos motyvuojamosios Konstitucinio Teismo nutarimo dalies punktai reiškia, kad Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašius asmens vardą ir pavardę valstybine kalba, to paties paso kitų įrašų skyriuje galima nurodyti asmens vardą ir pavardę kitokiais, ne lietuviškais, rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad jei Lietuvos Respublikos piliečio paso kitų įrašų skyriuje asmens vardas ir pavardė būtų rašomi nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja, šiame piliečio pase išliktų ir oficialus asmens tapatybės patvirtinimas valstybine kalba, o  asmens vardo ir pavardės įrašas paso kitų įrašų skyriuje nelietuviškais rašmenimis neturėtų būti prilygintas įrašui apie asmens tapatybę valstybine kalba. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad piliečio paso kitų įrašų skyriuje įrašius asmens vardą ir pavardę nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja, nebūtų paneigti iš Konstitucijos kylantys imperatyvai, kad „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba“ ir kad viešajame valstybės gyvenime turi būti vartojama valstybinė kalba. Taigi Lietuvos įstatymų leidėjas turi diskrecijos teisę nustatyti, kad to paties paso kitų įrašų skyriuje asmens vardą ir pavardę galima įrašyti nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja. Tokiu atveju įstatymų leidėjas turėtų nustatyti asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos paso kitų įrašų skyriuje nevalstybine kalba pagrindus, inter alia tai, kokiais objektyviais kriterijais vadovaujantis asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio paso kitų įrašų skyriuje gali būti rašomi ne lietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma. Taigi Lietuvoje egzistuoja teisinės prielaidos sukurti teisinį reglamentavimą, pagal kurį asmens vardas ir pavardė kituose paso įrašų skyriuose, nei tas, kuriame asmens vardo ir pavardės įrašas yra oficialus, skirtas asmens tapatybei nustatyti, būtų įrašytas nesugramatinta forma, ne lietuviškai rašmenimis. Kol šis teisinis reglamentavimas nėra įgyvendintas teisės aktais, nėra galimybės tenkinti kasatorės reikalavimo, tačiau, Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjui nustačius konkrečias taisykles, pagal kurias asmens vardas ir pavardė kituose paso įrašų skyriuose galės būti rašomi nelietuviškais rašmenimis nesugramatinta forma asmeniui to pageidaujant, kasatorė turės galimybę kreiptis dėl tokių įrašų atlikimo jos asmens tapatybę patvirtinančiame dokumente.

<…>

Paso įstatymo (Žin., 2001, Nr. 99-3524) 4 straipsnyje nustatyta, kad įrašai pase atliekami pagal gyventojų registro tarnybos duomenų centrinės bazės duomenis, o į šią bazę įrašai įtraukiami pagal asmenų civilinės būklės aktų įrašus, t. y. gimimo liudijimus ar santuokos liudijimus santuokos sudarymo ar įtraukimo į apskaitą atvejais. Taigi šiuose teisės aktuose įtvirtintas reglamentavimas skirtas apsaugoti valstybinės kalbos, kaip konstitucinės vertybės, statusui, o dėl jo konstitucingumo jau yra pasisakęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, todėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neturi pagrindo abejoti Civilinės metrikacijos taisyklių atitikimu įstatymams ar priešingai aiškinti jų nuostatas. Nustatytas konstitucinis imperatyvas pasireiškia būtinumu asmens – Lietuvos Respublikos piliečio – vardą ir pavardę asmens dokumentuose rašyti pagal lietuvių kalbos taisykles, taigi visi civilinės būklės aktų įrašai taip pat turi būti atliekami pagal lietuvių kalbos taisykles. Tačiau šalies įstatymų leidybos subjektams turint išimtinę kompetenciją nustatyti teisinį reglamentavimą, teismas neturi teisės keisti egzistuojančio reglamentavimo ar nustatyti naujas asmenų vardų ir pavardžių rašymo taisykles. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nors nagrinėjamu klausimu diskusijos aktyviai vyksta įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios lygmeniu, tačiau kol nėra sukurta teisinio reglamentavimo, nėra galimybės teismo sprendimu suteikti asmeniui teisę įrašyti savo vardą ar pavardę kituose paso įrašų skyriuose nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma.

Taigi, žemesnių instancijų teismai pagrįstai netenkino kasatorės prašymo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyrių pakeisti kasatorės J. V. santuokos liudijime ir santuokos sudarymo įraše nurodytą pavardę „V.“ į kasatorės prašomą pavardę „W.“.

Įdėtų nutarties ištraukų paskirtis – nors kiek pakelti po parado smuktelėjusią tautinių jėgų dvasią.

Comments Off on Lietuvos Aukščiausiasis teismas pasisako dėl raidės “V” santuokos liudijime pakeitimo į raidę “W”. | In: Uncategorized | tags: teisė. | #

Delfio komentaruose iškilęs klausimas, regis, jau ne vieną šimtmetį jaudina iškilius tautinės moralės protus. Taigi, ar kunigas ir jo gaspadinė yra šeima? Manau, be abejo, gali save šeima laikyti (jie, apskritai, gali save laikyti kuo tiktai nori), nesvarbu, kad tai draudžia Katalikų Bažnyčia, bet tokiu atveju, realiai mąstant, kunigui grėstų prarasti pareigas.

Prie gilesnio problemos suvokimo priartėtume šį pavyzdį kiek išplėtodami. Pavyzdžiui, kunigas kunigauja, gaspadinė gaspadinauja, po 3 metų jiems gimsta berniukas. Apsigyvena jis gaspadinės troboj, kartu su ja kitam kaimo gale, o klebonas ir toliau gyvena savo troboj kitam kaimo gale. O susitikinėja jie kaimo bažnytėlėje per pamaldas, po jų, o taip pat vakarais kur nors ant šieno arba tiesiog tai vienam kaimo gale pas vieną, tai kitam kaimo gale pas kitą namuose. Dar dar po 2 metų jiems gimsta antras vaikas ir apsigyvena kartu su broliuku ir mama.

Galiausiai po metų kunigą pervedą į kitą parapiją ir jis pasako gaspadinei – vienžo, išvažiuoju, pinigų dabar neturiu ir nebesiųsiu, tarp mūsų viskas baigta, nes vyskupas sužinojo, man grasino, čia tuoj perves kitą kunigą, o tu verskis kaip žinai.

Dabar klausimas – jeigu valstybė savo įstatymuose numato gaspadinei galimybę, vadovaujantis šeimos santykius reglamentuojančiomis įstatymų normomis, prisiteisti iš kunigo alimentus, tai toje valstybėje yra bardakas ar ne?

Kitas klausimas – jei šioje situacijoje valstybės įstatymai tai gaspadinei sako – mes pripažįstame tik santuokinį ryšį, pas mus kunigams tuoktis draudžiama, todėl jis teisingai tau pasakė “verskis pati”, nes tavo vaikai gimė be jokio teisinio pagrindo ir jokie šeimos teisinius santykius saugantys įstatymai tavęs negina – ar tokia valstybė yra morali, o šeimos institutas joje yra šventas?

P.S. jei kam įdomu, tai neskaičiau aš tos koncepcijos, nei to nutarimo…tikėkimės kol kas (nu kaip visada pas mane).

27 Comments | In: Visuomenė | tags: parypavimai, politika, teisė, visuomenė, Žmogaus teisės. | #

"Atviros visuomenės idėja nėra vien liberalų išradimas. Žodžiai „atvira visuomenė“ nėra vien liberalių pažiūrų autorių, kokių nors Karlo Popperio sekėjų į mūsų Konstituciją įrašytas tekstas. Jie yra preambulėje, o preambulę parašė Justinas Marcinkevičius (tiesa, paklaustas jis to nepatvirtindavo, bet ir nepaneigdavo).

Palyginkite preambulės tekstą su kitu Konstitucijos tekstu: kaip diena ir naktis! Drįstu teigti, kad preambulė yra tegu ir nedidelis, bet įstabus literatūros kūrinys, kuris kartu turi milžinišką teisinį krūvį, nes joje įtvirtinti pamatiniai mūsų valstybinės bendruomenės siekiai, kuriuos jūs jau pacitavote. Atvira visuomenė – vienas iš jų.

Šiandien turbūt būtų bergždžias dalykas spėlioti, ar preambulės autoriui kas nors pasiūlė idėjas, kurios, įvilktos į gražų kalbos rūbą, turėjo būti joje įvardytos, ar jis pats nusprendė, ką į ją įrašyti. To turbūt niekada nesužinosime."
 

…

Comments Off on Egidijus Kūris apie Konstitucijos preambulę | In: Uncategorized | tags: teisė. | #

Jaučiu šiokią tokią pagarbą formalizmui, nors iš šalies gal ne visada matosi. Dauguma „senosios kartos“ žmonių sakosi žiną, kas tai yra „ruskaja duša“. Aš nelabai žinau, bet, jei neklystu, tai yra kuomet visiškai nepažįstamas žmogus persiplėšia sau ant krūtinės marškinius ir daro tai vardan kažko (ypač tai turėtų vežti, kai daro tai dėl tavęs). Aš jau nelabai to besuprantu, juolab kai sužinau tą žmogų esant šventai įsitikinus, kad tuos marškinius jam privalo parūpinti Valstybė. Tačiau daugeliu atveju tai sukrečia, tai įtikina, tai išskiria. Ir toje nuogoje krūtinėje pulsuojantis gyvenimas skelbiasi draskantis formalias gyvenimo taisykles, kuriose nėra gyvybės, o vien tik socialinė priespauda.

…

Comments Off on Bachūras prie šviesoforo | In: Uncategorized | tags: teisė, visuomenė. | #

2.3 straipsnis. Fizinio asmens gimimo ir mirties momentas

1. Fizinio asmens gimimo momentu pripažįstamas pirmas savarankiškas naujagimio įkvėpimas.

2. Fizinio asmens mirties momentu pripažįstamas jo kraujotakos ir kvėpavimo negrįžtamas nutrūkimas arba jo smegenų visų funkcijų visiškas ir negrįžtamas nutrūkimas.

3. Gimimo ir mirties momento konstatavimo kriterijus ir tvarką nustato įstatymai.

Comments Off on LR Civilinis kodeksas apie gimimą ir mirtį | In: Teisė | tags: teisė. | #

 Šiuo metu kone po kiekvieno Konstitucinio teismo (toliau – KT) nutarimo mūsų viešoje erdvėje keliamas klausimas ar KT aiškindamas Konstituciją nepasisavina visai Tautai priklausančių teisių. „Kažin Dievas yra virš teisėjų, ar po jais“ paklausė susitikime su pramonininkais partijos „ Tvarka ir teisingumas“ iškeltas kandidatas į Lietuvos Respublikos prezidentus V. Mazuronis . Tai jau anaiptol nebe pirmas parlamentaras, kuriam neįtinka KT priimami nutarimai ir jų vykdymo privalomumas. Čia būtų naudinga prisiminti ne tik KT poziciją R. Pakso apkaltos metu, bet ir garsųjį jo nutarimą uždraudusį tautos išrinktiesiems dirbti papildomus darbus, dėl ko ne vienas iš jų prarado papildomą pajamų šaltinį, o naujai iškeptai Seimo narei D. Meiželytei teko net ir ašarą nubraukti. Viena vertus, pats KT, kaip institucija egzistuoja anaip tol ne visose valstybėse, kita vertus tos valstybės, kuriose jis turi gilias tradicijas, anaiptol nėra atsiliekančios pagal savo išsivystymo lygį.

Teisiškai raštingesni parlamentarai, bent kiek susipažinę su Konstitucija, savo puolimą prieš KT argumentuoja 2-uoju jos straipsniu, skelbiančių, kad „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“. Tokiu būdu KT kaltinamas visai „Tautai“ priklausančio suvereniteto pasisavinimu, pamirštant tiek jo teisėjų skyrimo tvarką ir funkcijas, tiek ir tą aplinkybę, kad vadovaujantis tokiais argumentais panašiu suvereniteto pasisavinimu galima apkaltinti ir patį Seimą, niekaip nepakylantį iš visuomenės pasitikėjimo institucijomis reitingų dugno. Be abejo, Konstitucijos aiškinimu gali užsiimti ir kita institucija, pvz. Aukščiausiasis teismas, tačiau ar nuo to jo sprendimai pasidarys populiaresni visuomenėje? A r bus lengviau V. Mazuroniui, jei Dievas bus ne po KT, o po Aukščiausiuoju teismu? O gal tuomet Konstitucijos aiškinimu turėtų užsiimti pats Seimas, kuris kaip jau matėme, yra pajėgus per 3 naktis priimti praktiškai neribotą kiekį įstatymų? Tiesa pasakius, tuomet teisės aktų atitikimo Konstitucijai klausimas išsispręstų pats savaime, nes tai darytų tuos aktus priėmusi institucija, o Dievas tuomet būtų po Seimu. Galbūt nuo to ir būtų geriau V. Mazuroniui, bet ar būtų geriau Lietuvos piliečiams. Apskritai šiuo metu stebint Lietuvos politinę tikrovę yra akivaizdu, kad Dievas ją yra jau seniai apleidęs ir neturi su ją jokio ryšio, todėl prie Jo ketinu nebegrįžti.

Mūsų Konstitucijoje yra netiesiogiai įtvirtintas valdžių padalijimo principas. Tai reiškia, kad jos yra viena kitos atžvilgiu atskiros ir viena kitai nepavaldžios, todėl klausti kuri iš jų yra aukščiau nekorektiška. Seimas, kaip įstatymų leidžiamoji valdžia leidžia įstatymus, Vyriausybė, kaip vykdomoji valdžia, juos vykdo, o teismai, kaip teisminė valdžia, kontroliuoja, kad įstatymų būtų laikomasi (be abejo, aš kalbu apie tai kaip turėtų būti). Šiame politinės teorijos kontekste iškyla pagrįstas klausimas – ar KT neviršija savo galių ir ar teisingi jam keliami kaltinimai dėl pernelyg aktyvaus kišimosi į politinius procesus? Ar iš tiesų mūsų valstybei gresia „šliaužiantis perversmas“, kurio metu viena institucija pamažu uzurpuos mūsų Konstitucijoje tautai suteiktą suverenitetą?

Suverenitetas reiškia aukščiausiąją valdžią, o valdžia demokratinėje visuomenėje, kaip žinome, suteikia ne tik privilegijas, bet ir pareigas, kurios savo ruožtu reikalauja atsakomybės iš ją rinkimų būdu gavusio politiko jį išrinkusių piliečių atžvilgiu. Mes galime be perstojo kritikuoti KT, tačiau jei visuotinį nepasitenkinimą laikytume pakankama priežastimi panaikinti valstybės instituciją, abejoju, kad KT būtų panaikintas iki Seimo, Vyriausybės ir visų ministerijų panaikinimo. Manau, kad į KT politikavimo problemą pažvelgus platesniame kontekste, galėtume pamatyti, kad tokia situacija susidarė mūsų visuomenėje įsivyravus tendencijai vienu metu siekianti valdžios ir kratytis su ja susijusios atsakomybės. Mes galime kaltinti KT dėl to, kad jis nepakankamai griežtai įvertino Leo.lt steigimo sandorį, tačiau mes privalome nepamiršti, kad ne KT inicijavo šio sandorio sudarymą. Konstitucijos 106 straipsnis sako, kad teisę kreiptis į KT dėl tam tikrų teisės aktų atitikimo Konstitucijai turi teisę Prezidentas, Vyriausybė, teismai ir ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių. KT savo tyrimą pradeda tik gavęs kurio nors iš šių subjektų prašymą. Stebint mūsų šalies gyvenimą kyla klausimas – ar ne per dažnai klausimus, kuriuos turėtų spręsti Seimas sprendžia KT? Tačiau tą patį klausimą galima aš siūlyčiau kelti kitaip – ar ne per dažnai Seimas, kuriam jį išrinkę piliečiai pavedė spęsti jiems gyvybiškai svarbius klausimus, kratydamasis atsakomybės užkrauna juos KT? Nevalingai atmintyje iškyla kai kurių Seimo narių pageidavimas, kad KT ištirtų ar įmanoma Lietuvoje pragyventi už nustatytą minimalų atlyginimą. Kas šiuo atveju turėtų likti kvailio vietoje? Konstitucijos 46 straipsnis skelbia, kad „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Valstybė gina vartotojo interesus“. Ką turi daryti Seimas siekdamas įgyvendinti šias Konstitucijos nuostatas – rašyti prašymus KT ištirti ar esami įstatymai neprieštarauja šioms nuostatoms ar tiesiog pačiam, sistemingai įgyvendinant priešrinkimines partijų programas, reformuoti esamą teisinę bazę, kuriant naujus įstatymus įgyvendinančius ir plėtojančius šiuos Konstitucijoje iškeltus tikslus. Akivaizdu, kad Seimas nepraleidžiantis progos apsigaubti vienintelių tautos patikėtinių aureole beveik visais atvejais renkasi pirmąjį variantą, norėdami, kad KT ne tik nurodytų jiems neparankius įstatymus kaip prieštaraujančius Konstitucijai, bet ir pageidaudami, kad KT išspręstų dauguma tų problemų, kurių sprendimą rinkėjai patikėjo jiems. Ar tam, kad priimti antimonopolinius įstatymus būtina visų pirma kreiptis į KT, prašant ištirti ar esantieji įstatymai neprieštarauja Konstituciniam draudimui monopolizuoti gamybą? Pats savaime toks kreipimasis nėra beprasmis tik tuomet, kai kartu su juo vyksta Seimo narių įstatymų leidybos iniciatyvos, o būtent to Seimo nariai stengiasi visais būdais išvengti, siekdami šią atsakomybę perkelti KT. Vengdami atsakomybės už savo sprendimus Seimo nariai mėgsta pasiskųsti, kad KT riboja jų įstatymų leidžiamąsias galias,tačiau su malonumu pamiršta, kad remiantis Konstitucijos 103 straipsniu KT teisėjus skiria pats Seimas ir KT atnaujinamas vienu trečdaliu kas 3 metai, o Seimo kadencija trunka 4 metus. Taigi Seimui suteikta Konstitucinė teisė aktyviai dalyvauti formuojant KT sudėtį, tačiau lietuviškas mentalitetas tokių „smulkmenų“ pastebėti nelinkęs. Galimybę kažką visuomenės gyvenime pakeisti į gerą daugelis Seimo narių įžvelgtų tik gavę absoliučią valdžią, o kol jos nėra, reikia žūtbūtinai kautis dėl jos, visų kitų antraeilių problemų sprendimą nukeliant į ateitį neribotam laikui.

Demokratiniu keliu išrinktas parlamentas yra visos jį rinkusios visuomenės veidrodis. Bet kuris pilno proto žmogus supranta, kad pats veidrodis visiškai nekaltas dėl nemalonaus vaizdo jame. Mūsų visuomenė per 19 nepriklausomybės metų nepailsdama laukė valdžios, kuri suteiks jai pasiturintį gyvenimą. Per tuos metus mes taip ir neišmokome formuluoti ilgalaikiu strateginių tikslų. Aš nekalbu apie iškilų sugebėjimą moralines vertybes puoselėti su didesne atida nei materialines, aš tiesiog turiu omeny paprastą ir ciniškai pragmatišką sugebėjimą atsisakyti mažo gero šiandien dėl to, kad gautum didesnį gerą rytoj. Protingi žmonės tai vadina strateginiu planavimu. Ar mūsų, trečios kartos nuo žagrės, seneliai suvalgydavo visus grūdus nieko nepasilikdami sėjai? Kodėl su kiekviena karta mes tarsi kvailėjame? Mes nemėgstame mąstyti apie tai, ką mes privalome padaryti. Mes stengiamės esant galimybei nemokėti mokesčių (nes esantys prie „valdžios lovio“ vis tiek vagia), apsimetame nieko nepastebinčiais, kai prie mūsų akių chuliganai muša savo auką (vis tiek niekuo jai nebepadėsim), statome automobilius neįgaliesiems skirtose stovėjimo vietose (nes greta yra dar viena laisva vieta – ten galės tą mašiną ir pastatyti) ir paliekame krūvas šiukšlių ežerų pakrantėse (visi taip daro, o be to pakrantėse nepastatė atliekų konteinerių tie, kurie už tai atsakingi). Mes renkame Seimą ne tam, kad jis leisdamas įstatymus koordinuotu visų mūsų į bendrą tikslą nukreiptą darbą, o tarsi tam, kad jis už mus dirbtų. Mūsų reikalavimai labai dažnai būna paprasti – mažesnių mokesčių, didesnių atlyginimų ir socialinių išmokų, geresnės švietimo, sveikatos apsaugos paslaugų kokybės, o patys projektai kaip tai pasiekiama mūsų nedomina. Tokių projektų kūrimą mes maloningai perleidžiame Seimui, sau pasilikdami teisėjo vaidmenį. Mes norime visko čia ir dabar, o jei kas nors viso to nesiryžta pažadėti, mes renkame kitą, nesvarbu, kad jo atsakymas į klausimą „o kaip jūs visa tai pasieksite?“, skamba „o jūs išrinkite ir sužinosite!“. Ir renkame, dažniausiai neklausdami „o vis dėl to kaip?“.

Tikime, kad atsisakę atsakomybės mes išlaikysime valdžią ir eilinį kartą liekame prie suskilusios geldos. Geisdami turėti suverenitetą vien kaip valdžią, mes stengiamės ją pasilikti sau, o su ja susijusią atsakomybę už priimamus sprendimus numesti Seimui. Seimas gi tą atsakomybę stengiasi permesti KT. Kaltiname Seimą, nors patys jį renkame, kaltiname KT, nors jo teisėjus skiria mūsų pačių išrinktas Seimas. Norime valdžios, bet niekaip negalime pasijausti šeimininkais savo šalyje, norime saugumo ir dėmesio, bet ,regis, savižudžių šalies įvaizdžio dar ilgai neatsikratysime. Taip ir šliaužioja atsakomybė po institucijas, kaip katė su sulaužytu stuburu po tvarto užkaborius, ieškodama ramaus kampelio kur galėtų numirti. 

Comments Off on Šliaužiantis perversmas ir šliaužiojanti atsakomybė | In: Uncategorized | tags: konstitucinis teismas, politika, seimas, teisė. | #